Arba

   (Ne)reikalingas kurį laiką buvo numestas į šalį. Negaliu sakyti, kad todėl, jog nieko nevyksta. Vyksta, tik dažnai tas vyksmas atrodo pakankamai neįdomus ir nesvarbus, kad apie tai rašyčiau, arba įspūdžiai nublanksta greitai. Arba nebemoku rašyti.
   Šį faktą mėginau paneigti dalyvaudama viename dramaturgijos konkurse ir po visų tų metų kai nerašiau ištisų pjesiukių (pjesėmis vadinti neleidžia pagarba rimtiems dramaturgams), o tik vieną kitą fragmentą, buvo kažkoks ,,vau". Pasirodo, scenos kalba man artimesnė negu bet kada anksčiau ir rašyti yra įdomiau nei kada nors anksčiau. Vis pagalvoju, kad nesu jau tokia unikali, kad gyvenčiau iš rašymo, bet niekas man nedraudžia rašalioti, jeigu man tai malonu. Tik reikia kažkaip suspėti: užsidirbti, pavalgyti, pamiegoti, pasimokyti, pasidalinti, pasidžiaugti, pabūti... Ir dar daug ko reikia. (,,O tempora, o mores!")
  Ant stalo Meko ir Niliūno dienoraščiai, nebaigta skaityti Ionesco pjesė, o man atostogos! Šį įvykį paminiu praktikuodama buitinį alkoholizmą (ne su veidrodžiu), o ryte skambina Z. ir sako, kad nori ,,tūso". Mano sąžinė netikėtai pabunda ir trenkia kirbančiam ,,noriu". Šis lieka norėti toliau. Žodžiu, vidinis norų ,,bedantizmas" ir tiek.
  Ir vis tiek žuviukas Nemo yra geriausias žmogaus draugas! :)

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip