Justės blogas

2013-07-07

Piratauti Mozūrijoje arba buriavimas ir kiti atostogų privalumai

   Miestas, karštis, skubėjimas ir net svarbiausio filologijos fakulteto vyro įteiktas bakalauro diplomas atminties stalčiukuose jau spėjo apdulkėti. Kelios savanorystės dienos, pranešimai, žmonės, žmonės, žmonės, teoriniai ir praktiškai dalyvavę ISFNR konferencijos savanoriai, atsisveikinimas su R., kuri dabar jau sėkmingai mūryja naujo gyvenimo pamatus Londone,  kuprinių krovimas, draudimai, kremai nuo saulės ir purškalai nuo uodų... Regis, visą tai buvo prieš mėnesį, pusmetį, jokiu būdu ne prieš savaitę. Kas taip ,,nunešė stogą"? Atostogos!
  Kai sausio pabaigoje ar vasario pradžioje paskambino D. ir pasakė kažką panašaus į ,,Ką veiksi liepą? Važiuojam atostogaut?", gana sutrikau. Ką veiksiu liepą tikrai nežinojau, nes viskas atrodė kaip nuo čia iki Pietų ašigalio – toli toli. Pasiūlymas plaukti jachta nesužavėjo, nes vanduo man ne draugas arba kaip neseniai sakė kapitonas M.: ,,tu kaip katė, tau vandens užtenka dubenėlio" (tai visiška tiesa). Ką jau kalbėti apie ežerą, plaukiojimą, nardymą, buriavimą ir visus kitus vandens (ne)malonumus. Tačiau koks gyvenimas be avantiūrų! Ir taip nemokėdama plaukti įsilipau sportinėn jachton ir išplaukiau buriuoti. Nesiginsiu, buvo momentų, kai apimdavo panika, drebančios rankos nesugebėdavo užsegti užtrauktuko arba pabusdavau ryte, bangoms į laivo šonus kalant, ir pagalvodavau: ,,ką, po perkūnais, aš čia veikiu". Bet įkvėpdavau ore vyraujančios buriuotojų dvasios, išvysdavau kitų šypsenas ir blogų minčių kaip nebūta. 
Grįžau gyva ir sveika! Kai užsimerkiu kartais dar atrodo, kad plaukiu ir įspūdžių virtinės kirba galvoje sukeldamos norą viską vėl išgyventi. Šįkart – sutalpinant į žodį. 

ŠEŠTADIENIS, birželio 29 d.

  Rytas. Paskutiniai pakavimai ir šypsenos nuo ausies iki ausies. Iš serijos ,,Kas gi bus čia? Kas gi bus čia?". Buvo gerai – apsikrovę kuprinėmis nusikapanojom iki sutartos vietos, susipažinom su A. ir G. (be galo ,,faina" pora), apžiūrėjom išnuomotą mažuliuką Twingą, kažkokiu būdu ten sutilpom ir leidomės į kelią. Degalinėje, kažkur kirtimų pusėje, sužinojau, kad mūsų a la Mozūrijos piratų flotilę iš viso sudaro keturiolika galvų. Iš jų penkias pažinojau seniau, visi kiti buvo naujiena. Degalinėje, laukdami vieno iš vairuotojų–kapitonų, kurį užlaikė litų keitykloje, kiek ,,apsipažindinome". Pasirodė, kad bus smagu. Neapsirikau!
 Leidomės į kelią ir neužilgo jau teko prisiminti lenkišką raidyną. Oi, kaip buvau pamiršus! Pakeliui  – daug karvių, kuriomis taip nuoširdžiai džiaugėsi A., įspėjamųjų ženklų apie karves, šiek tiek karvių kvapo, arklių, įspėjamųjų ženklų apie stirnas (apie arklius lenkai neįspėja), jėgainių ir gražiai sutvarkytų gyvenviečių, kur, geriausiu atveju, pamatydavai vieną–tris gyvas dūšeles. 
 Mūsų namų uostas Węgorzewo (Vengoževas, Vengorževas, Vergoževas, Vegorzevas – mūsų ,,tobuli" skaitymo variantai, sukaupti per savaitę). Nedidelis keturių bažnyčių ir kelių parkų miestukas, nenorėjo būti surastas. Susitarė su M. GPS ir padarėm 10 km. lankstą arba ,,sightseeing tour" iki nedidukės  iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios koplytėlės. Apvažiavus n-tąjį garbės ratą (kelis tokius padarėmė Suwalki (Suvalkuose), nesugebėdami susitarti), pagaliau pasiekėme savo būsimus namus – jachtas. Taip taip, stebuklų nesitikėjau, bet nuotraukose ji atrodė daug erdvesnė. Pamačius gyvai paaiškėjo, kad ši jachta, kurioje yra aštuoni puodukai, aštuonios lėkštės, po aštuonis stalo įrankius, ir aštuonios gulimos vietos iš tiesų yra subalansuota trims-keturiems, maksimaliai – šešiems. Sutalpinus aštuonetą išvystumėte komišką vaizdelį. :) Vienoje jachtoje sutilpome penkiese: aš, D., K., M. ir R – du vyrai ir trys mergiotės. Beveik idealus derinys – stereotipiškai žvelgiant vyrams visada įdomu, kas, kaip ir kodėl veikia. Todėl šie daugiau buriavo, moterys daugiau veikė kažką. Pretendavau į laivo ,,kuko" pareigas nors vykdžiau jas nenuosekliai. Apie tai bus papasakota plačiau, nes pirmą dieną viskas jachtoje buvo gražu, tvarkinga ir niekas nieko negamino. Pasitikrinome, ar nesergame klaustrofobija, ar niekas neknarkia, kaip veikia tualetas ir kur yra aštrūs kampai. Apie juos šiandien liudija mėlynių nusėtos kojos. Mat sutilpti niekaip nepavykdavo – tualete tykojo girtas aštuonkojis, lendant iš guolio jachtos lubos tarsi priartėdavo prie galvos, gulantis ir vaikštant užpuldinėdavo apšvietimo lempos, ką jau kalbėti apie sudedamąsias burių dalis, kurios taip ir taikėsi kirsti į galvą. Žodžiu, pirmą dieną, norėdama apsiginti, tyčiojausi iš jachtos mažumo ir kliūvančių detalių. Visą likusią savaitę ežeras ir jachta tyčiojosi iš manęs – dar viena mėlynių, virstančių makaronų ir krentančių lėkščių istorija . :)
 Grįžtu prie esmės – Vęgorzewo visos 14 galvų susirinko apsipirkti ir pavakarieniauti. ,,Bedronkoje", kurią neretai pagal logotipą pavadindavome boružėle, iš pradžių nesupratau, ko žmonės į mus spokso. O gi mes šūkaujam lietuviškai! Ir mūsų daug. Pagąsdinę vietinius susispietėme kavinėje. Visi linksmi, visi nepavargę ir nusiteikę užkariauti Mozūrijos ežerus! Picos buvo skanios! Laive išsimiegoti sekėsi!

SEKMADIENIS, birželio 30 d.

  Pabudau su mintimi ,,Šiandien ta diena!". Plaukiam! Padedant komandai atsišvartavome ir atsiplėšėme priekin. Vėjas buvo didelis ir šiaip nelabai supratome, kur plaukiam, bet svarbiausiu dienos įvykiu pavadinčiau mokymus. Kaip pakelti ir nuleisti burę, ką tempti, ko klausytis, kaip kalbėtis su kapitonu ir vėju, ką daryti situacijoje ,,žmogus už borto". Pagal planą, pirmą dieną turėjome plaukti tik su viena bure. Vakarop jau lėkėme su abiem. Asmeniškai pajutau, kad buriavimas nėra toks jau (ne)baisus ir (ne)pavojingas dalykas. O nemokantiems plaukti ar turintiems vandens fobiją (šį gėrį turiu nuo vaikystės) reikės papildomos drąsos. Kai jachta pasvirs mažesniu nei devyniadešimt, bet didesniu nei 60 (jei nepaistau), kampu. Tada reikia stipriai įsitverti ir sakyti ,,yahooo" arba ,,čia geras" arba ,,oooo" arba ,,versimės, versimės". Žodžiu, adrenalino daug. Tiesa, paskutinę buriavimo dieną su vėjeliu plaukdami į namų uostą, garsų leidome kur kas mažiau. Pati ciniškai pratardavau: ,,o, net apsauginiai diržai nesušlapo". Kadangi jachta nuomota, neapvirsti buvo protinga. :) 
  Dar labai įsiminė teigiama atmosfera, visų švytinčios akys ir besišypsantis kapitonas su velniukais akyse. Bet jo reikėjo klausyti, tad kapitonui paliepus, man panorėjus, sėdėjau su gelbėjimo liemene, nes kol jachta apsisuktų, priburbuliuoti tikrai suspėčiau. 
Po kelių valandų supratome, kad saviškių (dar dvi jachtos) neberasime ir kaip susitarę Gizycko su jais nesusitiksime. Juolab, susisiekus sužinojome, kad vienam iš laivų teks aplankyti technikus. Naktį pasitikome vieni, saulei leidžiantis prisišvartavę nedideliame uostelyje (pavadinimo nebeatrenku, bet tai viena iš Gižycko pusių). Susimokėję 35 zlotus ir supratę, kad jeigu neturi monetų ir nėra kur jų išsikeisti – automatiniai tualetai ne tau. Nelabai svetingas kampelis – mokesčių uostelio valdytojas susirinkti atėjo su dviem šunimis, kurių vienas vėliau pasikėsino į kapitono koją.

PIRMADIENIS, liepos 1 d.

Liepos pirmą, susiruošę plaukti, supratome, kas nutinka, kai jachta tampa nevaldoma. Mat vėjas mus, nepratusius atsišvartuoti, pagriebė ir susuko.
(tęsinys)
Įsivaizduokite mašinų aikštelę, kur šios stovi tvarkingai nosytėmis į priekį. Atstumai erdvūs. Ir staiga viena mašina ima suktis 90 laipsnių kampų ir parkuojasi horizontaliai dviems kitų mašinų vertikalėms. Tai štai – taip nutiko su mūsų ,,Ahoj" jachta. Pirmą (bent ne paskutinį) kartą pajutome, ką reiškia nevaldyti jachtos. Šioje situacijoje pagelbėjo angliškai mokėjęs uosto kaimynas, švartovu pastatęs mus į vietą. Sėkmingai išplaukėme neapgadinę jachtos! O trūko tiek nedaug... Ir -600 zlotų mūsų kišenėms, o ir atostogos apgadintos. Kaip šiandien smagu, kad išsikapstėm!
Mėgindami buriuoti, nuplaukėme pasitikti draugų jachtų. Kokia laimė išvydus savus žmones! Nežinau kaip jaučiasi emigrantai, po kiek laiko jie įpranta klausytis svetimos kalbos, bet man (tikiu, kad ir mums) išvydus savus veidus buvo gera! Vėjas kaip niekada pasitaikė puikus, todėl pirmadienis tapo viena įsimintiniausių atostogų dienų kai vartėmės bangose iki išprotėjimo. Čia ir nutiko diržų sušlapinimas, didieji kelionės pasvirimai n laipsnių kampu, išsigandusi R, kurią net ir prigulusią ėmė pykinti ir tas ,,yahoo", ,,yay", ,,ooooo ne" krenuojant ir jachtai svyrant. Taip smagiai besisupdami ežero ,,skalbenkėje" (M. posakis), supratome, kam laivuose reikalingos žiurkės. Kad iš kampo į kampą bėgiotų, kai krenuojama ir visas gyvasis laivo svoris subėga į vieną pusę! O kartais tie krenavimai nėra tokie ir lengvi – pavyzdžiui, kai, šokant į kitą jachtos pusę, koją sutraukia mėšlungis. Arba kai šlepetės slidžios ir visiškai nepadeda įsispirti (kai esi bailė, šito labai norisi). Todėl buriuoti reikia basomis! Ir būtinai pasiimti šokoladinių pupelių! Labai smagu mėginti jas užlaikyti rankose ir nepaberti antims, kai šitaip pasvyri (K. patirtis).:)
Panardę po bangas ir pamatę kaip nardo draugai, vakarop patraukėme ieškoti uosto. Šį kartą mėginome prisišvartuoti Rydzewo uostelyje. Turistinis miestelis-kaimelis vienas, bet uostų aplinkui gal trys. Visos trys jachtos sutarė nakvoti greta. Deja, deja! Ten, kur švartavosi raudonoji piratų jachta (jų vadas vėliau pasipuošė įspūdinga piratiška kepure, o ir laivas neliko be vėliavos su kaukolėmis bei sukryžiuotais kaulais) buvo labai seklu. Bent jau mums tai pasirodė, kad pamatėme iki pusės braidantį jachtos kapitoną. Mes ir kita jachta, nuplaukėmė kiek į šoną. Ir vėl seklumą. Šį kartą apie tai sužinojome nuklimpdami patys. Po šiokios tokios sumaišties jachtoje, pagaliau prisišvartavome. Sunkiai, bet užtikrintai. Rydzewo uostelis itin gražus, su įspūdinga taverna, kurios lubas puošia sukabinti motociklai,  poilsio zonomis, supynėmis, suoliukais prieplaukoje ir net apšvietimu naktį. Kadangi parą išbuvome atsikyrę, nutarėmė visi susirinkti bendrai vakarienei. Aplankę tolėliau prisišvartavusius saviškius, patraukėmė ieškoti maisto. Lenkija. Maisto daug ir jis pigus. Todėl vakarojome su kepsniais, virtinukais, ,,naliešnikais" ir kitais gėriais, iš kurių paminėti reikėtų naminį pyragą, kuris buvo ,,voooou"  dydžio. Tikri lobiai prie lietuviškų porcijų pratusiems mūsiškiams. :) Na, ir arbatos palikome šiokį tokį lobį (esmė nė kiekyje, o blizgančiuose ,,grašiuose" ir zlotuose).
Ir dar ilgai vakarojome keliese ir dviese kalbėdami apie viską, apie baimes ir lūkesčius, apie praeitį ir ateitį. Gurkšnodami arbatą ir matydami, kaip rūkas leidžiasi ant prieplaukos žibintų ir šviesa tampa puria ir minkšta.
  Vėliau buvo labanakt.


ANTRADIENIS, liepos 2 d.

 Nauja diena, atnešusi krizę laive ir lėmusi tolimesnius atostogų įvykius.
           Ramus ir gražus tas miestelis, tai dar sumanėme ir papusryčiausi. Vėl milžiniškos maisto porcijos, bet niekas nesiskundė ir valgė, nes žinojo, kad laive taip skanu, sotu ir ramu nebus. Regis, valgiau  skanius skanius ,,naliešnikus" ir gėrėjaus vaiskiu rytu. Vėliau prasidėjo nesusipratimai. Kišenėse dar nebuvo prisikaupę smulkių, todėl sukaupusi jėgas ir mintyse kartodama lenkiškus ir rusiškus žodžius (kartais rusiškai susikalbėti pasisekdavo geriau) keliavau į parduotuvėlę keisti smulkių – ,,monetami", stebuklingas žodis, kurį ištarus ir padavus 10 zlotų gauni krūvą monetų. Jei buvo koks specifinis žodis, tai jo taip ir nesužinojau. :) Atrodė, kad visi bus išsimiegoję, tačiau pasirodė kitaip. Pusę dešimtos turėjęs įvykti kapitonų pasitarimas kažkaip neįvyko, paskui jau kapitonai tarėsi tik du ir galiausiai buvo nuspręsta nebeplaukti gilyn į Mozūriją (žemėlapin žvelgiant, ežerais žemyn), kadangi laiko ne tiek jau daug, niekas nenori pernelyg didelio vargo, o įjungus variklius plaukti ilgais kanalais link miesto Mikolaj – nekvepėjo malonumu. Juolab, kad prieš tai tektų kelis kartus nusileisti ir pasikelti stiebą, o tai nebuvo pats maloniausias ir mėgstamiausias buriuotojų darbas. Galiausiai trijų jachtų komandos skilo į kelias dalis – dvi iš jų nusprendė likusias dienas buriuoti nesileidžiant link Mikolaj, likti ežeruose prie Gižycko ir Węrgozewo. Mūsiškė jachta, tuo tarpu, niekaip negalėjo susitarti. Kapitonas, mano galva, šioje situacijoje pasielgė gana profesionaliai – surašė visas tolimesnio buriavimo Lenkijos vandenyse galimybes ir kantriai laukė, kol mes pagaliau susitarsime. Susitarėme. Mėginsime plaukti kiek įmanoma toliau, jei bus geras vėjas, aplankysime Mikolaj, tačiau ten ilgai neužsibūsime ir grįšime į Gizycko, kur uosto mokesčiai nėra tokie menki, kad ten būtų galima stovėti dvi paras. Neatsimojavę su kitomis jachtomis išplaukėme. Jei nesupainioju dienų, tai buvo ta didi data, kai jachtai ir mums iš tiesų grėsė pavojus. Pietavome prisišvartavę prie salelės, kai ėmė kilti baisūs debesys. R. pranešė (galėčiau sakyti informavo ar atraportavo, nes pro tos mergaitės akis niekas nepraslysdavo), kad jau ir švyturys įjungtas. Nesinorėjo patikėti. Ale akurat. Visiems ,,maunant" iš ežero lig krantų mes ramiai ramiai išplaukinėjome į jo vidurį. Sotūs ir patenkinti.... Kai supratome, kad reikia tučtuojau grįžti atgal,  nes vėjas stiprėjo kiekvieną sekundę. Buvome netoli, tačiau prisišvartuoti jau buvo sunkoka. Juolab, prie tos pačios salos artėjo ir lenkų valdoma jachta. Ėmė smarkiai lyti šaltais dideliais vandens lašais. Artėjant prie kranto mus pavedė variklis (ožiuotis šis mėgo), nuspręsdamas neužsikurti. D. teko garbė šokti vandenin ir tempti mus prie kranto, paskui prišvartuoti. Bėda ta, kad sunkiai suvaldyti sekėsi ne tik mūsų jachtą. Šios it žaislinės svaidėsi į šonus vis labiau suartėdamos ir grasinančios viena kitai susidūrimu. O tada jau būtų nemalonumų... Viskas ėmė vykti sekundiniu greičiu. Lietus sustiprėjo, vėjas ėmė užti ausyse, greitai nusprendėme švartuotis šonais kartu su lenkų jachta ir jokio kalbos barjero neliko. Viskas tik mostais, šūksniais (na ir keiksmažodžiais). K. pamatė kaip iš kaimyninės jachtos galo iškrito žmogus, laivas buvo staiga pasuktas, kad jo smaigalys nesužeistų iškritusio ir įsismarkavusi priekinė jachtos dalis rėžėsi į medį. Žievės neliko, jachta galbūt liko kiek apgadinta. Bet tai nelabai kam rūpėjo. M. nebuvo kito pasirinkimo – teko šokti į meldus, kietai pririšti laivą, o mes su R. savo ,,valtyje" šokinėdamos šen bei ten, išsigandusios žiūrėjome, kur ir ką padėti. K. jau senokai padėjo tvarkytis su jachtomis vandenyje... Sėkmingai sulipdžius šonus, įgula, kvatodama nuo adrenalino pertekliaus, jau klausėsi audros viduje. Puolėme traukti rankšluosčius, vynioti į juos žmones, kaitinti karštą arbatą (vanduo nebuvo pats šilčiausias, o ir vėjas be proto atšiaurus). Žodžiu, išgyvenome. Vėliau prirėmiau D. ir liepiau daugiau niekada niekada taip nesielgti. Gyvenime nebenoriu matyti to ar panašaus vaizdo, kai dvi jachtos beveik nevaldomos, o D. ir nepažįstamas vaikinas iš kito laivo stovi vandeny iki pusės ir stumdo jachtas rankomis, kad šios nesusidaužtų. Nenoriu. Pernelyg pavojinga ir kraupu. Ir nereikia man aiškinti, kad tai nebuvo taip jau blogai. Buvo baisu.
Išgyvenome. Prisiminimas liko ryškus, bet dėkui Dievui (kuris yra), viskas baigėsi laimingai. Audrai pasibaigus, atsimojavome su nelaimės dalininkais lenkais ir patraukėme savais keliais.
 Nakvoti nusprendėme prisišvartavę prie kranto. Dabar veikiausiai nei vienas įgulos narys su tuo nesutiktų. Uodai, uodai, uodai. Jie visur visur. Ausyse, šalia miegmaišio, prie jachtos langų ir durų. Beldžiasi, stengiasi įsibrukti į vidų ir nei žvakės nei tepalai ilgesniam laikui jų nesulaiko. Kilo klausimas – uostuose uodus gal nuodija, kad jų ten nėra. Tuo tarpu saloje, kur leidome vakarą, patyrėme ne tik uodų malonumą, bet ir girdėjome daaaaug lenkiškų karvių baubimo. Ech, ,,kai žmogus aplanko motiną gamtą...".

TREČIADIENIS, liepos 3 d.

Tas rytas, kai pabundi todėl, kad kapitonas atsišvartuoja ir žinai, kad reikia keltis, daryti kavą ir plaukti plaukti plaukti. Laukė keli tiltai ir ilgi kanalai. Bet ką jūs manote! Tą pačią dieną pasiekėme Mikolaj miestą. Išplaukę kiek po 7 ir pagavę gana palankų vėją ten buvome jau apie pietus (manau, kad taip greitai nuplaukti pasisekė dėl to, kad buvome ilgai ilgai plaukę antradienį). Prisišvartavome nepasiekę Mikolaj uostelių, bet ir užsibūti nesirengėme. K., M. ir R. išleidome į miestą pirmus, tuo tarpu aš stengiausi pasinaudoti ramių atostogų galimybe jachtoje, kai galima degintis, degintis, degintis ir... pamėginti išmokti plaukti. Deja, aš beviltiška mokinė, kuri nesugeba laikytis virš vandens, o šiam pasiekus kaklą, suima panika. Vadinasi. Teks susidurti su plaukimo intruktoriumi (tikiuosi, psichologo neprireiks), nes D. pareiškė, kad jau nebežino, ką su manimi toliau daryti. Ką gi. Dabar žinau, kad gelbėjimo liemenė ežeruose tikrai yra geriausia mano draugė. Bet saugiausia tiesiog neiškristi. Grįžus šeimai (K., M. ir R. susieti šeimyniniais ir kitais ryšiais, kurie vieną dieną, viliuosi, kad peraugs į šeimyninius, nes, Dievaži, jie viens kitam tinka), mudu patraukėme į miestą. Nuostabių krantinių ir gražių bažnyčių miestas. Pasimovėme ant to paties kabliuko ir, kaip vėliau paaiškėjo, nusipirkome tokias pat mažas porcijas ledų toje pat vietoje kaip kiti mūsiškiai. :) O šiaip miestukas, kurio senamiestis primena sumažintas Pilies g. gatveles, jaukus. Bažnyčia, prie kurios puikuojasi Šv. Pauliaus skulptūra – didingai parimusi ant kalno, aukšta ir ... nauja. Dar įsiminė žavingos krantinės. Žodžiu, miestas, palikęs gerų įspūdžių.
Patenkinti grįžome namo (į jachtą) ir mūsų pietūs virė jau ant bangų. Vėl mokiausi gaminti nesvarumo būsenoje. :) Džiaugdamiesi, kad taip visur suspėjame ir dar net pusiaukelę atgal iki Gizycko tuoj įveiksime, ir šiaip kiek neišmiegoję, bet visai gerai nusiteikę, bangose pasitikome vakarą. Buvo jau vėlu ir švartavomės saulei leidžiantis. Nežinau, ar minėjau, bet kiekvieno prisišvartavimo šiek tiek bijojau. Ne todėl, kad reikėjo atlikti tokias mini pareigas kaip krancų rišimas. Todėl, kad labai labai norėjau sklandžios kelionės. Be to, nebesinorėjo nei staigių apsisukimų 90 laipsnių kampu uostuose, o juolab, audrų.
Apsistojome nedideliame uostelyje (pavadinimą dar pasistengsiu surasti) ir prikikenę ir prisišaipę iš pavojingai šnypščiančio ir krancus kapojančio gulbino bei ramios it iš filmuko gulbės, bei juos pamaitinę, leidomės ieškoti žmonių. Uostelis gražiai sutvarkytas, o ir mokestis nedidelis – 18 zlotų. Buvo jau tamsu, tad vakarieniauti nusprendėme vietos tavernoje. Atsakingai užsakinėjome maistą, bet gauta sąskaita vis tiek nustebino. Pasirodo, mūsų kepsniai, kurių tikėjomės po 100 g. buvo 200 g. Atitinkamai už šį nesusikalbėjimą ir sumokėjome. Kaip sako K.: ,,Nieko, svarbu, kad vyrai patenkinti". :) Pūškuodami iš džiaugsmo jie ramūs nuėjo miegoti. Mes irgi.

KETVIRTADIENIS, liepos 4 d.

Pabudau vėl išplaukiant. Jachtai ramiai išslystant vandens paviršiumi. Antims toli šnekantis. Dar kiek pasnaudžiau, pusiau susapnavau kažką gražaus. Ką, neatsimenu. Bet pabudau gana džiugiai nusiteikusi. Atostogos. O ir šiandien baigsime nuplaukti atkarpą iki Gizycko, kur galbūt dar rasime pramogaujančius saviškius, kurie kaip pranešė ,,vaikšto po prekybos centrus ir ilsisi".  Ežeras, kava, juokingi nuo nakties papilnėję veidai. :) Ar radome saviškius?
Radome! Tiesa, neilgam. Nakvojome jau vieni. Gižycko – gražus miestas su žvaigždės formos gynybiniais įtvirtinimais, Šv. Brunono keliu, kurio šone 14 stacijų (pabrėžiu, ne 12), ir kryžiumi kelio pabaigoje. Taipogi tai miestas su nuslenkančiu tiltu (nes jo tikrai niekas nepakelia), su apžvalgos bokštu, kuriame nemažai eksponatų apie Vilnių ir iš Vilniaus ir su kavine, veikiančia bokšto viršuje. Pietavome parke (o skaniosios Lidlo spurgos!) ir išvaikščioję miestą pagaliau pasiekėme didelį geltoną tiltą, kuris vedė link mūsų uosto. Tiesa, tai pats garsiausias uostas iš visų aplankytų, kuriame ,,pjaunasi" kavinių muzika, krykštauja ant batutų dūkstantys vaikai ir net veikia kinas po atviru dangumi. Tačiau vakarą praleidau su knyga, gulbių ir ančių pulkeliais, žvelgdama į vakaro tolumą. Kitą rytą išplaukėme į namų uostą.

PENKTADIENIS, liepos 5 d.

Paskutinė diena atsidžiaugti burėmis, vėju, buriavimu, kai sklendžiam šonais. Namų uoste sutikome saviškius. Atsilabinę paplanavome – atidavę jachtas, automobiliais keliausime panagrinėti Lenkijos. Vakarą praleidome drauge vakarieniaudami toje pačioje picerijoje kaip ir kelionei prasidedant. O šiaip –  būta nemažai šveitimo, bet ir jachta atsakydama žvilgėjo. :)

ŠEŠTADIENIS, liepos 6 d.

Praleidę paskutinę naktį ant vandens, žinojome, kad kitą rytą jau sutiksim savo lovose. Nuotaika pakili, diena suplanuota. Ir sklandžiai ir nesklandžiai atidavę jachtas, leidomės į kelią link... ,,Vilko irštvos". Taip vadinami Hitlerio bunkeriai (tiksliau jų likučiai, nes pastarieji buvo susprogdinti, vokiečiams atsitraukiant), kur priimta daug svarbių, Europos likimą lėmusių sprendimų. Visai intensyviai apie tai rašoma čia, todėl susitelksiu į savo įspūdžius. Muziejuje po atviru dangumi ir aplink jį vaikštinėjome daugiau nei 4 valandas. Įspūdis – toks super duper ,,oho". Nemėgstantiems knaisiotis po istoriją gal ir buvo neįdomu, bet man be galo patiko! Palandžioti ten, kur gal ir nereikėtų. Girdėti šikšnosparnius, svarstyti, kokios, sunkiai įsivaizduojamos, jėgos reikėjo 10 m. storio sienas suplėšyti ir ištaškyti į šalis. Nematęs karo, supranti, kad jo ir nenori pamatyti. Ne tik bunkerių. Apskritai karo. Tokie ir kitokie apmąstymai neapleido dar ilgai, net ir sutemus judant link sienos. O kai ją kirtome! Buvo ,,laba diena, Lietuva, mes grįžom!". Kelionė baigėsi relaksaciniu važiavimu su gera kompanija vidury nakties.

Išvada: puikios atostogos! :)