Justės blogas

2015-02-18

tyliesiems daug kas pasakoma

Pasakoju P., kad pastarieji keli mėnesiai taip pat buvo (ir tebėra) kelionė. Tokia, kokios neturėjau gal pastaruosius ketvertą-penketą metų. Dūšios kelionė emigracijos kontekste. Negaliu rašyt sielos. Pernelyg siejasi su subtilumu ir tyrumu. Aš turiu dūšią. Neramą, besiplėšančią, kartais šaukiančią, bet viduje tvirtą kaip slyvos kauliukas. Sluoksniuotą: aukštaitiški charakterio miltai, su įgimtu šaukštu melancholijos, žiupsnis miesto kultūros, labai ryškus literatūros poveikio atspalvis, didelė sauja meilės, sijojamos mano ir man.  Daug smulkių ingredientų, kiekvienas savyje ras vis skirtingų.

 Kabodama ore virš nesibaigiančios debesų jūros pasikartojau ne poterius, o amžiną tiesą, kad niekada nebus taip kaip jau yra buvę. Esu tikra, kad ideali kartotė, kurią galima pamatyti gamtoje, gyvenime neegzistuoja. Toks jausmas, kad pagaliau sugrįžau. Atskyriau visokius pelus nuo grūdų. Išsišlaviau aslą.

Supratau, kad vienatvė ne žlugdo, bet ugdo. Kai su ja susitaikai - susitaikai su savimi, kai nieko nebeieškai - randi. Draugiją vis dažniau iškeičiu į knygas. Pagulinėjimą - į sportą. Svajones - į realius planus.

Dabar būtų gerai sustoti gyvenime darius klaidas (cha, pamėgink, žmogau, jei gudrus).

**** o jei rimtai ****

O jei rimtai, nežinau, ką aš čia mėginu parašyti. Esmė tame, kad kurį laiką nebemokėjau būti viena. Dabar gi prisiminiau senus įgūdžius. Kartais jaučiuos kaip sociopatė, kartais kaip pelėda išvirtusiom nuo kompiuterio ekrano akim. Kartais pravirkstu iš niekur. Kartais pripažįstu, kad ne viskas taip ramu, kad labai plėšo savo vietos paieškos. Va taip kai atpalaiduoji raumenis ir tave kažkas tąso į vieną ar į kitą pusę. Taip plėšo, kad sunku apsakyti. Aišku, viską irgi galima pasakyti paprastai kaip paprastam žmogui, ne kažkaip ten pseudoliteratūriškai. "darbo paieškos". Tyliesiems tai daug ką pasako. Ir visokius ten emocinius ir kitokius ten niuansus.

Nuo seno nepatinka vyrų dėmesys. Ne ta, kuri mokėčiau tuo mėgautis. Kai kartais po darbo interviu pavaikštau po miestą, vis kažkas ten prisikabina. Kažkoks potencialus indoarabafrikietis vyras. Mojuoja, mirksi, bando kalbint. Mane tai veikia odievekotasavinasčianori, nebent jis turguje ir pardavinėja kokius nors įdomius dalykus. Bet ir tada neprieinu, nes jei nemirksėtų priekinėm traktoriaus lempom, viskas būt normaliai.

Dažniausiai vaikštau pasislėpus po kapišonu ir su telefonu rankose. Taip ramiau praslįsti kaip kokiam varnui po ūkanotu Anglijos dangum.


full moon rising











2015-02-17

manęs nėra

,,Taip taip, mes tave palaikom...". Ir manote, aš nemoku skaityti poteksčių? Gera yra turėti supratingą šeimą, bet ir jų supratingumas vieną dieną baigiasi, jei buvo tikresnis nei tas per telefono ragelį. Kaip čia gali būti, kad mergina, kuri po 5 darbo pokalbių gyvenime gavo 4 darbus, gali nebegauti darbų.
Taip taip, čia kalba mano pakelta kartelė, savęs pervertinimas, reikia eiti staliukų valyti, o ne organizuoti, planuoti... Administruoti - dar baisiau. Tu sugebi su žmonėmis kalbėti?

Skundžiuosi A. kaip dažnai koją pakiša provincialumo baimė. Kaip aš čia tokia provincialė siūlysiuos. Neįmanoma, negalima. Ir darbo pokalbiuose suveikia. Nepasakau visko, ką galėčiau pasakyti: man neatrodo, kad aš esu pakankamai imli, atsakinga, profesionali... Reikia, kad tiksliau paklaustų. Labiausiai žudo dalis "papasakot apie save", nes mane geriausiai mato kiti. Aš. Čia. Esu. Noriu pas Jus dirbti. Jūs net neįsivaizduojat, kaip labai aš noriu ir žinau, kad tinku. Bet ne, šito aš nepasakysiu. Pasakysiu "moku tai ir anai, dar teko dirbti su ana va tuo", "mėgstu tai ir tai".  O tada jau patys spręskit. Aišku, atrodys, kad aš nemotyvuota... Na taip.

 Britų ekspresija mane gąsdina: kam po velniais šaukti traukinių stoty apsivilkus tigrines pėdkelnes ir namie pamiršus sijoną su ataugusiais raudonų plaukų galais kokia aš "faina" ir kaip "varau tūsintis". Jei tokių ekspresijų prisimokę žmonės ir darbo pokalbiuose rėkia "I know that I can do this job better than anyone else" tada man aiškėja, kad aš nublankstu ne tik savo "nerdiška" išvaizda. Žinau, kad arba aš priprasiu arba emigruosiu dar kartą. Kur nors į Tasmaniją. Sedėsim su koala, gersim kokosų pieną, paganysim kokią avių bandą, taip užsidirbsim laužo malkom ir grosim lūpine armonikėle (išmoksiu) kol sutems. Paskui ateis vilkai, nes pasakos turi turėti kažkokią tai kulminaciją...

 Parašau eilutę "cover letter" ir mintyse pasakau penkias eilutes kritikos tai vienai vargšiukei našlaičiukei eilučiukei. Įsijungiu "youtube" ir klausaus pagonių muzikos, spoksau pro langą. Manęs nėra.

Atsimenu, kaip sunku buvo mokytis literatūros kritikos pagrindų. Smetoniška mano auklėjimo dvasia diktuodavo iš vidaus - gerbk kito žmogaus darbą, nekritikuok, jei negali geriau pats parašyti. O geras kritikas juk turi būti akiplėša!

Kritikas:
Empatijos lygis * žemas
Savęs vertinimas * didesnis nei vidutinis, geriausia jei aukštas
Apsiskaitymas * jam ribų nėra, kuo daugiau tuo geriau
Drąsa * turi lietis per kraštus, nes gali gauti tokių "oi" komentarų tankiuose interneto debesyse, kad susiriesi (pradedant lenkiška pavarde, baigiant, kad Tave kažkas kažkur alubary matė)
Požiūris į visuomenę * aš už jus ne prastesnis (matot, negaliu net parašyti "aš neatrastas talentas, negludintas deimantas, Jūs, velniai, tai dar suprasit")
Turi turėti draugų toje pat srityje * nes kitaip kas komentaruose pagirs, kas padės pralįst į kitus leidinius
Arba priklausyti kokiai nors "chebrai"* "chebros" yra gerai, nes jos kartu geria, rūko, blevyzgoja, paskui vienas kitą už akių "apvaro" dėl jų kūrybos (?) to ir ano, bet paskui vis tiek aiškiai gerai kirčiuotais skiemenim ir taisyklinga tartim išrėžia "mes naujoji bohema" ir eina toliau gerti "Varniukų" alaus. Paskui vienas apie kitą rašo, kadangi save patys labai myli, tai parašo gerai, kritiškai, paskui daužos nosis arba iki gyvenimo galo (atsiprašau, naujo vakaro alubary) nesišneka.

Numanau, kad aš galiu būti kritikė tų dalykų, kurie iš esmės netinka mano Smetoniškai protėvių dvasiai. Kurie, tiksliau, neįtelpa į amžinųjų vertybinių nuostatų (kuriuos bala žin kas sukūrė) normas.
Paskui pati pagalvoju, kad į tas normas neįtelpu ir pati "į bažnyčią einu kalbėtis", "gyvenu kažkaip su kažkuo anokį ten kažkokį palaidą gyvenimą", "dirbau pardavimų versle t.y. pardaviau gal ne pačius geriausius produktus žmonės su kvestionuotinu padorumu", paskui "emigravau" (degsiu pragaro liepsnose už tai, kad palikau Tėvynę) ir dar rašau kažkokį neaiškų "blogiūkštį", kurio vien pavadinime jau yra epitetas "blogas". Tai kaip gi aš galiu ką nors teisti?

Bet jau moterų grožio standartai Lietuvoje tai atleiskit: kai soliariumai, priauginti visokie ten galai ir plastmasės gabalai ant kojų reiškia grožį... Aš vis dėlto rinkčiausi brites, kuriom virš 60 ir jos atrodo kaip pagarbios, stilingos močiutės ir nepiešia antakių be reikalo. Jos vaikšto po parkus susikibusios už rankų, nebijo senti ir gali apdovanoti tokia supratinga šypsena, kad ta britė su tigrinėm arkokiomten pėdkelnėm tuojau pat užsidės sijoną. Štai ką reiškia monarchija. Pavyzdį.









2015-02-08

už varškę

Šiandien sekmadienis, šiandien "blogų" rašymo diena. Giedra ir graži diena, kai galima papasakoti apie varškę. 

Ne obelų varškę ir ne slyvų. Tiesiog varškę. UK gauti varškės t.y. cottage cheese galima ne bet kur. Jos gali nebūti mažesnėse parduotuvėse ir net kai kuriuose prekybos centruose. Kartais parduotuvių konsultantai gali nežinoti, kas ta "cottage cheese" yra (šiandienos malonumas). Kartais jos gali rasti prie jogurtų, kitą kartą prie pieno, neretai - specializuotų prekių kampelyje. Bet vis tiek gerai, kad jos yra arčiau nei už keturiasdešimties kilometrų. Tiek reikia važiuoti iki Lietuviškų prekių parduotuvės, kad gautumei nerealiai brangių sūrelių ar grietinės. 

Todėl šiandien, linksmai pliurpdama telefonu su mama, patraukiau tos varškės ieškoti. Ir pamiršau dar vieną UK savybę - sekmadieniais prekybcentriai užsidaro anksti. Bent jau mūsiškis "Morrisons". Sėkmingai nužingsniavusi visą kelią (kilometrą kitą) ir didžiai stebėdamasi, kiek nedaug žmonių sutinku, atsitrenkiau į užrakintas prekybcentrio duris. Teko gelbėtis Tesco. Kur... Mano didžiai laimei. Kampe prie pieno radau paskutinius du varškės indelius. 

Įdomu, kodėl taip parūpo varškė? Ogi dėl šito skanaus reikaliuko. Reikaliuką valgau su namie keptomis "baguette". 

a) supjaustau svogūno laiškus, 
b) nusilupu ir sutraiškau vieną česnaką, 
c) supjaustau ir pakepu rūkyto kumpio, 
d) susmulkinu petražoles ir bazilikus (jei turiu vazonėlyje), jei ne - gerai ir džiovinti
e) pipiras, 
f) smulkintas agurkas (nebūtina, bet visai nieko)

Košę makalošę dedam ant batoniūkščio riekučių ir valgom. 

puikiai tinka ir su juoda duona (deja, manoji vokiška pasirodė ne tokia jau ir skani) bei su skrudinta duona. 


Skanaus, pieno produktų mėgėjai:)

paprasčiau suplanuoti nei padaryti

DAR PARAŠYTI:
a) apie PiYO treniruotes, nuo kurių baisiai skauda užpakalikaulius.
b) apie Kalanetikos ir PiYO skirtumą arba kodėl dabar turiu raumeningas ir lanksčias kojas.
c) apie darbo paieškas su visomis žavingomis nuorodomis, nes aš manau, kad būčiau apsidžiaugus, jei būčiau radus kažką tokio pažįstamo veikėjo bloge vos tik atvažiavus į UK.
d) apie tai, kad mes senstam (atleiskit, jau rašiau).  Tai gal apie seksą ir vaikus. Juokauju, čia Jums ne "Fifty shades of" ir apskritai "boring". Vaikai ne "boring", bet bijau apie juos rašyti, nes baisiai jų užsinorėsiu).
e) apie vaikus. Apie tai, kad savo vaikus auginsiu iki penkių. Iki penkiolikos augins tėvas. Aš pabaigsiu, nes gi vis tiek sunkiau yra pagimdyti.
f) "Fifty shades of visuomenė" arba paskutinis apsilankymas Londone ir priemonių nuo plikimo paieškos.
g) IKEA malonumai. Arba nėra baldų, nėra rūpesčių.
h) voverės ir samanos. Arba kodėl jaučiuos lyg gyvendama amžinų Velykų saloje.
i) keletą kokių nors receptų, nes žiūriu, kad aš čia nesudėjau šimto skanių receptų.
j) apie tai kaip vėl mėginau tapti savanore
k) apie Coursera
l) apie studijas. O taip, aš esu ta blogoji, kuri įstojo į MA du kartus, du kartus metė (antrą net nepradėjus studijų) ir išvažiavus suprato, kad ji padarė tai, ką geriausio galėjo padaryti praėjusiais metais.
m) apie "Ticket to Ride" ir viskio akmenis. Taip, mūsų civilizacija ritasi žemyn, nes mes į viskį kraunam akmenis.
n) paieškoti būdų kaip nesijausti pavargusia bent 9 val. per parą (sportas nepadeda, špinatai irgi)

MEANING arba senų žmonių auginti vaikai

Apleidau savo blogus. Tinginystė ir nenorėjimas kalbėti(s). Šiurpuliukai nubėga supratus, kad antras variantas labiau. Jeigu rimtai, jau kelias dienas ketinau susiimti ir ką nors parašyti. Ne straipsnį ar reklamėlę be išliekamosios vertės, o kažką "nuo dūšios". Kad Rit. nebūtų gaila mano "delfienai" eikvojamo intelekto.

Visų pirma, ką pasakysiu, tai sunku tikėti savim, kai negali susirasti paprasčiausio darbo. Pirmadienio rytais būna ir pikta, ir graudu. Tikrai nesvajoju vėl keltis šešios trisdešimt ryte ir skuosti į autobusą, nors darbinga būnu tik nuo pusės dešimtos. Bet labai noriu dirbti, nes tada nesijaučiu kaip nusvylusi/nusvilusi namų šeimininkė. Ir... jaučiuos kažko tais verta. Tačiau drauge bijau užlipti ant to paties grėblio, kuris trankė mano kvailą galvelę ištisus trejetą metų.  Vėl būti "ne visai" savo vietoje. Kita vertus, aš tą grėblį dabar labai gerbiu ir jam lankstaus, nes jis išmokė pasukti galvą į šoną ir apsidairyt idant negautumei eilinio guzo. Ir kantrybės. Matyt, pagonė, kaip mano močiutė mano. Bet čia ne aš, čia ji užaugino vaiką pagonį.

Juodai nemoku, bet baltai pavydžių žmonėms, kurie dar studijų metais ir iš karto po studijų atsidūrė savo vietoje. Ir dirbs ten ilgus metus. Aš kartais mėgstu pajuokauti "duokit man kėdę bibliotekoje, neišlįsiu iš ten dešimtmetį". Kartais man atrodo, kad gimiau jau pavargus. Kartais pasvajoju, kad niekada gyvenime nebedirbsiu su klientais. Kartais man jų be proto trūksta. Iššūkių, judėjimo, prievartinio reikalo mokytis. Susiskambinam su Zit., paburnoju į ragelį, kad jau artėja tie dvidešimtpenkerimetai, o vis dar neradau savo vietos gyvenime (įsivaizduoju, kad tokia, vis dėlto turėtų būti kiekvienam). Galbūt niekada ir nerasiu, kur galėčiau kurti "išliekamąją vertę". Toks prakeiskmas. Gyvendama Lietuvoje labai dažnai nedrįsdavau išsiųsti CV į tas vietas, kuriose svajojau dirbti. Dabar, kai įsidarbinti reikia dar ne tokių pastangų, gailiuosi ir viskas Lietuvoje atrodo taip lengva.

Daug dalykų darbo klausimu spręsis kitą savaitę, nes šit praėjusį trečiadienį-penktadienį aš tapau visiems "headhunter" labai reikalinga kaip projektų vadovė ir net kaip lietuvė. Kartoju Zit. (vargšė jinai, kad mato mane blogiausiose stadijose) "tu dar nesupranti, ką reiškia kalba. Čia kalba yra vis-kas, jei nori susirasti geresnį darbą nei Tesco lentynų pildymas. Kalba yra tavo ginklas, tavo prekinis ženklas, tavo guru". Sėdint namie neretai dar ištinka "o Dieve, jukčianiekasnekalbalietuviškai" faktas. Nueiti į vaistinę nebėra taip paprasta. Pirma reikia "išsigūglinti" simptomus ir raumenų pavadinimus.

Tie keturi mėnesiai iki šios dienos yra mokymasis kiekvieną minutę. Naujų žodžių, pavadinimų, tarimo taisyklių, transporto grafikų ir mitybos ypatumų. Jau yra ir rezultatai. Atidarau duris paštininkui ir tik uždarius suprantu, kad su juo "pliurpėm" angliškai, o man atrodė, kad lietuviškai. Darbo interviu jau jaučiuosi patogiai ir suprantu pašnekovus. Būna, kad važiuoju traukiniu ir šneku sau mintyse, tik kai pritrūksta žodžių, pagalvoju "how is it in Lithuanian". Irpanašiai irpanašiai irpanašiai. Nuo pirmos anglų kalba perskaitytos knygos iki suvokimo, kad "oi, internete galiu atsisiųsti ir lietuviškų knygų", bet joms nebėra poreikio, nes nėbėra didelio skirtumo.

Nors svetima, bet šalis ekonominiuirkitokiutenpožiūriu gera. Esu maloniai nustebinta drabužių kainų ir kokybės, el. prietaisų kainų ir kokybės bei maisto kainų ir kokybės. Vis dar maloniai nustebina "breaded" vištienos pusgaminiai, kurie yra iš vištienos ir šaldytos dešrelės, kurioms atšilus užuodi natūralios kiaulienos kvapą, o ne popierių. Taip pat pigūs bananai iš Kosta Rikos ir (ne)lenkiškos braškės, kurių vis taikaus paragauti. Stebina žiauriai brangus maistas kavinėse (kuriuo mane labai ilgai lepino) ir žiauriai malonus gaminimas namie, kai turi indaplovę.

O jei rimtai apie emigraciją, tai jau gyvenam geriau nei dauguma emigrantų, kurie stengiasi uždirbti butą ar mašiną ar dar balažin ką ir grįžti Lietuvon. Jau gyvenam atskirai. Ir niekas nebesipeša už sienos, niekas neberūko kažkokių neaiškių smirdančių dalykų, niekas neokupuoja virtuvės ir nepalieka makaronų kriauklėj. Neįsivaizdavau, kokia neatspari tapau tokiems menkniekiams. Dabar už sienos dūdele groja vaikas ir aš nuoširdžiai kelinta savaitė stebiu jo progresą. Dabar vonia laisva kada tik nori, dabar niekas netrukdo ramių ir tingių sekmadienio popiečių.

Ir vis tiek. Žmonės vis dar klausinėja, kada grįšim į Lietuvą. "Ne dabar" tegaliu atsakyti. Čia yra "per gerai" kaip sako Rit. Iš tiesų, pasikartosiu eilinį kartą ir kartosiuos vėliau, kad jei ne Lietuvoj, man nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Po penketų metų norėčiau persikelti į Vokietiją arba Skandinaviją, nemeluosiu, kad labai vilioja ir Italija, net Bulgarija. Lietuva bus. Tikiuosi. Bet kol kas man užteks sugrįžti į ją atostogoms. Gyventi ten kol kas tiesiog nebe-si-nori.

 Čia gal kiek perlipau per save, nes per tuos kelis mėnesius būta "susikrausiu lagaminą ir skrisiu į Lietuvą, išsinuomosiu butą, susirasiu darbą, stosiu į Komunikacijos fakultetą" ir t.t. Bet paskui supranti, kad čia palikčiau savo žmogų, kuris jau ketvertą su puse metų yra didžiausia mano pasaulėlio dalis. Atsisakyti jos reikštų atsisakyti dalies savęs pačios. Ir tada aš atsiprašau už tokius žodžius, stipriai apkabinu miegantį, nes man nėra jokio skirtumo čiužinysarlova, butasarkambarys, dvišakutėsarpenkiolika, LondonasarVilnius, didžiausias skirtumas yra tas, dėl kurio palikau viską ir išvažiavauišpaskos, kaip mano dauguma. Nors sprendimą priėmėm dviese ir trūko nedaug, kad liktume ten kur buvę.

Yra žmonių, kuriems visada atrodysi kvailutė gudraus vaikino valdoma marionetė, ir man gaila jų, nes jiems sunku suprasti kitus. Idant apsidrausčiau nuo tokių minčių, dažnai paklausiu "o kaip elgčiausi aš pati". Kaip elgčiaus, jei būčiau vieniša ir patikčiau kokiam tai alžyriečiui, kaip elgčiaus, jei visa mano šeima sakytų "tu išpuikus", o aš vis tiek norėčiau mesti viską ir išvažiuoti ieškoti kitų patirčių, kaip elgčiaus, jei mano sveikata būtų pašlijus, kaip elgčiaus, jei būčiau baigus MA ir manęs vis tiek niekas nevertintų ir nelauktų,  kaip elgčiaus, jei turėčiau prižiūrėti du senukus, kaip elgčiaus, jei mano vyras staiga sumanytų nebesirūpinti šeima, kaip elgčiaus, jei būčiau ketvirtį savo gyvenimo paleidus vėjais, kaip elgčiaus, jei vieną dieną man viskas taip baisiai atsibostų, kaip elgčiaus. Niekada negali žinoti kaip elgtumeis pati. Dažnai neužtenka ir empatijos, kad suprastum, bet pamažu mokaus gerbti, o ne nuvertinti, toleruoti, o ne smerkti. Tai nėra lengva, nes turi stebėti savo bakterijas per padidinamą stiklą, o vidaus pelėsius matyti nėra malonu. Kaip koks profesorius Velykis...

"Aš niekada nebūsiu Tu, o Tu niekada nebūsi Aš" - ir vėl sakau Zit., su kuria kalbam ir lietuviškai ir angliškai, ir su vaizdais ir be vaizdo, ir pykstam ir ginčyjamės, ir raminam ir guodžiam, ir pasitikim ir netikim, ir laukiam ir nesuprantam, kas per velniava vis dar laiko mus kartu, nes iš mūsų nieko "neišeina" apart velniavos, maišaties ir diskomforto abiems. Dar dažniausiai "išeina" nuoširdi draugystė, kai nesikišam viena į kitos gyvenimą.

Atleiskit Jūs man, bet senų žmonių auginti vaikai bus melancholikai. Arba baisūs cholerikai. Faktas, tas, kad artėjant dvidešimtpenkmečiui atrodo, kad tiek daug jau gyvenime išmokau, dabar reikia tik gyventi. Ir po poros metų vėl "daeis", kad mano asmenybei dar tik paauglystė ir ji galbūt niekada nesiliaus augti, kol neuždėsiu ant galvos plytos, nepasiskandinsiu kasdienybėje ir nepamiršiu ausyse kamštukų. Bet nenoriu, gaila dvidešimtpenkemečių ir vyresnių, kurie jau taip padarė.

Iš tiesų, kas per velniava. Žmonės gauna darbus ir juos dirba, sekmadieniais važiuoja į "Akropilį ir būna patenkinti", tiesinas keratinu plaukus ir tatuiruojas antakius, perka rūbus ir keikia blogus kelius. Ir aš mėginu neatsilikti, suteikti tą "meaning" kėdei, naujai keptuvei, dantų pastai, trumpų plaukų šukuosenai. Pavyksta, nes aš jais džiaugiuosi. Bet matyt "meaning" skiriasi  nuo "MEANING",  kurio ieškau, nes žvaigždėtam danguj mėnulis nušvinta tik tada, kai pavyksta ką nors sukurti ar nuveikti.

MEANING. Mėnulis šiomis naktimis yra baisus, o mūsų langai aukšti. Visos jo lavondėmės aiškiai matos. Namai gyvi, nes jei ne garsai kieme, tai veikiantis boileris, jei ne veikiantis boileris, tai traškanti spinta, jei ne ji, tai traukinys važiuoja. Iš pradžių krūpčiojau tūkstantį kartų per dieną. Ir pašokdavau, kai paštininkas prisėlindavo prie durų ir staiga ant grindų pasipildavo laiškai. Dabar pažįstu kiekvieną esamų namų garsą.

MEANING MEANING. Einu pirkti "cottage cheese", nes tai yra varškė ir ją galima valgyti su vokiška duona, kuri, tiesa, beveik kaip lietuviška. O jei rimtai, tai gal užteks škėmiškai nusišnekėti. Škėmizmas, škia.