Justės blogas

2013-03-28

Atrasti Marcinkevičių iš naujo

Kuo daugiau skaitau, tuo tobulesnis  atrodo:

Miško kirtimas

Išrauna šakas iš dangaus,
ir lieka duobė.
Prie kelmo susirenka žvėrys
ir iš jo rievių – lyg iš papirusų
miško istoriją skaito.

Dega laužas.
Pjuvenos kvepia.
Kruvinas kirvis.
Spalgenos lašas.

Nekirskim šitos drebulės –
ieško joje mano vaikystė
laukinio balandžio lizdo.

Pieno puta.
Kraujo puta.
Per samanas šliaužia žaltys –
didelis
nugenėto medžio kamienas.
Toli mano pasaka ir namai.

Į vakarą atlėkė paukščiai,
Apkabino šakas nagais
ir laikė medžius  –
kad negriūtų.

Just. Marcinkevičius, 1967.

2013-03-16

Jei pamatyčiau Pinčiuką


 Pradėjo tirpti dešinė ranka ir aš vos laikausi neužsikvatojus. Menkai tesvarstydama lyginu chaosą savo smegenyse su puotos scena iš O.Koršunovo ,,Meistro ir Margaritos", kur ekrane visokie baisiai keisti vaizdai, salėje dar baisesni garsai. Kai būnu išsigandus visada norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar už savo nugaros nepamatysiu kokio Pinčiuko sėdint. Kartą atsisukus vos nepašokau iš kėdės – mat išsigandau senyvos moters. Dievaži, jos pelėdiškos akys ir plaukų kuokštas ant viršugalvio tikrai man jį priminė... Gal ir juokinga, bet man tas Pinčiukas iš dar nespalvoto kino filmo ,,Velnio nuotaka" tikrai baisus, nepalyginsi su nudailintu Mikutavičiumi ir jo lako pertekliumi ant plaukų, kurį žmonės turėjo aiškiai matyti Vingio parke roko operai ,,einant". Nes siautuliu to nepavadinsi. Siautulys būna Koršunovo spektakliuose, muzikos ir dailės kūriniuose, labai geruose kino filmuose ir, tikriausiai, mano galvoje, kai mėginu rašyti apie kiną arba teatrą. 
  Sąžinė yra problema, nes kai ilgai atidėlioju kokius nors darbus, imu juos sapnuoti. Ta nelaboji pasąmonė net man miegant neužsičiaupia. Bet gal ir gerai, nes kartais nuramina (kaip šiandien) ir suteikia jėgų. Pabundi ryte ir supranti, kad vilkas – ne vilkolokis ir,  bet kokiu atveju, ne toks baisus, kad neitum į mišką. O man kuo daugiau medžių tuo smagiau... Tegu ir už kiekvieno Pinčiukas tupi. 
 Taigi čia taip trumpai apie tą velnionišką rašymą, kurio šiomis dienomis tiek daug, kad net tirpsta dešinė ranka. Šiaip viskas yra gerai: arbata skani, bute ne viena, vakar žaidžiau su ,,neocube" ir mėginau suprasti, kas man buvo nutikę, kad sugalvojau tokią nesąmonę mylimiausiam padovanoti. 
 Smagu yra gyventi kampiniame bute, kur jautiesi lyg privačiame name, nes sniegus pustantys vėjai siaučia iš visų pusių. Priartėji, regis, prie visokių metafizikų, apie kurias tiek daug gali papasakoti docentas R.T. Neretai stebiuosi, kaip galima visą gyvenimą nirti gilyn į tas metafizikas ir neišprotėti. Aš pusę valandos glosčiau kačiukų puokštelę, mažoje krištolinėje vazelėje, ir suprantau, kad pamesiu stogo čerpę, jeigu ir toliau svarstysiu apie eglę (jau medį, iš tos pačios pasakos E.ž.k.) kaip  totemą, apie pasaką kaip pasakojimą apie totemo atsiradimą...
Žodžiu, daug sniego, aš rimtai mąstau, ar mums vis dar reikia kačiuko, nes namuose jau 4 orchidėjos (buvau pamaloninta kovo 8-os proga) ir joms gali kilti realus pavojus. Nors, ką mes tada mylėsime, jei jo nebus?

p.s. Z. sako, kad mano sapnai labai įdomūs. O aš bijau juos pasakoti prie neužtrauktų užuolaidų, nes kas bus, jeigu pamatysiu Pinčiuką. Bet jei iš tiesų jį pamatyčiau, paklausčiau, ar nepažįsta kokių Eglės ir Žilvino. Ir bus labai blogai, jei jis pažinos tik Žvagulį...

Tai tiek šikart dalykų, kurie primena tą keistą Ug. dažnai tariamą žodį ,,šizą".




2013-03-06

Visi sniegai - tik balos arba apie dienas

  Trečiadienis. Savaitės darbai baigti, stačia galva neriu prie bakalauro. Nors dar nebaigtas komentaras ir interviu bernardinams, o straipsnis apie premjerą LNDT tik pradėtas... Pavasaris arti arti (tikiuosi, nebestabčios parūkyti už kampo), nuotaika geryn, o darbų daugyn. Jei po šių kelių mėnesių aš dar norėsiu kažką rašyti, vadinasi, rašymas iš tiesų yra mano pašaukimas. Nors antradienį R. sakiau, kad mane vėl aplankė seniausiai pamirštas jausmas ,,nekenčiu literatūros". Iš tiesų tai meluoju. Tiesiog antradienis - literatūros pertekliaus diena, po kurios suvokiu, kokių skaitymų iš tiesų nemėgstu. Papievio ypač? Šį faktą dar reikia šiek tiek patikrinti, bet kad tai padaryčiau, turėsiu eiti prieš savo prigimtį, tad... palikim tai vėlesniam laikui.
  Šiandien maximoje nuolaidos prieskoniams vazonėlyje ir aš vis dar noriu šokinėti ant vienos kojos, nors jau turiu čiobrelį ir raudonėlį. Eidama namo vis galvojau, kad tai toks pats pusgaminis kaip ir tie žemaičių blynai, kurių gyvenime nebenoriu matyti (ačiū Tau, D.), bet svajones apie sodinimus ir daiginimus kol kas turiu palikti paraštėse. Nes visuose lapuose yra tik artimiausi ir bakalaurinis. Man atrodė, kad draugai ir bakalaurinis niekaip nepasidalins vietomis, nes pirmasis yra tiesiog per storas. Bet jie vieni su kitais puikiai sutaria. Šeštadienis Dūkštuose ir Kernavėje - puikiai išnaudotas poilsio laikas ir, regis, smegenys dirba visu pajėgumu. Bet tada reikia eiti į paskaitas, o vakare baisėtis delfiena. Nes taip nesielgiama ne tik su žmonėmis, bet ir su lietuvių kalba. Pirmą kartą po ilgo laiko vėl perskaičiau komentarus po straipsniu ir nutariau, kad dabar ne laikas savo vidų grūdinti tokiais būdais. Brr... Taip, man reikia pakovoti su savimi, kad atsimerkusi neapakčiau regėdama kai kurias pasaulio ydas. 
  Rytoj bus paskaita 9 val ryto (nieko naujo, nieko keisto), bus sausainių kepimas laisvalaikiu ir bus daug Žilvino ir Eglės. Nes drauge su įdomiais skaitymais ateina ir įdomios mintys. Kartais keistos. Kaip šiandien: važiuodama Savanorių prospektu sugavau save galvojant, kad tokiu laiku broliai galėjo nužudyti Žilviną. Nes gamtoje - perversmas, nes plaukus kedena šilto oro srovės, o kojos mirksta ledinio vandens balose. Turbūt ir Eglei buvo šalta, kai vėjui dreskiant šaukė savo mirusį vyrą. 

Lengvo perversmo!