Justės blogas

2017-02-19

viena savaitė iki kovo

Ta dam! Keičiasi laikai, keičiasi ir mano blogas. Nebėra reikalo svyruoti, reikalingas jis ar ne. Žinoma, kad reikalingas, jeigu karts nuo karto čia užklystu (-ate).

O kadangi artėja pavasaris ir jau tikiuosi su visam padėjau pirštines, reikia šiek tiek ir spalvų. Žalios, žalsvos, baltos, gaivumo, paprastumo ir lengvumo. Jeigu pamąstant metafiziškai, kaip aš labai mėgstu, ir gyvenimas Londono pakrašty per dvejus metus tapo paprastesniu, gražesniu ir mielesniu, nei bet kada anksčiau.

Ne todėl, kad emigranto gyvenimas lengvesnis ir turtingesnis, ne. Iš namų išeinu aštuntą ryto, grįžtu jau po septynių vakaro, o kartais net tą pačią aštuntą. Būna, kad guliesi į lovą ir iš nuovargio norisi verktit... net ne norisi, o ašaros pačios byra. Negaliu sau leisti naktinėti, nes apsnūdimas darbe baigiasi sulėtėjusia reakcija ir klaidomis, o klaidų taisymas kaštuoja laiką, kuris jau ir taip griežtai suplanuotas. Laikas sau slypi traukinyje ir toje valandžiukėje, kuri lieka po maisto gaminimo, rūbų skalbimo, namų tvarkymo ir bendravimo su išsiilgtais žmonėmis. Savaitgaliais norisi šokti iš džiaugsmo, bet tai tik dvi dienos, kai gali redaguoti savo gyvenimo aprašymą, nes kitą savaitę vėl bus interviu vienoje iš geriausių vertimo įmonių pasaulyje, į kurį ir konkursantai suguža iš pusės pasaulio.
Ir į interviu jau eini nesitikėdama darbo pasiūlymo, o norėdama pamatyti tą lygį. Kai pagalvoju, kad vos vakar apturėjau daugiau nei valandą trukusią, komplikuotą danties šalinimo operaciją, o rytoj tasai išsvajotasai interviu, vėlgi norisi verkti, bet laikausi, nes:

  • prie lovos tupi puodukas šaltos kavos nuo mylimiausio pasauly sužadėtinio
  • be penkių pavasaris! pora savaičių ir viskas sužaliuos, mesim paltus, lįsim į parkus, vėl galėsiu stresą verst į nubėgtus kilometrus
  • savaitgalio tri'pai! Galvoje visą žiemą išnešioti Londono ir kitų miestų objektai
  • greitai bus Z. gimtadienis, o gimtadieniais mes visada veikiam kažką faino
  • Velykom veikiausiai važiuosim į Lietuvą, o gal ir dar kur prasuksim, kas ten žino
  • šiemet nesikraustom!
  • pavasarį galbūt turėsim svečių ir dar svečių, yra ko laukti
  • mama šypsos ir todėl mano širdy kalasi jau gal koks penkioliktas pavasaris

Ar gi tiek neužtenka sveikai pusiausvyrai išlaikyti? Todėl gyvenimas ir yra paprastesnis, mielesnis ir gražesnis, nei bet kada anksčiau.

ai, dar penktadienį ėjom į Rigolettą: https://www.eno.org/whats-on/rigoletto/

su viena savaite iki kovo,
Justė







2017-01-07

post šventinis post'as

Tai buvo vienos iš jaukiausių Kalėdų mano gyvenime. Šventinės nuotaikos darbe, penktadienio punčas, klasikinės barokinės muzikos koncertas Southwark Cathedral, atnešęs nuostabų šventinį nusiraminimą ir jaukumą. Pojūtis, kad  nebereikia skubėti, žmonės rakina mažų parduotuvėlių duris, languose įsižiebia kalėdinės lempelės ir pamažu nustoja riedėję paskutiniai traukiniai. Ramu, šventiška ir miela.

Naujuosius sutikome taipogi namuose, su trejetu artimų draugų, kurie liko ir sekmadienio pasivaikščiojimams per lietų iki Katedros. Gera žinoti, kad po kelių metų jau turbūt susitiksime šeimomis, kur nors užmiesčio namukuose, o gal net judėsime viens pas kitą tais vėlyvais paskutiniais traukiniais, galbūt lėktuvais.

2016-ieji turėjo keletą pradžių ir keletą pabaigų, bet geriausia žinoti, kad dėl jų visų esu laiminga.


Ačiū,
Ju




2016-11-02

o kokia tavo taktika su poezija?

Mano taktika su poezija atsimenu būdavo nemiegot iki kol sąmonė pasiekia tą dream-like lygmenį. Ir tada jau supranti ir poeziją ir viską.


O man baisiai gaila, kad poezijos neskaičiau nuo bakalauro parašymo. Bene trejetas metų. 
Ir man jos skaitymo gyvenime baisiai, bejėgiškai, beprotiškai trūksta. Net žliumbti noris.

Tai kodėl nepradėti šį vakarą.

kaip sutramdyti partizaniuką arba rytų europiečių godos

Einam rudenėtom Londono gatvėmis trise ir juokiamės iš savęs, kad trys muškietininkės - viena iš Ukrainos, kita iš Lenkijos, trečia iš Lietuvos. Visoms pabodo, kad rytų europiečius dažnai traukia per dantį, tai sutarėm, kad jau ne, šį kartą mes būsim tos, kurios eina pietų į miestą vidurdienį ir  aukštai iškeltom galvom. Antai stereotipas yra tiesa, kad vadinamieji rytų europiečiai (nors iš tiesų tai net nelabai rytų) yra tie žmones, kurie veža įmones. Aukodami pietų pertraukas, dirbdami ilgas valandas, rytais pradėdami dirbti laiku, o ne po trijų rytinės kavos puodelių, arbatos, chat'o ir tualeto. Tiesiog darbštūs ir efektyvūs žmonės, kurie už tai yra vertinami ir, deja, labai dažnai išnaudojami kaip pigi ir paklusni darbo jėga. Pigumas pigumu, čia jau kita tema apie tai, kad dažnai emigrantams net ir mokama pagal šalį, iš kurios jie yra atvykę. Bet paklusnumas... į(si)bauginimo lengvumas yra tai, ko visiems žmonėms iš Rytų Europos būtina atsikratyti. Tai yra savybės, kurias atradus galima manipuliuoti žmonėmis ir juos išnaudojant pasiekti savo tikslų. Žodžiu, visai nieko gero.

Bet visada yra bet. Dažnas rytų europietis giliai viduje turi slypinti partizaniuką. Jie dažnai nutyli, dažnai tiesiog paburnoja ir nieko nedaro, bet jeigu sukyla... sulaikyti labai sunku. Neseniai juokėmės iš įmonės (gi gerai, kad kaimyno stogas dega), kurioje visas Rytų Europos blokas atsistojo, išėjo ir nebegrįžo. Tai tau ir paklusnumas. Tegul lenkų klientai lieka patenkinti be konsultacijų lenkų kalba.

Pačiai teko išgirsti You are a rebel, Justi. Taip, esu ir būsiu, nes kas yra neteisinga ne tik mano, bet ko ne dešimties žmonių akyse, tas iš tiesų yra labai potencialiai neteisinga. Italai ir vokiečiai kartais mano kitaip - kas neteisinga jų akyse, vadinasi yra neteisinga, kam dar klausti kitų nuomonės. Aš visgi persiklausiu. Vėl gi - atsargumas ir baikštumas nr. 1

Taip kaip gi sekėsi trims muškietininkėms?

Pavalgėm skanaus Thai maisto už gerą kainą. Win win, vien dėl to, kad mes nesakom fui ir nebėgam pro duris, jei virtuvėje dirba močiutė iš Tailando, o stalai nėra lakuoto medžio. Ji gera močiutė, o ir stalą čia pat pavalo.

Ir spėkit, kuo viskas baigėsi?

Atspėjot. Kalbom apie Rusiją ir politiką (wasn't me who started). Apie spaudą po Lenkijos prezidento žūties, apie tai, kad Milla dar ilgai negalės grįžti į Ukrainą, apie naujus šaukimus į Lietuvos kariuoną, apie tą keistą Kaliningradą, kur turbūt ir gyvena Piteris Penas. Nes nieks nieko nežino, nieks nemato. Apie neatpažintus skraidančius objektus ir visus kitus bendrus rytų europiečių rūpesčius, apie kuriuos nepakalbėsi su vakariečiais. Pavyzdžiui, kur gaut geros varškės (pasirodo, čia visų koksas) ir kodėl UK nebeina nusipirkt pigių karvučių.

Žodžiu, rimtos moterys, rimtos ir kalbos. Dabar eisim vakarienės.

 O aš tuo tarpu baisiai noriu daktariškos dešros, bet nežinau, kur nusipirkt nesitrenkiant į rytų Londoną. Nes aš gi iš Šiaurės. Kas mane taip netyčia taipogi išskiria iš daugumos kitų Londono emigrantų. Bet apie emigrantų emigrantiškus miestelius miestuose jau kitą kartą.

Labanakt!



2016-10-16

Kai dar nemiršti, bet traukia kažkur kitur

Sekmadienio vakare atnaujinu savo CV. Ir juokiuos iš savęs, koks grubus ir netikęs jis buvo. Ir stebiuos, kad iš viso susiradau darbą biure. Ne stebuklas, kad ieškoti teko tikrai ilgai.

Na, o dabar, po dviejų pilnaties metų Karalienės saloje, metas judėti. Metas ieškotis naujų veiklų ir naujų iššūkių. Metas vėl pareiti iš darbo naujų įspūdžių pilna galva, mokytis naujų kolegų vardus, atrasti naujus Londono kelius ir keliukus, popiečio saulės kaitinamas aikšteles ir vienišus vardinius suoliukus. Tik šį kartą kiek kitaip - jau žinant šalį, numanant, ko tikėtis interviu ir planuojant pamažu išeiti iš vieno darbo ir atsidurti kitame.

Susidomėjimo Lietuva periodas baigėsi, pasikeitė žmonės, pasikeitė nuomonė, viskas pakrypo netikėta linkme. Kultūrinė įvairovė yra gėris, kol viena kultūra nemėgina sunaikinti kitos, kol jos nežemina. 3 metai gyvenimo universiteto, net nebaigtas bakalauras, o tiek daug keistų patirčių.

Drauge savimi stebiuosi - išmokau greitai atsistoti, padaryti išvadas ir judėti tolyn. Nes man nerūpi ir niekada nerūpėjo intrigos. Nes tai, kas man tikrai rūpi yra 65 sūreliai šaldytuve, namų jaukumas, kai už lango lyja, sušildytos kojos, meilūs apkabinimai, skanios vakarienės su draugais, su kuriais nebijai būti atvira, žmonės, kurie nelabai arti, bet visiškai šalia, kurie nepamiršta tavęs net išvykę atostogų, šeima, kuri pagal senas tradicijas sveikina Tave su vardadieniu, naujos šeimos užmačios, laukiamos atostogos, malonios užduotys darbe ir dar visokie kitokie dideli ir svarbūs dalykai.

O iš tiesų tai atsiverčiau blogą, kad užrašyčiau frazes iš Niekur šalies.
Frazės iš niekur, reiškia frazes atsklidusias nuo kompiuterio pusės, kur šnibždasi D. ir balsai (taip vadinu tuos žmones iš ausinių). Top 2:

* Dominykai, nevaikščiok vienas... (drąsūs gi šių laikų vyrai...)
* Kai miršti, tai traukia ten kažkur... (niekada nemaniau, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti tokie metafiziški, o gal jie ten poeziją skaito...)


Labos,
Ju

2016-07-24

Viskas yra kitoks arba kodėl dirbi po darbo

Nereikalingas buvo mano nereikalingasis blogas pavadinimu (ne)reikalingas daugiau nei tris mėnesius. Ir dabar taip beprotiškai sunku rašyti ilgelesnį tekstą lietuvių kalba. Ir drauge nežmoniškai, nepakartojamai gera žinoti šitiek daug gražių lietuviškų žodžių ir jais visais laisvai varijuoti. Tarti žodžius ir jausti jų skonį. Visi lietuviški žodžiai yra gražūs, o Lietuva yra mano Narnija ir mano sapnai.

Po daugiau nei 1,5 metų gyvenimo Karalienės saloje Viskas yra kitaip. Jei kas nors būtų pasakęs kiek labai kitaip, nebūčiau patikėjus. Ruošiamės skristi Lietuvon ir ta proga tenka pakelti keletą senų popierių, nupurtyti dulkes nuo pasų jaunais veidais, net pagalvoti apie oro skirtumus. Čia ir pradedam. 

Dar vakar garsiai sakiau, kad atostogų skrendam namo. Bet kur yra namai? Kiekvieną sykį nusileidus Vilniaus oro uoste ištinka lengvas šokas. Pirma, palengvėjimas, nes Lietuva kažkuria prasme vis dar yra mana. Išvaikščiotos Vilniaus gatvės, tėvų namai, sava priaugta pagalvė, pamiršti daiktai ir knygos. Norisi likti, apsigyventi tykiame Neries užutėkyje, penktadieniais pagauti paskutinį autobusą kelionei į Pasvalį. Bet... Bet yra ne vienas. Bet bus pamatytas ir šį sykį. 

Bet... * jeigu kas nors vėl priekaištaus kokie blogi, nenorintys padėti savo šaliai ir ieškantys lengvo gyvenimo yra emigrantai,  sakysiu ,,pfft'' apsisuksiu ir nueisiu. Dauguma net neįsivaizduoja, kiek širdies tenka įdėti pristatant savo šalį ir ją atstovaujant. Dirbu ambasadore. Be savaitgalių, be išeiginių, nuryju nuoskaudas, blogus žodžius apie vagis lietuvius, dykaduonius lietuvius, kekšes lietuves ir iš viso mes gyvenam Sibire ir viskas ką darom, velkamės iš paskos Vakarams; tautą, kuri egzistuoja todėl, kad ,,taip nutiko'' ir Sovietų Sąjunga nuvirto nuo kėdės. Aš kontratakuoju faktais ir suprantu, kad mes, lietuviai, iš tiesų pernelyg pataikaujam Vakarams, nuolaidžiaujam jų madoms ir slepiam savo tikruosius veidus.

Nesitikiu atpildo, nei gerų žodžių. Didžiausias atpildas yra tada, kai su tavimi lietuviškai pasisveikina ir atsisveikina žmonės prieš tai nežinoję, kur yra Lietuva. 

O dar jie, gėrybių aptekę Britanijos žmonės, labai mėgsta Trys Keturiose ir paskui žiūri dokumentinius filmus apie partizanus. Norisi ploti. Nes tai ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl manęs.

Kartais atrodo, kad viena pati per pusantrų metų iš naujo atstačiau Lietuvą. Nuo pat 14 amžiaus, ,,Gūglindam" kai kuriuos istorinius faktus ir statistikos duomenis, regis, sugebėjau geram pusei šimto skeptikų įrodyti, kad mes turime charakterį ir kultūrą. Buvom dingę iš žemėlapių, kaip sakau, kiek ,,užraminti'' ir vėliau dainuodami į tuos pačius žemėlapius sugrįžom.

Problema viena - kuriuos žemėlapius vakariečiai pamiršo perbraižyti. 










2016-04-12

Mano kaimynai balandžiai

Jei vis dar rašyčiau dramas, poemas ar kitus pseudo-gerus briedžiukus, parašyčiau, kad mano kaimynai yra žmonės-balandžiai. Sugalvočiau visą istoriją kaip jie, biurų galvos ir vyresnieji ofisieriai, pareina namo, nusimeta kaklaraiščius, išeina į balkoną ir virsta balandžiais. Magiškojo realizmo būdu. Tik tam, kad užliptų ant stogo arba purptelėtų mano balkonan ir gąsdintų gąsdintų gąsdintų...

Prisiekiu, kai stogas skardinis, garsas toks tarsi tai būtų ne balandis, o lūšis, vilkas, meška ar koks kitas padaras nekarpytais nagais. Kadangi mano sienos stiklinės, jie dar mane ir mato. O tai sukelia antro levelio pasibaisėjimą.

Kad ir šiandiena. Sėdžiu sau, dirbu iš namų, nes stadija ''gripas, nenoriu nieko matyti, noriu būt efficient ir padaryt visus darbus anskčiau nei reikia''Ir ką Jūs manot?

Krūpteliu kas minutę. Net ne kas minutę, kas pusę. Jei turėčiau katiną, jisbūtų vyresnysis balandžių vaikytojasir eitų garbingas balkono sergėtojo pareigas.

Nors Dom ir sakė, kad jis veikiausiai būtų kvailas ir iššoktų pro balkoną. Šito taip ir nesupratau.