Justės blogas

2015-11-06

trys dienos Edinburge

Vakar grįžom iš Edinburgo, magiško pasakų miesto Škotijoje. Nors dar galutinai neišsipurtėm kelionės trupinių iš kuprinių, galvose rezgasi planai, kada čia vėl į tą viduramžiškai gražų miestą grįžti, tiksliau į jo apylinkes, nes daug kas liko nepamatyta :) O juk iki ten tik valandžiukė skrydžio!

Valanda iki puikių trumpų atostogų, kurias mielai pakartočiau :)



 Kadangi UK praėjusią savaitę žaidė slėpynes rūke, pirmadienį pastrigome oro uoste... Visą pirmadienį. 10 valandų, vienas atšauktas skrydis, kitas vėlavo 4 valandas... Buvo kiek graudoka ir piktoka, nes vietoj vakarienės Edinburge, turėjome naktipiečius vietinėje ''Fish and Chips'' užkandinėje. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - pirmoji naktinė pažintis su Edinburgu buvo žavinga :) Štai ir St. Giles Cathedral frontonas.



Rytas žvelgiant nuo kalvelės! :)


Edinburgas nuo pilies sienų. Gotikinis + industrinis - įvairus kaip pasaulis miestas!


Mano pagrindinis interesas stovinuojant pilyje buvo išsiaiškinti, kaip šis miestas atrodė prieš modernistinių kubų įsiveržimą į architektūrą.


Bet ruduo laikė užėmęs mano kvapą, nes Edinburgas + Lapritis yra ypatingai jaukus reginys :)


Pilies kiemelis vedantis į karo muziejų. Taip, nesvarbu, kad sijonuoti, škotai yra rimti kariai!






Ir dar vaizdų nuo pilies sienų!







Holyroodhouse rūmai, oficiali Karalienės rezidencija Škotijoje, kur dažniausiai priimami itin įtakinti svečiai (tokie kaip popiežius). Apžiūrėjome Jos didenidybei (na, kaip britai sako) skirtą ekspoziciją ir Viktorijos laikus menančius Karališkuosius apartamentus :) Deja, pačiuose rūmuose fotografuoti nebuvo galima, tačiau liko laiko aplankyti bažnyčios griuvėsius rūmų išorėje... ir pamatyti, kad tikras Škotiškas rūkas jau čia.



... bet Festive Theatre radome sėkmingai, tik šiek tiek aprūkusį! Pakeliui aplankėje Edinburgo Universiteto padalinį, kuriame lygiai penktą valandą apsireiškė sijonuotas škotas ir ėmė groti dūdmaišiu! Čia tai ryžtas! (tuo metu jau beveik lijo)


Gana brangokai atsiėję, bet tikrai to verti bilietai į operą Carmen! Kadangi tiek aš, tiek mano sukeliauninkas labai senai buvome operoje, vaizdiniai ir garsai užgniaužė kvapą. Taip gerokai... jei net mano sukeliauninkas eidamas viešbuti niūniavo Toreodor... ir jis buvo ne vienintelis kvėštelėjęs vyras šioje viskio šalyje. Pagrindinį vaidmenį atliko lietuvaitė ir ji buvo tiesiog nuostabi Carmen! Buvo gera sėdėti, pliurpti lietuviškai ir didžiuotis, kad štai talentingi lietuviai išsibarstę po visą pasaulį!


Kadangi pastaruoju metu fizine sveikata nesigiriu, sekantį rytą atrodžiau ir jaučiaus kaip mirus. Todėl patraukėm į kapines! Ne ne, ne ieškoti vardų kaip Voldemortas, kurie buvo rasti čia ir adaptuoti Hariui Poteriui. Tiesiog todėl, kad gražu. Nes kapinės Škotijoje kaip ir Anglijoje yra daugiau ar mažiau parkai daugiau skirti gyviesiems nei mirusiems.


Tobulos pirmos lapkričio savaitės, extra Helloweeniškos atostogos!



  O vakarais, kai lyja, verta susimokėti du svarus už galimybę fotografuoti St. Giles Cathedral ir ten tiesiog pabūti!

Vakar dienos rytas, prieš išvykstant. Miestas 50/50 miglose, bet vis tiek užsiropštėme ant kalno paveizėti bažnyčių bokštų ir rudens!

Štai tokios buvo trys dienos Edinburge. Rudeniškos ir puikios! :)

2015-10-28

Nemyliu ketvirtadienių

Tam taram. Dienos bėga, pavyt nespėju, aprašyt nespėju, miegot vargais negalais suspėju. Nesiskundžiu, geriau tegu bėga tos dienos, blogiau būna, kai reikia jas stumti. O dabar... Žiū jau ir lapakritis čia pat. Nusipirkau kažkokių ten saldainių, juk Hello-weenas čia pat, reiks nusipirkt vyno ir tikėtis, kad kokie vaikigaliai pabels į duris. Jei jas ras. :) Mat ''delivery people'' mūsų raudonų durų nelabai tamsoje suranda. Gyvenam kaip kokie hobitai, po didele uola pasislėpę. Va taip va.

Rytoj akupunktūradienis, adatadienis, nuovargadienis ir šiaip ketvirtadienis, nes taip gi kaip gi taip gis - aš vis dar gydaus stuburo problemas. D. sako, kad gal ir visai gerai, jog ne vaistus tiesiogiai į nervą, o tuntą mažų adatėlių į užpakalį gaunu, nes ale taip sveikiau. Kitą kartą kai jam užpakalin įgels bitė sakysiu, kad taip sveikiau. Nes iš tiesų tai ten mažyčiai jaunų bitelių įkandimai tos adatos, jos plonesnės net už švirkštų adatas... Ką jau ten, visai nesinori pro duris bėgti ne ne. Nemyliu ketvirtadienių. Na nemyliu ir viskas. Geriau jau biure vaikytis vėluojančius lingvistus. Taškas. :)

2015-08-11

Straaaawberyyys ir kiti vasaros (ne)sklandumai

Kadangi vasarą reikia matyti VASARĄ, o ne spoksoti į kompiuterio ekraną vakarais (to užtenka dieną), ketinu būti labai nerišli.

Vienas vertėjas šiandien man pasakė, kad to nebuvo nutikę 34 jo vertėjavimo metus. Aš jam tiesiog pasakiau, kad tuo metu dar nebuvau gimus, todėl nieko apie tai nežinau. Nustebo, sakė, kad šneku kaip protinga moteris :) Maža to aną savaitę sesuo pareiškė, kad pagal brandos lygį (nuoširdžiai neįsivaizuoju kaip tasai matuotinas) esu keturiasdešimtmetė. Suprask, dar ir už ją vyresnė. Bet ką man padaryt, kad gyvenime siekiu gal tik vieno ir tai vadinama dvasios ramybe. Nors, aišku, reikia kartais ir tai dvasiai išgąsdinti kolegas užsisakant dvigubą viskio su medum. Atleiskite, mane primokė sakiau, bet niekas netikėjo... Gi ta iš Rytų Europos, jie ten morkų sultis ir sugedusį pieną geria.

Vasara yra tada, kai 9 vakaro dar netamsu ir gali gurkšnoti bananinį pieno kokteilį su mėlynėm, nusipirktom iš paties tikriausio turgaus šeštadienį. Tas turgus man labiausiai primena Pasvalį. Tik už prekystalių ne bobužėlės, o skardžiabalsės britės, mat mūsų turgus vienas seniausių Anglijoje ir apie tai, kad yra šviežių braškių ten pareiškiama žodžiu STRAAAAAAAAAAAAWBERYYYS. Jos tikrai nerūko. Jei rūkytų, tiek neparėktų.

Nebegaliu nedėt lietuviškų kabučių. Radau rusų kilmės vertėją, verčiantį į lietuvių kalbą ir nudyriau jam kailį. Raudonai sužymėjau klaidas ir prisakiau, kad jei n-tąjį kartą paliks tą patį, išmesiu iš sąrašų. Dabar kai paskambinu nebesidžiaugia ir neprašo vertimų apie naftą, nes anie ale labiau vyriški. Sėkmės.

Mano prancūz-italas kolega pirmą savo darbo dieną pareiškė, kad jei būtų musulmonas mane vestų. Tai buvo parafrazė kokios et gražios tos lietuvaitės, aš visai suprantu, ko musulmonai jas gėlėmis apipila. Iš tiesų tai galiu Jums pasakyti, kad nėra skirtumo musulmonas, stačiatikis ar pagonis. Vyras yra vyras, moteris yra moteris. Santuokos vyksta visur ir visada nepriklausomai nuo religijos, odos spalvos ar tautybės ir jų laimei tai įtakos nelabai turi. Sakiau jam atvažiuoti į Vilnių.... tiksliau į Lietuvos pajūrį, nes kai išgirdo, kad mes turim smėlėtus paplūdimius negalėjo patikėti. Mestelėjau kelias fotografijas ir palikau dūsaut (buvo pats darbų įkarštis). Tegus nemano, kad reikia važiuoti pas arabus kiekvieną sykį, kai nori išsitėkšti paplūdimy. Po poros savaičių vyks ilsėtis į Siciliją...

O dabar rimtai galiu pasakyti, kad pagyvenęs svetur pagaliau suvoki, ką reiškia didžiuotis savo herbu, vėliava, gintarais ir net tais visais pusiau plastmasiniais š---kais, kuriuos pardavinėja Pilies gatvėje. Kai grįšiu, pirksiu jų krūvą. Ir ne kam kitam, o sau. Nes net pažiūrėjus į geležinį magnetuką supranti, kad ten toli toli yra Tavo namai, kalba ir kultūra. Pasidaro jauku ir gera. Nes žinai, kad yra kur sugrįžti.

O aš tuo tarpu ramiai darbuojuos ir klausau lietuviško folkloro, kai kolegė manęs kažko paklausia. Aš gi įpratus, kad kažkas visada už nugaros vokiškai burbuliuoja, nekreipiu dėmesio. Gaunu poke į pašonę ir lietuviškai užklausiu kas yra? Žiūri dvi poros mėlynų akių ir sako it's too complicated, Justi. Visada būna smagu iš tokių situacijų pasijuokti. Komanda jau moka ir keiktis lietuviškai. Sako peu perkiuneis. Tikiuos, kad perkūnas jų netrenks ir vieną dieną jie ir ačiū mokės ištarti.

O darbe pirmi milžiniški projektai gyvenime ir dabar jau galutinai suprantu, kodėl Pau sakydavo kažką panašaus į  čia ir apsikakot vietoj gali tokį gavęs. Man šiek tiek kitu galu - vieną rytą pamačius pašto dėžutės turinį vos nesupykino. Nieko, išsikapsčiau. Ir kitą dieną skambinau Rit. ir sakiau, kad metas kapstytis atgal prie kultūros, prie literatūros užklosčių ir paklosčių. Juolab, kad gyvenimas čia gimtosios kalbos grynumui kartais kenkia. Reikia pasistengti, kitaip kasdienėje kalboje bus tokių sakinių kaip tai kelintą deliveringas? Juk žodis pristatymas daug gražesnis. Ir šiaip, jei mes su D. liksim senberniais su senu katinu (kurio neturim) galėsim dirbti vertėjais į naujadarų kalbą.

Mums šitokį tai likimą prognozuoja todėl, kad vis dar neženoti ir neperžegnoti, bet aš vos pagalvoju apie tą visą vestuvių glamūrą, apsisuku ant kulno ir nueinu ką nors veik, kad galvos neskaudėtų. Užteks Rit. vestuvių grožio :) Norėčiau, kad jos būtų sausio 1 dieną :) tiesiog...

Kol kas potencialūs senberniai kovoja dėl galimybės įsigyti mažą akvariumą ir daug mažų gražių žuvyčių, kurioms aš susapnavau vardus. Viena bus Dumbldoras, kita Potato, o trečia Marytė Melnikaitė. Gražios gi tos svajonės, ar ne?

Kitame įraše skaitykite...


  • kaip Rit. mergvakaris vos netapo Pokahontų ir Pelenių puota
  • ar pavyko gauti leidimą akvariumui?
  • kaip susiplanuoti atostogas ir prisiversti sukelti fotografijas į blogą.
Labanakt!




2015-07-22

Na gerai, žodžiu... keistadienis

... kokia keistutė diena... iki pačių pačiausių keistitumynų...

Ryte versdamasi ant šono supratau, kad viskas, tebūnie krūvos nedarytų darbų, tebūnie mažiau miego, bet reikia vėl prisistatyti gydytojui. Nelabai gerai pabusti nuo skausmo, kai tiesiog vartaisi. O jau ir šiaip pora mėnesių jaučiuosi kaip sulūžus...

Na gerai, tiesą pasakius, pas gydytojus mane eilinį kartą išgynė baimė. Baimė, kad vieną dieną bus taip kaip buvo prieš keletą metų. Kai negalėsiu nueiti toliau nei porą metrų nepribarsčius ašarų. O kas tas ašaras paskui surinks? Be to, čia ne ta šalis, kur ''su skausmu'' priima greičiau...

Na gerai, gal ir priima, bet ''greičiau'' reiškia ''greitoji'', o aš visai nesižaviu šia perspektyva. Todėl nusikapanojus darban paskambinau į savo ''surgery''. Maloni moteriškė nukreipė mane pas Dr. Davis, mieloji Dr. Davis, pas gydytoją Dr. Johnnatan, kurio aš nei akyse mačius nei girdėjus. Prisaikdino nevėluoti.

Perkėliau savo pietų pertrauką į dienos galą, išsiunčiau visus ''urgent and important'' laiškus ir išlėkiau akis išdegus. Kad tik nepavėluočiau! Kur tau. Tilpau į 4-tą traukinį. Tai padaryti labai paprasta, tereikia, kad vienas traukinys neatvažiuotų, keli kiti būtų atidėti, o žmonės plūstų ir plūstų... Traukinys, žinoma, lėkė kaip ''burokus'' veždamas, bet gal tai ir ne pats geriausias palyginimas. Tūlas britas nelabai žino, ką reiškia ''burokų laukas'', bet aš nežinau su kuo palyginti, nes Britanijoj transporto priemonėm niekas nelaksto galvą pametęs... Na gerai, tik kartais... Žodžiu, traukinys lėkė taip, kad jam pasvirus matydavau visus griovius. Nelabai smagu. Bet smagu išlipus, kai supranti, kad sutaupei 2 minutes.

Žodžiu, aš TEN vėlavau. Į TĄ vietą, kur nereikia vėluoti. Manot kas nors pastebėjo? Nelabai...
Gydytojas buvo labai jau keistas... Aš tokius medikus vadinu ''jis galėtų būti ginekologas'', nes jie labai akivaizdžiai yra palankesni vyrams nei moterims. Paskaitęs mano ''ligos aprašymą'' nusprendė paklausinėti, o paklausinėjęs mane testuoti... Tataigi man teko pažliumbti, nes tas testavimas paliko mane neblogai surakintą... Galiausiai tarė ''How can I help you?''. Labai smagu urgzti iš skausmo ir dar žinoti, ko tau tiksliai reikia, nes šioje šaly ne gydytojas tai turi žinoti, o tu pati. Gal reikėjo pasakyti ''just do that movement again, because I can't breath?''. Galiausiai po antro vizito (pirmo vizito metu gavau kažkokių neaiškių vaistų, kurie nualino širdį), išrašė vaistus kuriuos vartojau Lietuvoje. Laikau stipriai sugniaužus kumščius, nes tikiuos, kad jie pagaliau padės.

Žodžiu, pažadėjo išsiųsti į fizioterapiją... Kažkodėl nesistebiu, kad šioje šalyje toks aukštas mirtingumo lygis... Nors ir bandoma tai ''sutvarkyti''.

Todėl, mieli, nesiskųskite sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje, nes ji yra labai labai gera.

Vaistinėje mėginau paprašyti, kad rekomenduotų kažkokių vitaminų ar papildų šalia mano geriamų vaistų. Šie parodė plakatėlį apie sveiką mitybą bei patarė valgyt daugiau vaisių ir daržovių.
Ačiū, tikrai atsiminsiu. Prie savo kasdien įveikiamų trijų obuolių, bent 4 bananų ir krūvelės kitokių vaisių (paprastai vynuogių ir mandarinų), pridėsiu burokėlių, morkelių ir kitokių žalienų... Ir tikėsiuos pagerėjimo. Nes taip liepė vaistinėje. Nors Lietuvoje gaudavau papildų širdžiai, nes vaistai, kuriuos vėl gi išrašė, ją alina...

Čia buvo išvada iš išvados. Nesiskundžiu, ne ne...

O paskui aš panorau parsinešti ''fish and chips'' ir netyčia nukeliavau pas lenkaičius ''take away'', kurie prikepė šviežios žuvies, labai maloniai šypsojos ir dar pripasakojo apie lenkų ir lietuvaičių ryšius. Tvirtino žinantys, kad visų lenkų protėviai buvo lietuviai. ''OK'' šitą versiją iš lenkų girdėjau pirmą sykį.

Bet įdomiau vis tiek būna tada, kai britai mėgina ištarti mano pavardę. Ir galiausiai nusivylę sako Justine Kate.  Tas ''Keit'' per pusmetį jau beveik tapo mano pavarde ir vieną dieną galėsiu pasirašyti šiuo anglišku slapyvardžiu. Būsiu ;prancūzbritė, chi chi. Tai būtų paskutinis mano noras milijoniniame norų sąraše. Nes aš labai laiminga, kad gimiau BŪTENT LIETUVOJ!

Na gerai, žodžiu, nesiriša šiandien žodžiai... Keista diena.


2015-06-26

ką aš veikiu visą dieną

Paskutinį kartą rašiau apie veiklos stygių biure... Reiktų kaip ir atsiimti žodžius apie ramų vasaros tempą...

Šiandien penktadienis po prakeiktos (tiesiogine to žodžio prasme) dienos ir savaitės, kai dirbau po 10 valandų kasdien. ''Koks š... čia daros'' galima tituluoti dažniausiu savaitės posakiu (prašau atleisti, mielosios R. and Z.), bet buvo tikras ''š'', kuris tęsis iki pat kito trečiadienio.

Ir suprantu, kad daug dalykų diktuoja pati vertimo rinka ir darbo pobūdis.

Pamėginsiu pasidalinti didžiausiais šio darbo minusais ir privalumais, kuriuos galiu įvardinti po maždaug 2 metų (su pertrauka) darbo vertimų biure (tiksliau biuruose Lietuvoje ir Londone).

Minusai:

- vertimų projektų vadovas yra priklausomas nuo vertėjo. O vertėjų vaikai taip pat serga, kompiuteriai lūžta, net geriausi specialistai pamiršta darbus, atsiunčia ne tuos vertimus ir privelia neatidumo klaidų dėl kurių vėliau kenčia projektų vadovo kupra...

- ''deadline''. Pagrindinis kiekvienos dienos maldos ir prakeiksmo žodis. Manau, kad jo aiškinti nebereikia. Pasitaiko nuo 1 iki 8 kartų per dieną, priklausomai nuo darbo krūvio.

- pinigai. Geri specialistai nori gauti normalų užmokestį ir jie to visiškai nusipelno. Deja, vertimų biuras iš kažkur turi gauti pelną (o kartais nori ir ne bet kokio pelno), todėl tenka su vertėjais nuolatos derėtis... Čia pastebėjau vieną niuansą, kad Rytų Europoje ir Azijoje tų pačių kombinacijų vertėjai yra žymiai pigesni nei Amerikoje, Vokietijoje, Italijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Tačiau situacijos tai nekeičia - įmonė spaudžia projektų vadovą atlikti darbą kuo pigiau, vadovas spaudžia vertėją parduoti paslaugą kuo pigiau, vertėjai dažniausiai širsta. Ir aš juos visiškai suprantu, tik, žinoma, daugiau visada laimi tie, kurie sutinka kai kuriuos darbus padaryti už mažesnę kainą - jie gauna daugiau darbų ir galiausiai viskas kompensuojama.

- skaičiavimas. Kad ir koks bebūtum filologas, tačiau jei nemokėsi apskaičiuoti biudžeto, maržų ar net žodžių tekste - bus ne kažką. Skaičiai kaip ir žodžiai - kasdienės rutinos dalis.

- darbo krūvis. Nestabilus. Vieną dieną gali bimbinėti, kitą dieną gauti milžinišką projektą, trečią dieną - nerasti reikiamo vertėjo... O kur dar darbas su administravimo sistema, vertimo įrankiais ir pačiais tekstais (nesvarbu, kokia kalba tai bebūtų)... Dažniausiai būna tik spėk suktis.

Įdomu stebėti, kaip žmonės, ką tik baigę Universitetus ir atėję dirbti į vertimų biurą mėgina viską konspektuoti. Ir aš tai bandžiau... pirmas tris dienas... Iš tiesų projektų vadovo užrašinė yra jo administravimo sistema su datomis, vardais, failais, adresais, tik reikia mokėti ją išnaudoti. O visa kita telpa galvoje. Pagalvokim - kiek laiko trunka užrašyti sakinį? Tiek gali trukti išsiųsti el. laišką vertėjui, iš kurio atsakymą turi gauti kiek įmanoma greičiau. Žinoma, šis tas būna užrašoma... Dažniausiai sutrumpinimais ir hieroglifais, kurie jau kitą dieną nelabai ką reiškia. Itin rimti dalykai, kuriuos baisu pamiršti dažniausiai būna užrašomi ant lipnaus lapuko, kurio vėliau galima atsikratyti...

- nuolatos kintanti darbotvarkė. Ji gali pasikeisti kiekvieną akimirką ir vidutiniškai keičiasi keliolika kartų per dieną. Viskas priklauso nuo gaunamų laiškų, skambučių, užduočių. Niekada nežinai, kada gausi kliento skundą, naują skubų užsakymą, o gal vertėjas dings kaip į vandenį. Vertimų biure stabili dienotvarkė NEEGZISTUOJA (bent jau biuruose, kuriuose dirbau).

- vertimo rinka yra sukurta suktis 24 valandas per parą ir reikalauja nuolatinio budrumo. Būtų daug lengviau gyventi, jei kitą rytą nerastumei laiškų iš vertėjų, kurie dėl techninių kliūčių negali atsisiųsti failo, kurį turėjo atsiųsti tą patį minėtą rytą ir pan.

- precizika ir tikslumas. Klientas atsiuntė tekstą, kuriame keli raudoni sakiniai ar keistas terminas? Visada privaloma išsiaiškinti, kas ir kaip turi būti daroma, nes net ir menkiausia detalė vėliau gali kainuoti daug brangaus laiko. Netikėkite, jei kas sakys, kad projektų vadovai patys teksto net neskaito. Patikėkite - skaito. Kai reikia, išmoksti skaityti visomis lotynišką raidyną turinčiomis kalbomis ir ne tik... :)

Ir pagaliau... pliusai:

- vertėjai (nė)(y)ra pamišę. Yra piktų ir rėkiančių į ragelį, tačiau projektų vadovui dažnai tenka bendrauti ir su puikų nuotaikos užkratą skleidžiančiais žmonėmis. Tam tikra prasme tu net dalyvauji jų asmeniniame gyvenime, sveikini su progomis (dažniausiai pasisako, kodėl nedirbs), žinai dienotvarkę, juokauji, žadini rytais. Taip taip... Nesenai skambinau į Ameriką, kad pažadinčiau vertėją 5 val. ryto vietos laiku ir ji suredaguotų tūkstantėlį žodžių. Dirbdama vertimų biure suprantu, kiek daug gerų, pozityvių ir tiesiog puikių žmonių tenka sutikti kiekvieną dieną.

- klientai. Yra tikrai puikių žmonių, dėl kurių po darbo norisi pasėdėti papildomą valandą ne dėl didesnio užmokesčio bet todėl, kad nuoširdžiai nori jiems padėti.

- kolegos. Taip, egzistuoja savitas vertimų biurų humoras :) Tiesa, jis dažnai būna suprantamas tik tame vertimų biure.

- netyčinis svetimų kultūrų pažinimas. Nežinau, kur dar neteko skambinti? Gal į Afriką? Bet regis, jau skambinau... Skambučiai į kitus pasaulio kraštus pamažu tampa kasdienybe. Drauge netyčia sužinai tos šalies niuansų pvz. kokie nuolankūs yra kai kurie Azijiečiai ir net oro sąlygas. :)

- laiko planavimas. Taip, šis darbas to tikrai išmoko. Tiesa, yra ir išvirkščia drabužio pusė - grįžti namo ir norisi ''duoti deadline'', kai mylimas gamina vakarienę. Iš tiesų, tai aš jau nustatau savo ''deadline'' ėjimui į dušą, lovą, miestą, parduotuvę... Žmonės ima sakyti ''tu gal atsipalaiduok'', o man tai tapo taip įprasta, kad net nereikia susikaupti norint tai padaryti... :)


Pliusų mažiau nei minusų? :) Tai ką aš ten veikiu? Gal verta keisti sritį? Ar bent pareigas...


Ir norisi pasirašyti:

Best wishes,
Justina


Nes šiandien tai padariau daugybę sykių...

O dabar jungiu savaitgalio nuotaiką ir darbas tegul bėga į krūmus.






''default'' ritmu

Vakar Rit klausė, ko neberašau tinklaraščio. Supratau, kad visi pasiteisinimai laužti iš piršto. Laiko trūkumas, nuovargis, užimti savaitgaliai ir kiti ''default'' atsakymai.


Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus.


Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis.


Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti, į vieną netilpau, o trečią pagavau tik ilgąjį (35 minutes vietoj 17). Galutinai supratau, ką reiškia piko valanda Londono metro (o Dieve...) ir kad vėl grįžus į Lietuvą burbėsiu, kur žmonės, kodėl čia tiek mažai žmonių. Metro yra geriausias vaistas nuo minių baimių ir visokių ten asmeninių erdvių norėjimų, nes ten tiek daug intymumo...
Todėl vėl pradėjau vaikščioti pėsčiomis... Bet gyvenimas tik dar gražesnis - praeiti pėstute, važiuoti ilguoju traukiniu vien tam, kad galėčiau atsisėsti ir paskaityti, palįsti po dušu, kvepiančiais plaukais susirangyti į minkštutį chalatą, įsitaisyti ant supamosios kėdės ir vėl skaityti...arba žiūrėti į lubas... arba planuoti. Taip atrodo mano vakarai po sunkios (arba nelabai) dienos, kai visos Londono dulkės jau nubyrėjusios. ''Tik paukščių pieno betrūksta iki pilnos laimės'' - sakytų močiutė. Negaliu neigti, yra tiesos, labai norėčiau į lietuviškų prekių parduotuvę to paukščių pieno.


Atrodau įtartinai, todėl reikia pakeisti veiklos pobūdį... Bet galiausiai turiu atsakymą Rit. - nerašau, nes nežinau, ką pasakyti. Ir šis visų nuoširdžiausias.


Ramios dienos!







2015-05-23

Kaip išgyventi gimtadienį

Jeigu per ateinančias penkiolika minučių nepradės lyti, eisim į parką. Šiapus ir anapus langų ramus šeštadienis. Sveikinimai plaukia visomis įmanomomis ryšio priemonėmis ir aš, net keista, jas laikau ne numetus į kampą, o pasidėjus šalimais. Kodėl? Todėl, kad dera žmonėms padėkoti už sveikinimus. Ne tik dera, bet ir nuoširdžiai norisi. Puiki diena pasikalbėti su tais, kurie liko gimtinėje. Pervargusiais nuo magistrinių ir kitų baigiamųjų, gyjančiais po operacijų, tinginiaujančiais, besirengiančiais konkursams, keliaujančiais, ''šašlykaujančiais'' ir visaip kitaip poilsiaujančiais.

Galvoju, kad ketvirtis amžiaus yra visai nedaug, nes kai ateis antras ketvirtis, bus jau pusė, ir turėsiu teisę į sudėtingesnius stogo pavažiavimus, nei dabar. Jei ateis trečias ketvirtis, tai turbūt rašysiu knygą ''kaip sulaukti 75-erių ir pasitikti paskutinį ketvirtį'' arba ''kaip užbaigti gyvenimą su šypsena". Pastarasis pavadinimas yra baisus, nes gyvenimą su šypseną užbaigti galima, jei įžengus į paskutinį ketvirtį prasidės stiprūs stogo nuvažiavimai. ''Gyvenimas yra žiaurus, nes jis vieną dieną baigiasi'' - girdėjau, kad taip mąsto juodos odos ir sidabrinių kryžių mėgėjai ir ne tik... Aš manau, kad nepaisant visų stogų važiavimo ir traumų rizikų, gyvenimas yra gražiausia dovana, o gimtadienis geriausia proga už tą dovaną padėkoti. Mamai, Dievui, Dievams, Ląstelėms, Visatai, Sau arba niekam, jei esat nedėkingas. Jei priskiriate save ''homo sentimentalis'', galite ''Google'' naršyklėje įvesti ''Gražios (arba graudžios) mintys apie gyvenimą'' ir paverkšlenti į pagalvę, kai niekas nemato. Dar pasiklausyti meditacinės muzikos ir išsiverkti už visas Pasaulio neteisybes. Aš tuo tarpu iš ''homo sentimentalis'' evoliucionavau į ''homo ironicus'' ir ''homo doesn't matter", todėl savo gimtadienį gyvenu gana tingiai ir be torto. Apie tai kitoje pastraipoje.

Tuojau atsinešiu trečią litrą vandens ir pratęsiu....

Daugybę kartų skaičiau ir galiausiai įsitikinau, kad vanduo yra gyvybiškai svarbus. Todėl ''Brita'' filtras yra mano šių dienų Dievas. Pradėjus gerti daug vandens (3-4 litrus per dieną) jaučiuosi žvalesnė, protiškai ir fiziškai aktyvesnė, dingo nuolatinis alkio jausmas (tikiuosi, kad sutirps ir kilogramai). Žodžiu, viskas organizme pradėjo keistis į teigiamą pusę ir aš tai sieju ne su 25-mečiu, bet su vandens ir miego sinteze. Miegoti stengiuosi bent po 8 valandas, rytais kertu energijos suteikiančius pusryčius, stengiuosi pietauti (ne visada pavyksta) ir vakarais organizmas nebereikalauja vakarienės. Tiesa, ją iš įpročio dar gana dažnai valgau... Saldainius stengiuosi pakeisti vaisiais, nors vis dar būna, kad organizmas ožiuojasi ir žūt būt nori cukraus. Kovai su savimi pasistačiau psichologinių barjerų, kurie kol kas veikia. Šį savaitgalį (žinoma, gimtadienio proga) nusprendžiau leisti sau valgyti tiek saldumynų, kiek tik noriu. Visa tai baigėsi gimtadienio pyragaičių paieškomis parduotuvėje ir išvada ''ai, nieko čia sveikesnio ir normaliai atrodančio nėra'', todėl nusipirkau bananų ir kažkokių nesaldžių riestainių prie pieno puodelio. Geriausias gimtadienis! 

Palieku čia palinkėjimus sau ir toliau laikytis miego ir vandens taisyklių bei tapti sveikesnei, nes kaip ten bebūtų, senstu. Jaučiu tai savo kauluose, klubuose ir galvoje... Taip pat linkiu sau, kad praeitų kojos nervo uždegimas (sėdimas darbas, mielieji) ir nebereiktų susitikus su gydytoja ''gūglinti'', kokie vaistai padėtų išlaisvinti mano piktą, geliantį, užspaustą nerviūkštį. Dar palinkėsiu, kad užtektų naminių tempimo pratimų ir nereiktų vakarais šlubuoti į fizioterapiją. Ir žinoma, kad veriantis skausmas nebegrįžtų ir nei vienas mylimas žmogus manęs šiais metais nepaliktų.

Na o kitą sykį tikiuosi parašyti apie gimtadienio dovaną, kurią dabar stengiuosi visada nešiotis su savimi ir kuri turėtų atgaivinti mano (ne)reikalingą tiklaraštį.

Ačiū!






2015-05-04

Litwinka Justynka ir kiti broliai Jonai

Kadangi man absoliutus tingėjimo metas, tai guliu ir mąstau, mąstau ir guliu. "Pupų pėdas" - močiutė atsakytų. "Pasakorė" - atrėžčiau, nes va, veikiu, rašau. "Kas pasikorė?" - paklaustų ir gaučiau "bailos", kad nesigąsdinčiau čia iš neturėjimo, kas daryt. Ne "ką daryt", bet "kas". 

Pasiilgau močiutės ir jau mąstau kaip jai čia Karališkos duonos parvežus. Mat aną sykį likau apkaltinta, kad neatvežiau paragaut duonos. Ale, turėjau pati susiprasti, kad jai šalį reikia įvertinti pagal duoną. Jei gera duona, vadinasi, galima gyventi. Jei nepatiks, matyt, sakys grįžt Lietuvon.
Iš tiesų, labai paprasta ir taikli išmintis. Duona (tas "wholemeal pusbatonis") man čia nepatinka, vadinas, anksčiau ar vėliau parsibaladosiu.

Toliau guliu ir galvoju. Sakoma, kad Lietuva yra labai maža ir labai nežinoma Pasauliui. Tiesa ar netiesa? Kol kas aiškaus atsakymo neturiu, nes mano Pasaulis (biuras, namai ir pora miestų) labai nedidelis. Bet iki šiandien buvo taip...

Situacijos, kai biure pasakau, kad esu iš Lietuvos:
a) "so where is Lithuania?"
Ir tu jau žinai, kad aiškinti apie "Baltic States" dažniausiai neapsimoka, geriau tiesiai sakyt "between Poland and Russia". Jei Lenkijos kas nors ir nežino, tai Rusiją žino visi ir net gali įvardinti prezidentą.
b) "it's in Ukraine?" 
Kai pamačiau baimę tos merginos akyse, suskubau raminti, kad pas mus karas dar (ne)vyksta...
c) "it was in Soviet Union, yes?"
Taip taip, tikrai buvo. Bet jau 25 metai kaip nebėra. Deja, iš to išplaukia naujas klausimas. 
d) "so you have two native languages: Lithuanian and Russian, yes?"
Ne, deja, nuvilsiu, nors mūsų tėvai gerai kalbėjo rusiškai, bet esu gryna lietuvė. Na gal tik protėviai iš tėvo pusės buvo lenkai, nes pavardė labiau į lenkišką panaši.
e) "your mother tongue is Russian, yes?"
Va tada tai jau šiek tiek rūgtelėjau, bet šalia sedėjo vyrukas, kuris buvo Vilniuje, labai myli Vilniaus senamiestį ir žino, kad lietuvių kalba labiau į sanskritą nei į rusų kalbą panaši. Ačiū.
f) "Litwinka Justynka!"
Taip pasisveikina Danuta iš Lenkijos. Labai miela moteriškė, kuri, deja, iš darbo išeis per mano gimtadienį... Na nieko, bus dar Maciekas ir kiti... Galėsim vėl svajot kaip prisinešim "kapusta kwaszona" pietums ir visiem užkvips arba šakočio...
g) "So, winter all the time?"
Ir šalia sedėjo ispanas, kuris buvo Vilniuje ("great Erasmus experience, olė!" Nustebo, kodėl aš nežinau Erasmus klubų...)... Tai vat jis sakė, kad kas čia per nesąmonė, juk buvau liepą, buvo +35. Na, italas buvo Lietuvoje, kai buvo -32. Taip, bičiulai, tai radikalūs skaičiai.

Mane  dauguma kol kas pažįsta iš nuogirdų, kurias aš jau pati nugirstu eidama pro šalį. Tokių kaip: "this girl is Lithuanian", "yes, this one is Lithuanian" arba "we have one Lithuanian now, here she is"... Čia kaip iš pasakos, kur trečias brolis Jonas iš kvailelio staiga tapo ypatingu ir turtingu. Suprantama, projektų lietuvių kalba būna, todėl reikia žinoti, kuri čia ta lietuvė, kuriai visą malonų darbelį ir užkrausim. Lietuvei tai reiškia daug kalbos komisijos tinklalapy praleisto laiko. Kažkodėl nei ypatinga, nei turtinga ji nesijaučia. Tik tikisi, kad į 100 žmonių biurelį, kuriame kalbama 50 skirtingų kalbų, kada nors ateis dar viena lietuvė. Nes italų tai 15 ir jie gali pasišnekėt sava kalba, ir vokiečių ir lenkų yra... O kol kas maloniai susimėtom žvilgsniais su este iš HR komandos. Kol kas lietuviai, estai ir latviai biurui negresia. Gal ir gerai, užteks ir po vieną.

Pavardę aš dažniausiai tiesiog užrašau, o dėl vardo nėra ko pykti, slapyvardžių užteks visam gyvenimui "Džustina", "Džastina", "Džiasmina", "Džustin", "Justine", "Džasti", "Justynka" ir kt. 

Negaliu nepapasakot dar vienos lietuvaitės, dirbančios Londono pakrašty, patirties: "Žake popoto" - sako prancūzas. Ei, chebra, mums reikia "Žake popoto". "Jacket potato, you mean?" :)

 Taip dar jaunystėje pradeda gimti pasakos anūkams. 





Džiūvantys plaukai kalba apie madą arba Bank holidays

Šiandien pirmadienis, bet vaidinu sekmadienį, nes britų "Bank holidays" ne gegužės pirmą, bet ketvirtą. Ir mamų dieną jie jau atšventė kovo vidury... Bet mums gerai, nes visiems "white collar" nereikia į darbą, o mes nors ir ne visai "white collar", bet taip pat esam iš ofisinio planktono genties. Ką veikti, kai tris dienas nereikia eiti į darbą?

a) manikiūrai, pedikiūrai ir kiti malonumai
b) sveikatos lopymas (užsiožiavo nugara)
c) maisto užsisakymas (gavau 3 kg makaronų, olė!)
d) apsipirkinėjimai, nes darbo dienomis visos parduotuvės užsidaro anksčiau, nei baigiu darbą. O ir jėgų nelabai lieka.

Ką pirkau? Traukinio bilietą mėnesiui (surijo didžiąją dalį mano savaitės algos), sportinius batelius ir keletą smagių rūbų. Nors ėjau pirkti tik batų, nes "balerinkės" ir Londonas man nebelabai suderinami. Esmė ta, kad iki darbo turiu arba grūstis metro arba paėjėti 30-33 minutes. Kadangi "tubas" man labai klaustrofobiška ir visokia -obiška vieta, aš einu. O eiti turi būti patogu, nebent norisi būti sumindytai arba girdėti šimtą "sorry" ir šokinėti į šonus, kad žmonės galėtų mane apibėgti. Dažniausiai rytais  "įkalu tempą" ir eidama užsimąstau, kad visi šie žmonės primena į biurus bėgančių raganosių bandas. Kadangi noriu būti kaip visi raganosiai, nuo šiol grįžtu į "konversų", nutrintų džinsų ir į mazgą surištų plaukų (nes traukiniuose piko metu baisiai karšta) madą. Iš tiesų, labai logiški pasirinkimai - moterys, vilkinčios kostiumėliais, į darbą bėga su "kedukais". Iš rankinės kyšo raudoni "Louboutin" aukštakulnių padai, iš po "treningo" kapišono - tvarkingai surišti kuodai. Gražu gi.

Esu girdėjusi komentarų, kad britai "rengiasi baisiai". Cituoju, nes nesijaučiu tokia labai jau kompetetinga šioje srityje, kad galėčiau drąsiai kišti savo buratinišką nosį. Na, reikia sutikti, tiesos yra. Mada, kaip ir beveik viskas Londone, traukiantis nuo pirmos zonos, stipriai pasikeičia. Taip maždaug nuo aukso pereina į žalvarį. Nuo "L K Bennet" ir kitų vardinių iki "Atmosphere" ir "Zara". Atsimenu Z. antrąją viešnagės pas Karalienę dieną ir leptelėjimą miesto centre "Aš galvojau, kad atrodysiu kaip bomžas, bet ale žiūrėk, visi taip vaikšto". Iš tiesų, visuotinės gerovės šalyje (čia jau labai sarkastiška), žmonės žymiai mažiau suka galvą dėl to, kaip atrodo. O moterys gerokai natūralesnės, nors ir nelabai mėgsta "lėlių" užsieniečių, kurioms šypsosi jų vyrai. Na... tiesą pasakius, jos žymiai natūralesnės dieną, nes naktį kai kurios virsta tikromis plaštakėmis, kurios lekia į traukinių stoties šviesas arba vėliau gatvėse flirtuoja su stulpais... Aš tokius drugelius esu mačiusi kelis kartus, kai su kompanija vėlai ėjome namo. Su paltais vilkinčia kompanija, nes buvo negilus minusas... Žodžiu...

Rūbų pasirinkimą neretai padiktuoja oras, kuris neturi ribinių temperatūrų, bet yra išskirtinis dėl kelių kitų niuansų. Pavyzdžiui, iš Lietuvos atsivežiau šešetą savo vasarinių suknelių. Dauguma lengvutės, varpelio formos, pora šluojančių žemę, gal tik viena normaliai prigludus. Tatai, vargšės suknelės, dabar rokuoju... Tas iki žemės galėsiu apsirengti miestelyje, nes metro jas gali pagauti baisūs aukštieji eskalatoriai ir aš į darbą nueičiau pusnuogė arba iš viso nenueičiau. Priklauso, iš kokio aukščio krisčiau. Tą prigludusią, žinoma, dėvėsiu. O vargšelės varpelinės tegu laukia atostogų, pageidautina, nevėjuotų atostogų. Jei drįsčiau jas vilkėti, tektų plaukus persidažyti geltonai, nes iš esmės "tube" kiekvieną dieną vaidinčiau Merilin Monro. Einant pėsčiomis atrodyčiau kaip besisukantis vilkelis arba į tualetą norinti dama. Taip ir keičiasi garderobas... Ypač, kai biuras madų nediktuoja ir gali atsinešti šlepetes su avytėm, jei nepatinka sedėti su batais.

Išvados paprastos: madą Karalienės šalyje diktuoja lietus ir vėjai, kurie yra tikri slapukai - niekada nežinai, kada kuris kurį pakeis. Štai ir dabar žmonės bėga iš parkų, nes labai aiškiai ateina lietus. Vėliau bus tobulas saulėlydis, netoliese esančiame stadione kažkas žais "fulę" ir garsiai leis muziką, nes taip reikia, nes visada žaidžia... Aš sedėsiu prie atviro lango ir mąstysiu, kad jokia ten "fūlė", ten 300-us iš naujo filmuoja. Betrūksta tik metalo į metalą.

Tai tokia šį kartą džiūvančių plaukų inspiruota apžvalga. 

Best of luck, 
Jus


2015-04-16

Back to the office arba dėkoti Paracetamoliui

Šalyje, kur per metus esti tik du sezonai, rūbų rūšiuoti į vasarinius ir žieminius net nereikia. Jei tai darote, vadinas, nesilaikote auksinio britų aprangos kodekso: šortai ir striukė. Gruodžio mėnesį. Ir dar Kalėdų senio kepurėlę būtinai užsidėkite arba raudoną nosį. Kovo pabaigoje parke prasilenkiau su penkiamečiu - striukė ir šortai. Šitoje šalyje žmonės serga labai arba visiškai neserga. Greičiau antras variantas. Juk GP Jums pasiūlys paracetamolio. Ar gimdote? Ar migrena? Paracetamolio čia galima gauti visur. 

Pirmadienį jaučiau, kad turiu temperatūros, bet gaila svarų termometrui, kol baisiai nereikia, todėl tik jaučiau, bet nežinojau kiek. Juk pirmas vaistas yra pozityvus nusiteikimas. Ir taip energingai paracetamolio palaikoma važiavau traukiniu, paskui metro. Važiavau pas Angelus. Taip vadinasi metro stotelė prie tos vietos, kur įsikūręs vienas geriausių Londone vertimo biurų. Ėjau ten pasišniukštinėti ir įrodinėti, kad vis dėlto kažką gyvenime juk dirbau ir kažkokius "skills" turiu. Ir galbūt jie mane pasamdys. Gavau ne patį lengviausią IT testą ir vertimą "danish-english", o paskui sekė 1,5 val. linksmo pokalbio apie šiuolaikines vertimo technologijas ir kitus niuansus. Tai pirmas interviu per pusę metų, kuris buvo iš "mano srities" visomis prasmėmis. Pirmas vertimų biure. Pirmas, kur nereikėjo avėti aukštakulnių ir krautis krūvos špakliaus, kur nereikėjo atsakinėti į vis tuos pačius klausimus apie "crazy customer service" ir "hunger for sales". Kur buvo pastebėta, kad rankose laikau knygą ir tai yra pirmas požymis, jog tinku. 

Pati dar sunkiai tikiu, bet netrukus eisiu į miestą atsispausdinti 17 psl. kontrakto, kuris sugrąžins mane į "Project manager" pareigas. Būsiu vienintelė lietuvaitė kompanijoje, kurioje daugiau nei 100 darbuotojų ir dar nežinau, kuriai komandai priklausysiu. Su baime laukiu kito ketvirtadienio, nes būtent tada bus pirmoji mano darbo diena baltame biure, kur ant sienų kabo laikrodžiai, rodantys visų pasaulio kampelių laiką. Ir tada mokysiuos iki pasiutimo, nes viskas nauja ir viskas įdomu. Nors dar nežinau kiek labai, bet džiūgauju už save, kad pagaliau pasibaigė nesibaigiantis CV-įdarbinimo agentūrų-darbo pokalbių etapas ir pagaliau gausiu suleisti akis į tikrą darbą. O svarbiausia - bus krūva naujų vertimo programų, kurios yra įdomesnės viena už kitą.

Tuo tarpu R. jau traukia per dantį, kad aš pagaliau nušvitau. Matyt, už viską reikia dėkoti paracetamoliui, Dievui ir vėl Paracetamoliui.

p.s. čia ne į temą, bet vaikystėje mama turėjo ryžą katiną, kurio pravardė buvo Paracetamolis. Ne be reikalo, nes tas katuinis buvo paracetamolio maniakas. Vogdavo nuo stalo šio vaisto pakuotes, todėl, kad jos gerai čeža ir, matyt, smagu pagraužti. Vėliau tas katinas prapliko ties smilkiniais ir gavo Profesoriaus titulą. Taip pat vakar sudegė mano kepti keksiukai, nes sinusitinė moteris nieko neužuodžia, bet ir tai negalėjo pakenkti pakiliai šampaninei nuotaikai. The end.

2015-04-15

Ataskaita pavasariui

Karalienės saloje jau visiškas pavasaris, narcizai žydi ir tulpės ir dar visokios magnolijos ar kokios ten -olijos-, kurių aš neatpažįstu. Labai daug paukščių (su ornitologija man irgi nekažką) ir jų balsų nuo ankstaus ankstaus ryto. Net traukiniai, atrodo, linksmiau važiuoja. Linksmai kaupiasi servetėlių krūva prie lovos, nes antai sinusitas pasirodė. 

Viskas prasidėjo nuo Velyknakčio mišių gimtojoje šiaurėje. Nuo laužo ir klebono pasakymo, kad neprilaistykit bažnyčioje vaško, nes patys ir valysit. Aš, aišku, prilaisčiau ir paskui panagės buvo pilnos vaško, nes bandžiau paslėpti įkalčius... Mama išsitraukė dvi krikšto žvakes ir linksmai tarė, kad mano ir sesers buvo nepažymėtos vardu, todėl ji nežino, kieno dabar čia ta žvakė. Pripažinau, kad mano, nes per pirmą komuniją sugebėjau ją gerokai nulenkti, tai iki šiolei ir likusi tokia kreiva.  Bet negarantuoju, kad sesuo nepadarė to paties. Žodžiu, mes tas žvakes deginom, atnaujinom krikšto įžadus ir tris valandas sedėjom bažnyčioj atklausydamos visų įmanomų testamentų, tėvas maklinėjo kažkur aplinkui ir diskutavo apie garso aparatūrą, namuose vaikas laukė Velykio. Ir ginčyjosi su dėde, ar Velykis turi internetą... O tada paaiškėjo, kad Kalėdų senelis "Ms Excel" jau pasižymėjo pirmuosius negerus mažės darbus. Galiausiai, nurautos tos Velykos. Su pakilusia temperatūra ir trumpos, nes Lietuvoje spėjau pamatyti tik I. ir L. ir tai baisiai vėlai vakare. Grįžę nakvot, kambary prie Aušros vartų, smigom kaip lapai ir visas pasisvečiavimas buvo kaip viena nerami naktis, sprindžio ilgio. Geriausiai iš viso to atsimenu po valandą vėlavusius skydžius pirmyn ir atgal. Vienas vėlavo dėl to, kad mažas rožinis lėktuviukas Karalienės šalyje įvažiavo į didelius baltus laiptus ir susigadino špaklį. O špaklis svarbus, kaip be jo oro erdvėje pamirksėsi kokiam rimtam baltam orlaiviui ir kaip atrodysi ant oro uosto podiumo? Todėl vaikai klykė ir žmonės sedėjo ant purvinų laiptų, laukdami, kol rožiniai šonai atgaus išvaizdą ir viskas bus patikrinta. Saugumas visada neprošal, kai skrendi per pusę Europos. Ir kapitonai dabar sveikinas, sako "mes pas vokiečius, bet po 40 min būsim Vilniuje", o tai yra gražu. Gražu, kai Lutone nėra kur pasiklysti ir gerai suprasti, kad grįžti namo. Ir grįžus paieškot kampuose naujų pelėsių ir grybų bei nusiramint, kad džiūvam po drėgnos žiemos. Atleiskite, rudens, nes sakyti žiema Karalienės saloje yra pasityčiojimas iš paties žodžio.

Žmonės veidaknygėje diskutuoja apie naujus raštliavos fenomenus, o aš nustėrstu, nes lietuviškos knygos į rankas pusę metų nebuvau paėmus. Kai kurie literatai-radikalai, kaip aš juos vadinu, kreivai į mane pažiūrėtų ir mąstytų "burn, baby, burn" - kažką tokio. O man kas, lietuviškų knygų aš niekada neatsižadėsiu, bet kol kas vakarus suryja "Game of Thrones" (Velykų zuikio dovana) arba svetelė Z. ir "Ticket to Ride". Lietuvišką literatūros pasaulį stebiu iš šono ir man atrodo, kad dabar jame labai mažai naujų dalykų... Nepaisant tos įvairiais šriftais parašytos poezijos ant nuotraukų, po nuotraukomis ant įvairių lapelių ir t.t. Man ji gyventi netrukdo, tik erzina, kai prenumeruoji puslapį, o paskui jis pakeičia pavadinimą ir ima gaminti š ant pagaliukų.

Dienos yra intensyvios. Šalia ligų atsirado darbo pokalbiai visur, nes dabar visiems visų reikia ir aš galiu kažką pasirinkti. Galiu net vadovauti savo darbo pokalbiui, kai žmogus mąsto, ko man čia geriau paklausus... Galim darbo pokalbio metu padiskutuoti, kaip čia teisingai ištarus tai, kad parašyta. Smagiai pasišneku su smagiais žmonėmis, prisiklausau įvairiausių akcentų, bandau prisišaukti svetimą katiną iš svetimo kiemo, voverėm palieku maistelio ir netrukus tapsiu nebloga cepelinų virėja. Įsivaizduojat, cepelinų! Gal kada jau ir duoną išsikepsiu, prisiminus savo paauglystei praeitus duonos kepimo "trainingus".


Pavasario Jums Lietuvoje!



2015-03-30

žaidimai žaidimams

Šiandien (ap)turėjau vieną interviu telefonu. Vadinosi jis JobChat. Esmė tokia - gauni laišką, kad darbavys Tavimi susidomėjo ir nori užduoti keletą klausimų. Šalia parašytas tel. numeris ir unikalus PIN kodas. Net klausimai yra! Pasiruoši atsakyti (po kelias eilutes, nes vienam klausimui skirta pusė minutės), paskambini ir klausaisi detalių panelės kompiuterės nurodymų. Turi 30 sekundžių pagalvoti ir tada atsakyti. Tavo atsakymas įrašomas, jei pats su tuo sutinki. Jei ne - gali mėginti dar sykį, užtikrinčiau ir tvirčiau. Taip pažaidęs lieki laukti rezultato.

Žaidimai žaidimams, bet vakar į St. Albans sugrįžusi Z. pasidžiaugė, kad pas mus ramu. Šiandien gi įkalbėjo išmokyti žaisti "Ticket to Ride" ir net sugebėjo pora taškų laimėti. Šaunuolė. Zi. Kaip visada, atvažiavo kupina keistų įdėjų ir to pasekoje... turėjome ugnelę iš planšetinio. :D Šis židinys neveikia, geriausiu atveju, nuo XX amžiaus. Z. atrado, kad jis dar gali funkcionuoti: šviesti, bet ne šildyti.

Šiuo metu ieškau idėjų, kaip neveikiantį židinį "atgaivinti". :)




2015-03-26

Abejoti arba mano kalbose daug gyvūnų

Svarbiausias yra optimizmas. Telefonas neskamba jau savaitę, ryte gavau laišką, užklijuotą lipnia juosta ir su neteisinga pavarde. "Laba diena" norisi pasakyti, džiugu, kad mūsų jausmai abipusiai. Jei žmogus atrodo (ir jaučias) kaip musė nutūpus ant paveikslėlio, vadinas, jam paveikslėlyje ne vieta.

Svarbiausias yra optimizmas. El. paštas paskelbė streiką, jokių naujų laiškų kelinta diena. Išskyrus reklamas, reklamas, reklamas. Anglijos universitetų tinklalapiai yra džiunglės, bet aš radau pora lotoso žiedų ateičiai ir tai yra geriausias dienos atradimas.

Svarbiausias yra optimizmas. Kai supranti, kad niekas tau nebeįdomu ir tu niekam nebeįdomi. Išeitis - taikyti ilgas skaitymo terapijas, nepersimiegoti, nueiti palesinti ančių, nes vėl yra batono šaldytuve. Ne, aš jo specialiai "nepelydinu", tiesiog Britanijoj duona yra skirta tik alkiui numalšinti. Kodėl tatai nepasidalijus su antimis? Reikia tikėtis, kad antys ir "ugly ducklinai" manęs nesules, o grįžtant "Iceland" nusipirksiu antienos apelsinų padaže. Makabriška, bet..

Svarbiausias yra optimizmas. Oras šiandien keičias kas 5 minutes, nuotaika neatsilieka. Klausaus geriausių "Coldplay" dainų ir atrodo, kad baisiai liūdna. Šiaip tai nė velnio, tiesiog pavargau "spaminti" CV. Dar kartais labai norisi, kad visi mane paliktų ramybėje, bet paskui suprantu, kad noriu visai ne to. (Ne)žinau, ko noriu. Tai labai priklauso nuo oro drėgnumo ir pagalvės kietumo.

Svarbiausias yra optimizmas. Mano rankos skundžias gerokai mažiau, "down dog" tapo ilsėjimosi poza, o ir kojos nebeskauda. "Core" treniruotės yra mano mėgstamiausios, sekmadienį jomis pakraupinsiu Z. Tingiai pagalvoju apie papildomą kalanetikos treniruotę vakarais ir bėgiojimą parke, bet vis neišeinu iš "dzin" būsenos. Tai tokia būsena, kai guli ir įsivaizduoji, kad esi kengūriukas kengūros sterblėj. Pažiūri pro tarpą laukan ir nusprendi, kad pasaulis Tau pernelyg pavojingas. Sako, kad taip prasideda depresijos. Ką gi, pasitikėjimu savimi niekada nespinduliavau, aš labai gerai moku jį vaidinti. Galėčiau būti ragana paduodanti užburtą obuolį drebančiom rankom, bet apsisukus turbūt pasiduočiau inkvizicijai. Visuomet tas pats - viskuo, visada ir visur abejoti. Tai galėtų būti mano asmeninis moto, jei tokio kada prireiktų.

Svarbiausias yra optimizmas. Kai žmonės, kurie galbūt niekada neemigruotų sako, kad nori emigruoti. O tu pasidžiaugi, kad vieną dieną mesvisisusitiksimelondone. Nes save mylim labiau nei savo šalį ir tai yra labai normalu. Jaučiu, kad senstu, todėl vis dažniau užsimanau vaikų ir užduodu sau klausimą "kodėl ne?". Bet drauge noriu šuns ir voverės, todėl tiesiog lauksiu, kas pasibels pirmas.

Svarbiausias yra optimizmas. Reikia pradėti miegoti su IELTS knyga ir kalbėti namuose angliškai. Reikia prikelti savo anglišką blogą ir pagaminti ką nors skanaus. Reikia ištraukti galvą iš po pagalvės ir liautis vaidinti strutį. Susidėlioti sąmyšį viduje kaip kokį dėstą. Įtariu, kad nebus jokio konkretaus paveikslo ir užsimanau pasidaryti arbatos, bet visi trys namų puodeliai indaplovėje, o šita ant manęs urzgia.  Mėginu suprasti, iš kur širdy tiek šviesos ir tikėjimo, kai šimtas pirmą kartą nepasiseka, šimtąjį kartą nusispjauni (gerai, kad niekam ne ant galvos) ir mėgini vėl. Nes vienądienąviskasbusgerai yra per giliai, kad galėčiau išsioperuoti. 

Nope. Nepadėjo. Kas apskritai tiki, kad rašymas yra terapija?


2015-03-24

devyngalviai ir kačių mumijos

"Jeigu griūva dangus, reikia jį gaudyti" - mąstau balindama plyteles vonioje. Niekada neleiskite savo dangui sugriūti. Prieš porą dienų aiškinau Z., kad reikia neleisti savo kūnui būti despotu ir užsiskaudėti, kai jis to nori. "Kai nemąstai, tai ir neskauda" - toliau pamokslauju. "Viskas prasideda galvoje", bet jeigu netyčia būtent ją ir užsiskauda? Atsakymo į klausimą neradau, bet nujaučiu, kad  tokiu atveju belieka leistis sulesamai laukinių ančių. 

Baisiausias žmonių žudikas yra nervai. Labai reikia su tais nervais tvarkytis, bet kartais nebeaišku kaip. Žinau tik tiek, kad absoliučiai absurdiška yra būnant dvidešimties susigadinti stuburą. Baru save, nes tik kvaišos taip sugeba. Galiausiai ima diktuoti ne galva, bet nugara ir nuolatos turi su ja tartis. O ji šneka necenzūriniais žodžiais ir po pusvalandžio pavargsti klausyti. Dar apie nervus žinau tiek, kad veidaknygėj blokuoju visus pažįstamus, draugus, gimines ir tuos, kuriuos nežinau iš kur pažįstu, jei tik pradeda burbėti. Jei neveikia sistema, gal reiktų parašyti atitinkamai tarnyba?A? "Good point", ar ne? Veidaknygės draugai, deja, ne kempiniukai. Ir jei kas nors taip mano, reiktų iš naujo permanyti. Kaip ten sakoma "imkite mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit, kad mūsų tėvai socialinių tinklų nematė, o kai pamatė - išsigando, kad jų vaikas įsigijo dar vieną veidą". Iš tiesų, mes kaip kokios indiškos devyngalvės dievybės... Siekdama atvirumo, socialiniuose tinkluose stengiuosi užsibūti mažiau. Čia buvo pirmas apsivalymo žingsnis pavadinimu "apsivalymas nuo neaiškių puponautų".

Antras žingsnis - atsikratyti visų nereikalingų daiktų ir išsivalyti dulkes, išsisiurbti kilimą ir nusišveisti pelėsius. Šis darbas ramina, degina kalorijas ir išsaugo nuomojamą butą padorios būklės. Tai leidžia tikėtis, kad po metų nuomos, mūsų neiškeldins ar bent jau neatims depozito.

Trečias žingsnis - pa(si)gaminti skanią vakarienę, bet jos nepadauginti. Aišku tie, kurie gyvena vieni, nematys prasmės, kam tai daryti, bet pasakykite man "o kodėl to nedaryti"? Aš gi džiaugiuos kad turiu labai realią dvikoję priežastį ir man malonu, jei priežastis yra pavalgius ir ramiai sau sėdi. Tiesa sakant, man geriausia, kai ji yra persivalgius, bet "oh well". Maitinamės dabar sveikiau, atsargiau, pramaišiui su sportu ir todėl gyvenimas pavasarį yra gražesnis. Na, dar ir todėl gražesnis, kad telpu į senas kelnes.

Ketvirtas žingsnis - susitaikyti su esama padėtimi. Galiu šaukti, galiu rėkti, o... bet... tačiau... 

Anglijoje pavasaris gražus, nes jau žydi tūkstančiai narcizų, dienos ilgos ir labai saulėtos, parkai žali ir gatvės nuostabiai estetiškos. Imk ir filmuok filmą. Būtinai romantinį. Vakar lankėmės St. Albans širdyje, Katedroje, ir ten pasisekė pasivaikščioti su gidu. Pasirodo, statinyje esama architektūros detalių, kurių daugiau nėra niekur pasaulyje... Per 25 minutes pavyko išgirsti tikrai daug, tačiau norisi daugiau, todėl savaitgalį mėginsime patekti į 1,5 val. trunkantį turą. Tada daugiau ir papasakosiu apie popiežiaus tėvą vienuolį, princesę Dianą, romėnų graučius, gotiką ir protestantų uždažytas freskas. 
O kol kas iš galvos neiškrenta katės ir krokodilo mumijos, eksponuojamos miestelio muziejuje. Nes katės mumija turėjo ir ausytes... 

Ir... iki skrydžio į Lietuvą liko savaitė. 



2015-03-23

kaip išmaitinti Afrikos gentį

Gal šimtas pirmąjį kartą užblokavau savo el. bankininkystę ir dabar nežinau, kokie finansų likučiai ir kokius honorarus gaunu (jei iš viso gaunu). Einam su Z. "high street" ir ji nepamiršta pašiepti mano šio baisaus būdo bruožo, jei taip galima pavadinti. Aš pakeičiu slaptažodžius ir juos pamirštu. Nedažnai, bet būna būna...

Šeštadienį buvau pirmame darbo pokalbio etape ir mane pakvietė į antrą etapą. Kuris buvo vakar... Nieko rimto, savaitgalinis darbas prekiaujant svarovskiais dekoruotais batais, kuriuos pardavus gali visą Afrikos gentį išmaitinti. Bet to negana, pardavimų niekada negana, todėl JIE visada ieško "sales hungry" asmenybių ir moka minimumą. Jaučiausi kaip iš "back to the future" stovėdama prekybos salėje su penkiasdešimčia suknelių, krūva batų ir svarovskinių rankinių. Tai niekada nebuvo MANO, mano ir netapo. Tikiuosi, kad manęs nepriims, nes nesu lėlė ir nemoku susikrauti ant veido tonos makiažo. Taip, ten šito reikalaujama. Ir aukštakulnių. Šiandien jaučiuos kaip undinėlė, kuri negali paeiti. Antrasis etapas - padirbėjimas valandą - man priminė, koks tas darbas yra nuobodus. Iki gyvo kaulo. Nei knygos pasiimsi, nei interneto naršyklę atsidarysi. Bet jeigu pakviestų, tektų eiti, nes reikia gi "nuo kažko pradėti".

O tuo tarpu Anglijoje toks pavasaris, kuris užima kvapą. Foto bus vėliau.

2015-03-20

nėrakąir pasakyti

Kai pagaliau atvažiuoja "best friend", pasidaro labai ramu. Taip pat ramu, kai mama skambina ir sako "tavo orchidėjos išprotėjo". "Labadiena", sakau aš jai,  "juk turėjo gėlės kažkada pradėti vėl žydėti". Po pusantrų susilaikymo metų. Dabar apsirėdė gal penkiasdešimčia žiedų ir sesė mamai jų pavydi. Kaip sakoma, kitam kieme orchidėjų žiedai didesni. O man tik juokai, nes seniai supratau, kad po mamos stogu viskas geriau nei bet kur kitur. Net ir blynai skanesni iškepa. Gavau savo draugę "meat ball" dovanų ir tai man geriausias savaitės įvykis.

Dar namie emė skambinėt "Pekla" ir jos albumas "Degsit". Ar čia prie lietuvybės patraukė, nežinau. Aną savaitę susipažinom su R. vyru ir tai buvo visai smagu. Gera žinoti, kad R. yra gerose rankose.
Dar vaišinom graiką lietuviškai ir sužinojau, kad turiu protingesnį nei maniau žmogų po ranka - smagu, ką ir bepasakysi.

Apskritai tai nėrakąirpasakyti daugiau. Gyvenimas tampa vis paprastesnis.




2015-03-08

Pirmo (š)aukšto istorijos

Sekma diena - tinklaraščio rašymui. Kol mažasis tinklinukas likęs Lietuvoje, o didysis juodasis eilinį kartą išnaudojamas kompiuterinėms žudynėms, tenka naudotis labai gražiu ir labai nepatogiu "obuoliu".

Savaitės apžvalga bus labai trumpa. Nuo mokslų, mokslų, mokslų iš puikių HR vadovėlių (turiu supratingiausią pasauly vaikiną) iki vakarykščio pasivaikščiojimo po miestelį, kai  atradom kelis naujus kelius/dalykus.

Pradėkime nuo to, kad  "Costa" prekiauja "Chai Latte". Labai magėjo paragauti, todėl vakar prisėdom pagrindiniame miestelio parke ir, manėm, pasimėgausim. Vietoj gimė recepto idėja: nusiperki pusę kilogramo imbierinių sausainėlių (galima ir užsilikusius nuo Kalėdų išsitraukti), užsipili pora litrų karšto vandens ir vuolia - štai Tau gėrimas. Tiesa, įspėju užsisvajojusius kavos tirščių valgytojus - apačioje rasite sausainio liekanų. Nors ne kavos tirščiai, bet vis. Tuo pačiu valgėm ir tinginio, paslėpto po Belgiško pyrago etikete. Pats tikriausias "tinginys", tik labai protingai padarytas t.y. pastatytas ant šokoladinio pamato. Dėl šios gudrybės tinginys nebyra, o ir šokolado pasiragauti galima.

Nuo maisto šoku prie vaizdo. Fishpool gatvė - viena seniausių St. Albans - stebina autentika. Siaura gatvelė su mažom durelėm. Žodžiu, britiškas, gražus vaizdelis. Gailiuosi, kad nenufotografau. Kitą sykį. Tuo pačiu pasiganiau po kapinaites šalia Katedros ir supratau, kad parako feministėms visada užteks. Kai net ant antkapių rašoma " Mrs. Jane Lane, wife of Mr. Rochester Lane" arba "Daughter of above", o ten "above" tėvulis, arba "Daughter of Mr. Rochester Lane". Et, tas XIX amžius, gyvenimas be skyrybų ir po vyrų padu. Ir vis tiek šis laikas man toks gražus ir romantiškas. Ir labai angliškas, turbūt dėl visų tų romantinių filmų, susuktų Londono priemiesčiuose ir žaliuose Karalienės laukuose.

Pirmo aukšto istorijos. Lietuvoje dvejus metus neturėjome kaimynų, todėl gyvenimas "share" buvo tarsi išbandymų maratonas. Dabar gi, persikrausčius ir ramiai įsikūrus, vėl gavome garsiakalbius ir didžiapėdžius kaimynus tiesiai virš mūsų. Ir vaiką (tikiuosi, kad vaiką), kuris groja dūdele ir pianinu už sienos. Stebiu jo progresą. Gražu. Na, o didžiapėdžius kaimynus nuo šiol vadinsiu Mr. and Mrs. Elephants. Nes taip smagiau. Jei rimtai, viliuosi, kad jų pėdos nebeauga ir vieną dieną tie milžinai pas mus neįgrius. Ir dar - jie turi supamą kėdę? Ir aš tokios noriu, tik gaila, kad rūsio nėra ir niekas negirdės to migdančio medžio girgždėjimo.

Tai tiek sakmių kovo 8-osios vakaro proga. Tikiuosi, kad Jūsų vyrai nėra išdidūs šios šventės ignorantai ir gavote jei ne gėlių lavonėlių, tai bent po apkabinimą. Tuo tarp vėjas vakar taip stipriai apkabino mane per liemenį, kad šiandien jaučiuosi kaip tas susuktas makaronas ir tepu save puikiausiais šaldančiais taukais nuo skausmo.  (Nes kaip kitaip pavadinsi tą mentolinį prieparatą, kurį vėliau trimis muilais plauni).

Tai tiek. Neturininga savaitė.


2015-03-01

apie ne (ne)kaltybę nr.2 nevedusioms moterims

Peripetijos nr. 2. Prieš savaitę ėjau į darbo pokalbio antrą etapą. Deja (o gal ir ačiū Dievui) į darbą nepriėmė. Nenorėčiau dirbti įmonėje, kur per darbo pokalbius potenciali kolegė yra pakviečiama papasakoti kaip pas juos biure visi verkia ir kiek žmonių meta šį darbą. Kažkaip, toks etapas jau buvo.

Bekeliaudama ten... Ale važiavau į Watford gražiu mažu traukinuku, beveik siauruku. ...bekeliaudama ten pradėjau skaityti "Job Offer", tarsi mano gyvenime dar neužtektų ironijos. Romanas, parašytas Eleanor Webb, autorės, kuri kaip ir daugelis šiandienos amerikiečių moterų romanisčių mėgsta skaityti Jane Austen ir Charlotte Bronte (tai nėra blogai, jei ką). Ir paskui kažką panašaus rašyti. Deja, dauguma susipainioja epochose (savo dvasinėse, Austen, realiose) ir tada pavyksta ilgakaklės, varginančios, išpampusios kaip drambliai ir vienodos istorijos. Kai pasakojama apie dabartės įsimylėjelius, bet pasakojimo tempas visiškai neatitinka dabartinio... Kai personažai tokie vienodi, kad ilgainiui susipainioja ir tai nepadaro žalos istorijai (tai vadinama personažų perdauginimu dar mėgintuvėliuose). Taip gimsta personažai, kurie lyg ir tikri, bet mąstantys taip lėtai lyg būtų XIX amžius. Naivūs, neadekvačiai besielgiantys, nervinantys ne specialiai, bet "netyčia", nes tokie jau pavyko. Sakoma, kad jeigu personažas nervina, tai jau yra gerai. Žinokite, ne. Kartais personažas nervina todėl, kad matosi visos jo siūlės, aiškėja, kaip grubiai jis yra padarytas tarsi skudurinis žmogutis. Ir vis mažiau autorių dirba pakankamai ir yra talentingi pakankamai, kad išdrožtų ne buratinus, bet tikrus, gerbtinus personažus. Grįžtant... Autorės biografija jos tinklalapyje ne ypatingai įdomi ar rišli. Du MA verslo srityje turinti moteris nusprendė atsidėti rašymui, apie kurį svajojo nuo vaikystės (ale kaip originalu). Gražu, gerai, šaunuolė (ką daugiau bepasakysi),  dar gražiau tai, kad "Job Offer" "amazone" yra už dyką. Jau gerokai anksčiau visagalis internetas mane perspėjo nepulti prie nupigintų ar nemokamų knygų. Deja...

Na, nėra ko dejuoti. Istoriją (nors ne pati ploniausia) surijau. Keliolika kartų vos nepaspringau, bet nieko. Esu sau pažadėjusi baigti knygas, kurias pradedu. Šios pabaiga buvo nuspėjama jau pradžioje. Knygos stiprybės - siužetas vystomas gana greitai, neužsižaidžiama. Minusai - istorija jau kaip ir girdėta. Virtuviniais terminais kalbant: paimi faršą ir pabarstai retesnės rūšies pipirų nei barsto visi. Už tuos prieskonius galima ir pagirti, bet faršas tai tas pats kiaulienos iš prekybcentrio, o ne koks avienos iš ekologiškų prekių turgelio. Kitas minusas - pernelyg daug vietos ir gamtos aprašymų. Na taip, gražu, tiek gražu, kad net miegas ima arba tiesiog praverti porą puslapių (kaip darau aš). Sekantis minusas - pernelyg daug detalizavimo. Ana nuėjo, pasiėmė puodelį, paspaudė kavos aparato mygtuką, pagalvojo, kad reikia persirengti, pasiėmė lėkštutę, pamatė sofą... Kam visa tai? Minusų minusas - veikėjų kalba. "Benai! Ana! O, Benai! O, Ana!". Kartais atrodo, kad veikėjai mylisi ir šūkauja visą laiką. Iš tiesų jie taip aikčioja, kad ir ką besakytų. Aišku, mylisi irgi lygiai pusę knygos, kaip ir dera šių laikų romane, bet apie tai vėliau.

Biochemikė, vandenynų išsaugojimu besirūpinanti moteriškaitė Dr. Corner (Ana Jane Petrovic), kuriai apie 30 metų, ieškosi darbo. Gyvena Bostone, tačiau keliauja į darbo pokalbius gimtame Sietle. Atskridusi čia nusprendžia savaitę pailsėti pas tėvukus, kurie turi nuostabaus grožio poilsio namus netoli jūros. Čia sutinka paauglystės laikų meilę Beną Carlsoną, kuris atvyko į būsimas savo sesers vestuves. Benas juk gražus vyras, o dar ir kompanijos galva (Ana to nežino), todėl yra persekiojamas buvusios mylimosios. Ir šiaip yra nuskriaustas gyvenimo, nes jam su moterimis nelabai sekasi t.y. visos nori jo pinigų. Ana sutinka gelbėti Beną nuo ant kaklo puldinėjančios Čelsės ir vaidinti jo sužadėtinę. Žinoma, po kelių valandų jie jau kaip tikri sužadėtiniai išdarinėja visokius ten šniuru-niuru kažkur prieplaukoj. Abu nesupranta, kas čia dabar darosi, kad kaip kokie vampyrai negali vienas nuo kito atlipti. Sutaria, kad jų romanas baigsis po Beno sesers vestuvių. Nieko naujo vienas apie kitą nesužino, nes daugiau laiko praleidžia domėdamiesi nesaugiu seksu. Skaitytojas gi, gali praleisti tuos puslapius arba mėginti perskaityti, raudonuoti arba žaliuoti pagal savo patyrimo lygį. Jei rimtai, tokios knygos turėtų būti su ženklu N-18, nes jeigu jas ims skaityti penkiolikmečiai apie dvasinę nekaltybę ir apskritai nekaltybę nebereiks šnekėti apskritai. Iš viso, jiems paskui gali pasidaryti labai nuobodu domėtis priešinga lytimi arba kaip tik labai norėsis susirasti partnerį (ne, ne antrą pusę). Žodžiu, jokio, absoliučiai jokio, teigiamo poveikio. Romanas subalansuotas vienišoms moterims, kurios jau nerausta, nes ten tokių scenų ir scenelių galima prisiskaityti... Visai kaip tam populiariam romane, kurio skelbimus matau ant autobusų šonų Londono gatvėse. Tiesa, ir siužetas panašokas...

Įsimyli. Ana gauna išsvajotąjį darbą. Pasirodo, kad Benas yra tos kompanijos, kuriame Ana dirbs viršininkas. Kodėl jie šito nesuprato? Nes Anos tikroji pavardė kita ir Beno tikroji pavardė kita nei toji, kuriomis jie prisistato nuo vaikystės. Cha? Nepagalvojote, tiesa? Iš tiesų, tai pasakoma dar knygos pradžioje ir skaitytojas viską žino, o veikėjai nežino nieko, išskyrus kur rasti tašką G. Taigi Ana yra Dr.Corner, o Benas yra Benjaminas Stanfordas III, kuris vandenynais susidomėjo vaikystėje paskatintas Anos (kaip saldu, atneškit vandens). Benas apkaltina Aną juo pasinaudojus, kad gautų darbą. Ana žliumbia, Benas žliumbia, Ana laukiasi (tai irgi nuspėjamas dėl kai kurių h hmmm detalių), Benas susipranta buvęs kvailiu, Ana (at)leidžia. Viskas vėl baigiasi lovoje.

Įvertinimas 4/10. Nakties skaitalas, kai antra pusė knarkia va taip va: čia tu!!

Autorė parašiusi dar porą romanų. Bet gyvenimas per trumpas, kad du kartus liptumei ant to paties grėblio. Jei pagarbiau, kad spėtumei perskaityti visas pasitaikiusias knygas.


Kai skaitai "Kindle" viršeliu pasidžiaugti netenka. 








(ne)kaltybės amžius N-1870

Pokyčiai prasideda nuo paties žmogaus. Tad kol čia sėdžiu ir keičiuosi, aprašysiu porą peripetinių romanų, kuriuos palengva surijau. O dabar ieškau knygos, kurią galėčiau "suskanauti". Laukiu pasiūlymų. Tiesa, knyga turi būti anglų kalba, nes lietuviškos man šiuo metu nelabai prieinamos. :)

Edith Warthon romanas "The Age of Innocence". Pasirodęs 1920-1921 metais Niujorke ir Londone bei autorei pelnęs "Putlitzer Prize for Fiction". Edith tapo pirmąją moterimi, gavusia šį, tuo metu labai reikšmingą, apdovanojimą. Ir romanas XX amžiaus pradžioje turėjo būti vis dar aktualus, mat atliepia 1870-uosius metus Niujorke, kai dygo pats miestas, sparčiai keitėsi manieros ir tradicijos. Taip taip, čia apie tą laiką, kai damas kviesdavo šokti pagal korteles ir kas kartą eidami šokti su kita moterimi vyrai pasikeisdavo pirštines. Kai apnuoginti pečius buvo priimtina, bet apnuoginti kojas - nuodėmė ir beveik visos moterys, o visuomenės akyse ir visos moterys, ištekėdavo nekaltos. Ir apskritai apie visokių ten emocinių ir protinių suvaržymų metą.

Susikompromitavęs jaunas teisininkas Newlandas Archeris (pamanykit tik, drįso "nusikabinti" vedusią moterį) ruošiasi vesti vienos iš garbingiausių Niujorko šeimų palikuonę, gražuolę May Welland. Tačiau (be "tačiau" būna tik pasakos) iš Europos sugrįžta May puseserė grafienė Ellen Olenska. Nelaimingai ištekėjusi už lenkų grafo, ji tiesiog pabėga atgal į Niujorką ir mėgina čia pritapti. Deja, pačios Ellen požiūris ir būdas vietinių aukštuomenės narių traktuojami kaip pernelyg europietiški ar net bohemiški, o trisdešimtmetę grafienę iš dalies palaiko tik jos močiutė. Aplink egzotišką moteriškaitę ima sukiotis tuntai vyrų, žinoma, Archeris ne išimtis. Juolab, jis yra jos vaikystės draugas ir turi tokį pat polinkį į literatūrą, meną ir bendravimą su aukštuomenėje nepriimtinais poetais, dailininkais, žurnalistais. O Ellen net išdrįsta ir apsigyvena jų kvartale.

Intrigai užsimezgus, tenka skaityti šimtelį kitą puslapių dūsavimų, kol tie du (Ellen ir Newland) susivokia, kad vienas kitą nuoširdžiai myli. Deja, ponas Newland jau vedęs. Ponia Ellen dar neišsiskyrusi, nors jos skyrybų klausimus spręsti turėjo pats jaunasis Newland. Čia iškyla tokia rimtesnė moterų teisių problema - Ellen įkalbinėjama grįžti pas vyrą, jai aiškinama, kad skyrybos yra nepateisinamos ir visuomenė ją tik labiau atstums. Ką gi. Ellen išvyksta, tačiau balandėlių jausmai nedingsta. Jai grįžus slaugyti sergančios močiutės, Ellen ir Newland nusprendžia drauge pabėgti į Europą. Ponas Archeris, kaip ir dera tikram vyrui (tiksliau visai nedera tuo metu), nori apie tai pranešti savo žmonai. Pasirodo, žmona protingesnė. Ji jau prieš dvi savaites įspėjo Ellen, kad laukiasi, nors pati to dar tiksliai nežinojo. Dabar gi, prisipažįsta vyrui ir Newland lieka auginti su ja vaikų. Ellen apsigyvena Europoje.

Kas vyksta toliau - nepasakosiu. O gal (nors nemanau) sumąstysite paskaityti. Jeigu rimtai, šis romanas yra geriausia miego piliulė, kokia gali būti. Galiausiai, kai nebesupranti apie kurį Mr. Archer ir kurią Mrs. Archer kalbama (tėvas, sūnus, motina, marti), tiesiog padedi knygą ir eini miegoti. Arba knaisiojiesi po žodyną dėl kokių tais senųjų angliškų žodelių ir supranti, kad pavargai. Ir eini miegoti. Tiems, kas mėgsta "Fifty Shades of.." nepatiks, nes visi "love affair" baigiasi keliais bučiniais ir nuogos rankos palietimu. Bet jei mėgstate pūstų suknių ir nekaltybės laikotarpį - romanas kaip tik Jums. Su visomis grožybėmis ir suknių aprašymais, su tobula gamta ir galantiškais vyrais. Tik nepadauginkite, nes paskui saviškio prašysite neliesti Jūsų kol neapsimaus baltų pirštinių ir nuolatos priekaištausite, kad neturite laiko popietėms arbatėlėms.

Tiesa, Martin Scorsese režisuoto ir  1993 metais pasirodžiusio filmo dar neteko matyti. Ten vaidina dalis žvaigždyno kaip Michelle Pfeiffer ir Winona Ryder ir Daniel Day-Lewis, kuris ne toks žymus ir dabar atrodo labai pasenęs.  IMDB jis vertinamas gan gerai, net 7.3 iš 10. Knygą vertinčiau kokiais 6 iš 10, nors gal šiai pasaulinei klasikai ir esu labai griežta žiūrėdama iš savo laiko pozicijų, juk šeši leidimai (įskaitant "audiobook") daug pasako. Ir apskritai, iš tokių knygų, merginos, galima pasimokyti santūrumo. Kai aplink tiek gašlumo, šito labai reikia.

Pirmasis leidimas



"The 1785 painting by Joshua Reynolds believed to have been the inspiration for the title of Wharton's novel"
Tai štai kaip atrodo tikroji ir vienintelė nekaltybė.







2015-02-18

tyliesiems daug kas pasakoma

Pasakoju P., kad pastarieji keli mėnesiai taip pat buvo (ir tebėra) kelionė. Tokia, kokios neturėjau gal pastaruosius ketvertą-penketą metų. Dūšios kelionė emigracijos kontekste. Negaliu rašyt sielos. Pernelyg siejasi su subtilumu ir tyrumu. Aš turiu dūšią. Neramą, besiplėšančią, kartais šaukiančią, bet viduje tvirtą kaip slyvos kauliukas. Sluoksniuotą: aukštaitiški charakterio miltai, su įgimtu šaukštu melancholijos, žiupsnis miesto kultūros, labai ryškus literatūros poveikio atspalvis, didelė sauja meilės, sijojamos mano ir man.  Daug smulkių ingredientų, kiekvienas savyje ras vis skirtingų.

 Kabodama ore virš nesibaigiančios debesų jūros pasikartojau ne poterius, o amžiną tiesą, kad niekada nebus taip kaip jau yra buvę. Esu tikra, kad ideali kartotė, kurią galima pamatyti gamtoje, gyvenime neegzistuoja. Toks jausmas, kad pagaliau sugrįžau. Atskyriau visokius pelus nuo grūdų. Išsišlaviau aslą.

Supratau, kad vienatvė ne žlugdo, bet ugdo. Kai su ja susitaikai - susitaikai su savimi, kai nieko nebeieškai - randi. Draugiją vis dažniau iškeičiu į knygas. Pagulinėjimą - į sportą. Svajones - į realius planus.

Dabar būtų gerai sustoti gyvenime darius klaidas (cha, pamėgink, žmogau, jei gudrus).

**** o jei rimtai ****

O jei rimtai, nežinau, ką aš čia mėginu parašyti. Esmė tame, kad kurį laiką nebemokėjau būti viena. Dabar gi prisiminiau senus įgūdžius. Kartais jaučiuos kaip sociopatė, kartais kaip pelėda išvirtusiom nuo kompiuterio ekrano akim. Kartais pravirkstu iš niekur. Kartais pripažįstu, kad ne viskas taip ramu, kad labai plėšo savo vietos paieškos. Va taip kai atpalaiduoji raumenis ir tave kažkas tąso į vieną ar į kitą pusę. Taip plėšo, kad sunku apsakyti. Aišku, viską irgi galima pasakyti paprastai kaip paprastam žmogui, ne kažkaip ten pseudoliteratūriškai. "darbo paieškos". Tyliesiems tai daug ką pasako. Ir visokius ten emocinius ir kitokius ten niuansus.

Nuo seno nepatinka vyrų dėmesys. Ne ta, kuri mokėčiau tuo mėgautis. Kai kartais po darbo interviu pavaikštau po miestą, vis kažkas ten prisikabina. Kažkoks potencialus indoarabafrikietis vyras. Mojuoja, mirksi, bando kalbint. Mane tai veikia odievekotasavinasčianori, nebent jis turguje ir pardavinėja kokius nors įdomius dalykus. Bet ir tada neprieinu, nes jei nemirksėtų priekinėm traktoriaus lempom, viskas būt normaliai.

Dažniausiai vaikštau pasislėpus po kapišonu ir su telefonu rankose. Taip ramiau praslįsti kaip kokiam varnui po ūkanotu Anglijos dangum.


full moon rising











2015-02-17

manęs nėra

,,Taip taip, mes tave palaikom...". Ir manote, aš nemoku skaityti poteksčių? Gera yra turėti supratingą šeimą, bet ir jų supratingumas vieną dieną baigiasi, jei buvo tikresnis nei tas per telefono ragelį. Kaip čia gali būti, kad mergina, kuri po 5 darbo pokalbių gyvenime gavo 4 darbus, gali nebegauti darbų.
Taip taip, čia kalba mano pakelta kartelė, savęs pervertinimas, reikia eiti staliukų valyti, o ne organizuoti, planuoti... Administruoti - dar baisiau. Tu sugebi su žmonėmis kalbėti?

Skundžiuosi A. kaip dažnai koją pakiša provincialumo baimė. Kaip aš čia tokia provincialė siūlysiuos. Neįmanoma, negalima. Ir darbo pokalbiuose suveikia. Nepasakau visko, ką galėčiau pasakyti: man neatrodo, kad aš esu pakankamai imli, atsakinga, profesionali... Reikia, kad tiksliau paklaustų. Labiausiai žudo dalis "papasakot apie save", nes mane geriausiai mato kiti. Aš. Čia. Esu. Noriu pas Jus dirbti. Jūs net neįsivaizduojat, kaip labai aš noriu ir žinau, kad tinku. Bet ne, šito aš nepasakysiu. Pasakysiu "moku tai ir anai, dar teko dirbti su ana va tuo", "mėgstu tai ir tai".  O tada jau patys spręskit. Aišku, atrodys, kad aš nemotyvuota... Na taip.

 Britų ekspresija mane gąsdina: kam po velniais šaukti traukinių stoty apsivilkus tigrines pėdkelnes ir namie pamiršus sijoną su ataugusiais raudonų plaukų galais kokia aš "faina" ir kaip "varau tūsintis". Jei tokių ekspresijų prisimokę žmonės ir darbo pokalbiuose rėkia "I know that I can do this job better than anyone else" tada man aiškėja, kad aš nublankstu ne tik savo "nerdiška" išvaizda. Žinau, kad arba aš priprasiu arba emigruosiu dar kartą. Kur nors į Tasmaniją. Sedėsim su koala, gersim kokosų pieną, paganysim kokią avių bandą, taip užsidirbsim laužo malkom ir grosim lūpine armonikėle (išmoksiu) kol sutems. Paskui ateis vilkai, nes pasakos turi turėti kažkokią tai kulminaciją...

 Parašau eilutę "cover letter" ir mintyse pasakau penkias eilutes kritikos tai vienai vargšiukei našlaičiukei eilučiukei. Įsijungiu "youtube" ir klausaus pagonių muzikos, spoksau pro langą. Manęs nėra.

Atsimenu, kaip sunku buvo mokytis literatūros kritikos pagrindų. Smetoniška mano auklėjimo dvasia diktuodavo iš vidaus - gerbk kito žmogaus darbą, nekritikuok, jei negali geriau pats parašyti. O geras kritikas juk turi būti akiplėša!

Kritikas:
Empatijos lygis * žemas
Savęs vertinimas * didesnis nei vidutinis, geriausia jei aukštas
Apsiskaitymas * jam ribų nėra, kuo daugiau tuo geriau
Drąsa * turi lietis per kraštus, nes gali gauti tokių "oi" komentarų tankiuose interneto debesyse, kad susiriesi (pradedant lenkiška pavarde, baigiant, kad Tave kažkas kažkur alubary matė)
Požiūris į visuomenę * aš už jus ne prastesnis (matot, negaliu net parašyti "aš neatrastas talentas, negludintas deimantas, Jūs, velniai, tai dar suprasit")
Turi turėti draugų toje pat srityje * nes kitaip kas komentaruose pagirs, kas padės pralįst į kitus leidinius
Arba priklausyti kokiai nors "chebrai"* "chebros" yra gerai, nes jos kartu geria, rūko, blevyzgoja, paskui vienas kitą už akių "apvaro" dėl jų kūrybos (?) to ir ano, bet paskui vis tiek aiškiai gerai kirčiuotais skiemenim ir taisyklinga tartim išrėžia "mes naujoji bohema" ir eina toliau gerti "Varniukų" alaus. Paskui vienas apie kitą rašo, kadangi save patys labai myli, tai parašo gerai, kritiškai, paskui daužos nosis arba iki gyvenimo galo (atsiprašau, naujo vakaro alubary) nesišneka.

Numanau, kad aš galiu būti kritikė tų dalykų, kurie iš esmės netinka mano Smetoniškai protėvių dvasiai. Kurie, tiksliau, neįtelpa į amžinųjų vertybinių nuostatų (kuriuos bala žin kas sukūrė) normas.
Paskui pati pagalvoju, kad į tas normas neįtelpu ir pati "į bažnyčią einu kalbėtis", "gyvenu kažkaip su kažkuo anokį ten kažkokį palaidą gyvenimą", "dirbau pardavimų versle t.y. pardaviau gal ne pačius geriausius produktus žmonės su kvestionuotinu padorumu", paskui "emigravau" (degsiu pragaro liepsnose už tai, kad palikau Tėvynę) ir dar rašau kažkokį neaiškų "blogiūkštį", kurio vien pavadinime jau yra epitetas "blogas". Tai kaip gi aš galiu ką nors teisti?

Bet jau moterų grožio standartai Lietuvoje tai atleiskit: kai soliariumai, priauginti visokie ten galai ir plastmasės gabalai ant kojų reiškia grožį... Aš vis dėlto rinkčiausi brites, kuriom virš 60 ir jos atrodo kaip pagarbios, stilingos močiutės ir nepiešia antakių be reikalo. Jos vaikšto po parkus susikibusios už rankų, nebijo senti ir gali apdovanoti tokia supratinga šypsena, kad ta britė su tigrinėm arkokiomten pėdkelnėm tuojau pat užsidės sijoną. Štai ką reiškia monarchija. Pavyzdį.









2015-02-08

už varškę

Šiandien sekmadienis, šiandien "blogų" rašymo diena. Giedra ir graži diena, kai galima papasakoti apie varškę. 

Ne obelų varškę ir ne slyvų. Tiesiog varškę. UK gauti varškės t.y. cottage cheese galima ne bet kur. Jos gali nebūti mažesnėse parduotuvėse ir net kai kuriuose prekybos centruose. Kartais parduotuvių konsultantai gali nežinoti, kas ta "cottage cheese" yra (šiandienos malonumas). Kartais jos gali rasti prie jogurtų, kitą kartą prie pieno, neretai - specializuotų prekių kampelyje. Bet vis tiek gerai, kad jos yra arčiau nei už keturiasdešimties kilometrų. Tiek reikia važiuoti iki Lietuviškų prekių parduotuvės, kad gautumei nerealiai brangių sūrelių ar grietinės. 

Todėl šiandien, linksmai pliurpdama telefonu su mama, patraukiau tos varškės ieškoti. Ir pamiršau dar vieną UK savybę - sekmadieniais prekybcentriai užsidaro anksti. Bent jau mūsiškis "Morrisons". Sėkmingai nužingsniavusi visą kelią (kilometrą kitą) ir didžiai stebėdamasi, kiek nedaug žmonių sutinku, atsitrenkiau į užrakintas prekybcentrio duris. Teko gelbėtis Tesco. Kur... Mano didžiai laimei. Kampe prie pieno radau paskutinius du varškės indelius. 

Įdomu, kodėl taip parūpo varškė? Ogi dėl šito skanaus reikaliuko. Reikaliuką valgau su namie keptomis "baguette". 

a) supjaustau svogūno laiškus, 
b) nusilupu ir sutraiškau vieną česnaką, 
c) supjaustau ir pakepu rūkyto kumpio, 
d) susmulkinu petražoles ir bazilikus (jei turiu vazonėlyje), jei ne - gerai ir džiovinti
e) pipiras, 
f) smulkintas agurkas (nebūtina, bet visai nieko)

Košę makalošę dedam ant batoniūkščio riekučių ir valgom. 

puikiai tinka ir su juoda duona (deja, manoji vokiška pasirodė ne tokia jau ir skani) bei su skrudinta duona. 


Skanaus, pieno produktų mėgėjai:)

paprasčiau suplanuoti nei padaryti

DAR PARAŠYTI:
a) apie PiYO treniruotes, nuo kurių baisiai skauda užpakalikaulius.
b) apie Kalanetikos ir PiYO skirtumą arba kodėl dabar turiu raumeningas ir lanksčias kojas.
c) apie darbo paieškas su visomis žavingomis nuorodomis, nes aš manau, kad būčiau apsidžiaugus, jei būčiau radus kažką tokio pažįstamo veikėjo bloge vos tik atvažiavus į UK.
d) apie tai, kad mes senstam (atleiskit, jau rašiau).  Tai gal apie seksą ir vaikus. Juokauju, čia Jums ne "Fifty shades of" ir apskritai "boring". Vaikai ne "boring", bet bijau apie juos rašyti, nes baisiai jų užsinorėsiu).
e) apie vaikus. Apie tai, kad savo vaikus auginsiu iki penkių. Iki penkiolikos augins tėvas. Aš pabaigsiu, nes gi vis tiek sunkiau yra pagimdyti.
f) "Fifty shades of visuomenė" arba paskutinis apsilankymas Londone ir priemonių nuo plikimo paieškos.
g) IKEA malonumai. Arba nėra baldų, nėra rūpesčių.
h) voverės ir samanos. Arba kodėl jaučiuos lyg gyvendama amžinų Velykų saloje.
i) keletą kokių nors receptų, nes žiūriu, kad aš čia nesudėjau šimto skanių receptų.
j) apie tai kaip vėl mėginau tapti savanore
k) apie Coursera
l) apie studijas. O taip, aš esu ta blogoji, kuri įstojo į MA du kartus, du kartus metė (antrą net nepradėjus studijų) ir išvažiavus suprato, kad ji padarė tai, ką geriausio galėjo padaryti praėjusiais metais.
m) apie "Ticket to Ride" ir viskio akmenis. Taip, mūsų civilizacija ritasi žemyn, nes mes į viskį kraunam akmenis.
n) paieškoti būdų kaip nesijausti pavargusia bent 9 val. per parą (sportas nepadeda, špinatai irgi)

MEANING arba senų žmonių auginti vaikai

Apleidau savo blogus. Tinginystė ir nenorėjimas kalbėti(s). Šiurpuliukai nubėga supratus, kad antras variantas labiau. Jeigu rimtai, jau kelias dienas ketinau susiimti ir ką nors parašyti. Ne straipsnį ar reklamėlę be išliekamosios vertės, o kažką "nuo dūšios". Kad Rit. nebūtų gaila mano "delfienai" eikvojamo intelekto.

Visų pirma, ką pasakysiu, tai sunku tikėti savim, kai negali susirasti paprasčiausio darbo. Pirmadienio rytais būna ir pikta, ir graudu. Tikrai nesvajoju vėl keltis šešios trisdešimt ryte ir skuosti į autobusą, nors darbinga būnu tik nuo pusės dešimtos. Bet labai noriu dirbti, nes tada nesijaučiu kaip nusvylusi/nusvilusi namų šeimininkė. Ir... jaučiuos kažko tais verta. Tačiau drauge bijau užlipti ant to paties grėblio, kuris trankė mano kvailą galvelę ištisus trejetą metų.  Vėl būti "ne visai" savo vietoje. Kita vertus, aš tą grėblį dabar labai gerbiu ir jam lankstaus, nes jis išmokė pasukti galvą į šoną ir apsidairyt idant negautumei eilinio guzo. Ir kantrybės. Matyt, pagonė, kaip mano močiutė mano. Bet čia ne aš, čia ji užaugino vaiką pagonį.

Juodai nemoku, bet baltai pavydžių žmonėms, kurie dar studijų metais ir iš karto po studijų atsidūrė savo vietoje. Ir dirbs ten ilgus metus. Aš kartais mėgstu pajuokauti "duokit man kėdę bibliotekoje, neišlįsiu iš ten dešimtmetį". Kartais man atrodo, kad gimiau jau pavargus. Kartais pasvajoju, kad niekada gyvenime nebedirbsiu su klientais. Kartais man jų be proto trūksta. Iššūkių, judėjimo, prievartinio reikalo mokytis. Susiskambinam su Zit., paburnoju į ragelį, kad jau artėja tie dvidešimtpenkerimetai, o vis dar neradau savo vietos gyvenime (įsivaizduoju, kad tokia, vis dėlto turėtų būti kiekvienam). Galbūt niekada ir nerasiu, kur galėčiau kurti "išliekamąją vertę". Toks prakeiskmas. Gyvendama Lietuvoje labai dažnai nedrįsdavau išsiųsti CV į tas vietas, kuriose svajojau dirbti. Dabar, kai įsidarbinti reikia dar ne tokių pastangų, gailiuosi ir viskas Lietuvoje atrodo taip lengva.

Daug dalykų darbo klausimu spręsis kitą savaitę, nes šit praėjusį trečiadienį-penktadienį aš tapau visiems "headhunter" labai reikalinga kaip projektų vadovė ir net kaip lietuvė. Kartoju Zit. (vargšė jinai, kad mato mane blogiausiose stadijose) "tu dar nesupranti, ką reiškia kalba. Čia kalba yra vis-kas, jei nori susirasti geresnį darbą nei Tesco lentynų pildymas. Kalba yra tavo ginklas, tavo prekinis ženklas, tavo guru". Sėdint namie neretai dar ištinka "o Dieve, jukčianiekasnekalbalietuviškai" faktas. Nueiti į vaistinę nebėra taip paprasta. Pirma reikia "išsigūglinti" simptomus ir raumenų pavadinimus.

Tie keturi mėnesiai iki šios dienos yra mokymasis kiekvieną minutę. Naujų žodžių, pavadinimų, tarimo taisyklių, transporto grafikų ir mitybos ypatumų. Jau yra ir rezultatai. Atidarau duris paštininkui ir tik uždarius suprantu, kad su juo "pliurpėm" angliškai, o man atrodė, kad lietuviškai. Darbo interviu jau jaučiuosi patogiai ir suprantu pašnekovus. Būna, kad važiuoju traukiniu ir šneku sau mintyse, tik kai pritrūksta žodžių, pagalvoju "how is it in Lithuanian". Irpanašiai irpanašiai irpanašiai. Nuo pirmos anglų kalba perskaitytos knygos iki suvokimo, kad "oi, internete galiu atsisiųsti ir lietuviškų knygų", bet joms nebėra poreikio, nes nėbėra didelio skirtumo.

Nors svetima, bet šalis ekonominiuirkitokiutenpožiūriu gera. Esu maloniai nustebinta drabužių kainų ir kokybės, el. prietaisų kainų ir kokybės bei maisto kainų ir kokybės. Vis dar maloniai nustebina "breaded" vištienos pusgaminiai, kurie yra iš vištienos ir šaldytos dešrelės, kurioms atšilus užuodi natūralios kiaulienos kvapą, o ne popierių. Taip pat pigūs bananai iš Kosta Rikos ir (ne)lenkiškos braškės, kurių vis taikaus paragauti. Stebina žiauriai brangus maistas kavinėse (kuriuo mane labai ilgai lepino) ir žiauriai malonus gaminimas namie, kai turi indaplovę.

O jei rimtai apie emigraciją, tai jau gyvenam geriau nei dauguma emigrantų, kurie stengiasi uždirbti butą ar mašiną ar dar balažin ką ir grįžti Lietuvon. Jau gyvenam atskirai. Ir niekas nebesipeša už sienos, niekas neberūko kažkokių neaiškių smirdančių dalykų, niekas neokupuoja virtuvės ir nepalieka makaronų kriauklėj. Neįsivaizdavau, kokia neatspari tapau tokiems menkniekiams. Dabar už sienos dūdele groja vaikas ir aš nuoširdžiai kelinta savaitė stebiu jo progresą. Dabar vonia laisva kada tik nori, dabar niekas netrukdo ramių ir tingių sekmadienio popiečių.

Ir vis tiek. Žmonės vis dar klausinėja, kada grįšim į Lietuvą. "Ne dabar" tegaliu atsakyti. Čia yra "per gerai" kaip sako Rit. Iš tiesų, pasikartosiu eilinį kartą ir kartosiuos vėliau, kad jei ne Lietuvoj, man nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Po penketų metų norėčiau persikelti į Vokietiją arba Skandinaviją, nemeluosiu, kad labai vilioja ir Italija, net Bulgarija. Lietuva bus. Tikiuosi. Bet kol kas man užteks sugrįžti į ją atostogoms. Gyventi ten kol kas tiesiog nebe-si-nori.

 Čia gal kiek perlipau per save, nes per tuos kelis mėnesius būta "susikrausiu lagaminą ir skrisiu į Lietuvą, išsinuomosiu butą, susirasiu darbą, stosiu į Komunikacijos fakultetą" ir t.t. Bet paskui supranti, kad čia palikčiau savo žmogų, kuris jau ketvertą su puse metų yra didžiausia mano pasaulėlio dalis. Atsisakyti jos reikštų atsisakyti dalies savęs pačios. Ir tada aš atsiprašau už tokius žodžius, stipriai apkabinu miegantį, nes man nėra jokio skirtumo čiužinysarlova, butasarkambarys, dvišakutėsarpenkiolika, LondonasarVilnius, didžiausias skirtumas yra tas, dėl kurio palikau viską ir išvažiavauišpaskos, kaip mano dauguma. Nors sprendimą priėmėm dviese ir trūko nedaug, kad liktume ten kur buvę.

Yra žmonių, kuriems visada atrodysi kvailutė gudraus vaikino valdoma marionetė, ir man gaila jų, nes jiems sunku suprasti kitus. Idant apsidrausčiau nuo tokių minčių, dažnai paklausiu "o kaip elgčiausi aš pati". Kaip elgčiaus, jei būčiau vieniša ir patikčiau kokiam tai alžyriečiui, kaip elgčiaus, jei visa mano šeima sakytų "tu išpuikus", o aš vis tiek norėčiau mesti viską ir išvažiuoti ieškoti kitų patirčių, kaip elgčiaus, jei mano sveikata būtų pašlijus, kaip elgčiaus, jei būčiau baigus MA ir manęs vis tiek niekas nevertintų ir nelauktų,  kaip elgčiaus, jei turėčiau prižiūrėti du senukus, kaip elgčiaus, jei mano vyras staiga sumanytų nebesirūpinti šeima, kaip elgčiaus, jei būčiau ketvirtį savo gyvenimo paleidus vėjais, kaip elgčiaus, jei vieną dieną man viskas taip baisiai atsibostų, kaip elgčiaus. Niekada negali žinoti kaip elgtumeis pati. Dažnai neužtenka ir empatijos, kad suprastum, bet pamažu mokaus gerbti, o ne nuvertinti, toleruoti, o ne smerkti. Tai nėra lengva, nes turi stebėti savo bakterijas per padidinamą stiklą, o vidaus pelėsius matyti nėra malonu. Kaip koks profesorius Velykis...

"Aš niekada nebūsiu Tu, o Tu niekada nebūsi Aš" - ir vėl sakau Zit., su kuria kalbam ir lietuviškai ir angliškai, ir su vaizdais ir be vaizdo, ir pykstam ir ginčyjamės, ir raminam ir guodžiam, ir pasitikim ir netikim, ir laukiam ir nesuprantam, kas per velniava vis dar laiko mus kartu, nes iš mūsų nieko "neišeina" apart velniavos, maišaties ir diskomforto abiems. Dar dažniausiai "išeina" nuoširdi draugystė, kai nesikišam viena į kitos gyvenimą.

Atleiskit Jūs man, bet senų žmonių auginti vaikai bus melancholikai. Arba baisūs cholerikai. Faktas, tas, kad artėjant dvidešimtpenkmečiui atrodo, kad tiek daug jau gyvenime išmokau, dabar reikia tik gyventi. Ir po poros metų vėl "daeis", kad mano asmenybei dar tik paauglystė ir ji galbūt niekada nesiliaus augti, kol neuždėsiu ant galvos plytos, nepasiskandinsiu kasdienybėje ir nepamiršiu ausyse kamštukų. Bet nenoriu, gaila dvidešimtpenkemečių ir vyresnių, kurie jau taip padarė.

Iš tiesų, kas per velniava. Žmonės gauna darbus ir juos dirba, sekmadieniais važiuoja į "Akropilį ir būna patenkinti", tiesinas keratinu plaukus ir tatuiruojas antakius, perka rūbus ir keikia blogus kelius. Ir aš mėginu neatsilikti, suteikti tą "meaning" kėdei, naujai keptuvei, dantų pastai, trumpų plaukų šukuosenai. Pavyksta, nes aš jais džiaugiuosi. Bet matyt "meaning" skiriasi  nuo "MEANING",  kurio ieškau, nes žvaigždėtam danguj mėnulis nušvinta tik tada, kai pavyksta ką nors sukurti ar nuveikti.

MEANING. Mėnulis šiomis naktimis yra baisus, o mūsų langai aukšti. Visos jo lavondėmės aiškiai matos. Namai gyvi, nes jei ne garsai kieme, tai veikiantis boileris, jei ne veikiantis boileris, tai traškanti spinta, jei ne ji, tai traukinys važiuoja. Iš pradžių krūpčiojau tūkstantį kartų per dieną. Ir pašokdavau, kai paštininkas prisėlindavo prie durų ir staiga ant grindų pasipildavo laiškai. Dabar pažįstu kiekvieną esamų namų garsą.

MEANING MEANING. Einu pirkti "cottage cheese", nes tai yra varškė ir ją galima valgyti su vokiška duona, kuri, tiesa, beveik kaip lietuviška. O jei rimtai, tai gal užteks škėmiškai nusišnekėti. Škėmizmas, škia.















Tinklaraščio archyvas