Justės blogas

2015-01-30

Mano langas gražus

Persikraustėm. 50 metrų nuo namo - geležinkelio bėgiai. Už jų - futbolo stadionas ir amžinas angliškų samanų pavasaris. Vidiniame kieme kartais apsireiškia šuo ir katinas (ne mūsų, bet kaip ir mūsų). Pirmas aukštas, bet labai kitaip nei lietuviškame daugiabutyje. Apskritai, šviesu ir jauku.

O vakar snigo, bandžiau fotografuoti, bet kažką pamiršau įjungti (aš ir technika = nieko gero). Gražūs apšviesti medžiai:




devynios vakaro ir šviesos nuo stadiono. Lyg būtų keturios



Ir visada naktimis apšviesti krūmai už lango




Ir stadiono šviesos











2015-01-21

ATA Nyka-Niliūnas grįžo į amžinybę

Vakar mirė Alfonsas Nyka - Niliūnas. Vienas iš išrinktųjų poetų, kuriam Dievas davė ir drebtelėjo. Tragiškos ir drauge švelnios, kupinos paradoksų ir ypatingai pilnos, sukrečiančios ir paguodžiančios lyrikos genijus išėjo amžinybėn. Reikia paleisti. Ir pasidžiaugti tuo, kiek daug Jo mums liko. Kaip ir Liūnės, Marcelijaus Martinaičio, Bitės, Justino Marcinkevičiaus, Granausko, Apučio ir kitų...

 Visa karta traukiasi nuo mūsų, tolsta, iškvėpia paskutinį sykį ir grįžta į amžinybę laukti savo brangiausių. Išnyksta valstybių sienos, vandenynų ribos, net ir toliausiai išsibarčiusieji pareina.

 Iš poezijos antologijos "Žemė", Vilnius: Vyturys, 1991:

Nameliai prie upės

Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius
Prie upės, šniokščiančios krauju, 
Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst, 
Ir vieną valandą sapnuot tyloje jų;

Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius, 
Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai,
Po to palikt prie upės šniokščiančios kraujuos tuos namelius
Ir tik numirt į juos pareit. 





2015-01-16

Paukščių revoliucijos belaukiant

Hunger Games!

Taip taip taip! Suskaičiau ir tai! Tiesa, šiuo metu kaupiuosi trečiai romano daliai ir trečiam filmui.

Kodėl? Todėl, kad rekomendavo Zit ir radau Amazone knygų bibliotekoje.
Kaip? Kartais įspūdingai, kartais nuobodžiai. Jei būčiau nemačiusi filmų, įspūdis liktų didžiulis. Ne paslaptis, kad šie romanai iki šių dienų vedliai - nuolatos "pakopijuojami" kitų romanistų. Suzanne Colins padirbėjo iš peties ir "Young Adult" bei "Fantasy" kategorijos pasipildė. 

Bet tai kaip? Pirma dalis labai gerai. Bent jau anglų kalba, lietuvių - neskaičiau. Pradėjusi antrą dalį skambinau Zit. ir sakiau, kad pagrindinė veikėja baisiai kvaila ir knyga tinka tik šešiolikmečiams. Jie gal ir jaučia atgarsį, aš visai ne. Paskui suvokiau, kad gerai sukurtas charakteris turi ir nervinti! Iš tiesų, juk paaugliai nervina kaip ir pagrindinė veikėja su savo "spjaunu - bučiuoju" variantais. Bet ne charakteriuose šių knygų jėga. Jėga slypi siužete, kuris kinta pakankamai greitai, labai gerai rezgamose intrigų pinklėse, į kurias pakliūva skaitytojas. Ir visas kuriamas pasaulis tampa labai patraukliu, o ypač tos išsivadavimo, žmogiškumo ir dvasios stiprybės idėjos.

Na ir... Ir tikiuosi, kad trečia dalis manęs nenuvils, nors nuojauta kužda priešingai. 





Fotografai irgi turi žmonas: Nick Alexander' "The Photographer's Wife"

Vis dar slepiuosi nuo realybės romanuose. Skaitymo laikas vakarais vis ankstyn ir ankstyn... Ir kuo gi čia baigsis?
Yra toks šiek tiek popsinis, šiek tiek moderniai vertingas romanas "The Photographer's Wife". Jo autorius anglas (Rit. - jis iš Margate) Nikas Alexanderis (Nick Alexander') savo pirmą romaną parašė 2004 metais. Iki šiolei išleido dar 10 romanų, sulaukusių moterų palankumo ir kaip nupasakoja visažinė Vikipedija ,,has traveled widely" ir gyveno ne tik Karalienės šalyje, bet ir USA bei Prancūzijoje. Gimė 1964-tais, todėl apie moteris jau, matyt, kažką išmano.

Iš tiesų, vyriškas žvilgsnis šiam moteriškam romanui suteikia originalumo. Nors mokykloje mums sakydavo "rašydamos, merginos, neapsimeskite vyrais", Nikas, štai, kuo puikiausiai kuria net ne vienos, o visų penkių moterų personažus toje pačioje knygoje. Tiesa, visos jos giminės. Taigi, suprantama, kad tas moteriškumo trūkumas, kurį turi pagrindinė veikėja Barbara keliauja iš kartos į kartą. O gal čia rašytojo trūkumas? Tačiau nejaugi žmogus taip galvosi. Reikia pasidžiaugti tuo, kad šiame romane skirtingai nei daugumoje moterų rašytojų išleistų šiuolaikinių romanų niekas pernelyg nesiseilėja, nežliumbia ir nerašo pastraipų apie dangaus mėlynes ir lietaus šlapumą. Sakau Jums, šis romanas labai proporcingas, toks "išlaikytas" kaip sako mano mama apie mano aukštakulnių ir juodo palto stilių. Ir drauge pakankamai emocionalus idant namų šeimininkės gautų paverkti.

Knygos laikas skilęs į du. Pasakojimas prasideda pagrindinės veikėjos Barbaros vaikystėje Antrojo pasaulinio karo metais ir baigiasi jos senatvėje. Praeities laikas, pasakojantis apie Barbaros vaikystę, jaunystę ir santuokinį gyvenimą kaitaliojasi su jos dukros Sophie gyvenimu. Pamažu Barbaros dukra ima atskleisti motinos visą gyvenimą saugotas paslaptis. Barbara - vieno iš žymiausių Britanijos fotografų žmona. Moteris, visą gyvenimą praleidusi savo vyro šešėlyje ir likusi jame tūnoti net po šio mirties. Sophie, kuri mėgina sekti tėvo pavyzdžiu ir tapti profesionalia fotografe, sutinka meno apžvalgininką, kuris tampa jos meilužiu ir mesteli mintį apie tėvo darbų parodą... O tada ima aiškėti, koks buvo Barbaros tikrasis vaidmuo jos vyro karjeroje ir koks iš tiesų buvo visų mėgiamas fotografas.

Verdiktas: labai jautrus ir paveikus romanas (moteriškumas kalba, ne aš) gražiu viršeliu (taip vadinu naujuosius romanus), kurį teko iki šiol skaityti. Graudus, rimtas, liūdnas, tikras. Minusai: pernelyg ištęstas, kartais labai nesėkmingai ir juokingai mėginantis kopijuoti "Fifty shades of grey". Meno pasaulis vaizduojamas "popsiškai" ir pernelyg blizgiai, o charakteriams trūksta "cinkelio". Pabaiga nuspėjama. Bet vis tiek visa galva lenkia Jodi Picoult romanus! 

Papildomi pamąstymai: netobuli tie mūsų vyrai :) šlovė kenčiančioms moterims! (juokauju) Gal iš tiesų karų epocha išmokė moteris tyliai kentėti ir tyliai paklusti. Kaip gerai, kad mūsų karta pakankamai maištinga pasipriešinti motinų primestam santuokinio gyvenimo šablonui. Ir net kurti galime savo vardu!

Rekomenduoju suskaityti! p.s. ar išversta į lietuvių kalbą - nežinau.




2015-01-06

Kas būna, kai...

Kas būna, kai mėgini draugei nusiųsti kačiukų video, bet įmeti nuorodą ne tam žmogui?
Kas būna, kai nori spėti į parduotuvę, bet baigi darbą likus 5 minutėms iki jos uždarymo?
Kas būna, kai per dieną suvalgai po kilogramą bananų?
Kas būna, kai sužinai, kad jau išrasti knygų kvapo kvepalai. p.s. Dom. sako, kad tai pelėsių ir klijų kvapas, aš - kad rašalo ir popieriaus.
Kas būna, kai po dviejų dienų išskrendi į Lietuvą, bet turi krūvą nebaigtų darbų?
Kas būna, kai persistengi su interviu ir jis, vietoj 4 lapų užima 9?
Kas būna, kai pradedi skaityti neįdomią knygą ir nenori jos padėti į šalį vien dėl ambicijų?
Kas būna, kai supranti, kad daugiau nei du mėnesius gyvenai be druskinės ir pipirinės?
Kas būna, kai rašai apie Slovakiją ir slapčia labai labai užsinori ten nukeliauti?
Kas būna, kai labai nori katino, bet per daug nori, kad turėtum?
Kas būna, kai tave pelnytai ima vadinti "drama queen"?
Ir kas būna, kai sapnuoji cepelinus, duoną ir balandėlius vienoj lėkštėj?

Atsakymas - nieko nebūna!

Viskas teka sava vaga ir tikrai ne aukštyn kojom:


2015-01-04

Kai moterys išteka už karo: War brides

War brides arba karo nuotakos - terminas, vartojamas karo metais (WW1 ir WW2) sudarytoms santuokoms tarp karių ir užsieniečių pavadinti. Vienas didžiausių tokių fenomenų - amerikiečių karių ir vokiečių vedybos Antrojo pasaulinio karo metais. Tai sukėlė didžiulę vokiečių moterų emigraciją į JAV paskui savo vyrus. Ir susirasti šią informaciją mane paskatino knyga. Tiesiog stora stora Helen Bryan knyga "War brides", kuri pasakoja apie penketą karo nuotakų ir kai kurių iš jų susitikimą jau po 2000-ųjų. Tiesa, ne visos veikėjos vokietės, ne visi vyrai amerikiečiai - šioje knygose karo nuotakų terminas kiek išplečiamas, nes karo nuotakomis imamos vadinti moterys, kurios tiesiog susituokė karo metais. 



Veiksmas vyksta prieš Antrąjį pasaulinį karo metais ir praėjus pusei amžiaus po jo. Iš pradžių minties eiga atrodo gana sudėtinga, kadangi kiekviename skyriuje pasakojama vis kitos merginos gyvenimo istorija. Alice Osbourne - mažo miestelio Anglijoje Crownmarsh Priors gyventoja, kuri, mirus tėvui vikarui, lieka rūpintis motina. Alice susižada su vaikystės draugu ir pirmąją gyvenimo meile Richard Fairfax. Deja, karininkas Richard lankosi Amerikoje ir iš ten parsiveža žmoną Evangeline Fontaine. Evangeline atvykimas miestelyje sukelia sumaišties, tačiau jauna moteris planuoja pabėgti į Prancūzija, kur galėtų gyventi su savo meilužiu. Evangeline istorija iki jai ištrūkstant į Europą, pasakojama juodaodžių amerikiečių vergovės kontekste. Elsie Pigeon - paauglė iš labai vargingos šeimos, gyvenančios Londone, kuris, karo metais, evakuojamas ir taip Elsie atsiduria Crowmarsh Priors. Tanni Zayman - jaunutė žydė, kuri prieš Geto valymą skubomis ištekinama už tėvų draugų sūnaus ir yra išvežama į Angliją. Čia ji laukia atvykstančios savo šeimos, kuri, kaip tikisi Tanni, yra sveika. Deja, Tanni seserys pasimeta Kindertransport pakeliui į Angliją, o tėvai žūva Aušvice. Dar vienas kontekstas. Frances Falconleigh - pasiutelė Londono debiutantė, kuri, susirinkusi savo gražiuosius paryžietiškus daiktelius atvyksta į Crownmarsh Priors gyventi pas tetą. Frances tėvas tikisi, kad duktė čia aprims, tuo tarpu Frances ima aktyviai dalyvauti veikloje, skirtoje kariams remti ir slapta planuoja būti šnipe. 

Knygoje daug tiesioginių nuorodų į karo eigą ir padarinius. Evakuacija, krentančios bombos, pavojaus signalai, vis menkėjantys maisto daviniai ir būrys asmeninių problemų - apie tai kalbama didžiojoje knygos dalyje. Na, o kaip šviesuliai pasirodo draugystės istorija ir kelios atskiros meilės istorijos. Tanni pamilsta savo vyrą ir susilaukia poros vaikų, Elsie išteka už jauno kontrabandininko, Frances paslapčia susituokia su miestelio vikaru, nors jos rankos geidžia nacių pagalbininkas Hugo. Evangeline palieka meilužį ir nutaria rūpintis sužeistu vyru, Alice sutinka karininką ir išvyksta gyventi į JAV. 

Štai tokia ir istorija. Gausi kontekstų ir todėl įdomi. Tai išskiria šią knygą iš romanų moterims skilties ir priartina prie istorinio romano. Skaitant ir pikta ir graudu. Dar vienas atradimas - tiksliai sukurti personažų charakteriai. Visi jie gražiai skirtingi ir vienas kitą papildantys, nors jiems prabilus, susipainioti ir labai lengva, nes merginos dažnai mąsto itin panašiai. Tai vadinčiau didžiausiu knygos minusu. Prie minusų dar ir knygos ištęstumas, nes kartais labai lengva ją padėti, nueiti miegoti ir kitą dieną jau persimesti prie naujo skaitinio. 

Bene labiausiai intriguojanti knygos pabaiga, kai po 50 metų 4 merginos susitinka Crownmarsh Priors. Vystoma tarsi atskira trumpa novelė, kurioje apžvelgiamas kiekvienos karo nuotakos gyvenimas ir įvykdoma bausmė senam pažįstamam, kuris yra kaltas dėl vienos iš merginų mirties. 
Taip taip, senučiukės 70-metės įvykdo bausmę. Kokiu būdu - nepasakosiu, regis, jau pakankamai "prispoilinau". :)

Kai pagalvoju, kad ir mano močiutė, taikant išplėstinį karo nuotakų terminą, taip pat yra toji karo metu susituokusioji, nuvilnija šiurpas. Gerai atsimenu senelių vestuvių nuotrauką - be jokių veliumų ar pakinkytų arklių, stovi abudu  palei suolelį prie lango ir santūriai šypsosi. Kartais pagalvoju, kad jų santuoka (abu jau buvo perkopę 30) buvo ne tiek iš meilės, kiek iš racionalaus išskaičiavimo. Bet santuoka nusisekė taip, kad vienas nuo kito dabar jau senučiukai, nesitraukia daugiau nei 50 metų. Per 25-erius savo gyvenimo metus niekada negirdėjau jų pykstantis dėl kažko, dėl ko visada galima sutarti. Atvirai pasakius, aš labai labai bijau, kad jie ir nenumirtų tą pačią dieną... Tai pavyzdinė santuoka, tokia, iš kurios aš noriu mokytis. Kažin, ar todėl, kad karo metu sudaryta? Vadinasi, ten kur yra karas būtinai turi būti ir taika.