''default'' ritmu
Vakar Rit klausė, ko neberašau tinklaraščio. Supratau, kad visi pasiteisinimai laužti iš piršto. Laiko trūkumas, nuovargis, užimti savaitgaliai ir kiti ''default'' atsakymai.
Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus.
Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis.
Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti, į vieną netilpau, o trečią pagavau tik ilgąjį (35 minutes vietoj 17). Galutinai supratau, ką reiškia piko valanda Londono metro (o Dieve...) ir kad vėl grįžus į Lietuvą burbėsiu, kur žmonės, kodėl čia tiek mažai žmonių. Metro yra geriausias vaistas nuo minių baimių ir visokių ten asmeninių erdvių norėjimų, nes ten tiek daug intymumo...
Todėl vėl pradėjau vaikščioti pėsčiomis... Bet gyvenimas tik dar gražesnis - praeiti pėstute, važiuoti ilguoju traukiniu vien tam, kad galėčiau atsisėsti ir paskaityti, palįsti po dušu, kvepiančiais plaukais susirangyti į minkštutį chalatą, įsitaisyti ant supamosios kėdės ir vėl skaityti...arba žiūrėti į lubas... arba planuoti. Taip atrodo mano vakarai po sunkios (arba nelabai) dienos, kai visos Londono dulkės jau nubyrėjusios. ''Tik paukščių pieno betrūksta iki pilnos laimės'' - sakytų močiutė. Negaliu neigti, yra tiesos, labai norėčiau į lietuviškų prekių parduotuvę to paukščių pieno.
Atrodau įtartinai, todėl reikia pakeisti veiklos pobūdį... Bet galiausiai turiu atsakymą Rit. - nerašau, nes nežinau, ką pasakyti. Ir šis visų nuoširdžiausias.
Ramios dienos!
Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus.
Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis.
Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti, į vieną netilpau, o trečią pagavau tik ilgąjį (35 minutes vietoj 17). Galutinai supratau, ką reiškia piko valanda Londono metro (o Dieve...) ir kad vėl grįžus į Lietuvą burbėsiu, kur žmonės, kodėl čia tiek mažai žmonių. Metro yra geriausias vaistas nuo minių baimių ir visokių ten asmeninių erdvių norėjimų, nes ten tiek daug intymumo...
Todėl vėl pradėjau vaikščioti pėsčiomis... Bet gyvenimas tik dar gražesnis - praeiti pėstute, važiuoti ilguoju traukiniu vien tam, kad galėčiau atsisėsti ir paskaityti, palįsti po dušu, kvepiančiais plaukais susirangyti į minkštutį chalatą, įsitaisyti ant supamosios kėdės ir vėl skaityti...arba žiūrėti į lubas... arba planuoti. Taip atrodo mano vakarai po sunkios (arba nelabai) dienos, kai visos Londono dulkės jau nubyrėjusios. ''Tik paukščių pieno betrūksta iki pilnos laimės'' - sakytų močiutė. Negaliu neigti, yra tiesos, labai norėčiau į lietuviškų prekių parduotuvę to paukščių pieno.
Atrodau įtartinai, todėl reikia pakeisti veiklos pobūdį... Bet galiausiai turiu atsakymą Rit. - nerašau, nes nežinau, ką pasakyti. Ir šis visų nuoširdžiausias.
Ramios dienos!
