Justės blogas

2012-01-31

Pakuojami prisiminimai prabyla

  Keistas tas jausmas, kai namus, kuriuose gyvenai, žada perimti kiti žmonės. Nebelieka nieko kito tik susirinkti visus prisiminimus, susikrauti į dėžes drauge su pakuojamais daiktais ir išsivežti. O kad praeitų dienų vaiduokliai taip paklustų ir nesklandytų sienomis, netūnotų spintose ir kilimų dulkėse...
   Ilgi svarstymai apie išsikraustymus, kai gerai  paieškojus ir radus labai labai patinkantį buto variantą vieną dieną persikraustysime pavirto staigiu reikia išsikraustyti. Kažkoks visai nenorimas tas reikia, o ir lauke gilus minusas... Tačiau jei reikia tai reikia, o ir vietą susiradom greitai... :)
   Ir gerai, įsiteigsiu, kad visi šie vaiduokliai tik mano galvoje, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję vienas sienas pakeisti kitomis ir kad vienintelės tikrai mylimos yra gimtųjų  namų sienos. Įsiteigsiu ir atlaikysiu dar keletą naujai išnuomojamo mūsų senojo buto apžiūrų, kai privalai įsileisti svetimą į savo dar sapnais alsuojantį kambarį...
Taigi - praeitų dienų vaiduokliai tegu gyvena mano minčių saugyklose.

O čia šiek tiek vaiduoklių iš kiekvieno namų.


p.s. O vieną dieną aš gyvensiu senoje saulėtoje sodyboje, kur galėsiu uždaryti langines, kai bus baisu, kur įkurdinsiu daug daug lentynų ir apgyvendinsiu kelis šimtus knygų. Kur apie kojas glaustysis bent trys dideli katinai ir išdykaus pora laimingų ,,pypliukų". Tiesa, dar reikės persodinti sodą, įrengti supynes, prisodinti gėlių, prižiūrėti daržiuką ir dar daug daug ko reikės...
   Et, iš tiesų gražus yra rūpestis...





2012-01-30

Apie knygas ir gyvenimo džiaugsmą

 Dienos pastebimai šviesėja ir ilgėja, o drauge su saule grįžta ir energija ir nuotaika ir visa kita, kas telpa į tokį giedrą žodžių junginį gyvenimo džiaugsmas. Aš kaip ir nežinau, kurie žmonės yra turtingesni - tie, kurie gyvenimo džiaugsmo niekada nepraranda, ar tie, kurie praradę ir vėl suranda, bet palaikau antrąją grupę ir pati jai priklausau. Juk kiekvienas praradimas yra kelias į atradimą, kiekvienas kelias į naują atradimą yra gera pamoka. Neverk pametęs, nesidžiauk suradęs šįryt suprantu kaip - džiaukis pametęs, džiaukis suradęs, nes pamesti ir surasti yra daug didesnis džiaugsmas negu niekados nesužinoti, ką tai iš tiesų reiškia. Žodžiai, žodžiai... Man kartais pačiai baisu dėl to, ką ir kaip kalbu. Taip būna, kai galiausiai supranti žodį esant galingu įrankiu - prisiminkim, kad ir žodis žeidžia ... O visai neseniai man buvo labai lengva įvairius žodžius interpretuoti per aštriai ir susižeisti. Bet visa tai, kas buvo bloga, vieno žmogyčio pagalba aš jau seniai sudėliojau į dailiai kaustytas skrynutes, užrakinau ir išmečiau į šulinėlį vienoje senamiesčio kavinių. Anksčiau niekad netikėjau, kad saviįtaiga veikia, bet pasirodo, gali. O gal tai šaltas oras gaivinantis smegenis ir saulė, besiridinėjanti žeme nuo pat ryto?
   Nežinau ar čia todėl, kad šiltai ir patogiai gyvenu, bet visiškai nebijau tų baisenybingų -27 ar -30 :) Tebūnie, kaip jau minėjau, šąlant dienos ir naktys giedresnės. O mes sėdim sau vakare po penkiom ,,kaldrom", žiūrim tą paslaptingai gražią, įsimylėtą animaciją ir valgom pusiau karamelinius ledus. Šaltai šilta, jauku, skanu ir gera kompanija. Ko daugiau žmogui norėti?
  Ech, puikus tas gyvenimas, kai Universitetas suteikia savaitėlę užtarnautų atostogų. Tada atsiranda laiko ir gali miegoti kiek telpa, mąstyti kiek telpa, ir pavalgyti spėji kaip mama sako - kaip žmogus ir dar daug malonumų tokių kaip skaitymas, rašymas sau ir susitikimai su senais draugais ir knygų knygų knygų paieškos knygynėliuose. Todėl stengiuosi nesinešioti grynųjų, o pamačius senamiestyje Rotą ar Mint Vinetu, neužsukti. Kažkokia indėniškai magiška vieta tas Mint Vinetu, aš Jums sakau. Tokios tobulos atmosferos be meilės magijos nesukursi. :)
  Kalbant apie knygas - šįkart apie jų pavidalus ir realų svorį - poroje mano lentynų jų visai nedaug, bet nuojauta kužda, kad kažkas keiksis labai, kai visas jas ateinantį sekmadienį reikės pervežti į naują būstą. O jame tiek daug lentynų... Svajonė pamažu išsipildo. Liks daug vietos, kurią su laiku būtinai reikės užpildyti.:)
  Taip. Paskutinė savaitė mano senuosiuose (bet ne seniausiuose) namuose, kur praleidau daugiau nei metus. Nesakysiu, kad viduje niekas nekirba - kirba visos ašaros ir visi juokai, ir akimis fotografuoju sienas, norisi jas išsinešti kartu su prisiminimais, giedrais ir žavingais. Et, bet menki tatai yra gyvenimo džiaugsmo trukdžiai. Juk rengiamės perjungti programą...

O čia šiek tiek kavos su ,,Le cafe" klipuku. :)

2012-01-25

Poezija yra vaistas nuo nerimo

  Nebe(su)skaičiuoju dienų praleistų su Liūne Sutema. Visos jos greitos ir skaidrios, nes be galo įdomus yra skaitymas. Skaitymas ryte lovoje, skaitymas troleibuse, skaitymas darbovietėj prieš darbus geriant arbatą, skaitymas vakare. Skaitymas, kai naktį negali užmigti... Skaitymas, raminant geliantį kūną. Skaitymas prieš miegą - toks jis buvo vakar, kai ,,užkibau" už šio Liūnės Sutemos eilėraščio ir skaičiau jį tol, kol užmerkiau akis gilesnei ,,vizualizacijai" ir užmigau.
  Nežinau, kodėl šis eilėraštis man toks nepaprastas. Ar tik man atrodo, kad jame yra dalis kiekvieno vaikystės? Tos nepaprastai paprastos.

angelas sargas

Nesaugojo jis manęs -
aš jį sekiojau vaikystėj.
Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą,
už kurio plaukė pavasario liūčių
ir polaidžio vanduo -
nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą,
garuojatį nokstančia šiluma -
bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną
senutės, džiovinančios saulėj
pelkių ir miško žoles.

Ir kai raminantys motinos žodžiai
pastatydavo angelą sargą 
vakarais tarp manęs ir tamsos,
aš laukdavau iki jisai užmigs,
kad galėčiau ilgėtis
nebraidyto vandens už pylimo,
neragautų vaisių sode
ir senutės, renkančios žoles
mano nemigai.

Neišsaugojo jis manęs,
tik aš jį savyje išnešiojau,
bailų ir atsargų
angelą sargą, savo vaikystės.


Liūnė Sutema, Poezijos rinktinė, 1992, Vilnius, 61.

2012-01-19

Nemigos naktys išeina

 Nemigos naktys išeina, tačiau paskui save palieka atidarytas duris. Ne visada jos būna kupinos nerimo, kartais ir labai ramios su visokiais supančių daiktų padėliojimais, pasvarstymais, kam jie reikalingi, kam reikalinga aš ir su (ne)giliais parašinėjimais. Tokios nemigos naktys visada yra laukiamos su puodeliu arbatos mano rankose. O snieguota praėjusi naktis buvo paskutinioji sesijos nerimo naktis. Na, gal ir pirmoji, nes kurį laiką siekiau užsibrėžto tikslo mokytis tik dienomis, o miegoti tik naktimis. Tačiau aš ne aš, jei savo taisyklėms nesumanyčiau išimčių. Juolab, jei dalykas toks kaip XX amžiaus literatūros teorijos, apie kurias reikia mokytis, o ne tikėtis, kad kažkur tavyje glūdi įgimtas metafizinis žinojimas. Ir egzaminas praėjo visai gerai...
 Egzaminai, egzaminai... Kiek galvos skausmo per juos, o naudos nelabai yra, nes vis tiek dažniausiai pamiršti, ką susikišai į galvą per keletą parų, o atsimeni tai, apie ką teko klausyti, diskutuoti... Ir šiaip tas visas studentų sustatymas į eilutę. Kaip prie duonos tais laikais, apie kuriuos man vis pasakoja močiutė. Kažkam duonos teks, kažkam ne, ir aš čia nesukčiau galvos, jei tos pačios eilutės nestovėtų ir stojant į magistrantūrą. Tačiau dar pusantrų metelių ir kaip sako viena gera mano patarėja - ,,negadink sau sveikatos dėl to, kas bus, o gal ir nebus". O aš taip kartais mėgstu... Prisisvajoti.
  Ir atrodo juk nepraleidau. Nei sniego užklojusio žemę, nei muzikos garsų žadinančių rytais, nei nevaldomo juoko vidury nakties neatsižadėjau... Bet kažko lyg tamsu vienam širdies kamputy. Nujaučiu, kad gal todėl, kad vienas metas dabar keičia kitą. Ir nežinau, ką aš veiksiu, kai jau nebereiks mokytis naujam egzaminui... Gal skaitysiu ir rašysiu SAU. Juk šitaip seniai to nedariau.
  Tad šiandien tiek (ne)reikalingo teksto. 

p.s.  Magija be poezijos, ne magija... Todėl pasiklausykime žiemos.

Labanakt.


2012-01-12

Mergina, kuri nemokėjo gaminti

   Papasakosiu Jums vieną istoriją. Ji visiškai nesusijusi nei su manimi, nei su mano tėvais, draugais ar sugyventinais. Tai tik paprasčiausia istorija. Taigi:
   Kartą gyveno mergaitė, kuri nemokėjo gaminti. Kol buvo maža, jai gamindavo močiutė, mama ar sesė, vėliau grįžusi iš mokyklos ji visada rasdavo garuojančius mamos skanėstus, o besisvečiuodama  būdavo svečias-tinginys ir nei kepdavo, nei virdavo. Negamindavo tai dar nereiškia, kad nepadėdavo. Mokėjo ji ir tešlą šiokią tokią užminkyti, ir ,,virtieniuką" suraityti ir sausainių formas padaryti ir kitus darbus, kur buvo galima ką nors prikurti ar sufantazuoti. Niekada nefantazuodavo tik su pipirų ar druskos kiekiais - ne kartą po tokių kūrybinių dirbtuvių šeimai teko ieškoti kitokios vakarienės. Tačiau mergaitė nebuvo tokia beviltiška - kartais jai visai gerai pavykdavo. Na, jei kas nors stovėdavo šalia.
   Jai visada rūpėjo kiti pasauliai, o įžengus į virtuvę - juolab. Juk virtuvė jai ne darbo, o poilsio ir pasvajojimų zona - puodas verda pats, reikia laukti (kaip mama sakydavo ,,po puodu juk nepalįsi, nepašildysi, kad greičiau", o tuo tarpu galima ką nors skaitalioti, svajoti, prisiminti, o taip jau žiūrėk - vos nusisukai, o jau kažkas tam maistui nebegerai. Tačiau laikas bėga (et, banaliai istorijai banalios frazė) - kai ant nosies kabėjo baigiamieji abitūros egzaminai ir visi aplinkui ėmė kalbėti, kad štai mergaitė jau suaugo (o ji to visiškai nejautė) ir tapo mergina, šis tas pasikeitė. Ji pasirinko gana mąstytojišką profesiją, įstojo į Universitetą, išsikraustė iš tėvų namų ir nutarė, kad dabar jau bus laiminga. Žinoma, apie virtuvę ji net negalvojo. Pasiėmė reikalingų rakandų, bet, ką su jais veiks, nelabai ir žinojo. Tačiau, gyvenimas priverčia. Ir štai po kiek laiko mergaitė jau mokėjo gaminti idealius karštus sumuštinius, šaltus  sumuštinius, sumuštinius prie arbatos, sumuštinius prie kavos, sumuštinius pusryčiams, sumuštinius pietums ir sumuštinius vakarienei, sumuštinukus draugams ir sumuštinukus į Universitetą. Ir nesvarbu, kad jie nelabai ten kuo skyrėsi... Bet sumuštiniais gyvas nebūsi, tad ji ir omletukus ir net bulves kartais kepė, na ir dar ten kažką, ką laikė normaliu maistu. O tą normalųjį iš kelių komponentų sudarytą davinį ji gamindavo su draugais ir pas draugus. Ir turėjo visai neblogą savybę - nepakęsti nešvarių indų. Tad juos plovė ir dar kartais ką papjaustydavo, tačiau beveik niekad nesiartindavo prie viryklės. O jai gerai sekėsi - indai jos rankų paliesti krito, bet nedužo, ji apie daužymą tik pagalvodavo, pagrasindavo, tačiau niekad to nedarydavo (kaži, ar taip pat ir nedarys). Ir vieną dieną ta mūsų gan nuobodoka mergina, patikėjo, kad gali sau pietums pasidaryti ne tik omletą, pusgaminius ar koldūnus, bet ir sudėtingesnius... pusgaminius. Tačiau iškepti nemokėjo, o mėgindama kepti ne pati, o tam skirtam įtaise ir sudegino. Galiausiai atsisėdo ir tarė: ,,Salotos yra visas mano gyvenimas". Mat salotas, tas su kiniškais kopūstais, ji mokėjo pasigaminti. Ir net labai skanias. (Čia buvo kulminacija. Apie tolimesnius įvykius istorija nutyli.)
   O dabar  kita istorija. Kartą gyveno berniokas, kuris mokėjo gaminti, iš prigimties žinojo, ko ir kiek dėti ir dar mokėjo improvizuoti. Žodžiu, jam virtuvėje sekėsi...


2012-01-10

Didvyriai šiandien miega

 Pagaliau atėjo šventė ir į mano kiemą! Taip, įprastai ir gal banalokai prabildama noriu pasakyti, kad aš išgyvenau praėjusią savaitę (nuo pirmadienio iki pirmadienio). Žinoma, sakymas ,,išgyvenau", iš šalies žvelgiant, galbūt atrodo kiek per stiprus. Tiesiog praėjusi savaitė buvo taip sunki, kad tokios gyvenime neprisimenu: retorikos rašomasis, Henriko Radausko analizės baigtinių strichų sustatymas, Antano Vaičiulaičio ,,Tešlinio žmogučio" intensyvus nagrinėjimas, vertimo teorijos egzaminas, XX amžiaus lietuvių literatūros egzaminas. Taip, išvardinsiu, surašysiu, kad kada tinginiaudama paskaityčiau ir susigėsčiau - ,,štai kokia darbštuolė buvau". Tiesa, tomis bemiegėmis naktimis labai padėjo tokio žmogyčio nuolatinis aktyvumas: ,,Kaip tu? Kaip sekas? Mokais? Gal aptariam kokį autorių?". Ir aptariam, atveriam dar neregėtas programos ,,skype" galimybes - pasirodo, ja naudojantis, ir dar kokias diskusijas galima rengti. Iš tiesų, tai bijau pagalvoti, kaip baisiai aš visas tas dienas turėjau atrodyti... Pabąlus, pajuodus, atsijungus, ,,restartinanti" smegenis. Na, ir jei ne toks žmogus, sėdintis prie gretimo stalo, tai tikriausiai būčiau užmiršus ir valgyti. Tik jo dėka kas vakarą tvarkingai gaudavau vakarienę ir nelabai pirštą prie jos kišdavau. Ir arbatos... Daug arbatos (nes kava pasilpusiam organizmui jau per stipri). Žinoma, nemenkai prablaškė ir su studijomis derinamas darbas. Tačiau atėmė ir daug laiko, o tai, noriu ar nenoriu, veikiausiai atsilieps rezultatams....
Na, o kol kas jaučiuosi mieguista didvyre, grįžtančia iš mūšio. Tad šiandien - poilsis, miegas, darbas ir kol kas jokių minčių apie artėjančius kitus egzaminus.

2012-01-08

aš nežinau arba neskaniai sentimentalus ,,gal"

 Intensyviai vyksta pasiruošimas XX amžiaus I pusės lietuvių literatūros egzaminui. Vidurdienis su Lazdynų Pelėda ir nejučia prieš akis atsiveria prisiminimai. Kai buvau kokių 17-kos, parašiau tokią tarsi inscenizaciją, remiantis jos kūriniu ,,Motulė paviliojo". Šiandien nesunkiai radau tos pjesiukės recenziją. Ir dar kartą paklausiau savęs ,,Ar jau užaugau pakankamai, kad drąsiai grįžčiau prie dramaturgijos?" Juk, pasak, keleto asmenų, aš galiu. Tačiau nežinau, ar jau ateina tas metas, kai rašai, nejausdamas tave supančios realybės. Tik personažo skausmą. Tik jo veidą, rūbo skiautę, pasisukimą. Tejauti tik teksto tempą  ir atsitraukus vis dar matai išgalvotas dekoracijas... Atsimenu, kažkas sakė, kad mano matymas labai jau sceniškas. Bet aš nežinau, ar tai gerai. Kaip ir faktas, kad filologijos studijos taip pamaitino mano literatūros ar rašymo alkį, kad brūkštelti kelias eilutes savam personažui, nedrįsau iki pat praėjusių metų rudens. Aš nežinau, ar reikalinga buvo tai, ką aš dariau. Kaip nesuvokiu ir to, ar rašinėjimai, reikalingi man, reikalingi ir kitiems. Gal...
 Taigi recenzijos tekstukas (pasirodo, jį galima surasti paprasčiausiai ,,pagūglinus":

,,Tai įdomus Lazdynų Pelėdos apsakymo epizodų inscenizavimas ir šiuolaikinis mūsų tikrovės analogas. Toks kūrybinis sumanymas vertingas jau tuo, kad pristato nustumtą į pašalį lietuvių klasikos kūrinį. Bet autorei rūpėjo daugiau: ji pastebėjo, kad ir mūsų dienomis vyksta dramatiški šeimų gyvenimo sukrėtimai, kad dabar pasikeitus socialinėms sąlygoms atsiranda vis daugiau moralinių problemų. Todėl pjesės veiksmas nuolat perkeliamas iš praeities į dabartį, padalinus sceną į dvi dalis ir keičiant apšvietimą. Ir vienu, ir kitu variantu vaizduojamas nelaimingų vaikų gyvenimas. Bet abiem atvejais kuriamas šviesus motinos paveikslas. Taip išryškinamas didžiųjų vertybių ir būties trapumas.
Lakoniškai, tipiškai charakterizuojami nenusisekusios šeimos personažai: girtaujantis tėvas, jam kompaniją palaikanti bjaurioji pamotė ir du mylintys tikrąją, žuvusią avarijoje motiną vaikai. Autorei geriausiai pasisekė individualizuoti keturiolikmetį Saulių ir trylikametę Grėtę. Nors mergaitė yra jaunesnė už brolį, bet daug jautresnė, įžvalgesnė, artimesnė motinai, stipriau reiškianti emocijas. Saulius-tikras paauglys, linkęs neparodyti jausmų, mėgstąs ironizuoti ne tik tėvą, bet ir seserį. Vaikai įskaudinti netekties, todėl paaugliškai žarsto karčius žodžius tėvui, pamotei, vienas kitam. Tačiau pabaigoje juos matome dar daugiau gyvenimo sulamdytus, besilaikančius vienas kito. Todėl čia ir jų ironija nebetaikoma vienas kitam, net ir ne tėvui, bet krypsta į pamotę, kuri vaikų nekenčia. Taigi veikėjų charakteriai rutuliojasi - parodoma, kad lemtingi išbandymai kankina, bet ir brandina.
Veiksmo intriga užmezgama jau pirmosiomis veikėjų frazėmis, kai vaikai nerimauja dėl iš darbo negrįžtančios motinos. Kiekvienas veiksmas įtampą stiprina: iš pradžių sužinome tik nelaimės prielaidas ir dėl to kylančius vaikų ginčus, vėliau informuojama apie motinos žūtį, o trečiame veiksme suduodamas dar žiauresnis smūgis –tėvas parveda pamotę.
Pjesės pabaigą autorė interpretavo kitaip nei Lazdynų Pelėda: ir girdėdami motinos šauksmą, ilgėdamiesi jos, vaikai turi susitaikyti su tikrove, kad neištiktų dar didesnė blogybė-gyvenimas vaikų globos namuose.
Autorė moka ir tradicinėse situacijose pamatyti individualų skausmą, ir savitas problemas. Laikydamasi visų dramaturgijos principų, geba kurti įdomų, gyvą dialogą. Turtinga ir pjesės kalba: vaikai ne tik švaistosi šiuolaikiniu paauglių žodynu, bet ir buvusią gerąją namų dvasią nusakančiais posakiais, įvairiais palyginimais, pvz.,“bėda ji vaikščiojanti“, „lapas prie užpakalio“, „kaip katė pūkų gniutulą gerklėj“.
Iš poros veikėjo žodžių atsiskleidžia šeimos santykiai ir su kaimynais, ir nerimą vaikams kėlęs gandas apie motinos galimus ryšius su bendradarbiu.
Visa tikslinga, nukreipta į konflikto stiprinimą. Ir vis dėlto toks literatūrinis perkūrimas nėra atradimas. Jaunoji dramaturgė, tikiu, turi dar daug ką pasakyti originaliau.
Daug kūrybinio nerimo ir pavasariško įkvėpimo!"

2012-01-05

Visa reginti gimė

 Iki praėjusių metų gruodžio 16-tos aš nemėgau Henriko Radausko kūrybos kaip kad dažniausiai nemėgsti to, kas tau nepažinu. Nemėgau, kol nesusitikau su visa reginčia Kornelija: Eilėraštį galite pasiskaityti čia!
Šiąnakt ilgam atidėtą darbą teko užbaigti. Pateiksiu jį įvertinti dėstytojai ir, kad jau pradėjau šia tema gruodžio 14, tai ir Jums atiduosiu duoklę. Filologai - žiūrėkite kritiškai, kaip jums ir priklauso, kitų sričių specialistai - galbūt Jums tai bus tiesiog įdomu.

Raganos mitas Henriko Radausko eilėraštyje ,,Kornelija"

  Vienu iš pagrindinių poetu modernistu vadinamo Henriko Radausko kūrybos bruožų galima pavadinti nepaprastą jo pomėgį transformuoti tikrovę, ją perkeisti taip, kad atpažintume mus supančios aplinkos detales, tačiau atsidurtume kiek kitokiame – fantastiškame, pasakiškame eilėraščio pasaulyje, kuris dažnai yra kupinas pasakų ir mitologinių veikėjų. Vienas iš tokių kūrinių, yra eilėraštis ,,Kornelija“, 1950 m. pasirodęs rinkinyje ,,Strėlė danguje“.
Kalbant apie eilėraštyje funkcionuojantį mitą, reiktų paminėti, kad ,,Kornelija“ tai siužetiškas kūrinys, kurio vyksmas atskleidžiamas per mitologinį personažą – raganą. Skirtingai nei kituose Henriko Radausko eilėraščiuose, ragana Kornelija čia yra ne vienas iš keleto minimų mitinių personažų, o vienintelė, per kurią ir yra išpildoma eilėraščio prasmė. Kornelijos būsenos, išvaizda, jos aplinka ir veiksmai iš tiesų yra pateikiami be galo nuosekliai, tačiau drauge pasiekiama ir gili, sukrečianti emocija, atskleidžiamas vitališkas gamtos grožis, išlaikoma įtampa.
Kodėl jaunutė ragana pavadinama Kornelijos vardu, galima pamąstyti remiantis žodžių etimologinėmis prasmėmis. ,,Ragana“ etimologiškai gali būti traktuojama ,,raguota būtybė“, o tai drauge ir leidžia galvoti apie raganos giminingumą raguotam velniui. Kornelijos vardo kilmė taip pat aiškinama lotynišku žodžiu ,,ragas“ ir taip, atsiranda tikimybė, kad ragana pavadinta Kornelijos vardu neatsitiktinai. Šie etimologiniai ryšiai tarsi paryškina pačios Kornelijos egzistavimą eilėraštyje – raganiška, demoniška ji tampa jau vardu, o tai padeda sukurti vientisą ir nedalomą Kornelijos kaip raganos, mitologinės būtybės įspūdį.
Būtent įspūdžio kūrimui, parodymui, kas tokia ir kokia yra Kornelija skiriama ir visa pirmoji strofa.
Čia kuriamas gyvas, ryškus jaunos patrauklios raganos portretas. Kornelijos plaukai ypatingi – raudoni kaip lapės, vadinasi ryškūs, išsiskiriantys, reti. Drauge tai galime suprasti ir kaip nuorodą į vieną iš pačios Kornelijos savybių – lapė dažniausiai simbolizuoja moterišką gudrumą ir suktumą, drauge tai dažna pasakų pasaulio, alegorijų veikėja, kuri dažniausiai savo suktumu siekia kam nors pakenkti. Iš tautosakos lobynų mus pasiekiantis raganos personažas taip pat dažniausiai minimas kaip bloga darantis. Kitas Kornelijos išvaizdos akcentas yra žalia žvaigždė plaukuose. Žalia – gamtiškumo, gaivalingumo ir drauge chtoniškų, paslaptingų iš gamtos kilusių būtybių spalva, dažnai sutinkama ir vaizduojant mitologines būtybes, pavyzdžiui velnias tautosakoje minimas kaip ponaitis, vilkintis žaliu rūbu.
Prasmingi yra Kornelijos vardo pakartojimą lydintys būdvardžiai ,,bjauri“, ,,žiauri“, ,,graži“, žiūrinti, ,,kaip bangos užkloja žvejus ir valtis“. Jais parodoma, kad ši būtybė yra daugialypė, kupina persikeitimų, todėl nenuspėjama ir be galo galinga. Raganos galybę dar labiau padidina jai priešpastatoma personifikuota, veidą įgavusi jūra. Įvyksta perskėlimas, deformacija, kai vanduo užuodžia kraują jūros, kuri sudaryta iš jo paties. Pati jūra yra ,,drebanti“, bijanti raganos kaip be galo stiprios, nežemiškos valdovės, kuri ,,joja ant žaibo“ ir plaukuose įsisegusi ,,mirgančią žvaigždę“. Iš tiesų, čia atpažįstame mitologinei raganai priskiriamas užduotis tvarkyti ne tik gyvosios žemės (jos gali sukelti audrą ir žaibus, perkūniją), bet ir Visatos reiškinius, dangaus šviesulius.
Trečiojoje strofoje Kornelija sutinkama kaip vaikiškai kvatojanti iš pačios sukeltų žmonių nelaimių. Žmonės jai, kaip ir mitologinei raganai tik žaisliukai, ji neturi užuojautos jausmo, yra žiauri ir nežino žmonių sielvarto, kuris toks didelis, kad nuskriaustieji ,,šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą“. Mitologinė ragana gali atimti iš žmonių sėkmę, pakeisti deivės Laimos skirtą likimą, tačiau drauge jos ir primena, kad blogio negali išvengti niekas, kad turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp jo ir gėrio, nes žmonės yra laikini, mirtingi.
Negailestinga, ,,bjauri“ ir ,,žiauri“ Henriko Radausko Kornelija neatsiejama nuo žemiškojo, išorinio grožio ir gyvybės. Kultivuojanti gamtos energiją, ji pati yra gaivalingas visa ko pradas, nes savyje nešioja galimybę gimdyti. Gamtiškumo išpildymui ragana pasirenka ,,stipriausiąjį“ (atkreipkime dėmesį – ne gražiausiąjį), nes ir ateisiantis turi būti stiprus ir nepaprastas. Grožis Kornelijos pasirinkimui įtakos nedaro – juk gražus, tai nebūtinai stiprus, kaip tik dėl savo grožio jis gali būti pažeidžiamesnis. Drauge tarsi patvirtinama taisyklė, kad gamtoje nėra vietos silpniems ir trapiems, o išlieka tik patys stipriausieji. Kornelija įkūnija ir moteriškumo galios idėją – nematome viliojimo pastangų – ji paprasčiausiai ,,išsirenka“, tad įvykus moteriškojo ir vyriškojo prado susikirtimui, nugali moteriškasis, nes jis sugeba kerėti. Taigi paskutiniame posme galime atpažinti ir dar vieną mitologinės raganos veiklą – jos žinioje buvo erotinis gyvenimas, kuris pirmykštėse bendruomenėse ne subanalintas, o priskiriamas maginei sferai.
Įdomus kūrinyje yra ir ritualo vaizdinys. Maginius veiksmus primena Kornelijos pliekimas ,,jūrai per veidą“ dėl kurio kaltės sukyla gyvybinės jėgos vandenyje. Autorius čia ne tik parodo raganos galybę, bet ir pasirenka labai stiprų vandens palyginimą su eržilu, kuris emocijai padeda net porą kartų ūgtelėti ir pasiekti aukštą įtampos tašką. Rituališka atrodo Kornelijos atsidavimo erdvė – naktis ir paparčiai primena magiškos Vasaros solsticijos naktį su paparčio ženklu, kai visos gamtos galios, taip pat ir raganiškos, sustiprėja, pasiekia aukštumą. Tai ideali situacija naujos gyvybės atsiradimui.
Aptarus mitologinę kūrinio erdvę ir prasmes, pažvelkime ir į pasakišką jo pasaulį. Matome Kornelijos, nujojančios obelų viršūnėm vaizdinį. Obelis ir ragana – dažnas pasakų derinys, įkūnijantis priešpriešą. Obelis – medis padedantis pasakos veikėjams pabėgti nuo raganos (pasakų situacija, kai obelis pakelia šakas nuo raganos bėgantiems ir muša pačią raganą) arba atskleidžiantis piktus jos kėslus (pamotės raganos sukeista dukrai neleidžia jaunikaičiui paskinti obuolių). Eilėraštyje Kornelija nujoja obelų viršūnėm, tačiau sudužusių obuolių klyksmas byloja apie priešpriešą, tarsi nori išrėkti neteisybę. Pasakiškai atrodo našlių ir našlaičių figūra – eilėraštyje kaip ir pasakose jų skriaudėja taip pat yra ragana. Tačiau dviejų aptartų erdvių – pasakiškosios ir mitologinės – nesupriešinkime, priimkime manymą, kad liaudies pasaka – tai degradavęs mitas. Todėl ir Henriko Radausko sukurta Kornelija yra personažas, kuris turi ir mitologinės ir pasakiškosios raganos bruožų.
Šis Henriko Radausko tikrovės transformavimas, kai eilėraščio vyksmas atskleidžiamas per be galo iracionalų mitologinį personažą, parodo mums autorių gebant gaivališką jėgą užfiksuoti tobula forma. Skaitytojas čia tampa tų pačių gyvybės proveržių vaizdų ir įvykių stebėtoju, galinčiu teisti, interpretuoti ir grožėtis.

2012-01-03

Byla A: drugeliai prieš varlytes

 Tebūnie... Išnaudosiu tas kelias atokvėpiui nuo darbų rašymo akimirkas blogo rašymui. Tačiau šįkart ne apie savo matematines formules kaip antai ši: 24 (para) - 8 (miegas) = 16 - 5 (darbas su kelione) = 11 - 1 (bandymai atsikelt, maistas, dušas) = 10 : 5 (turiu penkis darbus, kuriuos privalau šią savaitę užbaigti ar padaryti) = 2 val. vienam darbui. Žodžiu...  Kažkas dvokia. Turbūt viltis suspėti pelyja. :D
  Tačiau šįkart juk ne apie sesiją. Šįkart apie darbą, kuriame, pasirodo, taipogi turi šiokią tokią etiketę ,,filologas".Tiesiog ir ten kartas nuo karto tenka padėti sukurpti kokį tekstuką, pasiaiškinimą ar paaiškinimą, arba, netekus kantrybės pataisinėti biuro (tačiau pas mus priimtina - ofiso) siųstus el. laiškus su tam tikrais nurodymais. O tada ir pasipila - įsakymas, visada rašomas lietuviškai ir rusiškai, nėra taisyklingas nei lietuviškai, nei rusiškai. Faktas tas, kad ką ten primurmėsi. Jei žmonėms gerai, tai ir filologas trauksis iš kelio, nes bijo, kad gaus dar kokią etiketę ant sprando ar šiaip bus nukalbėtas, apkalbėtas, prikalbėtas, kad kiša nosį ne į savo reikalus. O kai ir šiaip nujauti, kad vieną dieną gali būti pakviesta gauti patarimui: ,,Gal tu mažiau plepėk"... 
Iš tiesų tai aš mėginu susiimti. Plepėsiu tik su klientais. Su kiekvienu tik po kelias minutes. Ir viskas bus gerai. Ir dar aš išmoksiu rusiškai. Aš vis geriau kalbu rusiškai, tačiau nesusipratimų ir įdomybių mano kasdienybė parduotuvėje A. vis dar kupina. Pavyzdžiui, prieš keletą dienų buvo klientas, kuris paklausė  ,,A u vas jest babočki?". Aš susidomėjau - ,,Izvinitie, što?", - ,,Babočki". Mano galvoje vis dar siaučiant sąmyšiui susipratau, kad reikia atsiprašyti ir bėgti pas rusiškai kalbančią kolegę, tad tariu ,,Padažditie minutočku" ir keliauju prie kasos. O keliaujant įnirtingai mąstau ,,Kokių drugelių jis nori? Iš kur man vyrų skyriuj gaut jam drabužių su drugeliais. Ir iš viso kam jam?". Tačiau,  šaunioji mano kolegė besijuokdama man paaiškina, kad jis nori tų kaspinukų, kurie dedami vietoj kaklaraiščių - lietuviškai tariant - varlyčių. ,,Niet, u nas tolka galstuki" - paaiškinu grįžusi pas klientą, kuriam reikia tokio padarėlio kaip rusiškas drugelis ir lietuviška varlytė, tad jis, nieko nepirkęs, gūrina laukan. Tiesa irgi šypsodamas - ar iš manęs rusiškai nemokančios ir sulyto šuniuko akim žvelgiančios, ar iš nugirsto pokalbio... Žinoma, po kelių minutėlių, dėmesys jau sutelktas naujo kliento džinsų paieškoms, tačiau visą vakarą, laisvai akimirkai atsiradus, vis dar šypsau ir mąstau ,,O kažin, kodėl čia varlytė, o ten drugelis. O kaip kaži manęs pasiteirautų anglas - ,,frog tie" ar ,,butterfly tie". Jei žinote tai raštelkit, tikrai liksiu dėkinga. :)
   Tai tiek šįkart apie vietą, kur sąsagos dažnai įvardinamos kaip ,,kolionikai". Bet tai jau kita istorija.

2012-01-01

Atrasti iš naujo

    2011-uosius sutikau smagiai, triukšmingai, su beveik nepažįstama kompanija, kurios kai kurių asmenų ir gatvėje nepažinčiau. O kokie buvo mano 2011-ieji?
    Kai pamąstau - pakankamai įsimintini. Metų pradžia sunkoka -  kadangi buvo išeita iš darbo, planuota tarsi ir persikraustyti atgal, kur gyventa, bet greitai apsigalvota. Pusmetis praleistas visa galva panirus į mokslus, na ir rezultatai, negaliu savęs peikti, neblogi. Vasarą surastas darbas (užvakar buvo pusę metų kai aš dirbu parduotuvėje A.) ir užpuolusi liga... Apie diagnozes, skausmus ir naujus gyvenimo būdus nekalbėkim kaip ir apie tai, kad labai nuliūdino pirmojo šio pusmečio egzamino rezultatas, privertęs vėl suprasti, ką reiškia persistengti. Tikriausiai dar dėrėtų paminėti, kad pernai vėl pradėjau rašyti. Ir ne tik ,,blogą", bet ir dar šį bei tą. 
     Bene džiugiausi dalykai buvo iš naujo atrasti draugai (panele M., čia apie Jus. Ačiū, kad buvote kartu. Ir jums, panele P. - ačiū, nors mes tokios skirtingos, bet kartu ir panašios, o tai yra kažkas nepaprasto. Panele Z. - dėkoju, Jūs esate geriausios nuotaikos variklis, vienas geriausių dalykų, kurie galėjo nutikti). Žinoma, kaip ir kasmet, kažkuri pažinčių dalis suyra, kai kurie draugai nesiliauja jais buvę, tačiau nutolsta, palikdami tik blėstančius akimirkų prisiminimus ir neaiškumą, ar tas ryšys kada nors sugrįš? Ir dar - įgyvendinau vieną planą kurio labai norėjau - pramokau vokiškai, nors ir ,,etwas".
   Šiąnakt kaip ir Jūs, mielieji, sulaukiau minėtų Naujųjų 2012-ųjų. :) Išaušus rytui mėgaujuos saule, kompanija ir literatūra, niekur neskubu ir  gyvenu nakties ir vakaro įspūdžiais. Pasirinktas sutikimo planas - paprastas. Ir be galo jaukus. Iki septintos darbe, po septintos - soti vakarienė, kaip patys Naujieji stebuklinga animacija, šampanas, tortas, salsvas degančių obuolinių žvakių kvapas ir, svarbiausia, jaukumas ,,vieno tokio" glėby.
    Ko norėčiau 2012-tais? Žinoma, geriausių akimirkų su šeima, su draugais, su tuo kažkuo. Kad niekas nesirgtų ir visi pamatytų daug daug naujų dalykų. Ir dar, pakuždėsiu paslaptį - noriu naujo savo kampo, visų tų įsikūrimo ir pripratimo rūpesčių. Noriu, kad vasara būtų vasariška, ruduo rudeniškas, žiema žiemiška, o pavasaris pavasariškas.  Tikriausiai daug noriu. Tikiuosi, ne per daug:)

     Ir dar kartelį - linkiu atrasti iš naujo. :)