Justės blogas

2011-12-30

Katė ant įkaitusio skardinio stogo

http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/8964

  Pirmoji recenzija. Ją rasite nuorodoje ir ,,Pašvaistės" žurnale. Plačiau nekomentuosiu, nes žiūriu į ją labai priekabiai ir kritiškai. Smagu būtų sulaukt atsiliepimų.

   Ilgai mąsčiau, kuriam blogo skyreliui ją priskirti. Atokvėpsmis buvo spektaklis, ne recenzijos rašymas, visiškai nemokant to daryti. Universteto 5. ji irgi netinka - tai niekaip nesusiję su Universitetu, juolab su darbu. Tebūnie Nereikalingam.

Tai tiek.

p.s. nežinau, ar straipsnis kam patiko, ar spausdint nebuvo ko, bet atsidūriau ir Bernardinai.lt: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-03-justina-katkeviciute-ar-as-jums-netrukdau-arba-apie-kate-ant-ikaitusio-skardinio-stogo/74773

It's a conversation

čia!
Mano žadintuvas šįryt. O ir klipas įdomus. Reikės paanalizuoti ten šėtoniškumą, bažnyčią ir žodžius.

Stebuklingas metas ateina

Atrodo, Kalėdos, tituluojamos stebuklų metu jau praėjo, tačiau negalima juk tikėti stebuklais tik prieš Kalėdas ir po jų. Teisingi žmonės tiki jais visus metus, o jei esi studentas tai ir tavo tikėjimas dar kitoks, didingesnis. Pavyzdžiui, turi vienu metu rašyti net kelis nemenkos apimties atsiskaitomuosius darbus. Ir kvailam aišku, kad reikia pradėti nuo kurio nors vieno. Na ir galvoji. Galvoji, galvoji ,,feisbuke", galvoji ,,jutubėj", galvoji portaluose ,,alfa", ..15min.lt", ,,bernardinai.lt", aukščiausią galvojimo lygį pasieki kai  vartai ,,tekstai.lt". Po tokio įtempto galvojimo, žiūrėk, jau ir vakaras, pamažu reikia ruoštis miegui.
    Kitą rytą nekenti savęs už tai, kad gimei mąstytoja. Skubėdama aplaistai kompiuterį rytine kava, pamiršti atsakyti į skambučius, pamiršti net papusryčiaut - puoli rašyti. Po kelių valandų jau turi puslapėlį teksto ir ta iš tiesų apgailėtinos kokybės raštliava tau atrodo kaip viso gyvenimo žygdarbis. ,,Kokie sklandūs sakiniai! Kokia mintis!". Taip sunkiai dirbusi juk nusipelnei vakarienės, o paskui ir filmuko ir miego.
   Kitą rytą pabundi su nerimu - iš tiesų juk liko tik kelios paros, o tu turi... kažkiek... Bėgi prie kompiuterio ir žiūrėdama į vakar tobulu atrodžiusį puslapį matai tik gramatines klaidas. O ir puslapis ne visas... Atrodo teksto kaip ir mažiau, nei palikai vakar. Tada prisėdi, rašai, pakyli, galiausiai išjungi trumpam kitus langus ir po kelių minučių įsijungdama meldi stebuklo - gal kažkaip teksto daugiau nei buvo. O štai tikrai tarsi viena eilute daugiau. O gal ir ne.
 Turbūt neverta minėti to, kad priešpaskutinę ar paskutinę atsiskaitymo dieną atrodai taip lyg būtum baisiausiai sielvartavus, nemiegojus ir nevalgius, išeinat į gatvę visai nesinori puoštis, o ir maistas atrodo prėskas. Visa tai paaiškinama vienu vieninteliu žodžiu - ,,įtampa". 

p.s. tačiau kartais pavyksta parašyti ir labai gerų tekstų

2011-12-27

Iš fantazijų stalčiaus

  Kai negaliu prisiversti mokytis, labai įdomu būva fantazuoti. Dalinuosi pora pastraipų, kuriuose sukūriau namus tokiai Jurgai. Kad šis personažas kada nors bus pagimdytas, negaliu garantuoti kaip kad negarantuoju, kad jo nebus.

,,Namai, kuriuose ji gimė buvo toli. Taip toli, kad Jurga juos regėdavo tik sapnuose. Ten jie buvo ryškūs – žalumos siūbavime paskendusi medinė gryčia, tokia tikra, kad, rodos, įkvėpdavo ir iškvėpdavo, netoliese, už sodo, tyvuliuojantis ežeras. Ji matė akmenis šalia jo, jų spalvas po lietaus ir save netoliese rymančią. Jos plaukai nepinti, suknelė žalia, geltona geltona, pilka. Ji sapnuodavo nuzulintus slenksčius ir didelius komodos stalčius, apšviestus skaudžios mėnesienos. Tada ji norėdavo eiti laukan, laibi pirštai jau liesdavo rankeną, Jurga išgirsdavo skaudžiai dejuojant malūno sparnus ir pabusdavo.
   Palėpė, kurioje jai leido gyventi tolima giminaitė buvo prabangiai sutvarkyta. Didžiuliai stoglangiai ir balkonas, foteliai, apdengti dirbtiniais lokių kailiais, lova, kažkada turėjusi baldakimą ir atskira virtuvėlė, žvilganti naujomis plytelėmis. Visa tai visiškai nepriminė namų. Išėjus į balkoną kambarin plūsteldavo užterštas miesto oras, net ir praėjus pusei metų Jurgą vis dar pažadindavo rytinis mašinų gausmas, o blogiausia, ji nežinodavo kur laikyti savo surinktas žoleles. Tviskančioje virtuvėlėje jos baisiai netiko." 

Su šventėm, mielieji

  Kalėdos! Kur jos? Kodėl šitaip greitai? Ar jos taip greit praėjo todėl, kad aš jų nelaukiau?
Buvo ramios Kūčios, be galo jauku atrodė kabinti mano mielosios P. dovanotus žaisliukus ant eglutės. Ir tikra (raganauji?) - puošdama jais šakas aš Tave prisiminiau :). Kalėdų ryte kaip kasmet riedėjome Bažnyčion, kuri nedidukė, šimet buvo papuošta gražiau nei bet kada, be galo jaukiai ir saikingai, neugožiant Betliejaus. Gavau dovanų, o svarbiausia, dovanojau :) Sulaukėme ir padarinių. Namų baras perkištas saldumynais, skrandis irgi. Todėl šandien norisi tik arbatėlės ir obuolių. Rodos viskas kaip ir pasakyta. Laukiam Naujųjų.


2011-12-20

Melancholija raunama su šaknim

 Savaitę neparašiau nei eilutės nereikalingo teksto. Kaip jaučiuosi? Tarsi kažkas liko nepasakyta, ne iki galo  išpildyta, prarasta, atimta iš savęs ir kitų. Plačiau apie tokias būsenas reikėtų pasiskaityti psichologijos knygose, o kažkada teko matyti, kad yra netgi toks dalykas kaip kūrėjo psichologijos nagrinėjimas. Tačiau vengiu kalbėti apie tai, ko neišmanau, o ir kūrėja man sunku save pavadinti (norisi banaliai išsisukti - visi žmonės ką nors kuria). Nors smalsu, labai smalsu man yra viskas. Žmonės, jų būsenos, požiūriai, santykiai, planai, poelgiai... Apmąstyti, suvokti, aprašyti ir interpretuoti.
   Tačiau mintys šiandien tarsi plauktų prieš srovę. Kišamos į eilutes jos klykia ir spardosi, todėl aš jas tvarkingai sunumeruosiu punktais - tegul ten tupi.
1) Ich habe keine Zeit. Tačiau kažkokiais būdais, beveik nesimokius, sugebėjau išlaikyti vokiečių kalbos įskaitą. Tiesą sakant kažkaip dėl savęs gėda ir negražu. Galėjau ir daugiau laiko skirti šiam dalykui, kurį savo noru pasirinkau, galop, juk daugiau mokėčiau. Dabar nesiteisinsiu.
Graži buvo puokštė, skirta dėstytojai. Už tai, kad visą semestrą mus budino pirmadieniais ir užkrėsdavo gera nuotaika. O man gaila skirtis su ta grupe ir paskaitomis. O gal man gaila taip greitai bėgančio laiko?
Banalokai skamba. Bet...
2) Laukia egzaminų sesija. Jai nusiteikusi, laukiu, įdomu ir baisu. Baisu. Baisu. Baisu. Norisi įrodyt kažkam, kad jei jau dirbi ir mokaisi, nebūtinai mokaisi prastai. Nors realiai tai laiko tikrai turi mažiau už kitus.
3) Norėčiau pailsėti. Norėčiau egzistuoti su puodeliu arbatos rankoje, kai už lango sninga. Arba norėčiau vasaros vakaro. Tykaus ir vėsaus, su paukščių čiulbesiu ir lapų šlamenimu. Juk gruodžio 20-ta, o lauke NĖRA sniego. Štai kur mano melancholijos šaknys. Raut jas lauk!


p.s. Panele Pau, ačiū už pirmadienius ir antradienius su Jūsų arbata, Jūsų ,,room".

2011-12-14

Visa reginti

  Šiąnakt nemigos priežastimi taps raganos mitas. Įdomus, kažkuo patrauklus, pagaulus, todėl tikiuosi, kad rašyti apie jį bus pakankamai nesudėtinga (tikriausiai tuščiai viliuosi, tačiau bus kaip bus).
Taigi:
         
      Henrikas Radauskas
    
 Kornelija

Jaunutė ragana vardu Kornelija
Į savo raudonus kaip lapė plaukus
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę,
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.

Ir paėmus rykštę, bjauri Kornelija
Pradeda pliekti jūrai per veidą,
Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują, -
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.

Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis,
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.

Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija
Nujoja obelų viršūnėm,
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai,
Žemėj sudužę baisiai klykia.

O nakčiai sutemus, graži Kornelija
Seka naktigonėn jojančius bernus
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį,
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.

2011-12-13

Žmogus yra mąstanti nendrė

 Ne į temą norėčiau pridėti dainelę iš filologių gyvenimo Fizikos fakultete:
http://www.youtube.com/watch?v=hC8gBHdMoDc

Ir keletas mėginimų užrašyti ,,liapsus linqua": 

Juozas Grušas + Balys Sruoga = Gruoša,
Karalienė = Korolienė,
,,Eilėraščio = Eilučio"
Ant mano Kalanavičiaus silkė.
Po lapkričio dažniausiai ateina gruodis.
,,Nerėk, aš nesuprantu, ką tu cypi"
,,Špygakulniai" (gerb. dėstytojas)
,,Šiknaspyglio kaimas" (gerb. gerb dėstytojas)
,,Vaikšto kaip naujagimė žirafa" (gerb. gerb. gerb. dėstytojas)
,,Labai geras palyginimas. Aš jį tuoj surasiu, jei nesurasiu, tai prisiminsiu" (gerb. dėstytoja)
,,Kairysis sparnas sėdi liūdnais veidais, negali dalyvauti visuotinėje intelekto šventėje" (chebra nepadarė namų darbų, kuriuos mes visą paskaitą aptarinėjome) (gerb. tas pats dėstytojas)
,,Kaimiečiai yra kažkas tokio: nusiperki batoną, už kampo suėdi" (gerb. kitas dėstytojas apie tai, kodėl kaimuose nėra kavinių)
,,Morkai sužėlė kaip rūtos" (ištrauka iš redagavimo paskaitos kontrolinio)
,,Aš galiu pro langą į pasaulį išeiti"
,,Neracionalizuokit neracionalių dalykų" (teisingai!)
,,Antravertus, lenkai yra lenkai, jų daug" (vienas žinomas poetas)
,,Kaip jau kalbėta, susirinkome čia ne kalbėti" (vieno faino vakaro vedėja)
,,Internetas yra jaunų žmonių bruožas"
,,Nieko samprata"
,,Nebėgiok kavinėse į tūlikus. Aš bijau viena sėdėt"
,,Binkio eilėraštis irgi prasideda orgazmu. <...> Binkis riksmu užbaigia, o Maironis pratęsia". Orgazmas turi baigtis mirtimi" (o ta paskaita buvo įdomi, oi įdomi...)
,,Vienas mano draugas sakydavo: ,,kai pamatau jūrą, mane apima nenumaldomas noras nusiskandinti", bet jis tik nusigerdavo"
,,Šaukštukas!" (šauktukas vienos nerealios dėstytojos prisiminimuose)
,,Kai mes buvome jaunos irgi labai juokdavomes."
,,Aš  nebijau pasirodyti pliuške"
,,Jei kažkas įsimylėjo, jį reikia nukenksminti - tempti prie altoriaus. Nes tokia energija pavojinga"
,,Studentai, eikite šokti"
,,Šaligatvių nulis"

,,Liko aštuonios minutės. Liko septynios minutės. -Dėstytojau, o Jūs galite nebesakyti?" (situacija, kai pasirengimas rašyti trunka 15 min, o rašymas - devynias"
,,O ką šiuo klausimu sakote Jūs? - Dėstytoja, šiandien aš neperskaičiau. - Bet juk tai neįmanoma. - Taip, dėstytoja, aš padariau neįmanoma"

,,Po mano klaviatūra - visas sausainis"


(Bus papildymas)

Duoklė seniems laikams arba kodėl reikia kalbėtis?

Listen my ,,Notion"


 Ilgai lauktas šiandienos  vakaras turėjo būti linksmesniu už dieną - juk šiandien mano seniai planuotas klasiokų susitikimas. O... Bet... Tačiau... Kažkokiu būdu jį pakeitė keturių draugių eilinis pasimatymas. Ne, aš ten nuėjau. Kažkas kitas (o gal geriau - kiti) ten neatėjo. O ir su tais, kuriuos sutikau, kalbėta, tačiau nepasikalbėta. Žinoma, yra žmonių, su kuriais būna gera ir patylėti. Tačiau juk keista būtų susitikti po keletos mėnesių ar net metų ir tylėti. Prie mūsų stalo tylos nebuvo. Tačiau ar nebuvo jos tarp mūsų? Kodėl iš viso reikia kalbėtis? Juk užtektų pažinti vien tylos kontekstą.

P.S. Šios suvargusios mano eilutės turbūt neatneš niekam jokios naudos. Tad bent ,,Kings of Leon" paklausykit. Tebūnie tylus ,,notion"...

2011-12-10

Susirgau žadintuvum nenuogirduvum :(

Get up!

 Tikrai taip. Reikia mane žadinti šaižiu ,,get up" arba mesti iš lovos. Į kažkokius pakutenimus, pajudinimus,  pastumdymus, antklodės atėmimus aš nereaguoju. Apeliavimas į sąžinę nebepadeda. Tai tikrų tikriausias meškos miego sindromas, prasidedantis lapkritį, pasibaigiantis kažkada... O kartais atrodo, kad niekada.

2011-12-09

Trys mirksniai iki Kalėdų

  Kai jau nutinka taip, kad vieną dieną net dvi mano draugės švenčia gimtadienį, žinau - už dvylikos dienų ištiks Kūčios. O siaube, už dvylikos!!! (kaip gerai, kaip gerai, kad iki pačios gruodžio dvyliktos dar liko trejetas parų). Taip. Laikas dabar skaičiuojamas paromis, nebelieka šiandien ir rytoj, o tik ,,vėliausiai už dvylikos valandų turėčiau nusiųsti dar vieną atsiskaitomąjį darbą". Pala, jei jį siunčiam rytoj, vadinasi iki Lit.m.i.m.wtf.m. atsiskaitomojo darbo parašymo liko mažiau nei 5 dienos. Darbas. Kalbant apie darbą, tai liko penkiolika minučių   susiruošti į tą apčiuopiamą ir visai neliteratūrišką.
   Taigi telieka prabėgant šūktelt- sustok, akimirka žavinga. O jei jau nestoji tai bent RAMYBĖS duok.

Ir dar pridursiu - šiandien pastebėjau, kad jau turiu vieną sekėją (tai pirmas, neskaitant to pirmojo, kuris kažkaip nemokėjo prisijungt. Ačiū, kad kažkada mane skaitėte, panele Zy. Ir... Panele M. - suraskite būdą mane sekti, aš Jums sentimentalius ilgesio laiškus pažadu rašyt.)

2011-12-07

Atokvėpsmiai

Tai muzika ir meilė. Poezija ir pasaulis.

Kitas mano mylimas vyras - Filologijos fakultetas

Taip yra. Manot - konkurencija? Klystat, nes aš paprasčiausiai myliu du vyrus. Koks ir kas toks pirmas aš nesirengiu išduoti, o štai apie antrą galėčiau kalbėti nesustodama. Visų pirma, jis niekada neįsižeis, o antra - jis yra viešas reikalas, toks viešas, kad nesu nei pirma nei paskutinė jo mylimoji (aštrus čia šis žodis, nes jis nei vienai ir niekados neprisipažino meilėje, tik visos nujaučia, kad be mūsų jis liktų baisiai vienišas).
Tai, apie ką aš kalbu, yra mielas senučiukas su palygintom raukšlėm.Vilki šviesiu rūbu, tačiau viduje yra pilnutėliausias tamsiausių užkaborių, kuriuose (girdėjau gandus) net vaidenasi. Nuotaikas jis pakeičia du-tris kartus per metus, dažniausiai sausį ir birželį, tačiau kartais ir rudens pabaigoje baisiausiai apsiniaukia ir darosi kažkoks rūstus ir vis tamsesnis. Tiems, kas nebuvo jam paskyrę pasimatymo žiemą, dėrėtų atsiprašyti ir nuolankiai ištaisyti šią klaidą, nes pamačius jį maudantis mėnulio spinduliuose, visą panirusį į krištolines pusnis, galima tiesiog prarasti žadą, taip baisiai išsižioti ir taip giliai prisikvėpuoti šalčio, kad paskui teks kurį laiką su juo nesimatyti, o tik drybsoti lovoje su keleta dešimčių jo paskolintų knygų. Tačiau sudėtingiausia būna vasaromis, kai senučiukas liūdi, o mes, pagautos vasaros karštligių skaitinėjame (ar tik) kurortinius romanus ir iš tolo jį pamatę aplenkiam. Nepasisveikinam ir nepažiūrime, kaip jam sekas. Tuo tarpu rudenį lyg niekur nieko prisistatome  ir dar su savimi atvedame šūsnį naujų merginų (išduosiu paslaptį - ir ne tik :D). O tada prasideda puotos, o tada prasideda šventės, kurių pabaigos (ar tikrai) liudininku tampa jaunėlis sūnus Berželis (įdomu, kuri Katedra jam jį pagimdė), kuris pirmasis duoda ženklą Tėvo liūdesiui atsirasti. Tai štai koks mano antras mylimas vyras - lygiai taip pat kaip pirmasis nuvejantis liūdesį ir keliantis tikrai ne mažiau (iš tiesų tai daug daugiau) problemų.
Ech, sentimentalusis mano jausmas ir kažkokia bloga nuojauta apie nepaliaujamai artėjančius metus, kai ir man teks išgyventi išsiskyrimo dramą. O gal ir ne.

Pasigrožėkite -

                     

2011-12-06

Humanitarė, dirbanti pardavėja

Taip. Toks yra dabartinis mano statusas ir nieko čia gero ar nepakeičiamo. Tačiau... Nieko ir labai blogo. Tai tiesiog DARBAS, kuris turi savų blogų ir gerų dienų tokių kaip vakar ir šiandien.Turbūt nemenkai pažįstamų daliai įdomu, kokia aš esu darbe. Išsiblaškiusi ar tiksli, linksma ar susiraukusi, drąsi ar bailiukė. O būna visaip. Būna ir taip, kad norisi parašyti keletą linksmų patarimų, kurie gimė iš (ne)malonių mano patyrimų.
1) net jeigu dirbi dar tik penkis mėnesius ar mažiau, žinok, kad visada gali pasiimti NEAPMOKAMŲ atostogų ir praaušinti galvą ar paskaudinti ją mokslais. Tačiau jei jau išėjai neapmokamų atostogų, tai grįžęs/usi į brigadą (turbūt dar ilgai šis žodis kels man juoką) nenešk krūvos vaisių vien todėl, kad taip elgiasi kolegės grįžusios iš savo APMOKAMŲ atostogų :D
2) kaip elgtis, jei nori du kartus per vieną valandą nugalabyti kasos aparatą taip, kad paskui stovėtum šalia jo ir kurtum jam prašymų litanijas su priežodžiu ,,įsijunk". Visų pirma, prieik prie senutės pirkėjos, kuri iš dviejų ,,siaubingų sijono variantų" nusprendė pirkti tą, kuris yra brangesnis. Tada maloniai su ja paplepėk, ar nenorėtų ir švarkelio. Ji vis dar plepės, kai tu ,,muši" jos sijoną ,,į kasą". Paskui pasitikėk jos  sugebėjimu įvesti 4 skaitmenų pin kodą. Kai ji įves tik tris skaičius paprašyk, kad pridėtų ketvirtą ir paspaustų ,,enter". Ir svarbiausia - ,,leisk" jai spaudinėti visus kortelių skaitytuvo skaičiukus iš eilės ir būk išsigandusi, labai išsigandusi, kai kasa paprasčiausiai atsisako veikti. Tada pasikviesk ,,vyresnę" pardavėją ir tikėkis, kad močiutė negaus infarkto save įtikinėdama, jog nuo jos sąskaitos nuskaičiuoti pinigai, nors nėra to įrodymų. Ir galiausiai kalbėk litaniją, o kai kasa įsijungs ir visas atsistos į vėžes, dar keletą dienų vis pamąstyk apie senutę ir jos infarktą ar nenupirktą sijoną. Taigi šie atlaidai baigti. Antras kasos nugalabijimo variantas -  tiesiog nepaspausk kai kurių mygtukų iki galo. Paprasčiausiai nepaspausk. Kasa viską daugiau padarys pati.
3) svajok apie naujesnę kasą. Apie tokią, kurioje nereikia atsukinėti kasos juostos ir kuri ,,nepastatyta ant" Windows 2000. Svajoti juk nedraudžiama.
4) padaryk ,,prisirašymą" vėliausiai po atestacijos, o ne tada, kai tai primena vadovas.
5) nors jautiesi normaliu, išmanančiu darbuotoju, visada bijok slapto kliento interpretacijų. Ne jo paties, o interpretacijų. Būtent jos gali sugriauti viską, ką tu taip sunkiai kūrei.
6) ir vistiek mylėk savo darbą. Nors ir kiekvieną dieną pasvajoji apie specialybę atitinkantį, geresnį, negrobiantį savaitgalių,  tačiau dabar esi kur esi, tad kurk atmosferą, neškis geras akimirkas neliks tau abejingų (savaip).
 Ir galiausiai - ar visa tai įvyko, nes aš esu humanitarinės pakraipos atstovė?  Kaip sakoma ,,who knows",   svarstyti galima tik tai, ar aš tam tikras patirtis suvokiu ir ,,nešuosi" kitaip nei tiksliosios pakraipos žmogus. O gal tai nauja tema?

2011-12-03

(Ne)reikalingas arba trys metai tylos


Darbai darbeliai veja, jie nelaukia, jie kišasi į sapnus ir drauge atsiveda rytinę baimę NESUSPĖTI. Mano para kaip ir visų mirtingųjų turi tik dvidešimt keturias valandas. Iš jų bent aštuonias turiu miegoti (sveikatos labui, nes kitaip būva bloga), bent valandą privalau praleisti stotelėse, autobusuose ir troleibusuose, šiek tiek daugiau nei keturias - darbe, visa kita neproporcingai paskirstyta Universitetui, mokslams, rašymui, draugams ir naujiems atradimams. Jiems labiausiai laiko ir pritrūksta, todėl aš ,,labai teisingai" elgiuosi  dabar sėdėdama ir verkšlendama pirmąjame savo blogo (duok Dieve, į gerą) įraše. Gal todėl jis ir nereikalingas - nes laiko jam paroje nenumatyta, tačiau neabejoju, kad bus surasta, pasiteisinant savo Magijos kategorija. O mano Magijai reikia nedaug - tik arbatos puodelio, kai už lango plyšauja vėjas, užrašų knygelės arba kompiuterio ir blankios stalinės lempos šviesos. Taip - ramybė grįžta vakarais, o aš beveik trejus metus rašiusi tik sau pagaliau vėl pradedu rašyti viešumai. Viską, atsargiai, bet su meile.

Tinklaraščio archyvas