Justės blogas

2012-07-31

Apie pabaigą, vasarą, vandenį ir laisvę

  Koks jausmas apninka išeinant iš darbo, kuriame praleidai metus? Žinoma, priklauso nuo to ar mėgai ten darbuotis. Nebuvo taip, kad savo darbo vietos nekęsčiau, bet išeinant neskaudėjo. Ir kažko tai norisi švęsti. Taigi nuo šiandienos esu atvira darbo pasiūlymams ir ne tik. Du vakarus iš eilės galėsiu eiti pasivaikščioti ir iki kitos liepos pabaigos (mano skaičiavimais) turėsiu daugiau nei 13 laisvų savaitgalių. Daugiau nei 13 savaitgalių per metus! Kaip mano miela draugė Z. sako: ,,That's cool"! Laisva kaip paukštis vasaros kaitroje? Ne visai. Mėgstu įsipareigoti. Mano praktika puikiame (kalbu be perdėto patoso) interneto dienraštyje artėja į pabaigą, tačiau rytoj ryte jau trauksiu link Užupio! Ir ten mėginsiu susipažinti su kitokiais rūpimais dalykais, taipogi susijusiais su viešąja erdve. 
  O vasara kaitri. Tokia kaitri, kad ir parduotuvei, esančiai ne taip jau toli nuo namų, pasiekti reikia daug jėgų.  Vasaros karštis, rodos, kažkaip ypatingai veikia ir smegenis - šie atsipalaiduoja ir gatvėse didėja nusikalstamumas. Nežinau ar reikia mane ir R.-tuką užjausti, bet tapome smulkaus chuliganizmo aukomis - einant link Lukiškių pora šelmiškai nusiteikusių gėlyno prižiūrėtojų neįstengė susivaldyti ir iš balkono į mus pasipylė kibiras vandens. Vanduo nešaltas, bet norėčiau, kad ir jiems kas nors tai padarytų. Juk smagu taip būti apipiltam! Iš tiesų tai nė velnio, bet tenka pripažinti, kad bent jau parduotuvę pasiekėm be karščio keliamų kančių. Žodžiu, dvi suknelėtos panelės po maudynių vėsiai pasivaikščiojo Gedimino prospektu. 
 Karšta ir Kęstui (tikrasis Murkio vardas), tad jis, mano manymu, visai džiaugiasi ištrintas šlapiu rankšluoščiu. Aišku, džiaugiasi, tik pernelyg arogantiškas, kad pripažintų, todėl ir šiaušiasi. Pagalvojau, kad jeigų teks persikelti (o tai daryti neišvengiamai vieną dieną teks) pati norėčiau katino, bet dar nesu pasiruošusi drauge turėti kačiuką. Gal reiks pradėt nuo žuvytės - tokios mažytės mažytės apvaliame akvariume, kad net tas mažytis akvariumas jai atrodytų kaip didelė jūra. Nes ir žuvims patinka laisvė...  O man patinka perkūnija...


Lietaus su saule!

2012-07-18

Nereikalingas blogis


 Man pasisekė, nes nuomoju kambarį pas genialią virėją: šonkauliukai, tortai, grybukai, lietiniai, naminė gira, sriubos ir kitoks gėris. Kitąvertus, gal ir nepasisekė, nes tuoj panašėsiu į raudonskruostį apvalainą pagranduką. Bet nebereiks vaikščiot, galėsiu ritinėtis...
 Dar nesugalvojau pavadinimo kompleksui, likusiam nuo darbadienių parduotuvėje - kai tik vakaras, aš baisiai nenoriu kišti nosies iš namų... Ir visiems, rodos, sakau neisiu, bet vis prisireikia.
 Šią savaitę stengiuosi sekti SLS programos judesius. Daug įtempto klausymo ir kartais karpymo ausimis, kai kuris nors iš būrio amerikiečių angliškai prabyla greičiau, negu aš spėju suprasti. Bet taip nebūna dažnai.
 Dar mūsų dabartinius namus atakuoja pora statybininkų: antra savaitė ,,kačialinamės" nešiodami jiems vandenį, o šiandien paprašė susimokėti dešimt litų už tai, kad neprašyti duris nuplovė, bet sakiau, kad vandens neduosiu daugiau, tai aprimo. O gal tiesiog darbą baigė. Kas žino, dar ne tokių peripetijų su tais statybininkais būna - nejučia iškyla prisiminimai apie gyvenimą kitoje Vilniaus gatvėje, kai iš kaimyno, remontuojančio butą, atklydusios dulkės padengė dalį svetainės grindų. Bet kaip mano praktikos vadovas A. sako - rask Vilniuje vietą, kur nebūtų remontų. Todėl aš vėl išvažiuoju į tėviškę. Kur viskas, rodos, turi savo malonų kvapą: medžiai, žolė, rytmečiai ir saulėlydžiai. Et, kaip gera viską mesti ir išvažiuoti.
 Grįžusi visada rašydavau, bet dabar turiu kam skaityti arba galvoti pasakas. Tai tarsi toks vaikystės pasikartojimas - iš pradžių seki pasakas tokias, kokias prisimeni, tada prikuri tas dalis, kurių neprisimeni, o paskui galvoji naujas. Kai pavargsti, pasaką seka tau. Nuostabiai kupinos fantazijos būna mano šešiametės pasakos. Kaip nuostabus ir jos laikas. Džiaugiuosi, galėdama prie jo prisiliesti ir apsimesti, kad išgyvenu jį iš naujo. Trimečio, penkiamečio, šešiamečio pasaulį. Teisinga yra mintis, kad vienintelis rojus - prarastas.
  Jau kurį laiką norėjau išspausdinti vieną savo seniai parašytų novelių ir praėjusią savaitę ją priėmė. Keista novelė, kitaip nepasakysi.  Sunkiausia buvo išpildyti pažadą ir parašyti penkių sakinių prisistatymą. Nes aš jų paprasčiausiai NEKENČIU! Mano geriausias prisistatymo variantas skalbėjo taip: Jau trejus metus esu kasdienis Universiteto g.5 svečias, bandau surasti save filologijoje. Pusėtinai. Taip pat draugai sako, kad esu darboholikė - mėgstu veiklą. Mėgstu ir draugus. Ir kiną. Ir muziką. Ir sausainius su arbata. Dar pasivaikščiojimus ar pasvaičiojimus (panašiai skamba, tiesa). Bet šiuos sakinius nusprendžiau palikti savo blogui, kurį šiandien pradėjau pravardžiuoti nereikalingu blogiu. Nereikalingas, bet būtinas. Juk čia gali rašyti ką tik nori - papasakoti apie visas mane dominančias nesąmones ir sąmones, reaguoti į aplinką, visuomenės įvykius arba ne. Žinoma, gali rašyti sau ir dėti į stalčių (kaip aš ilgai ir dariau), bet tada esi mažiau įsipareigojęs. O čia aš stengiuosi ir gramatines klaidas ištaisyti ir mintį palavinti. Naudinga, pasirodo, man ši erdvė.
 Kita erdvė, kurioje šį mėnesį praktikuojuosi, man patinka dar labiau. Nesu užkrauta darbais, bet gaunu neblogų pamokų ir patarimų, įgyju pasitikėjimo savimi. O kad neužmirščiau (na, gal ir pasigirčiau, ką jau nuveikiau) siūlau paskaityti vieną vienos autorės recenziją. Jei sudomins knyga - kreipkitės, galėsiu duoti paskaityti. 

Už lango vėl gražiai lyja (pastebėjau, kad kai lyja, labai norisi ką nors parašyti), televizorius siūlo paklausyti Florence+ The Machine, o aš žadu jam paklusti. O štai šitą siunčiu kaip padėką savo mielosioms M. ir G.  už puikų praėjusį šeštadienį apie kurį jau ir nebepapasakosiu. 


Labanakt!