My little joys of living

Grįžau į Vilnių. Beveik po savaitės. Būta daug gamtos: žolės, gandrų, varlių ir kitokių būtybių. Daug ramybės ir darbo ravint bijūnus ir bulves. Daug ramių vakarų pavėsinėje gurkšnojant arbatą, kelios maudynės lietuje, dviračiai, pasivaikščiojimai, laukų gėlės, žaidimai, pasakos ir visa kita. Žodžiu, viskas, ką privaloma pamatyti, pauostyti, įkvėpti būnant taip arti gamtos. Pusseserės (mama ir tetulė D.) kažkada intensyviai diskutuodavo apie mokyklas baigiančius ir studijuoti vykstančius vaikus, dabar gi - sauskelnių ir drėgnų servetėlių seneliams rūšys, stovynės, naktipuodžiai, palaikomosios priežiūros palatos seselių darbas. Mirtis yra arti, bet gyvenimas dar arčiau. Močiutė ruošiasi į žygį - eis su savo modernia stovyne į kiemą. Gyvenimas priklauso tiems, kurie jį gyvena. Net jei kūnas neatpažįstamai susenęs, o dvasia tuo netiki. Ir kiekvienas gyvena savaip - dabartimi, ateitimi, prisiminimais... Kol kas ramu. Vakarais su krikštadukra sekdavom pasakas. Maniškės baigėsi greičiau, t

Retai tai pavyksta - atsikelti anksčiau už Tave ir tyliai tarškinti klaviatūrą (na, bent jau pamėginti). Lietus ir vėtra, todėl uždangstyti langai sunkiomis užuolaidomis, kad nesibrautų pernelyg į Tavo miegą gamtos chaosas. Visa kita gerai ir gera. Kaip mėgstu kartoti - savu laiku ir savo vietoje. Pau Utenoje kopinėja bites ir man toks jausmų sąmyšis pamačius spiečių, "bitinyčią", bites, kad verkti norisi. Visos mūsiškės išmirę, supratau šį pavasarį, markstydamasi apie avilius, o naujoms mirties kvapas nepatinka - žinau nuo vaikystės. Bet tokie gniužulai gerklėj, kad protas protestuoja - nereikia kalbėti. Sekmadieniai ne tam, kad perpylinėtum savo sielą, mėgindama užmiršti tai, kas yra, prisiminti, kas buvo. Matyt, laikas į Šiaurę, laikas mąstyti gyvenimą. Vilniuje šiuos poreikius užliūliuoja miestas. Zit kažką veikia, aš (kaip visada) nežinau ką, bet tikiu, kad tai jai yra labai prasminga. Nors jausminiai intelektai kiek skirtingi, bet tai vienas iš nedaugelio žmonių, kuri