Žalių akių poezijos žvėris

Analizuojant kai kuriuos Liūnės Sutemos eilėraščius, galima nusisukti sprandą. Va taip va.
Ir vis tiek ji viena iš mano mylimiausių. Dalinuosi:

Iš Liūnės Sutemos ,,Sugrįžau. Poezijos rinktinė“:

                  Leliojimai

Žvėris žaliom akim tyko į mano naktį,

įsitempęs šuoliui – aš bijau užmigt,

kad sapne neatskristų laukinės antys,

išklykdamos mūsų burtažodį

į žvėries pravertus nasrus,

tvankia drėgme garuojančius,

lyg ežeras, kurio vardą seniai užmiršau,

ir bijau prisiminti, bijau,

kad sapne neatbėgtų baltasis ėriukas

ištroškęs, ir jo basakojė sesuo -

plečias žalios akys žvėries ir mano,

nuo laukimo ir įtampos.

Ko užtrunka, ko neateina broliai,

užkapoję dalgiais Žilviną,

noriu paslaptį jiems išduot -

noriu užmigt. Ne sapnuot.

(27 psl.)