Jei pamatyčiau Pinčiuką
Pradėjo tirpti dešinė ranka ir aš vos laikausi neužsikvatojus. Menkai tesvarstydama lyginu chaosą savo smegenyse su puotos scena iš O.Koršunovo ,,Meistro ir Margaritos", kur ekrane visokie baisiai keisti vaizdai, salėje dar baisesni garsai. Kai būnu išsigandus visada norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar už savo nugaros nepamatysiu kokio Pinčiuko sėdint. Kartą atsisukus vos nepašokau iš kėdės – mat išsigandau senyvos moters. Dievaži, jos pelėdiškos akys ir plaukų kuokštas ant viršugalvio tikrai man jį priminė... Gal ir juokinga, bet man tas Pinčiukas iš dar nespalvoto kino filmo ,,Velnio nuotaka" tikrai baisus, nepalyginsi su nudailintu Mikutavičiumi ir jo lako pertekliumi ant plaukų, kurį žmonės turėjo aiškiai matyti Vingio parke roko operai ,,einant". Nes siautuliu to nepavadinsi. Siautulys būna Koršunovo spektakliuose, muzikos ir dailės kūriniuose, labai geruose kino filmuose ir, tikriausiai, mano galvoje, kai mėginu rašyti apie kiną arba teatrą.
Sąžinė yra problema, nes kai ilgai atidėlioju kokius nors darbus, imu juos sapnuoti. Ta nelaboji pasąmonė net man miegant neužsičiaupia. Bet gal ir gerai, nes kartais nuramina (kaip šiandien) ir suteikia jėgų. Pabundi ryte ir supranti, kad vilkas – ne vilkolokis ir, bet kokiu atveju, ne toks baisus, kad neitum į mišką. O man kuo daugiau medžių tuo smagiau... Tegu ir už kiekvieno Pinčiukas tupi.
Taigi čia taip trumpai apie tą velnionišką rašymą, kurio šiomis dienomis tiek daug, kad net tirpsta dešinė ranka. Šiaip viskas yra gerai: arbata skani, bute ne viena, vakar žaidžiau su ,,neocube" ir mėginau suprasti, kas man buvo nutikę, kad sugalvojau tokią nesąmonę mylimiausiam padovanoti.
Smagu yra gyventi kampiniame bute, kur jautiesi lyg privačiame name, nes sniegus pustantys vėjai siaučia iš visų pusių. Priartėji, regis, prie visokių metafizikų, apie kurias tiek daug gali papasakoti docentas R.T. Neretai stebiuosi, kaip galima visą gyvenimą nirti gilyn į tas metafizikas ir neišprotėti. Aš pusę valandos glosčiau kačiukų puokštelę, mažoje krištolinėje vazelėje, ir suprantau, kad pamesiu stogo čerpę, jeigu ir toliau svarstysiu apie eglę (jau medį, iš tos pačios pasakos E.ž.k.) kaip totemą, apie pasaką kaip pasakojimą apie totemo atsiradimą...
Žodžiu, daug sniego, aš rimtai mąstau, ar mums vis dar reikia kačiuko, nes namuose jau 4 orchidėjos (buvau pamaloninta kovo 8-os proga) ir joms gali kilti realus pavojus. Nors, ką mes tada mylėsime, jei jo nebus?
p.s. Z. sako, kad mano sapnai labai įdomūs. O aš bijau juos pasakoti prie neužtrauktų užuolaidų, nes kas bus, jeigu pamatysiu Pinčiuką. Bet jei iš tiesų jį pamatyčiau, paklausčiau, ar nepažįsta kokių Eglės ir Žilvino. Ir bus labai blogai, jei jis pažinos tik Žvagulį...
Tai tiek šikart dalykų, kurie primena tą keistą Ug. dažnai tariamą žodį ,,šizą".
