Justės blogas

2015-08-11

Straaaawberyyys ir kiti vasaros (ne)sklandumai

Kadangi vasarą reikia matyti VASARĄ, o ne spoksoti į kompiuterio ekraną vakarais (to užtenka dieną), ketinu būti labai nerišli.

Vienas vertėjas šiandien man pasakė, kad to nebuvo nutikę 34 jo vertėjavimo metus. Aš jam tiesiog pasakiau, kad tuo metu dar nebuvau gimus, todėl nieko apie tai nežinau. Nustebo, sakė, kad šneku kaip protinga moteris :) Maža to aną savaitę sesuo pareiškė, kad pagal brandos lygį (nuoširdžiai neįsivaizuoju kaip tasai matuotinas) esu keturiasdešimtmetė. Suprask, dar ir už ją vyresnė. Bet ką man padaryt, kad gyvenime siekiu gal tik vieno ir tai vadinama dvasios ramybe. Nors, aišku, reikia kartais ir tai dvasiai išgąsdinti kolegas užsisakant dvigubą viskio su medum. Atleiskite, mane primokė sakiau, bet niekas netikėjo... Gi ta iš Rytų Europos, jie ten morkų sultis ir sugedusį pieną geria.

Vasara yra tada, kai 9 vakaro dar netamsu ir gali gurkšnoti bananinį pieno kokteilį su mėlynėm, nusipirktom iš paties tikriausio turgaus šeštadienį. Tas turgus man labiausiai primena Pasvalį. Tik už prekystalių ne bobužėlės, o skardžiabalsės britės, mat mūsų turgus vienas seniausių Anglijoje ir apie tai, kad yra šviežių braškių ten pareiškiama žodžiu STRAAAAAAAAAAAAWBERYYYS. Jos tikrai nerūko. Jei rūkytų, tiek neparėktų.

Nebegaliu nedėt lietuviškų kabučių. Radau rusų kilmės vertėją, verčiantį į lietuvių kalbą ir nudyriau jam kailį. Raudonai sužymėjau klaidas ir prisakiau, kad jei n-tąjį kartą paliks tą patį, išmesiu iš sąrašų. Dabar kai paskambinu nebesidžiaugia ir neprašo vertimų apie naftą, nes anie ale labiau vyriški. Sėkmės.

Mano prancūz-italas kolega pirmą savo darbo dieną pareiškė, kad jei būtų musulmonas mane vestų. Tai buvo parafrazė kokios et gražios tos lietuvaitės, aš visai suprantu, ko musulmonai jas gėlėmis apipila. Iš tiesų tai galiu Jums pasakyti, kad nėra skirtumo musulmonas, stačiatikis ar pagonis. Vyras yra vyras, moteris yra moteris. Santuokos vyksta visur ir visada nepriklausomai nuo religijos, odos spalvos ar tautybės ir jų laimei tai įtakos nelabai turi. Sakiau jam atvažiuoti į Vilnių.... tiksliau į Lietuvos pajūrį, nes kai išgirdo, kad mes turim smėlėtus paplūdimius negalėjo patikėti. Mestelėjau kelias fotografijas ir palikau dūsaut (buvo pats darbų įkarštis). Tegus nemano, kad reikia važiuoti pas arabus kiekvieną sykį, kai nori išsitėkšti paplūdimy. Po poros savaičių vyks ilsėtis į Siciliją...

O dabar rimtai galiu pasakyti, kad pagyvenęs svetur pagaliau suvoki, ką reiškia didžiuotis savo herbu, vėliava, gintarais ir net tais visais pusiau plastmasiniais š---kais, kuriuos pardavinėja Pilies gatvėje. Kai grįšiu, pirksiu jų krūvą. Ir ne kam kitam, o sau. Nes net pažiūrėjus į geležinį magnetuką supranti, kad ten toli toli yra Tavo namai, kalba ir kultūra. Pasidaro jauku ir gera. Nes žinai, kad yra kur sugrįžti.

O aš tuo tarpu ramiai darbuojuos ir klausau lietuviško folkloro, kai kolegė manęs kažko paklausia. Aš gi įpratus, kad kažkas visada už nugaros vokiškai burbuliuoja, nekreipiu dėmesio. Gaunu poke į pašonę ir lietuviškai užklausiu kas yra? Žiūri dvi poros mėlynų akių ir sako it's too complicated, Justi. Visada būna smagu iš tokių situacijų pasijuokti. Komanda jau moka ir keiktis lietuviškai. Sako peu perkiuneis. Tikiuos, kad perkūnas jų netrenks ir vieną dieną jie ir ačiū mokės ištarti.

O darbe pirmi milžiniški projektai gyvenime ir dabar jau galutinai suprantu, kodėl Pau sakydavo kažką panašaus į  čia ir apsikakot vietoj gali tokį gavęs. Man šiek tiek kitu galu - vieną rytą pamačius pašto dėžutės turinį vos nesupykino. Nieko, išsikapsčiau. Ir kitą dieną skambinau Rit. ir sakiau, kad metas kapstytis atgal prie kultūros, prie literatūros užklosčių ir paklosčių. Juolab, kad gyvenimas čia gimtosios kalbos grynumui kartais kenkia. Reikia pasistengti, kitaip kasdienėje kalboje bus tokių sakinių kaip tai kelintą deliveringas? Juk žodis pristatymas daug gražesnis. Ir šiaip, jei mes su D. liksim senberniais su senu katinu (kurio neturim) galėsim dirbti vertėjais į naujadarų kalbą.

Mums šitokį tai likimą prognozuoja todėl, kad vis dar neženoti ir neperžegnoti, bet aš vos pagalvoju apie tą visą vestuvių glamūrą, apsisuku ant kulno ir nueinu ką nors veik, kad galvos neskaudėtų. Užteks Rit. vestuvių grožio :) Norėčiau, kad jos būtų sausio 1 dieną :) tiesiog...

Kol kas potencialūs senberniai kovoja dėl galimybės įsigyti mažą akvariumą ir daug mažų gražių žuvyčių, kurioms aš susapnavau vardus. Viena bus Dumbldoras, kita Potato, o trečia Marytė Melnikaitė. Gražios gi tos svajonės, ar ne?

Kitame įraše skaitykite...


  • kaip Rit. mergvakaris vos netapo Pokahontų ir Pelenių puota
  • ar pavyko gauti leidimą akvariumui?
  • kaip susiplanuoti atostogas ir prisiversti sukelti fotografijas į blogą.
Labanakt!