Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2015

trys dienos Edinburge

Vaizdas
Vakar grįžom iš Edinburgo, magiško pasakų miesto Škotijoje. Nors dar galutinai neišsipurtėm kelionės trupinių iš kuprinių, galvose rezgasi planai, kada čia vėl į tą viduramžiškai gražų miestą grįžti, tiksliau į jo apylinkes, nes daug kas liko nepamatyta :) O juk iki ten tik valandžiukė skrydžio! Valanda iki puikių trumpų atostogų, kurias mielai pakartočiau :)  Kadangi UK praėjusią savaitę žaidė slėpynes rūke, pirmadienį pastrigome oro uoste... Visą pirmadienį. 10 valandų, vienas atšauktas skrydis, kitas vėlavo 4 valandas... Buvo kiek graudoka ir piktoka, nes vietoj vakarienės Edinburge, turėjome naktipiečius vietinėje ''Fish and Chips'' užkandinėje. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - pirmoji naktinė pažintis su Edinburgu buvo žavinga :) Štai ir St. Giles Cathedral frontonas. Rytas žvelgiant nuo kalvelės! :) Edinburgas nuo pilies sienų. Gotikinis + industrinis - įvairus kaip pasaulis miestas! Mano pagrindinis interesas stovinuojant pilyje b

Nemyliu ketvirtadienių

Tam taram. Dienos bėga, pavyt nespėju, aprašyt nespėju, miegot vargais negalais suspėju. Nesiskundžiu, geriau tegu bėga tos dienos, blogiau būna, kai reikia jas stumti. O dabar... Žiū jau ir lapakritis čia pat. Nusipirkau kažkokių ten saldainių, juk Hello-weenas čia pat, reiks nusipirkt vyno ir tikėtis, kad kokie vaikigaliai pabels į duris. Jei jas ras. :) Mat ''delivery people'' mūsų raudonų durų nelabai tamsoje suranda. Gyvenam kaip kokie hobitai, po didele uola pasislėpę. Va taip va. Rytoj akupunktūradienis, adatadienis, nuovargadienis ir šiaip ketvirtadienis, nes taip gi kaip gi taip gis - aš vis dar gydaus stuburo problemas. D. sako, kad gal ir visai gerai, jog ne vaistus tiesiogiai į nervą, o tuntą mažų adatėlių į užpakalį gaunu, nes ale taip sveikiau. Kitą kartą kai jam užpakalin įgels bitė sakysiu, kad taip sveikiau. Nes iš tiesų tai ten mažyčiai jaunų bitelių įkandimai tos adatos, jos plonesnės net už švirkštų adatas... Ką jau ten, visai nesinori pro duris bė

Straaaawberyyys ir kiti vasaros (ne)sklandumai

Kadangi vasarą reikia matyti VASARĄ, o ne spoksoti į kompiuterio ekraną vakarais (to užtenka dieną), ketinu būti labai nerišli. Vienas vertėjas šiandien man pasakė, kad to nebuvo nutikę 34 jo vertėjavimo metus. Aš jam tiesiog pasakiau, kad tuo metu dar nebuvau gimus, todėl nieko apie tai nežinau. Nustebo, sakė, kad šneku kaip protinga moteris :) Maža to aną savaitę sesuo pareiškė, kad pagal brandos lygį  (nuoširdžiai neįsivaizuoju kaip tasai matuotinas) esu keturiasdešimtmetė. Suprask, dar ir už ją vyresnė. Bet ką man padaryt, kad gyvenime siekiu gal tik vieno ir tai vadinama dvasios ramybe . Nors, aišku, reikia kartais ir tai dvasiai išgąsdinti kolegas užsisakant dvigubą viskio su medum. Atleiskite, mane primokė sakiau, bet niekas netikėjo... Gi ta iš Rytų Europos, jie ten morkų sultis ir sugedusį pieną geria. Vasara yra tada, kai 9 vakaro dar netamsu ir gali gurkšnoti bananinį pieno kokteilį su mėlynėm, nusipirktom iš paties tikriausio turgaus šeštadienį. Tas turgus man labiausi

Na gerai, žodžiu... keistadienis

... kokia keistutė diena... iki pačių pačiausių keistitumynų... Ryte versdamasi ant šono supratau, kad viskas, tebūnie krūvos nedarytų darbų, tebūnie mažiau miego, bet reikia vėl prisistatyti gydytojui. Nelabai gerai pabusti nuo skausmo, kai tiesiog vartaisi. O jau ir šiaip pora mėnesių jaučiuosi kaip sulūžus... Na gerai, tiesą pasakius, pas gydytojus mane eilinį kartą išgynė baimė. Baimė, kad vieną dieną bus taip kaip buvo prieš keletą metų. Kai negalėsiu nueiti toliau nei porą metrų nepribarsčius ašarų. O kas tas ašaras paskui surinks? Be to, čia ne ta šalis, kur ''su skausmu'' priima greičiau... Na gerai, gal ir priima, bet ''greičiau'' reiškia ''greitoji'', o aš visai nesižaviu šia perspektyva. Todėl nusikapanojus darban paskambinau į savo ''surgery''. Maloni moteriškė nukreipė mane pas Dr. Davis, mieloji Dr. Davis, pas gydytoją Dr. Johnnatan, kurio aš nei akyse mačius nei girdėjus. Prisaikdino nevėluoti. Perkė

ką aš veikiu visą dieną

Paskutinį kartą rašiau apie veiklos stygių biure... Reiktų kaip ir atsiimti žodžius apie ramų vasaros tempą... Šiandien penktadienis po prakeiktos (tiesiogine to žodžio prasme) dienos ir savaitės, kai dirbau po 10 valandų kasdien. ''Koks š... čia daros'' galima tituluoti dažniausiu savaitės posakiu (prašau atleisti, mielosios R. and Z.), bet buvo tikras ''š'', kuris tęsis iki pat kito trečiadienio. Ir suprantu, kad daug dalykų diktuoja pati vertimo rinka ir darbo pobūdis. Pamėginsiu pasidalinti didžiausiais šio darbo minusais ir privalumais, kuriuos galiu įvardinti po maždaug 2 metų (su pertrauka) darbo vertimų biure (tiksliau biuruose Lietuvoje ir Londone). Minusai: - vertimų projektų vadovas yra priklausomas nuo vertėjo. O vertėjų vaikai taip pat serga, kompiuteriai lūžta, net geriausi specialistai pamiršta darbus, atsiunčia ne tuos vertimus ir privelia neatidumo klaidų dėl kurių vėliau kenčia projektų vadovo kupra... - ''deadline&#

''default'' ritmu

Vakar Rit klausė, ko neberašau tinklaraščio. Supratau, kad visi pasiteisinimai laužti iš piršto. Laiko trūkumas, nuovargis, užimti savaitgaliai ir kiti ''default'' atsakymai. Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus. Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis. Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti,

Kaip išgyventi gimtadienį

Jeigu per ateinančias penkiolika minučių nepradės lyti, eisim į parką. Šiapus ir anapus langų ramus šeštadienis. Sveikinimai plaukia visomis įmanomomis ryšio priemonėmis ir aš, net keista, jas laikau ne numetus į kampą, o pasidėjus šalimais. Kodėl? Todėl, kad dera žmonėms padėkoti už sveikinimus. Ne tik dera, bet ir nuoširdžiai norisi. Puiki diena pasikalbėti su tais, kurie liko gimtinėje. Pervargusiais nuo magistrinių ir kitų baigiamųjų, gyjančiais po operacijų, tinginiaujančiais, besirengiančiais konkursams, keliaujančiais, ''šašlykaujančiais'' ir visaip kitaip poilsiaujančiais. Galvoju, kad ketvirtis amžiaus yra visai nedaug, nes kai ateis antras ketvirtis, bus jau pusė, ir turėsiu teisę į sudėtingesnius stogo pavažiavimus, nei dabar. Jei ateis trečias ketvirtis, tai turbūt rašysiu knygą ''kaip sulaukti 75-erių ir pasitikti paskutinį ketvirtį'' arba ''kaip užbaigti gyvenimą su šypsena". Pastarasis pavadinimas yra baisus, nes gyvenimą

Litwinka Justynka ir kiti broliai Jonai

Kadangi man absoliutus tingėjimo metas, tai guliu ir mąstau, mąstau ir guliu. "Pupų pėdas" - močiutė atsakytų. "Pasakorė" - atrėžčiau, nes va, veikiu, rašau. "Kas pasikorė?" - paklaustų ir gaučiau "bailos", kad nesigąsdinčiau čia iš neturėjimo, kas daryt. Ne "ką daryt", bet "kas".  Pasiilgau močiutės ir jau mąstau kaip jai čia Karališkos duonos parvežus. Mat aną sykį likau apkaltinta, kad neatvežiau paragaut duonos. Ale, turėjau pati susiprasti, kad jai šalį reikia įvertinti pagal duoną. Jei gera duona, vadinasi, galima gyventi. Jei nepatiks, matyt, sakys grįžt Lietuvon. Iš tiesų, labai paprasta ir taikli išmintis. Duona (tas "wholemeal pusbatonis") man čia nepatinka, vadinas, anksčiau ar vėliau parsibaladosiu. Toliau guliu ir galvoju. Sakoma, kad Lietuva yra labai maža ir labai nežinoma Pasauliui. Tiesa ar netiesa? Kol kas aiškaus atsakymo neturiu, nes mano Pasaulis (biuras, namai ir pora miestų) labai ne

Džiūvantys plaukai kalba apie madą arba Bank holidays

Šiandien pirmadienis, bet vaidinu sekmadienį, nes britų "Bank holidays" ne gegužės pirmą, bet ketvirtą. Ir mamų dieną jie jau atšventė kovo vidury... Bet mums gerai, nes visiems "white collar" nereikia į darbą, o mes nors ir ne visai "white collar", bet taip pat esam iš ofisinio planktono genties. Ką veikti, kai tris dienas nereikia eiti į darbą? a) manikiūrai, pedikiūrai ir kiti malonumai b) sveikatos lopymas (užsiožiavo nugara) c) maisto užsisakymas (gavau 3 kg makaronų, olė!) d) apsipirkinėjimai, nes darbo dienomis visos parduotuvės užsidaro anksčiau, nei baigiu darbą. O ir jėgų nelabai lieka. Ką pirkau? Traukinio bilietą mėnesiui (surijo didžiąją dalį mano savaitės algos), sportinius batelius ir keletą smagių rūbų. Nors ėjau pirkti tik batų, nes "balerinkės" ir Londonas man nebelabai suderinami. Esmė ta, kad iki darbo turiu arba grūstis metro arba paėjėti 30-33 minutes. Kadangi "tubas" man labai klaustrofobiška ir vis

Back to the office arba dėkoti Paracetamoliui

Šalyje, kur per metus esti tik du sezonai, rūbų rūšiuoti į vasarinius ir žieminius net nereikia. Jei tai darote, vadinas, nesilaikote auksinio britų aprangos kodekso: šortai ir striukė. Gruodžio mėnesį. Ir dar Kalėdų senio kepurėlę būtinai užsidėkite arba raudoną nosį. Kovo pabaigoje parke prasilenkiau su penkiamečiu - striukė ir šortai. Šitoje šalyje žmonės serga labai arba visiškai neserga. Greičiau antras variantas. Juk GP Jums pasiūlys paracetamolio. Ar gimdote? Ar migrena? Paracetamolio čia galima gauti visur.  Pirmadienį jaučiau, kad turiu temperatūros, bet gaila svarų termometrui, kol baisiai nereikia, todėl tik jaučiau, bet nežinojau kiek. Juk pirmas vaistas yra pozityvus nusiteikimas. Ir taip energingai paracetamolio palaikoma važiavau traukiniu, paskui metro. Važiavau pas Angelus. Taip vadinasi metro stotelė prie tos vietos, kur įsikūręs vienas geriausių Londone vertimo biurų. Ėjau ten pasišniukštinėti ir įrodinėti, kad vis dėlto kažką gyvenime juk dirbau ir kažkokius &q

Ataskaita pavasariui

Karalienės saloje jau visiškas pavasaris, narcizai žydi ir tulpės ir dar visokios magnolijos ar kokios ten -olijos-, kurių aš neatpažįstu. Labai daug paukščių (su ornitologija man irgi nekažką) ir jų balsų nuo ankstaus ankstaus ryto. Net traukiniai, atrodo, linksmiau važiuoja. Linksmai kaupiasi servetėlių krūva prie lovos, nes antai sinusitas pasirodė.  Viskas prasidėjo nuo Velyknakčio mišių gimtojoje šiaurėje. Nuo laužo ir klebono pasakymo, kad neprilaistykit bažnyčioje vaško, nes patys ir valysit. Aš, aišku, prilaisčiau ir paskui panagės buvo pilnos vaško, nes bandžiau paslėpti įkalčius... Mama išsitraukė dvi krikšto žvakes ir linksmai tarė, kad mano ir sesers buvo nepažymėtos vardu, todėl ji nežino, kieno dabar čia ta žvakė. Pripažinau, kad mano, nes per pirmą komuniją sugebėjau ją gerokai nulenkti, tai iki šiolei ir likusi tokia kreiva.  Bet negarantuoju, kad sesuo nepadarė to paties. Žodžiu, mes tas žvakes deginom, atnaujinom krikšto įžadus ir tris valandas sedėjom bažnyčioj

žaidimai žaidimams

Vaizdas
Šiandien (ap)turėjau vieną interviu telefonu. Vadinosi jis JobChat. Esmė tokia - gauni laišką, kad darbavys Tavimi susidomėjo ir nori užduoti keletą klausimų. Šalia parašytas tel. numeris ir unikalus PIN kodas. Net klausimai yra! Pasiruoši atsakyti (po kelias eilutes, nes vienam klausimui skirta pusė minutės), paskambini ir klausaisi detalių panelės kompiuterės nurodymų. Turi 30 sekundžių pagalvoti ir tada atsakyti. Tavo atsakymas įrašomas, jei pats su tuo sutinki. Jei ne - gali mėginti dar sykį, užtikrinčiau ir tvirčiau. Taip pažaidęs lieki laukti rezultato. Žaidimai žaidimams, bet vakar į St. Albans sugrįžusi Z. pasidžiaugė, kad pas mus ramu. Šiandien gi įkalbėjo išmokyti žaisti "Ticket to Ride" ir net sugebėjo pora taškų laimėti. Šaunuolė. Zi. Kaip visada, atvažiavo kupina keistų įdėjų ir to pasekoje... turėjome ugnelę iš planšetinio. :D Šis židinys neveikia, geriausiu atveju, nuo XX amžiaus. Z. atrado, kad jis dar gali funkcionuoti: šviesti, bet ne šildyti. Šiuo metu

Abejoti arba mano kalbose daug gyvūnų

Svarbiausias yra optimizmas. Telefonas neskamba jau savaitę, ryte gavau laišką, užklijuotą lipnia juosta ir su neteisinga pavarde. "Laba diena" norisi pasakyti, džiugu, kad mūsų jausmai abipusiai. Jei žmogus atrodo (ir jaučias) kaip musė nutūpus ant paveikslėlio, vadinas, jam paveikslėlyje ne vieta. Svarbiausias yra optimizmas. El. paštas paskelbė streiką, jokių naujų laiškų kelinta diena. Išskyrus reklamas, reklamas, reklamas. Anglijos universitetų tinklalapiai yra džiunglės, bet aš radau pora lotoso žiedų ateičiai ir tai yra geriausias dienos atradimas. Svarbiausias yra optimizmas. Kai supranti, kad niekas tau nebeįdomu ir tu niekam nebeįdomi. Išeitis - taikyti ilgas skaitymo terapijas, nepersimiegoti, nueiti palesinti ančių, nes vėl yra batono šaldytuve. Ne, aš jo specialiai "nepelydinu", tiesiog Britanijoj duona yra skirta tik alkiui numalšinti. Kodėl tatai nepasidalijus su antimis? Reikia tikėtis, kad antys ir "ugly ducklinai" manęs nesules,

devyngalviai ir kačių mumijos

"Jeigu griūva dangus, reikia jį gaudyti" - mąstau balindama plyteles vonioje. Niekada neleiskite savo dangui sugriūti. Prieš porą dienų aiškinau Z., kad reikia neleisti savo kūnui būti despotu ir užsiskaudėti, kai jis to nori. "Kai nemąstai, tai ir neskauda" - toliau pamokslauju. "Viskas prasideda galvoje", bet jeigu netyčia būtent ją ir užsiskauda? Atsakymo į klausimą neradau, bet nujaučiu, kad  tokiu atveju belieka leistis sulesamai laukinių ančių.  Baisiausias žmonių žudikas yra nervai. Labai reikia su tais nervais tvarkytis, bet kartais nebeaišku kaip. Žinau tik tiek, kad absoliučiai absurdiška yra būnant dvidešimties susigadinti stuburą. Baru save, nes tik kvaišos taip sugeba. Galiausiai ima diktuoti ne galva, bet nugara ir nuolatos turi su ja tartis. O ji šneka necenzūriniais žodžiais ir po pusvalandžio pavargsti klausyti. Dar apie nervus žinau tiek, kad veidaknygėj blokuoju visus pažįstamus, draugus, gimines ir tuos, kuriuos nežinau iš kur pažį

kaip išmaitinti Afrikos gentį

Gal šimtas pirmąjį kartą užblokavau savo el. bankininkystę ir dabar nežinau, kokie finansų likučiai ir kokius honorarus gaunu (jei iš viso gaunu). Einam su Z. "high street" ir ji nepamiršta pašiepti mano šio baisaus būdo bruožo, jei taip galima pavadinti. Aš pakeičiu slaptažodžius ir juos pamirštu. Nedažnai, bet būna būna... Šeštadienį buvau pirmame darbo pokalbio etape ir mane pakvietė į antrą etapą. Kuris buvo vakar... Nieko rimto, savaitgalinis darbas prekiaujant svarovskiais dekoruotais batais, kuriuos pardavus gali visą Afrikos gentį išmaitinti. Bet to negana, pardavimų niekada negana, todėl JIE visada ieško "sales hungry" asmenybių ir moka minimumą. Jaučiausi kaip iš "back to the future" stovėdama prekybos salėje su penkiasdešimčia suknelių, krūva batų ir svarovskinių rankinių. Tai niekada nebuvo MANO, mano ir netapo. Tikiuosi, kad manęs nepriims, nes nesu lėlė ir nemoku susikrauti ant veido tonos makiažo. Taip, ten šito reikalaujama. Ir aukštakul

nėrakąir pasakyti

Kai pagaliau atvažiuoja "best friend", pasidaro labai ramu. Taip pat ramu, kai mama skambina ir sako "tavo orchidėjos išprotėjo". "Labadiena", sakau aš jai,  "juk turėjo gėlės kažkada pradėti vėl žydėti". Po pusantrų susilaikymo metų. Dabar apsirėdė gal penkiasdešimčia žiedų ir sesė mamai jų pavydi. Kaip sakoma, kitam kieme orchidėjų žiedai didesni. O man tik juokai, nes seniai supratau, kad po mamos stogu viskas geriau nei bet kur kitur. Net ir blynai skanesni iškepa. Gavau savo draugę "meat ball" dovanų ir tai man geriausias savaitės įvykis. Dar namie emė skambinėt "Pekla" ir jos albumas "Degsit". Ar čia prie lietuvybės patraukė, nežinau. Aną savaitę susipažinom su R. vyru ir tai buvo visai smagu. Gera žinoti, kad R. yra gerose rankose. Dar vaišinom graiką lietuviškai ir sužinojau, kad turiu protingesnį nei maniau žmogų po ranka - smagu, ką ir bepasakysi. Apskritai tai nėrakąirpasakyti daugiau. Gyvenimas tampa

Pirmo (š)aukšto istorijos

Sekma diena - tinklaraščio rašymui. Kol mažasis tinklinukas likęs Lietuvoje, o didysis juodasis eilinį kartą išnaudojamas kompiuterinėms žudynėms, tenka naudotis labai gražiu ir labai nepatogiu "obuoliu". Savaitės apžvalga bus labai trumpa. Nuo mokslų, mokslų, mokslų iš puikių HR vadovėlių (turiu supratingiausią pasauly vaikiną) iki vakarykščio pasivaikščiojimo po miestelį, kai  atradom kelis naujus kelius/dalykus. Pradėkime nuo to, kad  "Costa" prekiauja "Chai Latte". Labai magėjo paragauti, todėl vakar prisėdom pagrindiniame miestelio parke ir, manėm, pasimėgausim. Vietoj gimė recepto idėja: nusiperki pusę kilogramo imbierinių sausainėlių (galima ir užsilikusius nuo Kalėdų išsitraukti), užsipili pora litrų karšto vandens ir vuolia - štai Tau gėrimas. Tiesa, įspėju užsisvajojusius kavos tirščių valgytojus - apačioje rasite sausainio liekanų. Nors ne kavos tirščiai, bet vis. Tuo pačiu valgėm ir tinginio, paslėpto po Belgiško pyrago etikete. Pats tikria

apie ne (ne)kaltybę nr.2 nevedusioms moterims

Vaizdas
Peripetijos nr. 2. Prieš savaitę ėjau į darbo pokalbio antrą etapą. Deja (o gal ir ačiū Dievui) į darbą nepriėmė. Nenorėčiau dirbti įmonėje, kur per darbo pokalbius potenciali kolegė yra pakviečiama papasakoti kaip pas juos biure visi verkia ir kiek žmonių meta šį darbą. Kažkaip, toks etapas jau buvo. Bekeliaudama ten... Ale važiavau į Watford gražiu mažu traukinuku, beveik siauruku. ...bekeliaudama ten pradėjau skaityti "Job Offer", tarsi mano gyvenime dar neužtektų ironijos. Romanas, parašytas Eleanor Webb, autorės, kuri kaip ir daugelis šiandienos amerikiečių moterų romanisčių mėgsta skaityti Jane Austen ir Charlotte Bronte (tai nėra blogai, jei ką). Ir paskui kažką panašaus rašyti. Deja, dauguma susipainioja epochose (savo dvasinėse, Austen, realiose) ir tada pavyksta ilgakaklės, varginančios, išpampusios kaip drambliai ir vienodos istorijos. Kai pasakojama apie dabartės įsimylėjelius, bet pasakojimo tempas visiškai neatitinka dabartinio... Kai personažai tokie vienodi,

(ne)kaltybės amžius N-1870

Vaizdas
Pokyčiai prasideda nuo paties žmogaus. Tad kol čia sėdžiu ir keičiuosi, aprašysiu porą peripetinių romanų, kuriuos palengva surijau. O dabar ieškau knygos, kurią galėčiau "suskanauti". Laukiu pasiūlymų. Tiesa, knyga turi būti anglų kalba, nes lietuviškos man šiuo metu nelabai prieinamos. :) Edith Warthon romanas "The Age of Innocence". Pasirodęs 1920-1921 metais Niujorke ir Londone bei autorei pelnęs "Putlitzer Prize for Fiction". Edith tapo pirmąją moterimi, gavusia šį, tuo metu labai reikšmingą, apdovanojimą. Ir romanas XX amžiaus pradžioje turėjo būti vis dar aktualus, mat atliepia 1870-uosius metus Niujorke, kai dygo pats miestas, sparčiai keitėsi manieros ir tradicijos. Taip taip, čia apie tą laiką, kai damas kviesdavo šokti pagal korteles ir kas kartą eidami šokti su kita moterimi vyrai pasikeisdavo pirštines. Kai apnuoginti pečius buvo priimtina, bet apnuoginti kojas - nuodėmė ir beveik visos moterys, o visuomenės akyse ir visos moterys, ištekėdav

tyliesiems daug kas pasakoma

Vaizdas
Pasakoju P., kad pastarieji keli mėnesiai taip pat buvo (ir tebėra) kelionė. Tokia, kokios neturėjau gal pastaruosius ketvertą-penketą metų. Dūšios kelionė emigracijos kontekste. Negaliu rašyt sielos. Pernelyg siejasi su subtilumu ir tyrumu. Aš turiu dūšią. Neramą, besiplėšančią, kartais šaukiančią, bet viduje tvirtą kaip slyvos kauliukas. Sluoksniuotą: aukštaitiški charakterio miltai, su įgimtu šaukštu melancholijos, žiupsnis miesto kultūros, labai ryškus literatūros poveikio atspalvis, didelė sauja meilės, sijojamos mano ir man.  Daug smulkių ingredientų, kiekvienas savyje ras vis skirtingų.  Kabodama ore virš nesibaigiančios debesų jūros pasikartojau ne poterius, o amžiną tiesą, kad niekada nebus taip kaip jau yra buvę. Esu tikra, kad ideali kartotė, kurią galima pamatyti gamtoje, gyvenime neegzistuoja. Toks jausmas, kad pagaliau sugrįžau. Atskyriau visokius pelus nuo grūdų. Išsišlaviau aslą. Supratau, kad vienatvė ne žlugdo, bet ugdo. Kai su ja susitaikai - susitaikai su savimi

manęs nėra

,,Taip taip, mes tave palaikom...". Ir manote, aš nemoku skaityti poteksčių? Gera yra turėti supratingą šeimą, bet ir jų supratingumas vieną dieną baigiasi, jei buvo tikresnis nei tas per telefono ragelį. Kaip čia gali būti, kad mergina, kuri po 5 darbo pokalbių gyvenime gavo 4 darbus, gali nebegauti darbų. Taip taip, čia kalba mano pakelta kartelė, savęs pervertinimas, reikia eiti staliukų valyti, o ne organizuoti, planuoti... Administruoti - dar baisiau. Tu sugebi su žmonėmis kalbėti? Skundžiuosi A. kaip dažnai koją pakiša provincialumo baimė. Kaip aš čia tokia provincialė siūlysiuos. Neįmanoma, negalima. Ir darbo pokalbiuose suveikia. Nepasakau visko, ką galėčiau pasakyti: man neatrodo, kad aš esu pakankamai imli, atsakinga, profesionali... Reikia, kad tiksliau paklaustų. Labiausiai žudo dalis "papasakot apie save", nes mane geriausiai mato kiti. Aš. Čia. Esu. Noriu pas Jus dirbti. Jūs net neįsivaizduojat, kaip labai aš noriu ir žinau, kad tinku. Bet ne, šito aš ne

už varškę

Šiandien sekmadienis, šiandien "blogų" rašymo diena. Giedra ir graži diena, kai galima papasakoti apie varškę.  Ne obelų varškę ir ne slyvų. Tiesiog varškę. UK gauti varškės t.y. cottage cheese galima ne bet kur. Jos gali nebūti mažesnėse parduotuvėse ir net kai kuriuose prekybos centruose. Kartais parduotuvių konsultantai gali nežinoti, kas ta "cottage cheese" yra (šiandienos malonumas). Kartais jos gali rasti prie jogurtų, kitą kartą prie pieno, neretai - specializuotų prekių kampelyje. Bet vis tiek gerai, kad jos yra arčiau nei už keturiasdešimties kilometrų. Tiek reikia važiuoti iki Lietuviškų prekių parduotuvės, kad gautumei nerealiai brangių sūrelių ar grietinės.  Todėl šiandien, linksmai pliurpdama telefonu su mama, patraukiau tos varškės ieškoti. Ir pamiršau dar vieną UK savybę - sekmadieniais prekybcentriai užsidaro anksti. Bent jau mūsiškis "Morrisons". Sėkmingai nužingsniavusi visą kelią (kilometrą kitą) ir didžiai stebėdamasi, kiek nedau

paprasčiau suplanuoti nei padaryti

DAR PARAŠYTI: a) apie PiYO treniruotes, nuo kurių baisiai skauda užpakalikaulius. b) apie Kalanetikos ir PiYO skirtumą arba kodėl dabar turiu raumeningas ir lanksčias kojas. c) apie darbo paieškas su visomis žavingomis nuorodomis, nes aš manau, kad būčiau apsidžiaugus, jei būčiau radus kažką tokio pažįstamo veikėjo bloge vos tik atvažiavus į UK. d) apie tai, kad mes senstam (atleiskit, jau rašiau).  Tai gal apie seksą ir vaikus. Juokauju, čia Jums ne "Fifty shades of" ir apskritai "boring". Vaikai ne "boring", bet bijau apie juos rašyti, nes baisiai jų užsinorėsiu). e) apie vaikus. Apie tai, kad savo vaikus auginsiu iki penkių. Iki penkiolikos augins tėvas. Aš pabaigsiu, nes gi vis tiek sunkiau yra pagimdyti. f) "Fifty shades of visuomenė" arba paskutinis apsilankymas Londone ir priemonių nuo plikimo paieškos. g) IKEA malonumai. Arba nėra baldų, nėra rūpesčių. h) voverės ir samanos. Arba kodėl jaučiuos lyg gyvendama amžinų Velykų saloje.