Justės blogas

2013-01-31

Paprastasis keksas

   Šiandien labai gera diena mano stuburui, kojoms, akims ir skrandžiui - jie nepaliaujamai skundžiasi, todėl eisiu girtis pas gerą savo draugę orkaitę. Aš tikiuosi, kad mūsų santykiai nėra vienpusiški ir ji supras, leisis nustatoma bent 180 laipsnių ir priims tešlą į savo vidurius. Tataigi šiandien kepsim jau penktą mano gyvenime keksą. 
  Kadangi neketinu savo tinklaraščio  paversti (ne)oficialia Justės receptų knyga - rašysiu čia visus išbandytus receptus. Turėsite ką pasiskaityti, gal patarti, gal pabarti, o aš nesakysiu ,,negaminsiu" todėl, kad neatsimenu recepto. Tokia taigi puiki nauda!

 Pirmasis pagerbtas tebūnie paprastasis keksas.

 Reikės:
miltų (apie 2 stiklinių, bet dedu iš akies). Jei neturite namie - vadinasi nekepate blynų. O jei nekepate blynų - gal užmiršote, kad yra ir toks puikus patiekalas kaip blynai su uogiene ir kakava. (Bet čia jau kontekstai...)
3 kiaušinių
1 arbatinio š. kepimo miltelių
1 to paties vanilinio cukraus (man jis patinka, nes labai skaniai kvepia, nesvarbu, kad paskui čiaudėju)
apie 200 g. sviesto (galima ir margarino, bet skonis keisis)
aviečių uogienės (saldučiams - kiek negaila, necukriniems - tiek, kad būtų keksas, o ne batonas). Jeigu neturite aviečių uogienės - ne bėda, galima kepti su slyviene, abrikosiene ar visokia kitokia -iene, vaisiais, maltais džiovintais obuoliukais ir pan.

p.s. galima pridėti visokių ,,keksiškų" dalykėlių kaip antai riešutukai, razinos ir pan. 

Kai jau viską susikrovėte ant stalo ir pasigrožėjote, kiek daug turtų turit:
- sviestą išsukite su cukrumi
- įmuškite kiaušinius ir miltus su juose įmaišytais kepimo milteliais ir vaniliniu
- viską sumaišykite, išmaišykite ir dar kartelį pamaišykite 
- išdidžiai įmaišykite priedus.

Storai ištepkite skardą sviestu ir supikite gautą darinį. Įkaitinkite orkaitę iki 180 ir palaimingai atiduokite jai tešlą. Patikrinkite po pusvalandžio (jei nepasitikite savo virykle), o jei tingite, po 40-50 minučių reikėtų eiti išimti kekso. Nes jei tingėsite toliau, labai apskrus jo kraštai ir tada Jūsų gaminys neestetiškai atrodys. 

arba (variantas jei padauginote miltų ir užminkėte tešlinuką):
- sluoksniuokite kekso formą taip: tešla, įdaras, tešla, įdaras, tešla. 

Orkaitės procedūra ta pati.




2013-01-08

Žalių akių poezijos žvėris

Analizuojant kai kuriuos Liūnės Sutemos eilėraščius, galima nusisukti sprandą. Va taip va.
Ir vis tiek ji viena iš mano mylimiausių. Dalinuosi:


Iš Liūnės Sutemos ,,Sugrįžau. Poezijos rinktinė“:



                  Leliojimai

Žvėris žaliom akim tyko į mano naktį,
įsitempęs šuoliui – aš bijau užmigt,
kad sapne neatskristų laukinės antys,
išklykdamos mūsų burtažodį
į žvėries pravertus nasrus,
tvankia drėgme garuojančius,
lyg ežeras, kurio vardą seniai užmiršau,
ir bijau prisiminti, bijau,
kad sapne neatbėgtų baltasis ėriukas
ištroškęs, ir jo basakojė sesuo -

plečias žalios akys žvėries ir mano,
nuo laukimo ir įtampos.
Ko užtrunka, ko neateina broliai,
užkapoję dalgiais Žilviną,
noriu paslaptį jiems išduot -
noriu užmigt. Ne sapnuot.
(27 psl.)

2013-01-01

Už fejerverkų baimę ir gyvatę


Su Naujais 2013 visus, kurie atsiverčia (ne)reikalingą. :) Labai džiaugiuosi dėl kiekvieno, kuris perskaito ar paskaitinėja mano mintis (kad ir kokios chaotiškos jos kartais būtų), pakomentuoja ar pasiūlo pasikalbėti ,,vis a vis". O dabar trumpai: apie tinklaraštį, mano metus, (ne)išsipildžiusias svajas ir naujus lūkesčius.

(Ne)reikalingas?

   Nors 2012 (Ne)reikalingas reikalingesniu netapo, bet viliuosi, kad  tie 48 2012 metų įrašai atspindėjo ne tik ko aš (ne)nuveikiau, ką mąsčiau, kas man rūpėjo, bet ir privertė kiek nors susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui Jus. Būtent todėl stengiausi kurti įrašus su paraštėje liekančiu klausimėliu kaip antai ,,Susirūpinusiai laimingas įrašas". Ar man bent kiek pavyko? Galite atsakyti tik Jūs.:)

Prognozė 2013: galbūt šiemet įsitikinsiu (Ne)reikalingo reikalingumu arba nereikalingumu. Taip pat ryžtingai pažadu, kad tinklaraštis taps bent kiek aiškesniu ir filmų, knygų, muzikos rekomendacijos nepaskęs bendrame sraute. :)

(Ne)išsipildžiusios svajos

Cituoju praėjusių metų pirmą dieną rašytas eilutes: Ko norėčiau 2012-tais? Žinoma, geriausių akimirkų su šeima, su draugais, su tuo kažkuo. Kad niekas nesirgtų ir visi pamatytų daug daug daug naujų dalykų. Ir dar, pakuždėsiu paslaptį - noriu naujo savo kampo, visų tų įsikūrimo ir pripratimo rūpesčių. Noriu, kad vasara būtų vasariška, ruduo rudeniškas, žiema žiemiška, o pavasaris pavasariškas. Tikriausiai noriu daug. Tikiuosi, ne per daug. Ar tai išsipildė? 
 Gražių akimirkų su šeima, draugais ir tuo kažkuo tikrai netrūko. Dauguma jų buvo tiesiog puikios, jaukios, smagios ir šiltos, kad prisimindama negaliu plačiai plačiai nesišypsoti. :) Aišku, sergančių artimiausių buvo ne vienas ir ne du, negaliu girtis, kad ir mano pačios metai buvo labai sveiki, bet atimkim teisę niūriems žodžiams būti parašytiems. Kai vartau A. tinklaraštį ir matau, kiek naujų dalykų šiais metais jai pasisekė pamatyti - nuoširdžiai džiaugiuosi. Vadinasi, mano noras bent jau kažkiek išsipildė. Žinoma, vienas tai ne visi, bet tikiuosi, kad ir kitiems drakonas prinešė daug neįprastų, naujų potyrių (tokį beprotiškai fantastiškai puikų simbolį turėjom). Rašykit blogus, kad žinočiau (juokauju). :) 
O dabar keliauju prie temos, kuri man be galo svarbi - svajos apie naują kampą išsipildė net dukart. Vieną kartą vasarį, o kitą lapkritį. Įsikūrimo ir pripratimo rūpesčių buvo į valias ir jie paliko savo raukšlelę veide, bet man atrodo, kad tai ne rūpesčio, o džiaugsmo raukšlelė. Svarstau, kad tie pora persikraustymų ir visi su jais susiję dalykėliai lėmė tai, kad 2012 šypsojaus kokius 100 kartų dažniau nei 2011. 
Ir man žiema buvo žiemiška, pavasaris pavasariškas, ruduo rudeniškas ir vasara vasariška. Galbūt todėl, kad praėjusiais metais kaip niekada išmokau sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti. Visai nesvarbu, kad pavėluoji į troleibusą todėl, kad tyrinėji klevo viršūnės spalvines gamas. Tas žydėjimas, brendimas, tas kritimas ir sniego gurgėjimas po kojom - troleibusais šito nenupirksi. Tik laiku. 

p.s. įkurtuvės labai vėluoja, bet leiskim joms vėluot, tiek kiek reikia. Gerai?

Prognozė 2013: svajonių yra, ambicijų, regis, irgi. Tik jų neišduosiu, o tai ims ir neišsipildys... (Ar reikia tikėti prietarais?)


   Apie (ne)visus susijusius dalykėlius

Visų pirma, melieji, apie kuriuos dabar kalbėsiu, nesupykit, kad pavadinau jus dalykėliais. Bet juk taip mielai skamba! Svarbiausias, dalykėliškiausias dalykas iš visų dalykų buvo tai, kad suradau tokią šaunią kompaniją. Turiu Jums padėkoti už visus tuos vakarus su Alias'u ir su šaradom ligi ryto. O ypatingai už šiandienines, trukusias iki 05:45 (taip, aš užfiksavau). Už šampaną ant Tauro kalno ir už tai, kad kartu palydėjom ir sutikom. Už fejerverkų baimę ir kalbas, kad triukšmingas Naujųjų sutikimas paslėptų invaziją ar okupaciją (po velnių, radot apie ką kalbėt), už prancūzišką batoną, skanius guminukus, už galimybę šiek tiek pakerpėti ir padalyvauti, už pilną pirmą troleibusą ir pasivaikščiojimą iki Žvėryno. Ir už tai, kad P. atvažiavo bent valandžiukei (,,su***ta parduotuvė"). Dėkui.:)
Dar vienas svarbus dalykėlis - išlaikyti ryšiai su buvusiais klasiokais, nors su kai kuriais pavyksta prabėgomis pakalbėti nebent virtualiai, bet yra tų, kurių veidus visada malonu matyti. Kai viskas šitaip keičias, o Jūs išliekat...

Prognozė 2013: aš labai tikiuosi, kad nei aš nei Jūs niekur nedingsite ir viskas bus kaip buvę. Jaukiai, harmoningai, įspūdingai, šiltai...

Taigi laikais tikrai nuskutė drakoną iki gyvatės (vakarykštė išmintis), bet nereikėtų pamiršti, kokia vikri gali būti gyvačiukė. Taigi visiems linkiu judrumo - veikti, siekti savo tikslų ir svajonių įgyvendinimo, kad ir kaip sunku tai atrodo iš pradžių.