Nereikalingas blogis
Man pasisekė, nes nuomoju kambarį pas genialią virėją: šonkauliukai, tortai, grybukai, lietiniai, naminė gira, sriubos ir kitoks gėris. Kitąvertus, gal ir nepasisekė, nes tuoj panašėsiu į raudonskruostį apvalainą pagranduką. Bet nebereiks vaikščiot, galėsiu ritinėtis...
Dar nesugalvojau pavadinimo kompleksui, likusiam nuo darbadienių parduotuvėje - kai tik vakaras, aš baisiai nenoriu kišti nosies iš namų... Ir visiems, rodos, sakau neisiu, bet vis prisireikia.
Šią savaitę stengiuosi sekti SLS programos judesius. Daug įtempto klausymo ir kartais karpymo ausimis, kai kuris nors iš būrio amerikiečių angliškai prabyla greičiau, negu aš spėju suprasti. Bet taip nebūna dažnai.
Dar mūsų dabartinius namus atakuoja pora statybininkų: antra savaitė ,,kačialinamės" nešiodami jiems vandenį, o šiandien paprašė susimokėti dešimt litų už tai, kad neprašyti duris nuplovė, bet sakiau, kad vandens neduosiu daugiau, tai aprimo. O gal tiesiog darbą baigė. Kas žino, dar ne tokių peripetijų su tais statybininkais būna - nejučia iškyla prisiminimai apie gyvenimą kitoje Vilniaus gatvėje, kai iš kaimyno, remontuojančio butą, atklydusios dulkės padengė dalį svetainės grindų. Bet kaip mano praktikos vadovas A. sako - rask Vilniuje vietą, kur nebūtų remontų. Todėl aš vėl išvažiuoju į tėviškę. Kur viskas, rodos, turi savo malonų kvapą: medžiai, žolė, rytmečiai ir saulėlydžiai. Et, kaip gera viską mesti ir išvažiuoti.
Grįžusi visada rašydavau, bet dabar turiu kam skaityti arba galvoti pasakas. Tai tarsi toks vaikystės pasikartojimas - iš pradžių seki pasakas tokias, kokias prisimeni, tada prikuri tas dalis, kurių neprisimeni, o paskui galvoji naujas. Kai pavargsti, pasaką seka tau. Nuostabiai kupinos fantazijos būna mano šešiametės pasakos. Kaip nuostabus ir jos laikas. Džiaugiuosi, galėdama prie jo prisiliesti ir apsimesti, kad išgyvenu jį iš naujo. Trimečio, penkiamečio, šešiamečio pasaulį. Teisinga yra mintis, kad vienintelis rojus - prarastas.
Jau kurį laiką norėjau išspausdinti vieną savo seniai parašytų novelių ir praėjusią savaitę ją priėmė. Keista novelė, kitaip nepasakysi. Sunkiausia buvo išpildyti pažadą ir parašyti penkių sakinių prisistatymą. Nes aš jų paprasčiausiai NEKENČIU! Mano geriausias prisistatymo variantas skalbėjo taip: Jau trejus metus esu kasdienis Universiteto g.5 svečias, bandau surasti save filologijoje. Pusėtinai. Taip pat draugai sako, kad esu darboholikė - mėgstu veiklą. Mėgstu ir draugus. Ir kiną. Ir muziką. Ir sausainius su arbata. Dar pasivaikščiojimus ar pasvaičiojimus (panašiai skamba, tiesa). Bet šiuos sakinius nusprendžiau palikti savo blogui, kurį šiandien pradėjau pravardžiuoti nereikalingu blogiu. Nereikalingas, bet būtinas. Juk čia gali rašyti ką tik nori - papasakoti apie visas mane dominančias nesąmones ir sąmones, reaguoti į aplinką, visuomenės įvykius arba ne. Žinoma, gali rašyti sau ir dėti į stalčių (kaip aš ilgai ir dariau), bet tada esi mažiau įsipareigojęs. O čia aš stengiuosi ir gramatines klaidas ištaisyti ir mintį palavinti. Naudinga, pasirodo, man ši erdvė.
Kita erdvė, kurioje šį mėnesį praktikuojuosi, man patinka dar labiau. Nesu užkrauta darbais, bet gaunu neblogų pamokų ir patarimų, įgyju pasitikėjimo savimi. O kad neužmirščiau (na, gal ir pasigirčiau, ką jau nuveikiau) siūlau paskaityti vieną vienos autorės recenziją. Jei sudomins knyga - kreipkitės, galėsiu duoti paskaityti.
Už lango vėl gražiai lyja (pastebėjau, kad kai lyja, labai norisi ką nors parašyti), televizorius siūlo paklausyti Florence+ The Machine, o aš žadu jam paklusti. O štai šitą siunčiu kaip padėką savo mielosioms M. ir G. už puikų praėjusį šeštadienį apie kurį jau ir nebepapasakosiu.
Labanakt!
