Justės blogas

2012-05-29

geriau negu nieko?

  Skaitinėdama vienos pažįstamos, pavadinkime ją jaunąja rašytoja, straipsnį sugavau save mąstant - ar lengva yra jaunam, ženklios patirties neturinčiam autoriui rašyti ir tikėti savo tekstu? Pasikliauti savo išmanymu ir pasitikėti, kad tikrai žino ką kalba ir kaip kalba. Aš nežinau, kaip kitiems, tačiau man visada nedrąsu rašyti įtikėjus kažkokia absoliučia tiesa, o pamačius straipsnį, kuriame daug gražbyliavimo, tuščiažodžiavimo, darosi pikta. Žmonės, o žmonės, pagalvokite ir apie skaitantį. Žinoma, jei orientuojatės į tą skaitytoją kuris paskui sakys: ,,šis autorius gražiai rašo, daug gražių metaforų", tačiau nelabai prisimins apie ką buvo straipsnis ar ką savito, naujo, įdomaus jis išgirdo, tada tai Jūsų problema. Norėčiau kalbėti apie tuos, kuriems ne tas pats, koks yra jų skaitytojas. Būtent ne kas, o koks. Čia galėtute man paprieštarauti, kad reikia orientuotis į tam tikrą skaitytoją ar skaitytojų grupę, kuri ir būtų tie ,,kas" ir teigti, kad kiekvienas yra skirtingas, kiekvienam neįtiksi. Turiu pripažinti, kad čia tiesos yra, bet... Nemažai yra tokių skaitytojų, kurie gali nešiotis etiketę ,,mąslus" arba ,,filologas" ir atkreipti dėmėsį į jūsų parašytus sakinius bei pastraipas, jas gerai panagrinėti, paredaguoti ir pasakyti, kad jūsų straipsnių daugiau neskaitys arba kad jums dar reikia paaugti. Išgirdę pastarąjį komentarą susimąstykite - paaugti - reiškia daugiau praktikuotis ir nepulti stačia galva publikuoti to, kas jums ar jūsų draugui pasirodė šauniu straipsniu. Nebent rašote ,,iš reikalo".
  Nekalbu, kad pati nedarau klaidų. Darau, nors ir spausdinu nedaug. Štai kad ir paskutinėje recenzijoje trūko permąstyti vienos citatos būtinumą ir mano mąslusis skaitytojas tai pastebėjo. Pamoka. Tačiau ir spausdinu nedaug ne todėl, kad nerasčiau apie ką rašyti, kam rašyti ar kada rašyti,  tiesiog  nenoriu, kad mano ,,augimas" taptų viešu reikalu. O tas porą recenzijų išspausdinti tiesiog ,,reikėjo".
  Geriau pamąsčius - aš paprasčiausiai nedrąsi. Na, bet vis tiek pikta, kai tekstas skamba kaip tuščias indas.
O galbūt yra dar kitaip? Gal spaudai rašo tik drąsūs? Gal drąsiųjų eksperimentai gerbtini? Nežinau kaip Jums, bet man gerbtini tiek, kiek pasirodo vertingi. O gal geriau negu nieko?
 Toliau norėčiau plėtoti savo kalbą apie tai, kad lietuviška spauda yra pavojuje, bet... Už lango labai gražiai lyja ir labai jau norisi arbatos. Tad pamintysiu kitąkart.

2012-05-15

kas išmokys gyventi arba filosofiniai dienos nukrypimai

   Nežinau ar verta fiksuoti tai, kokia šaunuolė aš esu, kad nuo ketvirtadienio iki pirmadienio ,,atidirbti" 27 valandas parduotuvėje (čia vien darbas salėje su klientais ir tvarkymai) ir dar parašyti 9 lapų referatą Rolano Barto straipsniui ,,Mitas šiandien". Pasėkmės - miegu, dirbu, rašau, neturiu laisvalaikio - esu pervargusi, nesinori maisto, iki atsiskaitymo liko dar keturios valandos intensyvaus skaitymo, bet ryžtas niekur nedingsta, kaip ir nusiteikimas ketvirtame kurse dirbti tik pagal autorines sutartis arba nedirbti iš viso.
  Beveik metus vakarus leidžianti parduotuvėje A. vis dažniau pamąstau, ką šitaip prarandu ir ką surandu. Apie tai, ką prarandu, sunku kalbėti, nes esu įsitikinusi, kad gali būti ir taip, jog nedirbi, tik studijuoji, atiduodi tam visus vakarus ir rytus ir vis tiek nieko doro nepasieki. Kas tai? Talento trūkumas, žinių spragos ar tiesiog neatsidūrimas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje?
   Šiandien nekalbėsiu apie nusivylimą Universiteto sistemomis ar studijų planais, nes yra kaip yra. O svarbu, kad yra žingeidumas ir savivoka - žinios ne tik Universiteto skaityklose užkastos, juolab Universitetas neišmokys tavęs GYVENTI.

 Tai tiek filosofinių nukrypimų. Pagalvojau - užrašysiu, bala nematė.

2012-05-07

Rojaus metas ateina gegužę

    Lietuviška buvo šiandiena: skaitėm daug Marcinkevičiaus, kalbėjom apie tai, kad sovietų cenzūros lokatoriai vienu metu prastai veikė (ir ačiū Dievui, turime dabar kuom pasidžiaugti) ir dar apie tai, kad Mindaugo laikais lietuviai buvo barbarai ir kad sąmoningumą jiems pripaišome žvelgdami iš šių dienų perspektyvos. Apie tai, kad Lietuva tai žemė, duona, žodis ir svarbiausia žmonės ir apie tai, kaip mes suprantam Marcinkevičių. Ir jo žodžius ir jį patį.
   Kalbėjom apie tai, kad mano rašymo stilius keistas, nes lietuvių kalba daugiau veiksmažodinė, o mano rašymuose daiktavardžių ir net būdvardžių daugiau negu veiksmą nusakančių žodžių. Apie tai, kad mano sakinyje žodžius galima sudėlioti visai kita tvarka ir apie tai, kad jie patys vijokliniai. Na, gerai, kad dar vijokliniai, o ne kerpėm apaugę antai. Bet ir čia yra tiesos - su Gramatika sunkiai draugauju, man ji visada buvo tokia melancholiška ir konservatyvi mergaitė, prie kurios niekaip kitaip neprieisi, tik iš tos pusės, iš kurios leista. O man juk be proto svarbios Emocija ir Akimirka, leisdama laiką su jomis dažnai pamirštu, kad iš viso yra taisyklių.
   Kažkodėl norisi pasiteisinti - užaugau juk Pasvalio krašte. Bet kas iš to, kad tarmė kitokia, kalba tai ta pati. Tad šįvakar lieku su Apmąstymais - galvosim iš kur visa tai ateina ir kur mane veda.
    Lietuviška buvo šiandiena - giedrą keitė lietūs, o lietus giedrą ir šalta buvo eiti lietuje Baltuoju tiltu, bet jis buvo toks \tuščias tuščias, o Neries pakrantės gaivios gaivios - eini taip ir nori tik... eiti.
 
Priminimas ateičiai: reikia pakelti nuo grindinio kiekvieną pamestą jaunutį tulpės žiedą, nes tiek jame žydėjimo, kad ilgai atsidžiaugt negalėsi. O jeigu taip į sodus pažvelgus - rojaus metas yra šis mėnuo. Laikas, kai gali įkvėpti rojaus, pasimerkti rojaus, atsižiūrėti rojaus.

Tik paklausykite - įkrito į ausį. Antra diena.

2012-05-01

Pavasarį kava skanesnė

 Dažnai rytais ant stalelio šalia lovos barkšteli pilnutėlis kavos puodelis, atmerkus akis matau šypseną ir vėl ramiai užmerkiu, kad kuo ilgiau ji neišnyktų, kad kuo gyviau sapnuotųsi. :)

Niekada nemačiau, kad gitara grotų tiek žmonių :) Man parodė ir geresnį cover bet niekaip jo nesurasdama suradau šį ir patiko. Juolab, kad veidai jau matyti.

  Tai tiek muzikinio ryto užrašų! Skanios kavos :)