My little joys of living

   (Ne)reikalingas kurį laiką buvo numestas į šalį. Negaliu sakyti, kad todėl, jog nieko nevyksta. Vyksta, tik dažnai tas vyksmas atrodo pakankamai neįdomus ir nesvarbus, kad apie tai rašyčiau, arba įspūdžiai nublanksta greitai. Arba nebemoku rašyti.    Šį faktą mėginau paneigti dalyvaudama viename dramaturgijos konkurse ir po visų tų metų kai nerašiau ištisų pjesiukių (pjesėmis vadinti neleidžia pagarba rimtiems dramaturgams), o tik vieną kitą fragmentą, buvo kažkoks ,,vau". Pasirodo, scenos kalba man artimesnė negu bet kada anksčiau ir rašyti yra įdomiau nei kada nors anksčiau. Vis pagalvoju, kad nesu jau tokia unikali, kad gyvenčiau iš rašymo, bet niekas man nedraudžia rašalioti, jeigu man tai malonu. Tik reikia kažkaip suspėti: užsidirbti, pavalgyti, pamiegoti, pasimokyti, pasidalinti, pasidžiaugti, pabūti... Ir dar daug ko reikia. (,,O tempora, o mores!")   Ant stalo Meko ir Niliūno dienoraščiai, nebaigta skaityti Ionesco pjesė, o man atostogos! Šį įvykį paminiu prakti

  22:54 baisiai skauda nuvargusias kojas, o galvoje ne vien tik Algimantas Mackus. Gaila, o turėčiau dabar jau dėlioti paskutinius taškus savo ,,puikiam" pranešimui, kurį skaitysiu ne vėliau kaip rytoj 9 valandą ryto. Aš nežinau, ko žmonės iš manęs tikisi, tačiau suprantu, ko aš noriu iš savęs ir man atrodo, kad šitai jau yra gerai. Mintys jau mielai nebegultų į popieriaus lovas, o palydėtų mane saldžiam nakties miegui, tačiau aš nutvėrinėju jas po vieną, už kojos, ir  taip stengiuosi neprarasti budrumo.   Diena buvo gera, nes:   a) šiandien turėjau piktą klientę ir galiausiai priverčiau ją nusišypsoti. Taškas man.   b) jau galiu įkvėpti pavasario   c) liko pora dienų ir keliausiu į tėviškę   d) paskaita apie Škėmą ir Pūkelevičiūtę buvo įdomi :)   e) bėgdama iš paskaitos į darbą spėjau užkąsti   f) galiu mąstyti apie Mackų kiek telpa, nes visi kiti šiandienos darbai jau padaryti...

   Bepročiai nebevaikšto Neries ledu, o kieme jau telkšo balos.  Vakar vakare užgniaužė kvapą akimirka - tam pačiam akmenimis grįstame kieme, šalia didžiulės balos stovėjo maža mergaitė ir dainavo ,,la la la, la la la, kokia didelė bala". Tada aš vėl supratau, kad realybės kloduose gali glūdėti fantazijos lobiai. Ir nepaisyti pavasario yra tiesiog neįmanoma. Jis jaunas, gražus ir veržlus - mano metų laikas.   Norėtųsi sakyti mano fronte nieko naujo, bet visada būna nauja. Katutis, prisiekęs krevečių gerbėjas, naujai surasti Katiliškis ir Škėma, naujas veidas parduotuvėje A., naujo darbo paieškos, naujos baimės ir naujos laimės kaip ir, rodos, iš naujo surasti skaitymas ir rašymas. Ir kovo aštuntosios džiovintų braškių saldainiai. ,,Džiaukimės tuo, ką turim e, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas" Seneka