Justės blogas

2012-12-15

Trys valandos Hobitui

    Šiandien vėjas taip kiaurai košia, kad rodos sulig kiekvienu žingsniu į veidą įsminga tūkstančiai adatėlių. O mes gana džiugiai ėjom per tuos užpustytus Dundulkiemio takus, atrodo apleistus gyvybės, kad nukaktume iki Tauro kalno, o paskui jau į Vingį. Ten trims valandoms buvau pamiršusi šaižią lietuvišką žiemą, nes veizėjau į žalias pievas, aukštus krioklius ir nepaprastas tvirtoves. Taigi tataigi jau esu viena tų laimingųjų, mačiusių šios savaitės kino sensaciją: Hobitą. Ar nenuvylė?
    Ganėtinai prasta kokybė. Nors nemenkai geresnė už rugpjūčio mėn. ten pat matytą ,,Tedį", bet aš, matyt, jau labai prie gero pratusi. Kelis kartus filmo pradžioje pasitryniau akis, norėdama įsitikinti, ar čia ne mano rega kvailioja. Deja... Draugai po filmo patvirtino taip pat pastebėję kokybės trūkumų. Tačiau ,,Hobitas" nė akimirkai nenuobodus ir įtraukiantis, tad daugiau apie tą kokybę nebuvo kada ir galvoti.
   Suabejojom ,,soundtraku" - ar klystam, ar iš tiesų tai viena daina, grojanti per visus svarbiausius įvykius? Na ką, graži ta daina, labai. Ypač labai patiks tiems, kas mėgsta žemus vyrų balsus. :)
  ,,Hobitas" kaip ir visi ,,Žiedų valdovo" filmai kartu fantastiškai gražus ir baisus. Jau vien ką reiškia baltojo pikčiurnos orko pasirodymas... Brr... O man dar ne per seniausiai paskutinės Batmano dalies blogiukas atrodė siaubingai gąsdinantis...
  Siužetas. Įvykiai tiesiog neleidžia atsikvėpti. Nykštukai (kurie filme atrodo kaip tikri milžinai) bėga, slepiasi, krenta ir keliasi ir išradingai kovoja. Taiklios ir juokingos veikėjų replikos filmui jos suteikė nemažai gyvybės. 
  Gražieji elfai ir jų kalba... Iš tiesų, buvau taip labai jų pasiilgus, kad norisi vėl iš naujo pažiūrėti visas ,,Žiedų valdovo" dalis, juolab, kad tai sudėtingas, vientisas ir įvairių vingių kupinas kūrinys. O pažiūrėję ,,Hobitą" sužinosite nemažai apie jo priešistorę :)   
  Išvada:  trijų šeštadienio valandų vertas filmas, kuris tikrai nenuvylė! Puikus dienos prieskonis!

Jaukiai išgyventi vėtras! 


2012-12-14

Nuo pasaulio pabaigos iki Šopeno

  Mano blogas tikriausiai nujaučia artėjančią pasaulio pabaigą, todėl ilgai tiesiog prašėsi prikeliamas iš numirusių. Pasakiau: ,,Tingiu", bet aš esu jo Viešpatė sutverėja, tad reikia atlikti kažkokią pareigą kūriniui, o gal ir pačiai sau. Tebūnie jis trumpam prikeltas iš numirusių bent spalvomis.
 Tiesa, apie pasaulio pabaigą girdėjau kalbant, kad tai taipogi žmogaus kūrinys. Nebetikslis - skirtas sumažinti kvailumo paplitimui pasaulyje. Ar veikia? Nežinau. Nei vienas mano pažįstamas žmogus, nemąsto traukti į olas ir skardžius ir ten sulaukti galo. Galbūt kai kurie ir nueis į bažnyčią, bet tai visiškai natūralus noras apsivalyti, kurį sukelia dvasingumu (ar dažniausiai tikru neklauskit) pripildytos advento savaitės.
 Štai kad ir mes. Susirenkame į skaitymus, dėstytoja suruošia baltą staltiesę, advento vainiką, iškepa obuolių pyragą, prisiverdam arbatos ir skaitom poeziją. Manot nuobodu? Kur tau bus, kai F. Pessoa smogia tokia jėga, jog lieki ištižęs lyg aplydytas sūrelis. Tokios valandos formuoja mano gyvenimą taip pat stipriai kaip artimiausi, kaip naujai pažinti miestai, perskaitytos knygos ar sunkios užduotys. Bet iš tiesų labiausiai savastį (kaip gudriai pasakiau) formuoja žmonės. O man pasisekė - visi mano draugai yra nuostabiai skirtingi. Tiesa, ne visi filologai ar linkę į filosofiją (puikumas!).
  Būna tomis pačiomis dienomis ir kitokių nuotaikų. Pavyzdžiui:
 - Kas dar skaitė šį darbą?
Tyla.
- O jūs viena kitai įdomios?
Tyla.
- O aš Jums įdomus?
Tyla.
Kažkoks sakinys, panašus į: Jūs man irgi nelabai. :)
Taip kartais ir pasišnekame, kai nebesuprantame, kodėl universitetas, kuriame dirba tikrai protingi žmonės, sugalvoja tokių betikslių ir net kvailokų užsiėmimų. Vadinas ,,Dekanate paklausk, tau niekas neatsakys".
  Taigi, duodu sau 10 balų už prisivertimą atnaujintį šį beveik betikslį blogą. Tokį be vienos temos, be rankdarbių ar kepinių aprašymų (bet jūsų, merginos, blogus aš su malonumu skaitau), be mados ar muzikos naujienų, be krūvos fotografijų, neorientuotą į konkretų skaitytoją. Skirtą tiems tyčia ar netyčia užklystantiems. 

Kadangi jau kelintą valandą vėl klausau Šopeno... Bet šiaip Z. šiandien priminė pirmam kurse taip mylėtą Liudovico Einaudi. Ar man vienai atrodo, kad grodamas jis plasnoja?

Smagiai išsimaudyti sniege!










2012-11-08

Jaukumo!

  Dienos dabar apniukusios ir šaltos, todėl vis sunkiau pakilti rytais. Rodos, miegotum visą dieną. Žinoma, miegoti visą dieną aš niekaip nesugebėčiau, bet jei protarpiais paskaityčiau ir gaučiau šiltų bandelių ir arbatos į lovą - galėčiau ten tysoti iki sutemų. Tokie tie planai, kuriuos vis iškeičiu į sušio degustaciją svečiuose, karštą vyną su grupės draugėmis ar Koršunovo spektaklį.
  Šiandien sukanka lygiai savaitė kai persikraustėme į naujus namus ir jau vis rečiau beaplanko nostalgija prieš tai gyventam butui. Įprantu, aplinka tampa sava - vakarais darosi malonu sugrįžti. Ir be galo ramiu tampa gyvenimas. Bijau, kad tuoj imsiu pati sau pavydėti.
  Karšto vyno sezonas atidarytas, už lango ūžauja vėjai ir rytais vis dažniau norisi išvysti sniegą. Kas žino, gal jau greit gausim pasidžiaugti taip laukiama žiema...
Šįkartą tiek. :)

  Jaukumo!

2012-10-24

Susirūpinusiai laimingas įrašas

  Gražus ruduo ir gražūs rūpesčiai. Nauji ir seni, laukti ir netikėti mano rūpesčiai, iš tiesų, yra labai malonūs. Rašau, kad pasidalinčiau. Ne pasigirčiau. Šiuo metu veikiu tik tai, kas man tikrai teikia malonumą. Studijuoju, skaitau, bendrauju, mokau, kuriu, mankštinuosi ir laistau orchidėjas. 
  Todėl taip retai ir rašau (Ne)reikalingan - kad per dažnai nesigirčiau. 

 Kartais pagalvoju, kad po keturių filologiškai praleistų metų gal reiktų pasukti į socialinius mokslus.  Erzina tie asmenybių kultai: ,,o Dieve, Maironis", ,,Dievai, čia juk dėstytoja M...", ,,Greimas pasakė...". Kartais atrodo, kad visi mūsų darbai tik ir sukasi apie tas mirusias asmenybes ar gyvųjų kultus. O ką mes galime suteikti ne kolegai filologui? 
  Vienuoliktokai nežino, kad šie metai - Maironio, o juk visos pakampės ūžė! Renginiai, skaitymai, Maironis stotelėse, Maironis stenduose, Maironis spaudoje, Maironis radijuje ir televizijoje. Bet Maironio nėra ,,Discovery", Maironio nėra ,,M-1", Maironio nėra net kai kurių gimnazijų lietuvių kalbos kabinetuose. Pasirodo, apie Maironį neužsimins ir mokytoja, jei pagal planelį mokiniai turi skaityti Donelaitį. Rodos, su mokiniais ne bendraujama, o apsimėtoma informacijos luitais. Ir šie nebegali suvokti, kad renesansas muzikoje, dailėje, literatūroje, moksle, filosofijoje yra tas pats istorijos pamokose apkalbėtas 14-16 amžius. 
  Dažnai atrodo, kad už kai kuriuos svarstymus auditorijoje daug prasmingesni būtų mėginimai įsikišti į visuomenės gyvenimą. Kartais išlįsti iš universiteto rūmų ir pamatyti kaip su kultūra (ne)sugyvena būsimieji ir esamieji inžinieriai, matematikai, chemikai. Ir kalbėti galėtume ne apie tai, koks novatoriškas yra Ostrauskas, o regzti planus kaip sudominti mokinius skaitymu, kaip peržengti tą dažnai pastatomą sieną ,,literatūra - neįdomu", ieškoti atsakymų į klausimus ,,kodėl neįdomu?", ,,kodėl atrodo neaktualu?" Ar todėl, kad šiandien nėra didžiųjų autoritetų-kūrėjų, kurie į Seimą eitų?
  Vėlgi - gal ne į tą aukštojo mokslo įstaigą pataikiau. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausi yra tikslai, kuriuos sau išsikeli ir begalinis noras ieškoti. Visų pirma savęs. Nes kas neieško savęs, tas ir kito neranda. 

  Štai tokios mano dienos. Kupinos rūpesčio, bet laimingos. O norai eiti ir auklėti visą pasaulį ir abejonės dėl studijų prasmės (nors pačios studijos labai įdomios) nuo asmeninės laimės sėkmingai atsieti. Ramybės labui. 

p.s. G. teatre sakė, kad mums ketvirto kurso krizė. Įdomus, sakyčiau, spėjimas. :)


Labanakt!

2012-10-17

Ruduo skuodžia neatsigręždamas

   Rudens distancija ilga, bet jis bėga labai greitai. Regis, daug greičiau už Usainą Boltą. Skuodžiantis spalis sukelia smarkų skubos vėją, kuriame ir sukuosi. Stabteliu tik troleibusų stotelėse laukdama persėdimo ir stebiu lėtai krentančius lapus. Bespoksodama praleidžiu troleibusą ir tenka atsiprašinėti už vėlavimą.
   Vilnių imu pažinti kaip niekada gerai (butų apžiūros sumetimais), bet naujų namų dar nė kvapo. O senieji kvepia obuoliais.
  Savaitgalį aplankiau rudens gėrybių nestokojančią Šiaurę. Rytais valgiau blynus su cukinijom, o
vakarais grėbdavau lapus kol sutemdavo. Patyriau keturias sulėtėjusio ritmo dienas, skaičiau daug Martinaičio ir mąsčiau, kokia gražiai liūdna gali būti senatvė. Miestą pasiekiau pirmadienį, todėl dabar taip sunku suvokti, kodėl ši savaitė tokia trumpa. O joje turi tilpti ne tik gausybė darbų, bet ir keli spektakliai ir papildoma raštliava ir (būtinai) pasivaikščiojimas Vingio parke, kol ruduo dar nepapustė padų.
   Atsiprašau tų, su kuriais vis žadu susitikti ir nerandu laiko. Pažadu suspėti ir pasitaisyti.




Kvapnios arbatos!

2012-09-30

Liga ne iliuzija arba apie Iliuzionistą




Tačiau aš galiu rekomenduoti dar vieną animacinį filmą ir tai žinant man šiek tiek lengviau. Jūsų dėmesiui anksčiau porą kartų matytas, o vakar pradėtas žiūrėti ir nepabaigtas Iliuzionistas (The Illusionist). Tai 2010 metais kino teatruose pasirodžiusi ranka piešta animacinė istorija - atgaiva gražių (bet ne banalių) lyriškų istorijų mėgėjams. 

Nesuklydau manydama, kad filmo lyrizmas visiškai susijęs su siužetu, kuris mums pasakoja modernėjančio pasaulio istoriją, vykstančią prieš daugiau nei 50 metų. Filmo scenarijui taip pat jau 52-dveji - tai prancūzų režisieriaus Jacques Tati darbas.
Jei atidžiai pažiūrėsite ne tik šį, bet ir anksčiau mano rekomenduotą Paryžiaus monstrą, suprasite, kad juos vienyja prancūziškas rafinuotumas, švelnus lyrizmas, jausmų tema. 

Filmas pavadinimas sutampa su pagrindinio personažo užsiėmimu - tai žilstelėjęs, bet vis dar orus Iliuzionistas, kuris dažnai pasijunta nereikalingu, nes visą Angliją baigia užvaldyti naujai atsiradusios roko žvaigždės. Veiksmas vyksta 1950-ųjų Edinburge, kur pasitraukia Paryžiuje darbo pristigęs Iliuzionistas. Po vieno pasirodymo artistas sutinka gerbėją, kuri iš tiesų naiviai tiki, kad senukas turi magiškų galių. Tai susitikimas, kuris visam laikui pakeičia Iliuzionisto gyvenimą. 


Labanakt!

2012-09-26

Arti - toli: apie draugus ir filmus

Kai kurie dalykai bėgant laikui darosi vis reikšmingesni, kiti nublanksta. Tokia paprasta ir natūrali dienų eiga. Nežinau, kas man dabar svarbiau - ar toks gražus ruduo su lietumi ir saule ar gresiantys pokyčiai. Artėja ta diena, kai teks palikti dabartinius namus, todėl taip įnirtingai ieškom labiausiai patinkančio buto. O aš pažiūriu jų fotografijas, užverčiu, vėl pažiūriu... Ir jokie jausmai mano akyse nenušvinta. Gražu, jauku, modernu, arti, toli... 

Turiu polinkį  netausoti savęs ir vėliau sulaukiu pasėkmių. Gal per stipriai mėginau įkvėpti rudens, gal per mažai skyriau dėmesio šąlančioms kojoms, o gal nepagrįstai nebijojau sergančių aplinkui save, bet rudeninis peršalimas susirado ir mane. Neperspėjo. Tik jau atėjęs kartu atsinešė ir pakilusią temperatūrą.
Ramina viena priežastis - už gretimų durų visada sulauksiu pagalbos. Apkamšymo, arbatos, vitaminų dozės ir geros nuotaikos. :)  P.S. Tu žinai, kad aš  labai dėkinga.
Mieloji Z. iškeliavo į tolimą užsienį, o aš jau visai laukiu ir nesulaukiu... Mano ,,pari pari" įstrigusi kažkur banke Vilniaus centre, bet žadėjo aplankyti. Pasiilgau jau labai ir M. - o dar labiau jos humoro jausmo. Tokio aštraus, bet teisingo. :)
Draugai gydo vien savo buvimu. Ir ne vien draugai, bet aš šįkart apie draugystę, kuri matuojama laiku ir bendra patirtimi. 

Iš tiesų tai norėjau rašyti apie animaciją, juolab, kad susikaupė jau pora neaprašytų filmų. Pirmasis jų - kažkada matytas ir vėl pakartotas Rennaisance (2006). Nors jį pasisekė surasti televizijos Gala animacijos skiltyje, tačiau, mano manymu, ši animacija tikrai ne vaikams. Tai detektyvas su anaiptol ne pačia gražiausia pabaiga. Tačiau siužetinės linijos vingiai įdomūs. Todėl rekomenduočiau pažiūrėti. 
 Įdomu tai, kad šiame juodai baltame kompiuterinės grafikos kūrinyje yra pora spalvotų vietų. Mąstau, ar taip atkreipiamas dėmesys ar norima pasakyti ir kažką daugiau - juk spalvoti būtent kūrybos impulsai. 

Kitą animacinį filmą galite drąsiai žiūrėti su šeima - blogų emocijų čia beveik nebus. Tai subtiliu humoro jausmu persmelktas prancūziška maniera dvelkiantis kūrinys. Paryžiaus monstre pagrindinę veikėją įgarsino švelniabalsė Vanessa Paradis. Itin įsiminė filme skambėjusios dainos, kuriomis negaliu nepasidalinti:

Gero klausymo!





2012-09-12

Ruduo, poezija ir Justinos

Be trijų minučių devynios ir aš jau namie. Vis dar neįprantu prie bedarbystės arba kitokio darbingumo (žiūrint kuriuo kampu pažiūrėsi).
Pasvalyje 1990-tais gimė 8 Justinos, o aš suskaičiavau tik penkias. Ir nurimau - tai reiškia, kad šis miestelis didesnis nei maniau. Tikėjausi, kad pažinosiu visas aštuonias.
Vis dažniau mintys nukrypsta į išsiskyrusius gyvenimo kelius (savo ir J., savo ir kitos J., savo ir G.), bet viskas yra normalu, nes niekada nežinai, kada tie keliai vėl susibėgs į vieną. Ar bent jau atsidurs vienas arčiau kito.
O dabar ruduo, ramuma, poezija ir proza, mylimi ir pakenčiami mokslai ir visa kita. Meilė, buitis, iliuzijos, draugystė, rudens derliaus salotos ir Maironio skaitymai, į kuriuos pavėlavau.
Pavėlavau, nes kelią pastojo  W. Szymborska ir ,,Katinas tuščiuose namuose". Negaliu šio eilėraščio neapgyvendinti tinklaraštyje - visų savo įspūdžių skrynelėje.

Katinas tuščiuose namuose

Numirti - šitaip su katinu nesielgiama.
Nes ką turi veikti katinas
tuščiuose namuose.
Laipioti sienomis.
Glaustytis prie baldų.
Tarsi niekas ir nepasikeitė,
o vis dėlto sukeista.
Tarsi neperstatyta,
o vis dėlto sustumdyta.
Ir vakarais nedega šviesa.

Ant laiptų girdisi žingsniai,
bet ne tie.
Ranka, kuri deda žuvį į lėkštę,
irgi ne ta, kuri dėdavo.

Kažkas čia neprasideda
sau įprastu laiku.
Kažkas čia nevyksta
taip, kaip turėtų.
Kažkas čia buvo buvo,
o paskui staiga dingo
ir niekaip negrįžta.

Į visas spintas žvilgterėta.
Visos lentynos išvaikščiotos.
Buvo palįsta po kilimu ir patikrinta.
Netgi neklausyta draudimo
ir įsisukta į popierius.
Ką dar galima padaryti.
Miegoti ir laukti.

Tegul tik jis sugrįš,
tegul tik pasirodys.
Tada sužinos,
kad su katinu šitaip negalima.
Bus einama jo link
tarsi be jokio noro,
iš lėto,
labai įsižeidusiomis letenėlėmis.
Ir iš pradžių jokių šuolių iš džiaugsmo.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

Asketizmas. Paprastumas. Gebėjimas kalbant apie detales atskleisti visumą. Szymborska per vieną vakarą atsidūrė mano mylimiausių poečių sąraše. Šalia Sutemos ir Miliauskaitės.
Daugiau Szymborskos ,,Literatūroje ir mene" bei ,,Tekstai.lt".

Labanakt! :)


2012-09-11

Postpostmodernizmo miškai

  Vienuolių nurašinėtojų postpostmodernizme atsiranda tada, kai filologės gauną užduotį sukonspektuoti didelę didelę knygą, kurioje rašoma apie linksnius ir prielinksnius. Tada padeda draugės filologės iš realizmo amžiaus, tardamos maždaug tokius žodžius: ,,mieloji kolege, kokią nesąmonę čia darai". Staiga atsiveria akys ir pamatai, kad šiais laikais gerbti autoriaus žodžio gausą visai nėra reikalo. Kaip ir gadinti popierių. 
  Miškai auga lėtai ir tai žinodama aš su mielu noru konspektuočiau tarškindama savo tinklinuko klaviatūrą, tačiau dėstytojai rūpi ne miškai, o konspektai, rymantys informacijos vandenyno dugne - internete. Nenardinčiau ten savo konspektų, bet negaliu pasakyti šito už kolegas. Todėl šiandien išsirinkau dailų sąsiuvinį (visada turėjau silpnybę sąsiuvinių viršeliams) ir pradėjau raityti dailyraščiu. Pridėdama vieną kitą piešinėlį.
  Toks jau ketvirtakursių literatų gyvenimas. Beveik kiekvieną semestrą į žemę iš poezijos planetų gražina koks nors kalbinis dalykas. Džiugu tiems, kas mano neteisingai pasirinkę literatūros šaką. Metas susiimti tokiems, kurie neturi savyje aiškios kalbininko gyslelės. 
Šiandien ruduo nusišypsojo ir palepino 23 laipsnių šiluma. O mes sėdėjom garbingo kalbininko auditorijoje ir kalbėjome apie Š. Pero ir kitą užsienio vaikų literatūrą. Širdis pasidžiaugė, kad po ilgų paieškų buvo nutūpta būtent čia. Vaikystėje skaičiau nedaug vaikų literatūros. Labai jau greitai bėgau į menkai tepažintą suaugusiųjų pasaulį. Taigi, šis dalykas tarsi kompensacija. Įdomi ir daug ko išmokanti. Ypač tada, kai jau ir pats gali auginti. Žmogų. 

Labanakt!

2012-09-07

Rudens vakarui prisijaukinti

  Ar tik man atrodo, kad šiais metais ruduo ateidamas labai skubėjo? Prabėgo dar tik septynios rugsėjo dienos, o jau lapų kritimas didžiausias. Ir lietus merkia kelis kartus per dieną. Kutena savo šaltais pirštais blakstienas taip, kad norisi užsimerkti. Kai nelyja, dar gali pasimėgauti priblėsusia buvusios vasaros saule, bet spinduliai jau prigesę tiek, kad kaitros nė kvapo. Tik oras likęs toks neapsakomai vaiskus. Ir grindinys atvėsęs - palietus delnais, į kūną skverbiasi šaltis.
  Atrodo, kad į Universitetą grįžau vakar, o jau pradėjo savaitė. Vienas dėstytojų sako, kad atsipalaiduotume - kitas liepia susikaupti ir kibti į darbus. Nors neramu, bet veide atsiranda šypsena. Literatūros katedros dėstytojai turi neblogą humoro jausmą. Gal šis ateina ir su amžium... Kas žino. 
  Penktadienio vakarui susirenkame trumpiems Fernando Pessoa poezijos skaitymams. Jis harmonizuoja visą dieną. Skaitai, stebies ir supranti šimtąjį kartą, kad genialumas tikrai slypi paprastume. Kaip ir nuoširdumas. Šis poetas į gyvenimą žvelgia taip, tarsi jau jo negyventų. Lyg būtų dingęs nuo žemės paviršiaus ir atsidūręs ten, kur išmintis ateina savaime. Paprastais garsais, kasdieniais žodžiais, daiktais ir įvykiais. Kiek nusivilti gali nebent tie, kurie nemėgsta modernistų. Pessoa kitokiu žvilgsniu žvelgia ne  tik į aplinką, bet ir į save. Tai geriausiai liudija jo paties kūryba:
 Rhymes mean nothing for me. Only rarely
Are two trees identical, standing side by side.
My thinking and writing are like flowers having color
But the way I express myself is less perfect
Because I lack the divine simplicity
Of being only what i appear to be. 

Ir galbūt ne poezija turi prasmę, o prasmė naudojasi poezija, įsiliedama į pauzes, skiemenis, žodžius. O mes galime mėginti tą prasmę prisijaukinti. Ne kaip šunytį, paliktą audroje,  o kaip galingą ir nepriklausomą žvėrį. Kad prisijaukintum, tenka prisileisti. Labai puikus sumanymas - skaitymams parinkti foną. Mano fonas ne toks pat. Nes jis veikiausiai skirtas vakarui prisijaukinti.




2012-09-03

16-ta rugsėjo 1-oji

Porą minučių užtrukau nusirašinėdama naujų mokslo metų paskaitų tvarkaraštį. Dar tris - negalėdama išsirinkti blonknoto užrašams. Nostalgiškai pasivaikščiojom Gedimino prospektu su ,,kiek daug žmonių, kokie jie gražūs" išraiška veiduose ir likusią dienos dalį vaidinu vasarą. Tą pačią, kurios oficiali pabaiga - praėjusį šeštadienį.
Tada ir šventėme. Rugsėjo pirmoji buvo paminėta su lengvais kokteiliais, Aliasu, dainomis ir žaidimais iki pusės šešių ryto. Už smagų vakarą turėčiau būti dėkinga R., Z., U., V. ir D. Na ir Kęstui, kuris maivėsi ant spintų.
Šiandien mano mažoji krikštadukra tapo nulinuke ir ta proga buvo nufotografuota su didesne už save rože. Neišpasakytai sunku suvokti, kad mano gyvenime šie mokslo metai jau 16-ti, o ir abiturientės kalbą gimnazijos pirmokams sakiau prieš 3 metus. Keista pagalvojus, kaip reikės jaustis dar po 5, 15, 20 metų (jei Dievas tiek duos)...
Vakar nusprendėme aplankyti beišsikvėpiančias ,,Sostinės dienas". Įsiminė valgomų šašlykų kvapas grojant džiazui. Ir kilo mintis, kad su paskutiniais vasaros spinduliais būtų galima atsisveikinti būtent taip - su šašlykais ir gira. Rezgam? :)

Ir vis tiek taip velniškai keista, bet...

Su naujais mokslo metais visus skaitančius (Ne)reikalingą!


Iki susitikimo!

2012-08-29

At(si)radimai.

Apie rinkimus nebegalvoju. Ir apie pilietiškumą. Tik gaila, kad mano paauglystės laikų geriausiai draugei užsienio šalis tapo namais. Ne visi emigrantai, užsidirbę pinigų, grįžta. Bet savo mielajai G. linkiu kantrybės ir ramybės. Tikiu, kad vieną dieną atsidursime tame pačiame mieste. Tik kurioje šalyje?

Vakar baigėsi mano pamėgta praktika. Šiandien kompiuterio ekranas toks tuščias tuščias, kad, rodos, nebėra kur dėtis. Trūksta darbų darbelių, srautų, klaidų ir niekas nebeaišku. Džiaugiuosi save išbandžiusi internetinėje žiniasklaidoje ir įsitikinusi, kad dirbti ten - įmanoma ir įdomu. Trumpai tarkštelsiu klaviatūra apie tai, ką supratau:
a) politika manęs nedomina. Tas nesusidomėjimas kyla kažkur iš vidaus ir primena bodėjimąsi
b) straipsnių rašymas gali būti labai labai labai labai įdomus
c) darbas su naujienų srautu - lavina reakciją ir gali būti nemenku iššūkiu (deja, iššūkius aš mėgstu). Ir kas keisčiausia - visai nenuobodu, nes dinamiška
d) spaudos konferencijose - nebaisu. Ir kartais... juokinga. 
e) žurnalistai daugumą naujų pasaulio at(si)radimų pamato pirmi
f) vertimas iš užsienio kalbos yra ne tik įdomus, bet ir reikalingas, perspektyvus. Tatai šiuos įgūdžius kiek galėdama tobulinsiu
g) ekonomikos naujienos gali būti įdomios
Tačiau ne viskas sviestu patepta. Sunkiausia praktikos metu - susikaupti ir save motyvuoti. Kad ir kaip norėtųsi, kartais nuovargis, vasara ir atostogų stygius padaro savo. Tokiais atvejais praktikos atsisakydavau ir eidavau atostogauti. Ir nėra ko gailėtis.

Kas dar? Dar norėčiau viešai pabarti save už tinginiavimą. Bet kada daugiau patinginiauti, jei ne katinų saulėje laiką... Kuris jau eina pro šalį neatsigręždamas.
Iš tiesų, kažkoks pereinamasis etapas. Nei geras, nei nelabai. Mėginu pasidžiaugti rudenėjančiais orais. Visada mėgau gaivą. Po pasivaikščiojimų iš miesto grįžtu kaip niekada gyva. Tokie gyvi ir gaivūs tik pavasariai ir rudenys.O aš vis dar nenusprendžiu, kuris man labiau... Už tai, kad nepaaiškinama nostalgija, tūnanti spintose ir medžių viršūnėse manęs neužklumpa, esu dėkinga M. ir G. Ir picerijai su nekokia kompanija, bet ,,nesveikai" skaniomis picomis. 




2012-08-24

Pilietiškai!

Išminties nenusipirksi? Visiškai taip. Lengva pastebėti, kad Lietuvoje jos stinga. Stygius nebūtinai atsiranda tada, kai išminties resursai baigiasi. Kartais užtenka juos užmiršti. Tikriausiai taip įvyko ir mūsų šalyje. Esu ramus žmogus, bet tėvynės valdžios situacija mane paprasčiausiai siutina. Kartais taip, jog norisi emigruoti. Tada prisimenu, kiek daug gražių sukakčių mes minime kasmet (kad ir Maironio 150 gimimo metines) ir noras sunyksta. Humanistai, kažkada buvę tautos vedliais dabar tyliai mąsto apie savo nelengvą buitį. Arba kalba. Atrodo, juos girdi. Bijau suklysti, sakydama, kad tie girdintys nėra mažuma.
Artėjant rinkimams visuomenės informavimo priemonės, su kuriomis tenka netyčiomis susidurti, mane paprasčiausiai nervina. Rinkiminių pažadų persisotinau jau seniausiai ir visiškai netikiu, kad viena ar kita partija, gavusi pačiupinėti valdžią, pakeis Lietuvos situaciją. Atsimenu vieno dėstytojų žodžius, kad valdžia žmonėms apsuka galvas taip, kad jie pamiršta ir iš kur yra ir kur eina. Tokiam asmeniui norisi pasakyti, kad buvimas Seimo nariu šiandien neatneša šlovės, o kursto aplinkinių pyktį. Ypač, jei nepateisini jų vilčių. Kitas klausimas ar valdžios atstovui įdomu, ką apie jį mąsto kiti. Kiti, kurie dažniausiai priklauso žemesniems socialiniams sluoksniams.
Nesu pranašas, nemanau, kad kada nors kursiu savo partiją ar prisidėsiu prie kurios nors iš esančių veiklos. Tiesiog bijau. Bijau, kad vieną dieną mano šalies neliks, nes ji bus nužudyta pačiu baisiausiu būdu - suplėšyta į skutelius iš vidaus. Ir aš nežinau, kiek laiko tautos viduriuose įaugusi bomba dar tiksės.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje daug gražių dalykų. Gaila, kad tolstant nuo sostinės gražių dalykų skaičius mažėja geometrine progresija. Štai gyvenvietėje, iš kurios esu kilusi, prieš keletą metų buvo renovuotas kultūros centras. Renginius, kurie ten vyko paskutinius keletą metų galiu suskaičiuoti ant pirštų. Kodėl tada reikėjo renovuoti? Aš suprantu, kad provincijai trūksta jaunų, kūrybingų, sumanių žmonių. Bet ką jaunas ir sumanus ten veiks? Kokią auką jam tenka paaukoti? Nemenkas darbas yra eiti savo pasirinktu keliu, nesiklausant, ką pasakys kiti, galbūt priešiškai nusiteikę. Dar sunkiau yra pasišvęsti žmonėms, kuriems tavęs galbūt ir nereikia. Kelias, kurio tikslas šviesti ir lavinti, platus ir dažnai skirtas ne vienam žmogui, ne vienai aukai. Tik kas pradės burtis?
Visas šis tekstas gimsta iš pykčio ir pasimetimo. Tikrai nežinau, kur eiti ir ką daryti, ko laukti ir tikėtis. Gyventi prisiminimais apie kitokią Lietuvą, išdidžią ir stiprią, aš jau negaliu. Tai mano tėvų ir senelių tėvynė. O manoji - nors išpuošta, bet silpna, apraizgyta kivirčais ir melu. Taip buvo visus tuos metus, kai augau. Gaila, bet taip yra ir dabar.
Labiausiai bijau rugsėjo pirmą pasiekusi Universitetą pamatyti šalia Prezidentūros stūgsančius plakatus ir minią rūsčiu veidu. Baisu, kad sąmyšis mano galvoje nebeišsiteks ir bus nustumtas giliai į užkaborius. Eisiu, tobulėsiu sau ir dėl savęs, o vieną dieną mano sąmonė gal atsibus. Jei pamatys, kad ateina pavasaris. 
O rinkimuose dalyvauti nežadu. Taip remčiau valdymo sistemą, kuriai nepritariu.
Veikiausiai keista skaityti mano raštliavą apie politiką. Bet ji mane džiugina. Nes reiškia, kad šioje šalyje dar gali rašyti ką nori. Jei nesi žinomas. Žinomiems sunkiau. 
 Nors kultūra ir išsilaisvino iš vienų gniaužtų, tačiau neaišku ar nepateko į kitus. Bet šitie bent jau nemėgina atimti jai gyvybės, lietuviškumo, mėgina juos puoselėti, prisimindami Maironį ir Žemaitę. Kartoju, kad yra kuo pasidžiaugti, bet negaliu krykštauti, nes kažkur giliai prisimenu tūnant absurdą.
Išminties nenusipirksi, nes ji neparduodama. Jos reikia akylai ieškoti, o suradus čiupti ir nepaleisti. Apie ją rašyti ir skaityti. Ją fotografuoti ir piešti. Reikia griebti ją, kol dar neiškeliavo į Dausas drauge su tais, kurie prisimena mano senelių Lietuvą. Gal tai ką nors pakeis?



2012-08-21

Savaitė kaip viena diena

Būna, kad surandi 101 priežastį džiaugtis, bet kartais atrodo, kad yra 1000 priežasčių liūdėti. Iš tiesų tai nėra. 
Savaitę praleidau tėviškėje. Keletą dienų teko prižiūrėti savo krikšto dukrytę, kuri rugsėjo pirmąją jau žygiuos į nulinę klasę. Itin keista buvo gaminti maistą, įkalbinėti jį valgyti ir galvoti užsiėmimus. Matyt, pernelyg atpratau kuo nors rūpintis. Oras buvo pabjuręs, užtad nemažai skaičiau. Ir kalbėjau. Namų ilgesys, tas švelnus kamuoliukas, kutenęs paširdžius, pagaliau sutirpo. Bet vasara liko. 
Savaitgalį Vilniaus namuose siautė žmonės, o aš vaidinau piktą. Iš tiesų, buvo labai juokinga. Kartais net graudžiai.
Šeštadienį vėlei apsilankėme Forum Cinemas. Nežinau, kas nutiko, bet ten lankausi vis dažniau. Šįkart veizėjome į tai, ką iš klasika virtusio meškučio Tedžio padarė komedijų kūrėjai. Milai Kunis aš niekad nesimpatizavau, bet šįkart jos didelės akys pasirodydavo visai vietoje ir laiku. Pagrindinis aktorius ne mano skonio, na o apie Tedį patylėsiu. Kažin ką reikia rūkyti, kad įsivaizduotum nekaltą meškiuką, švelniu balsu sakantį ,,I love you" visiškai kitame amplua. Visiškai... Filmo kokybė ne pati geriausia. Siužetas - kartais banalokas. Pateisinti galima nebent tuo, kad tai pasaka suaugusiems. Subalansuota neintelektualams. Kadangi savo intelektualumą vertinu kritiškai, buvo visai ,,fun". Bet animacija man labiau... 
O visų geriausia būtų, jei laikas liautųsi taip greitai bėgęs. Nes visa praėjusi savaitė atrodo buvo tik viena diena.


Iki!

2012-08-05

o man penktadienis

  Prieš porą valandų nusipirkau 102-ąją savo bibliotekos knygą. Ja tapo... tadam tadam... Sigito Parulskio ,,Pagyvenusio vyro pagundos". Palaikysiu ją dvidešimt metų, o tada padovanosiu vyrui (savam ar pažįstamam). Kol kas nepersigalvojau. Perskaičius pirmą kūrinį ,,voveraitės" pasijutau lyg ruoščiausi žiūrėti pornografinių elementų kupiną meninį filmą. Vėliau situacija pasitaisė, bet vis tiek, mano manymu, šią knygą reikėtų vadinti ,,Pagyvenusios vyro pagundos". Gašlumas sumaišytas su šventumu... Parulskiška. 
 Grįžo Kęsto šeimininkė ir šis vėl apsimeta paklusniausiu pasaulyje katinu. O tik neseniai kovojo su manimi dėl pusės lovos ir teisės miegoti ant muzikinio centro. Jeigu kada reiktų jį įsikatinti, gerai pagalvočiau.
 Gyvenimas atrodo gražus, kai nuvažiuoji iki Klaipėdos, kad pabūtum prie ežero ir parvežtum Senojo Vilniaus alaus. Dėkui, R., pasivaišinsim. O mes kol kas tik kalbam apie keliones ir staiga man brakšteli galvoje, kad paskutinius metus ir nebuvo įmanoma niekur išvažiuoti, nes parduodavau visus savaitgalius.  Pelno kaip ir nėra.  
   Nepaisant visko, gyvenimas man atrodo dar šiek tiek pasišiaušęs ir pilkas (et, gaila, kad nelyja), bet kai pagalvoju geriau - dienos kupinos prošvaisčių ir viskas tik į gerą. 
    Šiandien vartinėjau sapnininką. Nežinau kodėl, tiesiog norėjau sužinoti, kodėl sapnai yra tokie, kokie yra. Pasak sapnus išmanančių arba man labai pasiseks arba tik pasiseks. Kitokių galimybių aš  nepriimu.
   Savaitgalį mėginau atitrūkti nuo realybės. Dabar žodelį ,,seen" galiu rašyti prie: ,,Hunger games", ,,Vilko dantų karoliai" (,,seen" trečią kartą), ,,Amaya", ,,A dangerous method", ,,The band of misfits" ir A. Smilgevičiūtės ir grupės Skylė koncerto. ,,Sename dvare" ir ,,Pussy in boots" įveikti nesugebėjau...

  Rytoj bus penktadienis, aš sakau... (reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti).

2012-08-04

Knygynėliai ir liūdesėliai

- Žinai, aš po lova laikau daug meškiukų.
- Ta va, kas ten naktim šnibžda.

Tokie pokalbiai vyksta, kai susitinka dvi lakios fantazijos...

Vakar Kęsto šeimininkę išleidau aplankyti jūros, tad jau para kaip tenka storąjį katuinį myluoti, maitinti, glostyti ir šukuoti. Malonus darbas ir maloni draugija! Turiu silpnybę katėms, gėlėms, saldumynams ir knygoms. Kalbant apie jas - vakar pagaliau suradau laiko susitvarkyti savo knygų lentynas (malonumas keliant knygas į beveik trijų metrų aukštį) ir ką gi galiu pasakyti - mano Vilniaus namų bibliotekoje lygiai 101 knyga. Iš jų 98 namo pertemptos pačios, trys - mielojo indėlis. Vadovėlių, knygų iš bibliotekos, ,,Trimatės grafikos", ,,Logikos ir dirbtinio intelekto" (jas naudoju kaip skirtukus) bei Dawkinso ,,Dievo iliuzijos" neskaičiuoju. Grįžusi į Šiaurę žadu suskaičiuoti ten sukauptos bibliotekos turtus. Dauguma tėvų globai paliktų knygų dovanotos man kaip įvairių moksleivių literatūrinių konkursų dalyvei. Tuo tarpu Vilniaus bibliotekoje tokių knygų beveik nėra. Vadinasi, konkursuose nebedalyvauju...
Kažkas keisto vyksta ir su rašymu. Rodos, prabėgo tik keletą dienų, kai praktikuojuosi dirbdama su gan įvairiais tekstais, bet jau taip įkyriai imu žiūrėti į savo sakinius, kad pati sau nebepatinku. Žvilgsnis įkyrus, nes vis ką nors praleidžiu, ne iki galo suprantamai kalbu ar dar kas nors nutinka. Nežinau, kuo visa tai baigsis, tačiau man, ,,iš prigimties" rašančiai sudėtingais ir ilgais sakiniais dabar nelengvas periodas. Praeis. Džiaugiuosi tuo, kad praktikoje daug išmokstu ir sužinau.
Nepaisant gražių dienų ir įdomių darbų daraus vis liūdnesnė ir mažiau energinga. Kas gi tai? Artėjantis ruduo? Poilsio stygius? Nuojauta kužda, kad tikslios diagnozės kol kas nebus...

O čia apie mylimą animaciją!

  Šypsenų!

2012-07-31

Apie pabaigą, vasarą, vandenį ir laisvę

  Koks jausmas apninka išeinant iš darbo, kuriame praleidai metus? Žinoma, priklauso nuo to ar mėgai ten darbuotis. Nebuvo taip, kad savo darbo vietos nekęsčiau, bet išeinant neskaudėjo. Ir kažko tai norisi švęsti. Taigi nuo šiandienos esu atvira darbo pasiūlymams ir ne tik. Du vakarus iš eilės galėsiu eiti pasivaikščioti ir iki kitos liepos pabaigos (mano skaičiavimais) turėsiu daugiau nei 13 laisvų savaitgalių. Daugiau nei 13 savaitgalių per metus! Kaip mano miela draugė Z. sako: ,,That's cool"! Laisva kaip paukštis vasaros kaitroje? Ne visai. Mėgstu įsipareigoti. Mano praktika puikiame (kalbu be perdėto patoso) interneto dienraštyje artėja į pabaigą, tačiau rytoj ryte jau trauksiu link Užupio! Ir ten mėginsiu susipažinti su kitokiais rūpimais dalykais, taipogi susijusiais su viešąja erdve. 
  O vasara kaitri. Tokia kaitri, kad ir parduotuvei, esančiai ne taip jau toli nuo namų, pasiekti reikia daug jėgų.  Vasaros karštis, rodos, kažkaip ypatingai veikia ir smegenis - šie atsipalaiduoja ir gatvėse didėja nusikalstamumas. Nežinau ar reikia mane ir R.-tuką užjausti, bet tapome smulkaus chuliganizmo aukomis - einant link Lukiškių pora šelmiškai nusiteikusių gėlyno prižiūrėtojų neįstengė susivaldyti ir iš balkono į mus pasipylė kibiras vandens. Vanduo nešaltas, bet norėčiau, kad ir jiems kas nors tai padarytų. Juk smagu taip būti apipiltam! Iš tiesų tai nė velnio, bet tenka pripažinti, kad bent jau parduotuvę pasiekėm be karščio keliamų kančių. Žodžiu, dvi suknelėtos panelės po maudynių vėsiai pasivaikščiojo Gedimino prospektu. 
 Karšta ir Kęstui (tikrasis Murkio vardas), tad jis, mano manymu, visai džiaugiasi ištrintas šlapiu rankšluoščiu. Aišku, džiaugiasi, tik pernelyg arogantiškas, kad pripažintų, todėl ir šiaušiasi. Pagalvojau, kad jeigų teks persikelti (o tai daryti neišvengiamai vieną dieną teks) pati norėčiau katino, bet dar nesu pasiruošusi drauge turėti kačiuką. Gal reiks pradėt nuo žuvytės - tokios mažytės mažytės apvaliame akvariume, kad net tas mažytis akvariumas jai atrodytų kaip didelė jūra. Nes ir žuvims patinka laisvė...  O man patinka perkūnija...


Lietaus su saule!

2012-07-18

Nereikalingas blogis


 Man pasisekė, nes nuomoju kambarį pas genialią virėją: šonkauliukai, tortai, grybukai, lietiniai, naminė gira, sriubos ir kitoks gėris. Kitąvertus, gal ir nepasisekė, nes tuoj panašėsiu į raudonskruostį apvalainą pagranduką. Bet nebereiks vaikščiot, galėsiu ritinėtis...
 Dar nesugalvojau pavadinimo kompleksui, likusiam nuo darbadienių parduotuvėje - kai tik vakaras, aš baisiai nenoriu kišti nosies iš namų... Ir visiems, rodos, sakau neisiu, bet vis prisireikia.
 Šią savaitę stengiuosi sekti SLS programos judesius. Daug įtempto klausymo ir kartais karpymo ausimis, kai kuris nors iš būrio amerikiečių angliškai prabyla greičiau, negu aš spėju suprasti. Bet taip nebūna dažnai.
 Dar mūsų dabartinius namus atakuoja pora statybininkų: antra savaitė ,,kačialinamės" nešiodami jiems vandenį, o šiandien paprašė susimokėti dešimt litų už tai, kad neprašyti duris nuplovė, bet sakiau, kad vandens neduosiu daugiau, tai aprimo. O gal tiesiog darbą baigė. Kas žino, dar ne tokių peripetijų su tais statybininkais būna - nejučia iškyla prisiminimai apie gyvenimą kitoje Vilniaus gatvėje, kai iš kaimyno, remontuojančio butą, atklydusios dulkės padengė dalį svetainės grindų. Bet kaip mano praktikos vadovas A. sako - rask Vilniuje vietą, kur nebūtų remontų. Todėl aš vėl išvažiuoju į tėviškę. Kur viskas, rodos, turi savo malonų kvapą: medžiai, žolė, rytmečiai ir saulėlydžiai. Et, kaip gera viską mesti ir išvažiuoti.
 Grįžusi visada rašydavau, bet dabar turiu kam skaityti arba galvoti pasakas. Tai tarsi toks vaikystės pasikartojimas - iš pradžių seki pasakas tokias, kokias prisimeni, tada prikuri tas dalis, kurių neprisimeni, o paskui galvoji naujas. Kai pavargsti, pasaką seka tau. Nuostabiai kupinos fantazijos būna mano šešiametės pasakos. Kaip nuostabus ir jos laikas. Džiaugiuosi, galėdama prie jo prisiliesti ir apsimesti, kad išgyvenu jį iš naujo. Trimečio, penkiamečio, šešiamečio pasaulį. Teisinga yra mintis, kad vienintelis rojus - prarastas.
  Jau kurį laiką norėjau išspausdinti vieną savo seniai parašytų novelių ir praėjusią savaitę ją priėmė. Keista novelė, kitaip nepasakysi.  Sunkiausia buvo išpildyti pažadą ir parašyti penkių sakinių prisistatymą. Nes aš jų paprasčiausiai NEKENČIU! Mano geriausias prisistatymo variantas skalbėjo taip: Jau trejus metus esu kasdienis Universiteto g.5 svečias, bandau surasti save filologijoje. Pusėtinai. Taip pat draugai sako, kad esu darboholikė - mėgstu veiklą. Mėgstu ir draugus. Ir kiną. Ir muziką. Ir sausainius su arbata. Dar pasivaikščiojimus ar pasvaičiojimus (panašiai skamba, tiesa). Bet šiuos sakinius nusprendžiau palikti savo blogui, kurį šiandien pradėjau pravardžiuoti nereikalingu blogiu. Nereikalingas, bet būtinas. Juk čia gali rašyti ką tik nori - papasakoti apie visas mane dominančias nesąmones ir sąmones, reaguoti į aplinką, visuomenės įvykius arba ne. Žinoma, gali rašyti sau ir dėti į stalčių (kaip aš ilgai ir dariau), bet tada esi mažiau įsipareigojęs. O čia aš stengiuosi ir gramatines klaidas ištaisyti ir mintį palavinti. Naudinga, pasirodo, man ši erdvė.
 Kita erdvė, kurioje šį mėnesį praktikuojuosi, man patinka dar labiau. Nesu užkrauta darbais, bet gaunu neblogų pamokų ir patarimų, įgyju pasitikėjimo savimi. O kad neužmirščiau (na, gal ir pasigirčiau, ką jau nuveikiau) siūlau paskaityti vieną vienos autorės recenziją. Jei sudomins knyga - kreipkitės, galėsiu duoti paskaityti. 

Už lango vėl gražiai lyja (pastebėjau, kad kai lyja, labai norisi ką nors parašyti), televizorius siūlo paklausyti Florence+ The Machine, o aš žadu jam paklusti. O štai šitą siunčiu kaip padėką savo mielosioms M. ir G.  už puikų praėjusį šeštadienį apie kurį jau ir nebepapasakosiu. 


Labanakt! 


2012-06-30

Mano vardas Vasara

    Šiandien vakaras, kokių beveik nebūna - aš ir Hofmano katinas Murkis likom vieni namie. Ir gaudom naktinius drugelius, kad rainasis paskui pasimėgaudamas pačepsėtų.:) 
    Šalimais - Alvydo Šlepiko romanas ,,Mano vardas Marytė", bet noras skaityti pabėgo į mišką. Sakė, sugrįš rytoj - skaudi, tačiau įtraukianti knyga. Visai kaip kojūgalėj įsitaisęs protingasis katinas - jei ilgai žiūrėsi jam į akis, pasijusi menku. Nereikia žiūrėti katinams į akis. Kaip kad nereikia liūdėti likus vienam namuose - ramybė yra atlygis. Toks pat puikus kaip ir Taurakalnis, kurį gali vadinti savo kiemu. O Taurakalnis man yra nusiraminimas tada, kai labai pasiilgstu gamtos. Aš esu žemės vaikas, besisvečiuojantis mieste, kuris, kad ir koks gražus bebūtų, niekada nebus tiek savas kiek laukai, sodai, paupiai. Atitrūkti nuo miesto kartais man tiesiog būtina...
   Ir labai gražios man yra vasaros dienos. Tokios brandžios, gausios, sodrios ir ilgos.

Tik paklausykite: Summer wine.




Labanakt!




2012-06-25

Prabylu

  Dvidešimt dienų nedovanojau (Ne)reikalingam nei vieno žodžio. Atsiversdavau, permesdavau akim, rašteldavau žodį ir nutupdydavau jį Juodraščiuose. Kartais norėdavosi paliūdėti, kad labai sunki buvo pavasario semestro sesija, kartais kildavo noras pasidžiaugti, kad visai neblogai sekasi su ja tvarkytis, o ir šiaip visokių džiaugsmelių ir liūdesėlių būta, bet... Dabar atrodo, kad viskas jau praeity ir to ,,visko" nelabai norisi prisiminti.
  Iš parduotuvės A. išeiti ne taip jau ir lengva, kaip tikėjausi. Buvo trys ,,sportadieniai" ,,Black Friday", dabar bus darbas iki dvylikos nakties, o paskui ,,išsinešdinimo"dienos. O tada... Tada prasidės ATOSTOGOS nr.2 (pirmosios startavo išsiuntus kursinį darbą). O atostogose bus daug džiaugsmo, daug malonaus skaitymo ir rašymo (geriau pagalvojus, tai kiek mazochizmas), daug kvepiančio liepų žydėjimo meto Šiaurėje, daug saulės ir daug mylimiausios krikšto dukrytės A. pokštų. :) Bus! 
  Bus susitikimai su seniai matytais, išsiilgtais tolimais ir artimais draugais (aš jau labai laukiu tavęs grįžtant į sostinę, mano mieloji Pau). Bus daug plepėjimo ir nieko neveikimo, bus daug filmų ir muzikos. Bus ir daug mano pamėgto vėžliukų ir porcelianinių lėlių sporto - kalanetikos! 
   Dabar lyg ir galėčiau išsakyti mieliausius padėkos žodžius savo ,,trenerei" R., bet Tu žinai, R., kad esu dėkinga už šį atradimą, tatai nebesikartosiu. O jeigu kam rūpi - mestelkite vieną akį ČIA (tik nepasitempkit jos).
   O dabar, atidavusi reikalingą duoklę (Ne)reikalingam, einu džiaugtis laisvutėliausiu nuo darbų pirmadieniu ir rytinio lietaus nupraustomis Vilniaus gatvėmis!

Iki pasimatymo!

2012-06-04

Darbai, darbeliai, darbeliukai

Vai tai tai. Veikiausiai liko mažiau negu mėnuo darbo su klientais taip priprastoje APB parduotuvėje ir bus laisvė, ir bus atostogos. Kartais nejaukumas nuslenka nuo plaukų šaknelių iki pirštų galiukų, kai pagalvoji, kad kiekvieną dieną nesutiksiu R. ir nekalbėsim apie filosofiją, kad nebebus kam skųstis, kai kabinėjasi vyriškiai (geroji pusė - jie ir nebemirksės ir nebesikabinės), kad nebesutiksiu tos, kuri sako ,,Baik bėgiot ir viską tvarkyt. Pastovėk nors truputį" (o pastovėti stovimą darbą dirbdama aš nemoku), kad galiausiai nebebus užtęsto ,,Hello!" ir ,,Skažitie, jiesli vam nada razmier". Taip, išsiskiriant su kolektyvu paširdžiuose tikrai kirbės, bet juk drauge paliksiu ir daug ne itin malonių dalykų. Pavyzdžiui, suvokimą, kad didelio verslo galvoms visiškai nusispjauti į žmonių nuomones, sveikatas, gyvenimo sąlygas ir norus... Žinoma, keisčiausia bus gyventi be kiekvieną mėnesį išmokamo stabilaus atlyginimo, bet gal pagaliau atsikratysiu to knygų alkio, kuris pastarąjį pusmetį kaip niekada kankina. Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Įgyta kantrybė, bendravimo įgūdžiai, laviravimas dviem užsienio kalbomis vienu metu man tikrai pravers. Taip pat kaip pravers ir daugiau negu vienas laisvas savaitgalis per mėnesį.
  Taigi kol kas laukiu liepos ir galvoje (kartu ir bloge) apgyvendinu atsiskaitymų planelį. Vėlgi, kad galėčiau pasigirti sau, kokia esu šaunuolė (nors iš tiesų iki jos man dar toli).
Tataigi:
  • gegužės 23 dieną (gimimo dieną, kuri buvo nuostabiausia, bet apie kurią aš vis dar neprisirengiu parašyti) laikytas ,,Teksto lingvistikos" egzaminas. Koją pakišo mano sugebėjimas visada gauti temas, kurias aš moku pusėtinai arba ne itin moku. Šiuo atveju, pakartojusi buvau viską, deja, visko iki galo nemokėjau.
  • birželio 5 dieną turi būti nusiųstas 3-5 psl. rašomasis darbas XX amžiaus literatūros istorijos dėstytojai. Liko parašyt pusantro puslapio. Tema pavojinga, bet įdomi: ,,Vinco Mykolaičio - Putino poema ,,Žilvinas ir Eglė" ir antikos mitas ,,Orfėjas ir Euridikė"
  • iki birželio 7 dienos reikia pateikti darbą LD ,,Mitologija" atsiskaitymui. Apimtis 9-10 lapų, tačiau man pasisekė ją gerokai viršyti, tad atiduotas bus 14,5 lapo užimantis darbas. 
  • birželio 11 dieną literatūros istorijos egzaminas. Paskaitų nei vienos nepraleidau, maža to, sėdėjau ištempus ausis ir išpūtus akis. Mano konspektų žmonės tikriausiai vėl bijo (,,kaip tu gali tiek rašyti?"), todėl pasiruošimas turėtų būti gana lengvas.
  • birželio 12 dieną turi būti nusiųstas 7-10 lapų darbas pasirenkamajam dalykui ,,Lietuvių drama ir pasaulio dramaturgijos kontekstai". Lyginsiu Strindbergo ir Čepauskaitės pjeses. Bus įdomu.
  • birželio 13 dieną reikia pateikti tokios pat apimties darbą ,,Biblijai ir literatūrai". Pasimatysime su Liūne Sutema.
  • birželio 17 dieną atiduosime kursinį darbą!
Na, o birželio 30 diena bus paskutinė diena APB. Kažkodėl būti lengvai paleista nesitikiu, bet gal ir gerai - jei panorėčiau padirbėti  kur nors ,,Mango", ,,Stradivarius", ,,Pull and Bear", ,,Zara", ,,Massimo Duti", ,,City", ,,St, Oliver", ,,Aprangos galerija" arba ,,Aldo" - vietą susirasti veikiausiai nebūtų labai sudėtinga. Tačiau net jeigu kūnu aš esu darbe, mintyse vis tiek gamtoje, Universitete, bibliotekose, o toks skylimas į dvi puses nėra gerai net ir po Dvynio ženklu gimusiam, tad giliai giliai kirba nuojauta, kad daugiau jokių pardavėjos-konsultantės pareigų. 


2012-05-29

geriau negu nieko?

  Skaitinėdama vienos pažįstamos, pavadinkime ją jaunąja rašytoja, straipsnį sugavau save mąstant - ar lengva yra jaunam, ženklios patirties neturinčiam autoriui rašyti ir tikėti savo tekstu? Pasikliauti savo išmanymu ir pasitikėti, kad tikrai žino ką kalba ir kaip kalba. Aš nežinau, kaip kitiems, tačiau man visada nedrąsu rašyti įtikėjus kažkokia absoliučia tiesa, o pamačius straipsnį, kuriame daug gražbyliavimo, tuščiažodžiavimo, darosi pikta. Žmonės, o žmonės, pagalvokite ir apie skaitantį. Žinoma, jei orientuojatės į tą skaitytoją kuris paskui sakys: ,,šis autorius gražiai rašo, daug gražių metaforų", tačiau nelabai prisimins apie ką buvo straipsnis ar ką savito, naujo, įdomaus jis išgirdo, tada tai Jūsų problema. Norėčiau kalbėti apie tuos, kuriems ne tas pats, koks yra jų skaitytojas. Būtent ne kas, o koks. Čia galėtute man paprieštarauti, kad reikia orientuotis į tam tikrą skaitytoją ar skaitytojų grupę, kuri ir būtų tie ,,kas" ir teigti, kad kiekvienas yra skirtingas, kiekvienam neįtiksi. Turiu pripažinti, kad čia tiesos yra, bet... Nemažai yra tokių skaitytojų, kurie gali nešiotis etiketę ,,mąslus" arba ,,filologas" ir atkreipti dėmėsį į jūsų parašytus sakinius bei pastraipas, jas gerai panagrinėti, paredaguoti ir pasakyti, kad jūsų straipsnių daugiau neskaitys arba kad jums dar reikia paaugti. Išgirdę pastarąjį komentarą susimąstykite - paaugti - reiškia daugiau praktikuotis ir nepulti stačia galva publikuoti to, kas jums ar jūsų draugui pasirodė šauniu straipsniu. Nebent rašote ,,iš reikalo".
  Nekalbu, kad pati nedarau klaidų. Darau, nors ir spausdinu nedaug. Štai kad ir paskutinėje recenzijoje trūko permąstyti vienos citatos būtinumą ir mano mąslusis skaitytojas tai pastebėjo. Pamoka. Tačiau ir spausdinu nedaug ne todėl, kad nerasčiau apie ką rašyti, kam rašyti ar kada rašyti,  tiesiog  nenoriu, kad mano ,,augimas" taptų viešu reikalu. O tas porą recenzijų išspausdinti tiesiog ,,reikėjo".
  Geriau pamąsčius - aš paprasčiausiai nedrąsi. Na, bet vis tiek pikta, kai tekstas skamba kaip tuščias indas.
O galbūt yra dar kitaip? Gal spaudai rašo tik drąsūs? Gal drąsiųjų eksperimentai gerbtini? Nežinau kaip Jums, bet man gerbtini tiek, kiek pasirodo vertingi. O gal geriau negu nieko?
 Toliau norėčiau plėtoti savo kalbą apie tai, kad lietuviška spauda yra pavojuje, bet... Už lango labai gražiai lyja ir labai jau norisi arbatos. Tad pamintysiu kitąkart.

2012-05-15

kas išmokys gyventi arba filosofiniai dienos nukrypimai

   Nežinau ar verta fiksuoti tai, kokia šaunuolė aš esu, kad nuo ketvirtadienio iki pirmadienio ,,atidirbti" 27 valandas parduotuvėje (čia vien darbas salėje su klientais ir tvarkymai) ir dar parašyti 9 lapų referatą Rolano Barto straipsniui ,,Mitas šiandien". Pasėkmės - miegu, dirbu, rašau, neturiu laisvalaikio - esu pervargusi, nesinori maisto, iki atsiskaitymo liko dar keturios valandos intensyvaus skaitymo, bet ryžtas niekur nedingsta, kaip ir nusiteikimas ketvirtame kurse dirbti tik pagal autorines sutartis arba nedirbti iš viso.
  Beveik metus vakarus leidžianti parduotuvėje A. vis dažniau pamąstau, ką šitaip prarandu ir ką surandu. Apie tai, ką prarandu, sunku kalbėti, nes esu įsitikinusi, kad gali būti ir taip, jog nedirbi, tik studijuoji, atiduodi tam visus vakarus ir rytus ir vis tiek nieko doro nepasieki. Kas tai? Talento trūkumas, žinių spragos ar tiesiog neatsidūrimas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje?
   Šiandien nekalbėsiu apie nusivylimą Universiteto sistemomis ar studijų planais, nes yra kaip yra. O svarbu, kad yra žingeidumas ir savivoka - žinios ne tik Universiteto skaityklose užkastos, juolab Universitetas neišmokys tavęs GYVENTI.

 Tai tiek filosofinių nukrypimų. Pagalvojau - užrašysiu, bala nematė.

2012-05-07

Rojaus metas ateina gegužę

    Lietuviška buvo šiandiena: skaitėm daug Marcinkevičiaus, kalbėjom apie tai, kad sovietų cenzūros lokatoriai vienu metu prastai veikė (ir ačiū Dievui, turime dabar kuom pasidžiaugti) ir dar apie tai, kad Mindaugo laikais lietuviai buvo barbarai ir kad sąmoningumą jiems pripaišome žvelgdami iš šių dienų perspektyvos. Apie tai, kad Lietuva tai žemė, duona, žodis ir svarbiausia žmonės ir apie tai, kaip mes suprantam Marcinkevičių. Ir jo žodžius ir jį patį.
   Kalbėjom apie tai, kad mano rašymo stilius keistas, nes lietuvių kalba daugiau veiksmažodinė, o mano rašymuose daiktavardžių ir net būdvardžių daugiau negu veiksmą nusakančių žodžių. Apie tai, kad mano sakinyje žodžius galima sudėlioti visai kita tvarka ir apie tai, kad jie patys vijokliniai. Na, gerai, kad dar vijokliniai, o ne kerpėm apaugę antai. Bet ir čia yra tiesos - su Gramatika sunkiai draugauju, man ji visada buvo tokia melancholiška ir konservatyvi mergaitė, prie kurios niekaip kitaip neprieisi, tik iš tos pusės, iš kurios leista. O man juk be proto svarbios Emocija ir Akimirka, leisdama laiką su jomis dažnai pamirštu, kad iš viso yra taisyklių.
   Kažkodėl norisi pasiteisinti - užaugau juk Pasvalio krašte. Bet kas iš to, kad tarmė kitokia, kalba tai ta pati. Tad šįvakar lieku su Apmąstymais - galvosim iš kur visa tai ateina ir kur mane veda.
    Lietuviška buvo šiandiena - giedrą keitė lietūs, o lietus giedrą ir šalta buvo eiti lietuje Baltuoju tiltu, bet jis buvo toks \tuščias tuščias, o Neries pakrantės gaivios gaivios - eini taip ir nori tik... eiti.
 
Priminimas ateičiai: reikia pakelti nuo grindinio kiekvieną pamestą jaunutį tulpės žiedą, nes tiek jame žydėjimo, kad ilgai atsidžiaugt negalėsi. O jeigu taip į sodus pažvelgus - rojaus metas yra šis mėnuo. Laikas, kai gali įkvėpti rojaus, pasimerkti rojaus, atsižiūrėti rojaus.

Tik paklausykite - įkrito į ausį. Antra diena.

2012-05-01

Pavasarį kava skanesnė

 Dažnai rytais ant stalelio šalia lovos barkšteli pilnutėlis kavos puodelis, atmerkus akis matau šypseną ir vėl ramiai užmerkiu, kad kuo ilgiau ji neišnyktų, kad kuo gyviau sapnuotųsi. :)

Niekada nemačiau, kad gitara grotų tiek žmonių :) Man parodė ir geresnį cover bet niekaip jo nesurasdama suradau šį ir patiko. Juolab, kad veidai jau matyti.

  Tai tiek muzikinio ryto užrašų! Skanios kavos :)

2012-04-27

,,Galbūt meilė yra kalnas popierinių nosinaičių, atneštų per šaltį, kai tu nežinia kodėl raudi".

Filosofiniai liūdesio krašteliai

   Skaitau ir liūdna pasidaro. Et, nemoku aš rašyti. Vis man atrodo, kad kažkokie negrabūs, negražūs ir nejausmingi sakiniai gula, o visos sentencijos yra nuvalkiotos. Gailiausia dėl elegancijos stygio. Kai taip gražiai lyja, kai taip geltonai žydi ir šitaip skambiai juokias, o tu nerandi tinkamo žodžio, kad ir  kaip benorėtum surasti. Ir nebelieka tekste, kas užgniaužtų kvapą ir nebelieka... noro rašyti.
    Negerai yra būti nusiminus, todėl daug skaitau. Beveik kiekvieną kartą užvertųsi knygą kažkaip keistai prisikeliu. Daiktai tarsi ryškesni, žmonės įdomesni, pati sau tarsi geriau suvokiama. Ar šitai, mielieji, yra žodžio galia? Pagalvoji, kad iš tiesų, jei nepanyri į knygą, tai nėra ne tik prisikėlimo, bet ir pabudimo. Kuo literatūra kokybiškesnė, tuo giliau ji stukteli į dvasios paslėpsnius. O kol kas skaitau Černiauskaitės ,,Medaus mėnuo", o kol kas nesutikau ten nei vieno tikrai ,,gyvo" žmogaus. O net schematiškasis Baltušis tokius sukurdavo. ,,Net"? Literatūros procesas yra vienas įdomiausių reiškinių. Man.
    Labai laukiu rudens semestro ir ,,Naratyvo" paskaitų pas raudonplaukę dėstytoją, bet kol kas dar reikia daug paaugti. Juk visą gegužę privalėsiu rašyti apie literatūrą. Nors rašyti literatūrą man patinka labiau. Sakyčiau, kad nevykusiai rašyti, bet tuoj atsiras prieštaraujančių. Nesiginčykim bent dėl to, kad yra kur tobulėti. Tobulėti nebegali tik pati gamta. Bet ji moka tobulinti.
   Nusivylimas. Žmogus iš kultūros dėkoja žmogui, besimokančiam apie kultūrą. Ir tokioje visai interpretacijoms nepasiduodančioje sferoje - prekyboje. O taip norėjosi, kad tas dėkojantis žmogus būtų prekybininkas, direktorius, valdininkas, teisininkas, kasininkas ar verslininkas (šlavėjai ir kirpėjai šioje APB dažniausiai neperka). Tai būtų lyg įrodymas, kad etinės vertybės ne vien ant kultūrininkų pečių nešamos, kad yra daugiau gyvos, negu aš maniau. Kur tau. Ar atėjo metas, kai net ne kas trečias išsilavinęs žmogus yra ŽMOGUS. Naivumas, skubotas išvadų darymas, pyktis, egoizmas. Kaip paprasta žmogui save pervertinti. Kaip liūdna.
  Bet nenusiminkime ir tobulėkime, tik tobulėkime.

2012-04-15

snapą aukštyn!

   Kai tavo kūno temperatūra jau trečią  dieną svyruoja nuo 36,6 iki 38,5 ir gydytoja patvirtina jau beveik aiškia buvusia diagnozę ,,angina", gyvenimo ritmas sustoja. Nedarbingumo lapelis, praleistos paskaitos, neapetitas, lovos režimas, knygos, televizorius. Visai poilsis, jei taip velniškai nesibadytų ta apvali adatinė mano kaklo kairiojoje ir pamainomis nekankintų karštis su šalčiu. Tatai didžiausiais negaluojančios šiandienos mano gyvenimo džiaugsmais tapo tobulas slaugymas (nuoširdus ačiū D. ir R.),  ir didelis džiaugsmas, kad kaip tikras ligonis gavau gėlyčių ir turiu, kas pradžiugina arba kitaip tariant - neleidžia nukabinti snapo.
  Dienos atradimas (senai naujas): http://www.pasvalia.lt/object.php?id=107 (virtuali senų nuotraukų ekspozicija), kuris vis tiek nenurungia vakar matytos Žemaitės ,,Marti" ekranizacijos. :) Ir vis giliau klimpstu į ,,Game of Thrones". 

Ech, man vis tiek nepatinka sirgti. Ir ypač tie antibiotikai ir probiotikai arklinėse tabletėse. 

2012-04-03

Turbūt atostogos

Colours of the desert!

  Šiandien yra aštuntoji mano atostogų diena ir baisu pagalvojus, kad liko tik šešios ir ,,po visam". Visiškai nesinori grįžti į darbą, tačiau teks. Bent jau kuriam laikui. O kol kas - Velykos artėja! Bundanti gamta vakar gavo šalto sniego gniužte į veidą, tačiau šįryt vėl šypsos. Šypsausi ir aš, nors kai kurie žmonės nesilaiko pažadų, duotų draugams, ir klimpsta nebe pirmą kartą... Šiek tiek pykstu, šiek tiek galvoju apie demitologizacijos procesus, o galiausiai tariu - ,,viskas tik į gerą".
 Ir tylu... Ir ramu... Ir be proto gera yra šitaip atostogauti - su knygom, su idėjom, be pusvalandžiais sustyguoto dienos grafiko. Et...

2012-03-27

Arba

   (Ne)reikalingas kurį laiką buvo numestas į šalį. Negaliu sakyti, kad todėl, jog nieko nevyksta. Vyksta, tik dažnai tas vyksmas atrodo pakankamai neįdomus ir nesvarbus, kad apie tai rašyčiau, arba įspūdžiai nublanksta greitai. Arba nebemoku rašyti.
   Šį faktą mėginau paneigti dalyvaudama viename dramaturgijos konkurse ir po visų tų metų kai nerašiau ištisų pjesiukių (pjesėmis vadinti neleidžia pagarba rimtiems dramaturgams), o tik vieną kitą fragmentą, buvo kažkoks ,,vau". Pasirodo, scenos kalba man artimesnė negu bet kada anksčiau ir rašyti yra įdomiau nei kada nors anksčiau. Vis pagalvoju, kad nesu jau tokia unikali, kad gyvenčiau iš rašymo, bet niekas man nedraudžia rašalioti, jeigu man tai malonu. Tik reikia kažkaip suspėti: užsidirbti, pavalgyti, pamiegoti, pasimokyti, pasidalinti, pasidžiaugti, pabūti... Ir dar daug ko reikia. (,,O tempora, o mores!")
  Ant stalo Meko ir Niliūno dienoraščiai, nebaigta skaityti Ionesco pjesė, o man atostogos! Šį įvykį paminiu praktikuodama buitinį alkoholizmą (ne su veidrodžiu), o ryte skambina Z. ir sako, kad nori ,,tūso". Mano sąžinė netikėtai pabunda ir trenkia kirbančiam ,,noriu". Šis lieka norėti toliau. Žodžiu, vidinis norų ,,bedantizmas" ir tiek.
  Ir vis tiek žuviukas Nemo yra geriausias žmogaus draugas! :)

2012-03-14

Dienos meniu

  22:54 baisiai skauda nuvargusias kojas, o galvoje ne vien tik Algimantas Mackus. Gaila, o turėčiau dabar jau dėlioti paskutinius taškus savo ,,puikiam" pranešimui, kurį skaitysiu ne vėliau kaip rytoj 9 valandą ryto. Aš nežinau, ko žmonės iš manęs tikisi, tačiau suprantu, ko aš noriu iš savęs ir man atrodo, kad šitai jau yra gerai. Mintys jau mielai nebegultų į popieriaus lovas, o palydėtų mane saldžiam nakties miegui, tačiau aš nutvėrinėju jas po vieną, už kojos, ir  taip stengiuosi neprarasti budrumo.
  Diena buvo gera, nes:
  a) šiandien turėjau piktą klientę ir galiausiai priverčiau ją nusišypsoti. Taškas man.
  b) jau galiu įkvėpti pavasario
  c) liko pora dienų ir keliausiu į tėviškę
  d) paskaita apie Škėmą ir Pūkelevičiūtę buvo įdomi :)
  e) bėgdama iš paskaitos į darbą spėjau užkąsti
  f) galiu mąstyti apie Mackų kiek telpa, nes visi kiti šiandienos darbai jau padaryti...

2012-03-11

Tykuma?

   Bepročiai nebevaikšto Neries ledu, o kieme jau telkšo balos.  Vakar vakare užgniaužė kvapą akimirka - tam pačiam akmenimis grįstame kieme, šalia didžiulės balos stovėjo maža mergaitė ir dainavo ,,la la la, la la la, kokia didelė bala". Tada aš vėl supratau, kad realybės kloduose gali glūdėti fantazijos lobiai. Ir nepaisyti pavasario yra tiesiog neįmanoma. Jis jaunas, gražus ir veržlus - mano metų laikas.
  Norėtųsi sakyti mano fronte nieko naujo, bet visada būna nauja. Katutis, prisiekęs krevečių gerbėjas, naujai surasti Katiliškis ir Škėma, naujas veidas parduotuvėje A., naujo darbo paieškos, naujos baimės ir naujos laimės kaip ir, rodos, iš naujo surasti skaitymas ir rašymas. Ir kovo aštuntosios džiovintų braškių saldainiai.

,,Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas" Seneka

2012-02-27

,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda"

 Kartais būna taip, kad imi rašyti blogą, paskui nusprendi, kad nebenori to daryti ir netyčia spusteli ,,Įdėti pranešimą" ir tas vienintelis dviprasmiškas sakinys pakimba virtualioje erdvėje. Tai, kad nuspaudei ne tą mygtuką, supranti tik kitą dieną atsivertus blogą ir nustembi - kokie atsitiktinumai! Atsitiktinumai, kurie dar ir refleksijos sulaukė ;) Man malonu. Malonu dėl netikėtumo, malonu dėl refleksijos, malonu, nes toks smagus mini nutikimas skatina plėtoti vakarykštę temą, o tai yra - rašyti čia dar vieną (ne)reikalingą tekstą. 
  Tataigi. Žmogus taip įpratęs mane matyti skaitančią, kad mano nenoras imti knygą į rankas, buvo įspėtas kaip pakilusi temperatūra. :D O iš tiesų gal temperatūra pakyla kai imi skaityti Dalios Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros"....
 ,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda" yra pasakęs Justinas Marcinkevičius savo paskutinėje viešoje kalboje. Tada jis kalbėjo apie blogį mūsų demokratinėje valstybėje, apie skurstančius žmones ir diržus susiveržti raginančius politikus. O minėti mano skaitymai... Kitas laikas, kitos aplinkybės, bet vis tiek ,,iki pačių pašaknų" gelia, nes skaitai atsiminimus apie neteisybę, apie badą apie skausmą ir netektį ir pasidaro gėda, kad esi sotus, esi apsirengęs, susirgęs gali būti gydomas ir vis tiek burbi sau po nosim, o blogiau, kitiems palei ausį. Aš nesakau, kad gėda yra skųstis tikrų vargų prispaustam lietuviui - neturinčiam už ką nusipirkti vaistų, neturinčiam galimybių apmokėti sąskaitas ar paprasčiausiai - nusipirkti maisto. Gėda yra tiems, kurie gyvena daug geriau nei minėtieji, ir, dantimis įsikandę savo turtų, apsimeta nematantys kitų skurdo, apgaudinėja save, kad jų problemos yra labai didelės. Iš tiesų, minėtoji gėda didesnė už tavo studento, bet ir tu tyli. Tyli, nes pernelyg myli save ir daiktus. O juk mažiausias geras darbas yra kaip dar vienas plyšelis lede, vedantis link upės išsilaisvinimo. Srauni viduje ji turi tapti sraunia ir išorėje - tai tarsi sąlyga įsivaizduojamam tobulumui, harmonijai...
Aš tikiu, kad ne man vienai būna jaunatviškos energijos proveržių, kai atrodo eitum, griautum, iš naujo statytum. Bet pradedi ir baigi šiuos darbus tik savo paties gyvenimo vagoje. Ir dar gerai, kad tie darbai iš viso kažkokį buvimo pėdsaką palieka.  Kartais mėginu save įtikinti, kad socializmas nėra gerai, bet ir demokratija, pastatyta ant nevykusių pastatų, neką geresnė. Ir skirtis tarp Marcinkevičiaus kalbos ir Grinkevičiūtės teksto tokia didelė ir kartu taip kviečianti mąstyti. Mąstyti, kad niekada nesudėsi visų taškų ant ,,i", kad nėra tik balta ir juoda, kad kol tu eini savo gyvenimo vingiuota linija, tauta eina savąja. Tik štai įdomu - tu TURI galimybę skaityti apie tai, kas buvo, žinoti tai, kas yra ir vienaip ar kitaip paveikti tai, kas bus. Tik ar tau negaila savo gyvenimo?

p.s. kai Neris buvo ,,užšąlusi" (nors iš tiesų viduje srauni srauni ir ledas galėjo bet kada lūžti) dažnai matydavau Bepročius prie Baltojo tilto. Jie vaikštinėdavo ledu, šokinėdavo, bėgiodavo, piešdavo ant sniego, stebėdavo aplinkinių reakcijas, žodžiu, rizikuodavo savo gyvybe. Dėl ko? Adrenalino stoka? Štai  tokiais momentais man norėdavosi juos pagauti ir uždaryti į kokias perauklėjimo mokyklas, kur, laikantis griežtos drausmės, jie pagaliau šį tą įsikaltų į savo galvelę. O jei kas vaikščiojot Neries ledu, mielieji, ir aš  jus pažįstu, geriau neprisipažinkit. 

2012-02-19

vardu Be penkiolikos

   Sekmadieniais parduotuvė A. užsidaro aštuntą ir šitai baisutėliausiai jaučiasi - namie jau pusę devynių vakaro, o ne valanda vėliau. Fantastika. Ir vis tiek sekmadieniais nesinori dirbti, o likus pusvalandžiui iki visokių šukavimųsi ir maskavimųsi (oi, špakliavimųsi) pledas tampa kaip niekad šiltu, katinukas pačiu mieliausiu stebimu padaru, o padėdama knygą jaučiuosi kažko neprivalgius... Jau nekalbu, kaip baisiai noris užkutenti Tą ar tiesiog žvirblius skaičiuoti. Tikiu, kad taip būna ne man vienai, o ir pasiguosti galima - pratęsiu viską grįžus. Viską taip pat ir kitaip. O kol kas mano skubėjimas yra pakrikštytas vardu Be penkiolikos.

      Skubėjimas yra kentėjimas. Kentėjimas nuskaidrina. Kažkas panašiai kalbėjo.

       Iki.

2012-02-18

Gyvenimo gėlės ir žemėlapiai

    Mūsų namuose mažai laisvų kampų. Viskas stalais, lova, foteliu, lentynom, tik štai vienas vienintelis kamputis ištuštėjo, kai prieš porą dienų prigriebiau didžiulį lagaminą ir išsitempiau jį į Šiaurę, iš kurios minėtasis nebesugrįžo. Ir gerai - atsirado vietos Valentino dienos gėlėms. Jaukumas neišpasakytas. :)
  Jei grįžtume prie kalbėjimo apie Šiaurę, tai tos pusantros paros aš laukiau beveik du mėnesius. Ir sulaukiau, ir nurimau. Vakaras ir galvoje sukasi veidai, vardai, kambariai, daiktai, puodeliai, arbatos, pašnekesiai. Sukasi sukasi, šypsosi. Gera.
  Jei norėtumėte, kad prabilčiau ir apie gėles, tai gerai. Štai grupė Biplan dainuoja taip: http://www.youtube.com/watch?v=Pb3TzuRh2WQ (žodžiai), o štai daugiau apie spalvų reikšmes galima pasiskaityti čia: http://mano.zebra.lt/gyvenimai/kodel/dienorastis/124615/. :) Žinoma, yra tokia smulkmena - dar reikia ir mokėti taisykles pritaikyti, simboliais tikėti. Visgi gėles mes kartais perkame tas, kurios gražesnės, negalvodami, kad jų spalva galėtų reikšti, pavyzdžiui, išsiskyrimą. Žodžiu, viskas gerai, kas gerai baigiasi. :)
   Ir dar - aš šiek tiek sutrikus, nes šįvakar buvo įrėmintas (į klasikinį ir gana nepigų rėmą) žaidimo Skyrim pasaulio žemėlapis. O pernai visus metus turėjome panašų kalendorių su įvairių laikmečių pasaulio žemėlapiais, nefantastinį. Bet aš neturiu nieko prieš fantastiką , o ir tas žemėlapis visai gražus. Vis istorija.

   Labanakt. ;)

2012-02-12

Mano sekmadieniai - antidykadieniai

   Šiandien sukanka savaitė, kai atsikraustėm į naujus namus ir jie man vis dar nuoširdžiai patinka :) Patinka ir gatvė ir butas ir kambarys ir keliai į universitetą (darbą taip pat) ir mūsų jaunoji šeimininkė R. ir krosnis ir lubos ir lova ir visi apšvietimai ir komisas netoliese (jau spėjau iš ten įsigyti sau papuošalioką) ir katinukas (jis beveik tobulai atlieka namų dvaselės pareigas) ir senasis kambariokas vis dar patinka ir dar daug daug daug kas.  Žodžiu, labai gera sekmadienio pavakarę sėdėti čia, namie, ir mąstyti, kokia sunki ir kokia graži buvo praėjusi savaitė. Štai Jums ir akimirka, sugavau ją ir uždariau žody. Tegu tupi, neblėsta.
   Darbe šiandien vykdėm kaklaraiščių rišimo dirbtuves ir dabar kas nemokėjo, tas jau moka padaryti puikų dvigubą mazgą. Bet įgūdžiai sudyla, atbunka, tad pasižadėjau sau dažniau pasižaisti su tais viengubais ir dvigubais mazgais. Žodžiu, noriu būti kaklaraiščių rišimo profe ir nebijoti vyrų, kurie sako ,,aš pats" ir keliais mostais surezga sau po kaklu puikiausią mazgą. O kalbant apie tokius ,,grožio" darbelius, ir ,,Youtube" galima rasti neblogų nuorodų:
25 ways to wear a scarf
Tie in 10 seconds
   Be kaklaraiščių rišimo vyrų skyriuje, jau keletą dienų tenka intensyviai sukti galvą apie tai, kaip turėtų atrodyti abiturientė šimtadienio šventėje - mat tokių klienčių, dažniausiai ateinančių su mamomis ir draugėmis, itin padaugėjo. Ir dauguma iš jų nelabai žino ne tik kas joms patinka, kas ne, bet ir ko jos norėtų. Tikras sąmyšis, kai parduotuvėje rūbų pilna, o apsirengti, atrodo nėra ką :) Ir tie veideliai ir pasimetę ir kiek išsigandę, su dažna kliente būna taip, kad žiūrime viena į kitą, kol galiausiai pavyksta ką nors išsirinkti, pamatuoti, aptarti. Čia gal dar ir kita tema - yra trys rūšys klientų (įskaitant ir abiturientes):  pirmiausia tie, kurie yra nusiteikę prieš aptarnavimą ir konsultanto pagalbą. Velnias žino, kartais jie, atrodo, mąsto, kad jei jau tu pardavėja, tai visiškai buka arba kad nori tik įpiršti ir parduoti, o čia jau patylėsiu, kaip stipriai jie klysta. Antrieji - tie, kurie priima pagalbą. Dažnai jie būna draugiški ir gerai nusiteikę, tačiau dirbant su tokiais žmonėmis prie kasos, jie vėlgi pateikia staigmenų. Vieni visą aptarnavimo laiką buvę draugiški, tokiais ir lieka, kiti sako kažką panašaus į ,,kokia Jūs miela, gal dar nuolaidą padarysite. O, tai vadinasi, nukainuotiems ir naujos kolekcijos drabužiams nuolaidų nedarote. Na, bet padarykit, juk jūs galit. O tai gal kokių kortelių turit? Neturit? Oi, kaip brangiai. Na, gerai, bet medžiaga čia prasta." Žinoma, dažniausiai tenka  išgirsti šiuos sakinukus atskirai, bet būna, kad ir kartu, sodriau, o paskui nepatenkinti išeina. Na, ir trečioji rūšis - klientai, kuriems tu visiškai nerūpi. Jie paprasčiausiai tave ignoruoja arba pusiau ignoruoja. Žodžiu, jei ne tie draugiški ir smagūs pirmosios rūšies klientai tai darbas parduotuvėje būtų daug sudėtingesnis. Tad štai kaip negražiai aš su žmonėmis, rūšiuoju. Čia vėl mano pomėgiai analizuoti...
   Nepaisant šito, šiandien surastas puikus abiturientiškas dviejų firmų ,,miksiukas": platus  sinequanone diržas ir aptempta trumpa selected/femme suknelė. :)
Ir dar kai ką supratau - sekmadieniai net ir darbe sekmadieniai. Ir šypsenos - sekmadieniškos:)

2012-02-02

Minus belenkiek arba tikros Grabnyčios

  Šiandien aš gaminau pietus ir kol kas dar niekas nemirė. Vadinasi, visai pavyko :) Ir vis tiek - turėtų juk virtuvėje būti kažkokia niša (be sumuštinių) kur man gerai sektųsi :D na, gyvenimas, tikiuos, ilgas...
Iš tiesų tai šiandien yra vasario antra ir baisiai šalta, nors, pasak balsas.lt, ne rekordiškai šalta,  tačiau mokinukai jau nekiša nosies iš namų. Na, o kai kurie į darbą eina ir grįžinėdami, pavyzdžiui, pusę dešimtos vakaro, meldžiasi, kad jiems nenukristų nosis, nesusidaužytų vienas į kitą smarkiai kalenami dantys ir prie veido neprišaltų metaliniai akinių rėmeliai. Nekalbu jau apie tai, kad matomumas itin prastas ir jei jau šaltis nusprendė piešti akinių langus tai tegu bent gražiais raštais. Nepaisant to, kad šiandien pabudau kažką burbėdama (tikrai ne naujiena, aš tai praktikuoju dažnai) diena nuostabi - skaudžiai giedra ir saulėta taip, kad sniego baltumas ir spindesio grožis, rodos, neišmatuojami.
Ir šiandien  Grabnyčios arba kitaip Perkūno diena. Jei būčiau namuose, kurių baisiausiai esu išsiilgus, šiandien gal važiuotume į vakarines mišias ir šiaip namuose sklandytų ta šventos dienos dvasia. Kadangi niekad apie šitai nepasakojau, tai šventos dienos dvasia mano gimtuosiuose turi savitą kvapą, energiją ir nuotaiką, savitą  šnabždesį ir tyros tylos poilsio valandas, kai snūduriuoji girdėdamas laikrodžių tiksėjimą. Žodžiu, tai sunkiai yra nusakoma, nes veikiau įaugę į kraują ir prisiminimus, negu į žodį.
  Minint Perkūno dieną akyse iškilo toks brangus prisiminimas, kai su savo senole (1924:)) diskutavome apie tai, kad aš, mano pačios manymu, esu daugiau stabmeldė, negu krikščionė, nes gamtą  ir žmones myliu labiau nei dievą, o bendravimas su savimi ir kitais man atstoja maldą. Tada jos pagalba supratau, kas yra tikroji krikščionybė, ir kad ji yra visiškai ne tokia, kokią mokiniams dažnai sukuria dogmatiškos ir dažnai davatkiškos tikybos mokytojos. Tuomet buvau gal kokių trylikos ar keturiolikos ir baisiai naivi. Iš tiesų tai ilgai buvau nekaltai naivi, bet šiandien ne apie tai. Ir šiandien senolė jau nebepamena pusės mūsų pokalbių po medžių šeima ties lauko virtuvėlės langais...
    Turiu tokį (ne)gerą pomėgį pamačius kad sutampa pagoniška ir krikščioniška šventė (o taip labai dažnai būna), pasidomėti apie jos reikšmes plačiau. Radau štai tokį puslapėlį - spausti čia. Ir dar štai labai panašų tokį straipsniuką. Vis šis tas... Bent jau tampa aišku, kad Grabnyčių pavadinimas kilo ne iš žodžio grabas. :) Nors gal šiandien kai taip šalta, tai daugelis keiksmuose būtent juos ir pamini...
  Iš tiesų tai šis blogo įrašas turėjo būti skirtas mano susižavėjimu dviem neseniai matytais animaciniais filmais, bet matomai, įžanga truputėlį į šalį. Tačiau tiek jau to, darysime kokteilį... Taigi vakar priešmiegiškasis grožis buvo Majo no takkyûbin. Nebijokit, šito perskaityti ir aš nemoku, bet, kaip ir daugelio kitų Hayao Miyazaki rankos paliestų, filmų, įspūdį paliko labai gerą. :)

Mintyjimai apie tai, ko nebuvo

  Kartais aš visai pavydžiu bendraamžėms, kurios vos baigusios mokyklą sukūrė šeimas ir dabar augina po mažą pabirutį. Atrodo, kad jų gyvenimas kažkoks gražesnis ir spalvingesnis - yra mažius, todėl reikia ugdyti save, kad jį išauklėtum doru žmogum, negali tinginiauti -  reikia pergyventi dėl visų šeimyniškų ligų ir bėdų, dėl vakarienių ir svečių, dėl išaugtų ir nepriaugtų drabužėlių. Man šis rūpestis kažkoks gražus... Žinoma, daug ką aš savo mintyse dabar idealizuoju, nes juk būna ir daug nelaimingų pabiručių ir mamyčių... Ir vis tiek...
Ką turime mes pasinėrę į savo dažnai giliai teorines studijas Universitetuose ir kolegijose, neretai ir besimokantys ir dirbantys, atitolę nuo šeimų, savo laisvalaikį pramiegantys ar dar blogiau, plačiai paplitusia kalba tariant pratūsinantys? Pasiseka tiems, kurie turėdami šimtą draugų nėra vieniši arba tiems, kurie supranta, kad juos supa bent keli tikri draugai. Jie neleis pridaryti nesąmoningų sprendimų ir šiaip pasiūlys petį, kai imsi lyti. Ir visgi labiausiai gi sekasi tiems, kas turi ir tą vieną svarbiausiąjį petį. Bet ir čia pasisekimo neužtenka, reikia ir meilės ir kantrybės ir dar daugelio dalykų, kurie priklauso nuo tavęs paties. Ir vis tiek, kai du žmones jungia tas pabirutis, turėtų būti kitaip...
   Esu iš tų žmonių, kuriems pasisekė, tačiau nors ir pagalvoju apie jaunas žavias mamas, bet man visai negaila, kad tokia nesu. O gal ir nesugebėčiau būti tokia, kokią save galiu įsivaizduoti? Mano pasirinktas kelias iš kai kurių kampų pažvelgus galbūt ir sunkesnis, tačiau nemažiau turtingas. Turtingas jau tuo, kad jis unikalus. Kitavertus, unikalus, kaip ir Tavo, kaip ir kiekvieno, kas mokosi būti savim.

2012-01-31

Pakuojami prisiminimai prabyla

  Keistas tas jausmas, kai namus, kuriuose gyvenai, žada perimti kiti žmonės. Nebelieka nieko kito tik susirinkti visus prisiminimus, susikrauti į dėžes drauge su pakuojamais daiktais ir išsivežti. O kad praeitų dienų vaiduokliai taip paklustų ir nesklandytų sienomis, netūnotų spintose ir kilimų dulkėse...
   Ilgi svarstymai apie išsikraustymus, kai gerai  paieškojus ir radus labai labai patinkantį buto variantą vieną dieną persikraustysime pavirto staigiu reikia išsikraustyti. Kažkoks visai nenorimas tas reikia, o ir lauke gilus minusas... Tačiau jei reikia tai reikia, o ir vietą susiradom greitai... :)
   Ir gerai, įsiteigsiu, kad visi šie vaiduokliai tik mano galvoje, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję vienas sienas pakeisti kitomis ir kad vienintelės tikrai mylimos yra gimtųjų  namų sienos. Įsiteigsiu ir atlaikysiu dar keletą naujai išnuomojamo mūsų senojo buto apžiūrų, kai privalai įsileisti svetimą į savo dar sapnais alsuojantį kambarį...
Taigi - praeitų dienų vaiduokliai tegu gyvena mano minčių saugyklose.

O čia šiek tiek vaiduoklių iš kiekvieno namų.


p.s. O vieną dieną aš gyvensiu senoje saulėtoje sodyboje, kur galėsiu uždaryti langines, kai bus baisu, kur įkurdinsiu daug daug lentynų ir apgyvendinsiu kelis šimtus knygų. Kur apie kojas glaustysis bent trys dideli katinai ir išdykaus pora laimingų ,,pypliukų". Tiesa, dar reikės persodinti sodą, įrengti supynes, prisodinti gėlių, prižiūrėti daržiuką ir dar daug daug ko reikės...
   Et, iš tiesų gražus yra rūpestis...





2012-01-30

Apie knygas ir gyvenimo džiaugsmą

 Dienos pastebimai šviesėja ir ilgėja, o drauge su saule grįžta ir energija ir nuotaika ir visa kita, kas telpa į tokį giedrą žodžių junginį gyvenimo džiaugsmas. Aš kaip ir nežinau, kurie žmonės yra turtingesni - tie, kurie gyvenimo džiaugsmo niekada nepraranda, ar tie, kurie praradę ir vėl suranda, bet palaikau antrąją grupę ir pati jai priklausau. Juk kiekvienas praradimas yra kelias į atradimą, kiekvienas kelias į naują atradimą yra gera pamoka. Neverk pametęs, nesidžiauk suradęs šįryt suprantu kaip - džiaukis pametęs, džiaukis suradęs, nes pamesti ir surasti yra daug didesnis džiaugsmas negu niekados nesužinoti, ką tai iš tiesų reiškia. Žodžiai, žodžiai... Man kartais pačiai baisu dėl to, ką ir kaip kalbu. Taip būna, kai galiausiai supranti žodį esant galingu įrankiu - prisiminkim, kad ir žodis žeidžia ... O visai neseniai man buvo labai lengva įvairius žodžius interpretuoti per aštriai ir susižeisti. Bet visa tai, kas buvo bloga, vieno žmogyčio pagalba aš jau seniai sudėliojau į dailiai kaustytas skrynutes, užrakinau ir išmečiau į šulinėlį vienoje senamiesčio kavinių. Anksčiau niekad netikėjau, kad saviįtaiga veikia, bet pasirodo, gali. O gal tai šaltas oras gaivinantis smegenis ir saulė, besiridinėjanti žeme nuo pat ryto?
   Nežinau ar čia todėl, kad šiltai ir patogiai gyvenu, bet visiškai nebijau tų baisenybingų -27 ar -30 :) Tebūnie, kaip jau minėjau, šąlant dienos ir naktys giedresnės. O mes sėdim sau vakare po penkiom ,,kaldrom", žiūrim tą paslaptingai gražią, įsimylėtą animaciją ir valgom pusiau karamelinius ledus. Šaltai šilta, jauku, skanu ir gera kompanija. Ko daugiau žmogui norėti?
  Ech, puikus tas gyvenimas, kai Universitetas suteikia savaitėlę užtarnautų atostogų. Tada atsiranda laiko ir gali miegoti kiek telpa, mąstyti kiek telpa, ir pavalgyti spėji kaip mama sako - kaip žmogus ir dar daug malonumų tokių kaip skaitymas, rašymas sau ir susitikimai su senais draugais ir knygų knygų knygų paieškos knygynėliuose. Todėl stengiuosi nesinešioti grynųjų, o pamačius senamiestyje Rotą ar Mint Vinetu, neužsukti. Kažkokia indėniškai magiška vieta tas Mint Vinetu, aš Jums sakau. Tokios tobulos atmosferos be meilės magijos nesukursi. :)
  Kalbant apie knygas - šįkart apie jų pavidalus ir realų svorį - poroje mano lentynų jų visai nedaug, bet nuojauta kužda, kad kažkas keiksis labai, kai visas jas ateinantį sekmadienį reikės pervežti į naują būstą. O jame tiek daug lentynų... Svajonė pamažu išsipildo. Liks daug vietos, kurią su laiku būtinai reikės užpildyti.:)
  Taip. Paskutinė savaitė mano senuosiuose (bet ne seniausiuose) namuose, kur praleidau daugiau nei metus. Nesakysiu, kad viduje niekas nekirba - kirba visos ašaros ir visi juokai, ir akimis fotografuoju sienas, norisi jas išsinešti kartu su prisiminimais, giedrais ir žavingais. Et, bet menki tatai yra gyvenimo džiaugsmo trukdžiai. Juk rengiamės perjungti programą...

O čia šiek tiek kavos su ,,Le cafe" klipuku. :)

2012-01-25

Poezija yra vaistas nuo nerimo

  Nebe(su)skaičiuoju dienų praleistų su Liūne Sutema. Visos jos greitos ir skaidrios, nes be galo įdomus yra skaitymas. Skaitymas ryte lovoje, skaitymas troleibuse, skaitymas darbovietėj prieš darbus geriant arbatą, skaitymas vakare. Skaitymas, kai naktį negali užmigti... Skaitymas, raminant geliantį kūną. Skaitymas prieš miegą - toks jis buvo vakar, kai ,,užkibau" už šio Liūnės Sutemos eilėraščio ir skaičiau jį tol, kol užmerkiau akis gilesnei ,,vizualizacijai" ir užmigau.
  Nežinau, kodėl šis eilėraštis man toks nepaprastas. Ar tik man atrodo, kad jame yra dalis kiekvieno vaikystės? Tos nepaprastai paprastos.

angelas sargas

Nesaugojo jis manęs -
aš jį sekiojau vaikystėj.
Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą,
už kurio plaukė pavasario liūčių
ir polaidžio vanduo -
nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą,
garuojatį nokstančia šiluma -
bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną
senutės, džiovinančios saulėj
pelkių ir miško žoles.

Ir kai raminantys motinos žodžiai
pastatydavo angelą sargą 
vakarais tarp manęs ir tamsos,
aš laukdavau iki jisai užmigs,
kad galėčiau ilgėtis
nebraidyto vandens už pylimo,
neragautų vaisių sode
ir senutės, renkančios žoles
mano nemigai.

Neišsaugojo jis manęs,
tik aš jį savyje išnešiojau,
bailų ir atsargų
angelą sargą, savo vaikystės.


Liūnė Sutema, Poezijos rinktinė, 1992, Vilnius, 61.

2012-01-19

Nemigos naktys išeina

 Nemigos naktys išeina, tačiau paskui save palieka atidarytas duris. Ne visada jos būna kupinos nerimo, kartais ir labai ramios su visokiais supančių daiktų padėliojimais, pasvarstymais, kam jie reikalingi, kam reikalinga aš ir su (ne)giliais parašinėjimais. Tokios nemigos naktys visada yra laukiamos su puodeliu arbatos mano rankose. O snieguota praėjusi naktis buvo paskutinioji sesijos nerimo naktis. Na, gal ir pirmoji, nes kurį laiką siekiau užsibrėžto tikslo mokytis tik dienomis, o miegoti tik naktimis. Tačiau aš ne aš, jei savo taisyklėms nesumanyčiau išimčių. Juolab, jei dalykas toks kaip XX amžiaus literatūros teorijos, apie kurias reikia mokytis, o ne tikėtis, kad kažkur tavyje glūdi įgimtas metafizinis žinojimas. Ir egzaminas praėjo visai gerai...
 Egzaminai, egzaminai... Kiek galvos skausmo per juos, o naudos nelabai yra, nes vis tiek dažniausiai pamiršti, ką susikišai į galvą per keletą parų, o atsimeni tai, apie ką teko klausyti, diskutuoti... Ir šiaip tas visas studentų sustatymas į eilutę. Kaip prie duonos tais laikais, apie kuriuos man vis pasakoja močiutė. Kažkam duonos teks, kažkam ne, ir aš čia nesukčiau galvos, jei tos pačios eilutės nestovėtų ir stojant į magistrantūrą. Tačiau dar pusantrų metelių ir kaip sako viena gera mano patarėja - ,,negadink sau sveikatos dėl to, kas bus, o gal ir nebus". O aš taip kartais mėgstu... Prisisvajoti.
  Ir atrodo juk nepraleidau. Nei sniego užklojusio žemę, nei muzikos garsų žadinančių rytais, nei nevaldomo juoko vidury nakties neatsižadėjau... Bet kažko lyg tamsu vienam širdies kamputy. Nujaučiu, kad gal todėl, kad vienas metas dabar keičia kitą. Ir nežinau, ką aš veiksiu, kai jau nebereiks mokytis naujam egzaminui... Gal skaitysiu ir rašysiu SAU. Juk šitaip seniai to nedariau.
  Tad šiandien tiek (ne)reikalingo teksto. 

p.s.  Magija be poezijos, ne magija... Todėl pasiklausykime žiemos.

Labanakt.


2012-01-12

Mergina, kuri nemokėjo gaminti

   Papasakosiu Jums vieną istoriją. Ji visiškai nesusijusi nei su manimi, nei su mano tėvais, draugais ar sugyventinais. Tai tik paprasčiausia istorija. Taigi:
   Kartą gyveno mergaitė, kuri nemokėjo gaminti. Kol buvo maža, jai gamindavo močiutė, mama ar sesė, vėliau grįžusi iš mokyklos ji visada rasdavo garuojančius mamos skanėstus, o besisvečiuodama  būdavo svečias-tinginys ir nei kepdavo, nei virdavo. Negamindavo tai dar nereiškia, kad nepadėdavo. Mokėjo ji ir tešlą šiokią tokią užminkyti, ir ,,virtieniuką" suraityti ir sausainių formas padaryti ir kitus darbus, kur buvo galima ką nors prikurti ar sufantazuoti. Niekada nefantazuodavo tik su pipirų ar druskos kiekiais - ne kartą po tokių kūrybinių dirbtuvių šeimai teko ieškoti kitokios vakarienės. Tačiau mergaitė nebuvo tokia beviltiška - kartais jai visai gerai pavykdavo. Na, jei kas nors stovėdavo šalia.
   Jai visada rūpėjo kiti pasauliai, o įžengus į virtuvę - juolab. Juk virtuvė jai ne darbo, o poilsio ir pasvajojimų zona - puodas verda pats, reikia laukti (kaip mama sakydavo ,,po puodu juk nepalįsi, nepašildysi, kad greičiau", o tuo tarpu galima ką nors skaitalioti, svajoti, prisiminti, o taip jau žiūrėk - vos nusisukai, o jau kažkas tam maistui nebegerai. Tačiau laikas bėga (et, banaliai istorijai banalios frazė) - kai ant nosies kabėjo baigiamieji abitūros egzaminai ir visi aplinkui ėmė kalbėti, kad štai mergaitė jau suaugo (o ji to visiškai nejautė) ir tapo mergina, šis tas pasikeitė. Ji pasirinko gana mąstytojišką profesiją, įstojo į Universitetą, išsikraustė iš tėvų namų ir nutarė, kad dabar jau bus laiminga. Žinoma, apie virtuvę ji net negalvojo. Pasiėmė reikalingų rakandų, bet, ką su jais veiks, nelabai ir žinojo. Tačiau, gyvenimas priverčia. Ir štai po kiek laiko mergaitė jau mokėjo gaminti idealius karštus sumuštinius, šaltus  sumuštinius, sumuštinius prie arbatos, sumuštinius prie kavos, sumuštinius pusryčiams, sumuštinius pietums ir sumuštinius vakarienei, sumuštinukus draugams ir sumuštinukus į Universitetą. Ir nesvarbu, kad jie nelabai ten kuo skyrėsi... Bet sumuštiniais gyvas nebūsi, tad ji ir omletukus ir net bulves kartais kepė, na ir dar ten kažką, ką laikė normaliu maistu. O tą normalųjį iš kelių komponentų sudarytą davinį ji gamindavo su draugais ir pas draugus. Ir turėjo visai neblogą savybę - nepakęsti nešvarių indų. Tad juos plovė ir dar kartais ką papjaustydavo, tačiau beveik niekad nesiartindavo prie viryklės. O jai gerai sekėsi - indai jos rankų paliesti krito, bet nedužo, ji apie daužymą tik pagalvodavo, pagrasindavo, tačiau niekad to nedarydavo (kaži, ar taip pat ir nedarys). Ir vieną dieną ta mūsų gan nuobodoka mergina, patikėjo, kad gali sau pietums pasidaryti ne tik omletą, pusgaminius ar koldūnus, bet ir sudėtingesnius... pusgaminius. Tačiau iškepti nemokėjo, o mėgindama kepti ne pati, o tam skirtam įtaise ir sudegino. Galiausiai atsisėdo ir tarė: ,,Salotos yra visas mano gyvenimas". Mat salotas, tas su kiniškais kopūstais, ji mokėjo pasigaminti. Ir net labai skanias. (Čia buvo kulminacija. Apie tolimesnius įvykius istorija nutyli.)
   O dabar  kita istorija. Kartą gyveno berniokas, kuris mokėjo gaminti, iš prigimties žinojo, ko ir kiek dėti ir dar mokėjo improvizuoti. Žodžiu, jam virtuvėje sekėsi...


Tinklaraščio archyvas