Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2011

Katė ant įkaitusio skardinio stogo

http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/8964   Pirmoji recenzija. Ją rasite nuorodoje ir ,,Pašvaistės" žurnale. Plačiau nekomentuosiu, nes žiūriu į ją labai priekabiai ir kritiškai. Smagu būtų sulaukt atsiliepimų.    Ilgai mąsčiau, kuriam blogo skyreliui ją priskirti. Atokvėpsmis buvo spektaklis, ne recenzijos rašymas, visiškai nemokant to daryti. Universteto 5. ji irgi netinka - tai niekaip nesusiję su Universitetu, juolab su darbu. Tebūnie Nereikalingam. Tai tiek. p.s. nežinau, ar straipsnis kam patiko, ar spausdint nebuvo ko, bet atsidūriau ir Bernardinai.lt:  http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-03-justina-katkeviciute-ar-as-jums-netrukdau-arba-apie-kate-ant-ikaitusio-skardinio-stogo/74773

It's a conversation

čia! Mano žadintuvas šįryt. O ir klipas įdomus. Reikės paanalizuoti ten šėtoniškumą, bažnyčią ir žodžius.

Stebuklingas metas ateina

Atrodo, Kalėdos, tituluojamos stebuklų metu jau praėjo, tačiau negalima juk tikėti stebuklais tik prieš Kalėdas ir po jų. Teisingi žmonės tiki jais visus metus, o jei esi studentas tai ir tavo tikėjimas dar kitoks, didingesnis. Pavyzdžiui, turi vienu metu rašyti net kelis nemenkos apimties atsiskaitomuosius darbus. Ir kvailam aišku, kad reikia pradėti nuo kurio nors vieno. Na ir galvoji. Galvoji, galvoji ,,feisbuke", galvoji ,,jutubėj", galvoji portaluose ,,alfa", ..15min.lt", ,,bernardinai.lt", aukščiausią galvojimo lygį pasieki kai  vartai ,,tekstai.lt". Po tokio įtempto galvojimo, žiūrėk, jau ir vakaras, pamažu reikia ruoštis miegui.     Kitą rytą nekenti savęs už tai, kad gimei mąstytoja. Skubėdama aplaistai kompiuterį rytine kava, pamiršti atsakyti į skambučius, pamiršti net papusryčiaut - puoli rašyti. Po kelių valandų jau turi puslapėlį teksto ir ta iš tiesų apgailėtinos kokybės raštliava tau atrodo kaip viso gyvenimo žygdarbis. ,,Kokie sklandūs sak

Iš fantazijų stalčiaus

  Kai negaliu prisiversti mokytis, labai įdomu būva fantazuoti. Dalinuosi pora pastraipų, kuriuose sukūriau namus tokiai Jurgai. Kad šis personažas kada nors bus pagimdytas, negaliu garantuoti kaip kad negarantuoju, kad jo nebus. ,,Namai, kuriuose ji gimė buvo toli. Taip toli, kad Jurga juos regėdavo tik sapnuose. Ten jie buvo ryškūs – žalumos siūbavime paskendusi medinė gryčia, tokia tikra, kad, rodos, įkvėpdavo ir iškvėpdavo, netoliese, už sodo, tyvuliuojantis ežeras. Ji matė akmenis šalia jo, jų spalvas po lietaus ir save netoliese rymančią. Jos plaukai nepinti, suknelė žalia, geltona geltona, pilka. Ji sapnuodavo nuzulintus slenksčius ir didelius komodos stalčius, apšviestus skaudžios mėnesienos. Tada ji norėdavo eiti laukan, laibi pirštai jau liesdavo rankeną, Jurga išgirsdavo skaudžiai dejuojant malūno sparnus ir pabusdavo.    Palėpė, kurioje jai leido gyventi tolima giminaitė buvo prabangiai sutvarkyta. Didžiuliai stoglangiai ir balkonas, fotel

Su šventėm, mielieji

  Kalėdos! Kur jos? Kodėl šitaip greitai? Ar jos taip greit praėjo todėl, kad aš jų nelaukiau? Buvo ramios Kūčios, be galo jauku atrodė kabinti mano mielosios P. dovanotus žaisliukus ant eglutės. Ir tikra (raganauji?) - puošdama jais šakas aš Tave prisiminiau :). Kalėdų ryte kaip kasmet riedėjome Bažnyčion, kuri nedidukė, šimet buvo papuošta gražiau nei bet kada, be galo jaukiai ir saikingai, neugožiant Betliejaus. Gavau dovanų, o svarbiausia, dovanojau :) Sulaukėme ir padarinių. Namų baras perkištas saldumynais, skrandis irgi. Todėl šandien norisi tik arbatėlės ir obuolių. Rodos viskas kaip ir pasakyta. Laukiam Naujųjų.

Melancholija raunama su šaknim

 Savaitę neparašiau nei eilutės nereikalingo teksto. Kaip jaučiuosi? Tarsi kažkas liko nepasakyta, ne iki galo  išpildyta, prarasta, atimta iš savęs ir kitų. Plačiau apie tokias būsenas reikėtų pasiskaityti psichologijos knygose, o kažkada teko matyti, kad yra netgi toks dalykas kaip kūrėjo psichologijos nagrinėjimas. Tačiau vengiu kalbėti apie tai, ko neišmanau, o ir kūrėja man sunku save pavadinti (norisi banaliai išsisukti - visi žmonės ką nors kuria). Nors smalsu, labai smalsu man yra viskas. Žmonės, jų būsenos, požiūriai, santykiai, planai, poelgiai... Apmąstyti, suvokti, aprašyti ir interpretuoti.    Tačiau mintys šiandien tarsi plauktų prieš srovę. Kišamos į eilutes jos klykia ir spardosi, todėl aš jas tvarkingai sunumeruosiu punktais - tegul ten tupi. 1) Ich habe keine Zeit. Tačiau kažkokiais būdais, beveik nesimokius, sugebėjau išlaikyti vokiečių kalbos įskaitą. Tiesą sakant kažkaip dėl savęs gėda ir negražu. Galėjau ir daugiau laiko skirti šiam dalykui, kurį savo noru pasir

Visa reginti

  Šiąnakt nemigos priežastimi taps raganos mitas. Įdomus, kažkuo patrauklus, pagaulus, todėl tikiuosi, kad rašyti apie jį bus pakankamai nesudėtinga (tikriausiai tuščiai viliuosi, tačiau bus kaip bus). Taigi:                 Henrikas Radauskas       Kornelija Jaunutė ragana vardu Kornelija Į savo raudonus kaip lapė plaukus Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę, Joja ant žaibo ties drebančia jūra. Ir paėmus rykštę, bjauri Kornelija Pradeda pliekti jūrai per veidą, Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują, - Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų. Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija, Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis, O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą. Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija Nujoja obelų viršūnėm, Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai, Žemėj sudužę baisiai klykia. O nakčiai sutemus, graži Kornelija Seka naktigonėn jojančius bernus Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį, Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.

Žmogus yra mąstanti nendrė

 Ne į temą norėčiau pridėti dainelę iš filologių gyvenimo Fizikos fakultete: http://www.youtube.com/watch?v=hC8gBHdMoDc Ir keletas mėginimų užrašyti ,,liapsus linqua":  Juozas Grušas + Balys Sruoga = Gruoša, Karalienė = Korolienė, ,,Eilėraščio = Eilučio" Ant mano Kalanavičiaus silkė. Po lapkričio dažniausiai ateina gruodis. ,,Nerėk, aš nesuprantu, ką tu cypi" ,,Špygakulniai" (gerb. dėstytojas) ,,Šiknaspyglio kaimas" (gerb. gerb dėstytojas) ,,Vaikšto kaip naujagimė žirafa" (gerb. gerb. gerb. dėstytojas) ,,Labai geras palyginimas. Aš jį tuoj surasiu, jei nesurasiu, tai prisiminsiu" (gerb. dėstytoja) ,,Kairysis sparnas sėdi liūdnais veidais, negali dalyvauti visuotinėje intelekto šventėje" (chebra nepadarė namų darbų, kuriuos mes visą paskaitą aptarinėjome) (gerb. tas pats dėstytojas) ,,Kaimiečiai yra kažkas tokio: nusiperki batoną, už kampo suėdi" (gerb. kitas dėstytojas apie tai, kodėl kaimuose nėra kavinių) ,,Morkai sužėlė kai

Duoklė seniems laikams arba kodėl reikia kalbėtis?

Listen my ,,Notion"  Ilgai lauktas šiandienos  vakaras turėjo būti linksmesniu už dieną - juk šiandien mano seniai planuotas klasiokų susitikimas. O... Bet... Tačiau... Kažkokiu būdu jį pakeitė keturių draugių eilinis pasimatymas. Ne, aš ten nuėjau. Kažkas kitas (o gal geriau - kiti) ten neatėjo. O ir su tais, kuriuos sutikau, kalbėta, tačiau nepasikalbėta. Žinoma, yra žmonių, su kuriais būna gera ir patylėti. Tačiau juk keista būtų susitikti po keletos mėnesių ar net metų ir tylėti. Prie mūsų stalo tylos nebuvo. Tačiau ar nebuvo jos tarp mūsų? Kodėl iš viso reikia kalbėtis? Juk užtektų pažinti vien tylos kontekstą. P.S. Šios suvargusios mano eilutės turbūt neatneš niekam jokios naudos. Tad bent ,,Kings of Leon" paklausykit. Tebūnie tylus ,,notion"...

Susirgau žadintuvum nenuogirduvum :(

Get up!  Tikrai taip. Reikia mane žadinti šaižiu ,,get up" arba mesti iš lovos. Į kažkokius pakutenimus, pajudinimus,  pastumdymus, antklodės atėmimus aš nereaguoju. Apeliavimas į sąžinę nebepadeda. Tai tikrų tikriausias meškos miego sindromas, prasidedantis lapkritį, pasibaigiantis kažkada... O kartais atrodo, kad niekada.

Trys mirksniai iki Kalėdų

  Kai jau nutinka taip, kad vieną dieną net dvi mano draugės švenčia gimtadienį, žinau - už dvylikos dienų ištiks Kūčios. O siaube, už dvylikos!!! (kaip gerai, kaip gerai, kad iki pačios gruodžio dvyliktos dar liko trejetas parų). Taip. Laikas dabar skaičiuojamas paromis, nebelieka šiandien ir rytoj, o tik ,,vėliausiai už dvylikos valandų turėčiau nusiųsti dar vieną atsiskaitomąjį darbą". Pala, jei jį siunčiam rytoj, vadinasi iki Lit.m.i.m.wtf.m. atsiskaitomojo darbo parašymo liko mažiau nei 5 dienos. Darbas. Kalbant apie darbą, tai liko penkiolika minučių   susiruošti į tą apčiuopiamą ir visai neliteratūrišką.    Taigi telieka prabėgant šūktelt- sustok, akimirka žavinga. O jei jau nestoji tai bent RAMYBĖS duok. Ir dar pridursiu - šiandien pastebėjau, kad jau turiu vieną sekėją (tai pirmas, neskaitant to pirmojo, kuris kažkaip nemokėjo prisijungt. Ačiū, kad kažkada mane skaitėte, panele Zy. Ir... Panele M. - suraskite būdą mane sekti, aš Jums sentimentalius ilgesio laiškus paža

Atokvėpsmiai

Tai muzika ir meilė. Poezija ir pasaulis.

Kitas mano mylimas vyras - Filologijos fakultetas

Vaizdas
Taip yra. Manot - konkurencija? Klystat, nes aš paprasčiausiai myliu du vyrus. Koks ir kas toks pirmas aš nesirengiu išduoti, o štai apie antrą galėčiau kalbėti nesustodama. Visų pirma, jis niekada neįsižeis, o antra - jis yra viešas reikalas, toks viešas, kad nesu nei pirma nei paskutinė jo mylimoji (aštrus čia šis žodis, nes jis nei vienai ir niekados neprisipažino meilėje, tik visos nujaučia, kad be mūsų jis liktų baisiai vienišas). Tai, apie ką aš kalbu, yra mielas senučiukas su palygintom raukšlėm.Vilki šviesiu rūbu, tačiau viduje yra pilnutėliausias tamsiausių užkaborių, kuriuose (girdėjau gandus) net vaidenasi. Nuotaikas jis pakeičia du-tris kartus per metus, dažniausiai sausį ir birželį, tačiau kartais ir rudens pabaigoje baisiausiai apsiniaukia ir darosi kažkoks rūstus ir vis tamsesnis. Tiems, kas nebuvo jam paskyrę pasimatymo žiemą, dėrėtų atsiprašyti ir nuolankiai ištaisyti šią klaidą, nes pamačius jį maudantis mėnulio spinduliuose, visą panirusį į krištolines pusnis, galim

Humanitarė, dirbanti pardavėja

Taip. Toks yra dabartinis mano statusas ir nieko čia gero ar nepakeičiamo. Tačiau... Nieko ir labai blogo. Tai tiesiog DARBAS, kuris turi savų blogų ir gerų dienų tokių kaip vakar ir šiandien.Turbūt nemenkai pažįstamų daliai įdomu, kokia aš esu darbe. Išsiblaškiusi ar tiksli, linksma ar susiraukusi, drąsi ar bailiukė. O būna visaip. Būna ir taip, kad norisi parašyti keletą linksmų patarimų, kurie gimė iš (ne)malonių mano patyrimų. 1) net jeigu dirbi dar tik penkis mėnesius ar mažiau, žinok, kad visada gali pasiimti NEAPMOKAMŲ atostogų ir praaušinti galvą ar paskaudinti ją mokslais. Tačiau jei jau išėjai neapmokamų atostogų, tai grįžęs/usi į brigadą (turbūt dar ilgai šis žodis kels man juoką) nenešk krūvos vaisių vien todėl, kad taip elgiasi kolegės grįžusios iš savo APMOKAMŲ atostogų :D 2) kaip elgtis, jei nori du kartus per vieną valandą nugalabyti kasos aparatą taip, kad paskui stovėtum šalia jo ir kurtum jam prašymų litanijas su priežodžiu ,,įsijunk". Visų pirma, prieik prie

(Ne)reikalingas arba trys metai tylos

Darbai darbeliai veja, jie nelaukia, jie kišasi į sapnus ir drauge atsiveda rytinę baimę NESUSPĖTI. Mano para kaip ir visų mirtingųjų turi tik dvidešimt keturias valandas. Iš jų bent aštuonias turiu miegoti (sveikatos labui, nes kitaip būva bloga), bent valandą privalau praleisti stotelėse, autobusuose ir troleibusuose, šiek tiek daugiau nei keturias - darbe, visa kita neproporcingai paskirstyta Universitetui, mokslams, rašymui, draugams ir naujiems atradimams. Jiems labiausiai laiko ir pritrūksta, todėl aš ,,labai teisingai" elgiuosi  dabar sėdėdama ir verkšlendama pirmąjame savo blogo (duok Dieve, į gerą) įraše. Gal todėl jis ir nereikalingas - nes laiko jam paroje nenumatyta, tačiau neabejoju, kad bus surasta, pasiteisinant savo Magijos kategorija. O mano Magijai reikia nedaug - tik arbatos puodelio, kai už lango plyšauja vėjas, užrašų knygelės arba kompiuterio ir blankios stalinės lempos šviesos. Taip - ramybė grįžta vakarais, o aš beveik trejus metus rašiusi tik sau pagaliau