Justės blogas

2015-06-26

ką aš veikiu visą dieną

Paskutinį kartą rašiau apie veiklos stygių biure... Reiktų kaip ir atsiimti žodžius apie ramų vasaros tempą...

Šiandien penktadienis po prakeiktos (tiesiogine to žodžio prasme) dienos ir savaitės, kai dirbau po 10 valandų kasdien. ''Koks š... čia daros'' galima tituluoti dažniausiu savaitės posakiu (prašau atleisti, mielosios R. and Z.), bet buvo tikras ''š'', kuris tęsis iki pat kito trečiadienio.

Ir suprantu, kad daug dalykų diktuoja pati vertimo rinka ir darbo pobūdis.

Pamėginsiu pasidalinti didžiausiais šio darbo minusais ir privalumais, kuriuos galiu įvardinti po maždaug 2 metų (su pertrauka) darbo vertimų biure (tiksliau biuruose Lietuvoje ir Londone).

Minusai:

- vertimų projektų vadovas yra priklausomas nuo vertėjo. O vertėjų vaikai taip pat serga, kompiuteriai lūžta, net geriausi specialistai pamiršta darbus, atsiunčia ne tuos vertimus ir privelia neatidumo klaidų dėl kurių vėliau kenčia projektų vadovo kupra...

- ''deadline''. Pagrindinis kiekvienos dienos maldos ir prakeiksmo žodis. Manau, kad jo aiškinti nebereikia. Pasitaiko nuo 1 iki 8 kartų per dieną, priklausomai nuo darbo krūvio.

- pinigai. Geri specialistai nori gauti normalų užmokestį ir jie to visiškai nusipelno. Deja, vertimų biuras iš kažkur turi gauti pelną (o kartais nori ir ne bet kokio pelno), todėl tenka su vertėjais nuolatos derėtis... Čia pastebėjau vieną niuansą, kad Rytų Europoje ir Azijoje tų pačių kombinacijų vertėjai yra žymiai pigesni nei Amerikoje, Vokietijoje, Italijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Tačiau situacijos tai nekeičia - įmonė spaudžia projektų vadovą atlikti darbą kuo pigiau, vadovas spaudžia vertėją parduoti paslaugą kuo pigiau, vertėjai dažniausiai širsta. Ir aš juos visiškai suprantu, tik, žinoma, daugiau visada laimi tie, kurie sutinka kai kuriuos darbus padaryti už mažesnę kainą - jie gauna daugiau darbų ir galiausiai viskas kompensuojama.

- skaičiavimas. Kad ir koks bebūtum filologas, tačiau jei nemokėsi apskaičiuoti biudžeto, maržų ar net žodžių tekste - bus ne kažką. Skaičiai kaip ir žodžiai - kasdienės rutinos dalis.

- darbo krūvis. Nestabilus. Vieną dieną gali bimbinėti, kitą dieną gauti milžinišką projektą, trečią dieną - nerasti reikiamo vertėjo... O kur dar darbas su administravimo sistema, vertimo įrankiais ir pačiais tekstais (nesvarbu, kokia kalba tai bebūtų)... Dažniausiai būna tik spėk suktis.

Įdomu stebėti, kaip žmonės, ką tik baigę Universitetus ir atėję dirbti į vertimų biurą mėgina viską konspektuoti. Ir aš tai bandžiau... pirmas tris dienas... Iš tiesų projektų vadovo užrašinė yra jo administravimo sistema su datomis, vardais, failais, adresais, tik reikia mokėti ją išnaudoti. O visa kita telpa galvoje. Pagalvokim - kiek laiko trunka užrašyti sakinį? Tiek gali trukti išsiųsti el. laišką vertėjui, iš kurio atsakymą turi gauti kiek įmanoma greičiau. Žinoma, šis tas būna užrašoma... Dažniausiai sutrumpinimais ir hieroglifais, kurie jau kitą dieną nelabai ką reiškia. Itin rimti dalykai, kuriuos baisu pamiršti dažniausiai būna užrašomi ant lipnaus lapuko, kurio vėliau galima atsikratyti...

- nuolatos kintanti darbotvarkė. Ji gali pasikeisti kiekvieną akimirką ir vidutiniškai keičiasi keliolika kartų per dieną. Viskas priklauso nuo gaunamų laiškų, skambučių, užduočių. Niekada nežinai, kada gausi kliento skundą, naują skubų užsakymą, o gal vertėjas dings kaip į vandenį. Vertimų biure stabili dienotvarkė NEEGZISTUOJA (bent jau biuruose, kuriuose dirbau).

- vertimo rinka yra sukurta suktis 24 valandas per parą ir reikalauja nuolatinio budrumo. Būtų daug lengviau gyventi, jei kitą rytą nerastumei laiškų iš vertėjų, kurie dėl techninių kliūčių negali atsisiųsti failo, kurį turėjo atsiųsti tą patį minėtą rytą ir pan.

- precizika ir tikslumas. Klientas atsiuntė tekstą, kuriame keli raudoni sakiniai ar keistas terminas? Visada privaloma išsiaiškinti, kas ir kaip turi būti daroma, nes net ir menkiausia detalė vėliau gali kainuoti daug brangaus laiko. Netikėkite, jei kas sakys, kad projektų vadovai patys teksto net neskaito. Patikėkite - skaito. Kai reikia, išmoksti skaityti visomis lotynišką raidyną turinčiomis kalbomis ir ne tik... :)

Ir pagaliau... pliusai:

- vertėjai (nė)(y)ra pamišę. Yra piktų ir rėkiančių į ragelį, tačiau projektų vadovui dažnai tenka bendrauti ir su puikų nuotaikos užkratą skleidžiančiais žmonėmis. Tam tikra prasme tu net dalyvauji jų asmeniniame gyvenime, sveikini su progomis (dažniausiai pasisako, kodėl nedirbs), žinai dienotvarkę, juokauji, žadini rytais. Taip taip... Nesenai skambinau į Ameriką, kad pažadinčiau vertėją 5 val. ryto vietos laiku ir ji suredaguotų tūkstantėlį žodžių. Dirbdama vertimų biure suprantu, kiek daug gerų, pozityvių ir tiesiog puikių žmonių tenka sutikti kiekvieną dieną.

- klientai. Yra tikrai puikių žmonių, dėl kurių po darbo norisi pasėdėti papildomą valandą ne dėl didesnio užmokesčio bet todėl, kad nuoširdžiai nori jiems padėti.

- kolegos. Taip, egzistuoja savitas vertimų biurų humoras :) Tiesa, jis dažnai būna suprantamas tik tame vertimų biure.

- netyčinis svetimų kultūrų pažinimas. Nežinau, kur dar neteko skambinti? Gal į Afriką? Bet regis, jau skambinau... Skambučiai į kitus pasaulio kraštus pamažu tampa kasdienybe. Drauge netyčia sužinai tos šalies niuansų pvz. kokie nuolankūs yra kai kurie Azijiečiai ir net oro sąlygas. :)

- laiko planavimas. Taip, šis darbas to tikrai išmoko. Tiesa, yra ir išvirkščia drabužio pusė - grįžti namo ir norisi ''duoti deadline'', kai mylimas gamina vakarienę. Iš tiesų, tai aš jau nustatau savo ''deadline'' ėjimui į dušą, lovą, miestą, parduotuvę... Žmonės ima sakyti ''tu gal atsipalaiduok'', o man tai tapo taip įprasta, kad net nereikia susikaupti norint tai padaryti... :)


Pliusų mažiau nei minusų? :) Tai ką aš ten veikiu? Gal verta keisti sritį? Ar bent pareigas...


Ir norisi pasirašyti:

Best wishes,
Justina


Nes šiandien tai padariau daugybę sykių...

O dabar jungiu savaitgalio nuotaiką ir darbas tegul bėga į krūmus.






''default'' ritmu

Vakar Rit klausė, ko neberašau tinklaraščio. Supratau, kad visi pasiteisinimai laužti iš piršto. Laiko trūkumas, nuovargis, užimti savaitgaliai ir kiti ''default'' atsakymai.


Prisiruošiau. Biure jau vasara, mažai naujų darbų (deja, mažai ir naujienų tokiu atveju), tad bimbinėju kaip turi būti. Stengiuosi prisiversti išmokti ką nors naujo, sėdžiu VLKK, studijuoju Trados 2007, žaidžiu su Lietuvių kalbos žodynu tikrindama jame ''random'' sugalvotus žodžius... Ir mąstau, ką čia dar nuveikus.


Labai jau čia viskas neaišku, tad kaip ir norisi pradėti ieškotis kito darbo, kaip ir ne. Žodžiu, neaiškumynas kaip turi būti. Bet visur savi pliusai - bent jau yra laiko išsveikti ir pradėti tvirtai stovėti ant kojų (pagaliau), kažką naujo sužinoti, susiplanuoti, negrįžti (atsiprašant, neperšliaužti) namo pervargus tiek, kad iš karto norisi kristi kryžiumi į lovą ir sapnuot, kad rytoj šeštadienis.


Šiandien pirmą sykį vėlavau į darbą, nes du traukiniai atidėti, į vieną netilpau, o trečią pagavau tik ilgąjį (35 minutes vietoj 17). Galutinai supratau, ką reiškia piko valanda Londono metro (o Dieve...) ir kad vėl grįžus į Lietuvą burbėsiu, kur žmonės, kodėl čia tiek mažai žmonių. Metro yra geriausias vaistas nuo minių baimių ir visokių ten asmeninių erdvių norėjimų, nes ten tiek daug intymumo...
Todėl vėl pradėjau vaikščioti pėsčiomis... Bet gyvenimas tik dar gražesnis - praeiti pėstute, važiuoti ilguoju traukiniu vien tam, kad galėčiau atsisėsti ir paskaityti, palįsti po dušu, kvepiančiais plaukais susirangyti į minkštutį chalatą, įsitaisyti ant supamosios kėdės ir vėl skaityti...arba žiūrėti į lubas... arba planuoti. Taip atrodo mano vakarai po sunkios (arba nelabai) dienos, kai visos Londono dulkės jau nubyrėjusios. ''Tik paukščių pieno betrūksta iki pilnos laimės'' - sakytų močiutė. Negaliu neigti, yra tiesos, labai norėčiau į lietuviškų prekių parduotuvę to paukščių pieno.


Atrodau įtartinai, todėl reikia pakeisti veiklos pobūdį... Bet galiausiai turiu atsakymą Rit. - nerašau, nes nežinau, ką pasakyti. Ir šis visų nuoširdžiausias.


Ramios dienos!