N.B.: nemaišyk pasakų

Grįžau į Vilnių. Beveik po savaitės. Būta daug gamtos: žolės, gandrų, varlių ir kitokių būtybių. Daug ramybės ir darbo ravint bijūnus ir bulves. Daug ramių vakarų pavėsinėje gurkšnojant arbatą, kelios maudynės lietuje, dviračiai, pasivaikščiojimai, laukų gėlės, žaidimai, pasakos ir visa kita. Žodžiu, viskas, ką privaloma pamatyti, pauostyti, įkvėpti būnant taip arti gamtos.
Pusseserės (mama ir tetulė D.) kažkada intensyviai diskutuodavo apie mokyklas baigiančius ir studijuoti vykstančius vaikus, dabar gi - sauskelnių ir drėgnų servetėlių seneliams rūšys, stovynės, naktipuodžiai, palaikomosios priežiūros palatos seselių darbas. Mirtis yra arti, bet gyvenimas dar arčiau. Močiutė ruošiasi į žygį - eis su savo modernia stovyne į kiemą. Gyvenimas priklauso tiems, kurie jį gyvena. Net jei kūnas neatpažįstamai susenęs, o dvasia tuo netiki. Ir kiekvienas gyvena savaip - dabartimi, ateitimi, prisiminimais...
Kol kas ramu. Vakarais su krikštadukra sekdavom pasakas. Maniškės baigėsi greičiau, tad privalėjau dainuoti daineles. Bet juokingiausia buvo vakar, kai supainiojau "Snieguolę" su ,,Miegančia gražuole". Neatleistinas veiksmas. Ryte mane paskundė močiutei. Krikštavaikiui kažkaip labai patiko "Eglė, žalčių karalienė", kurios griebiausiai normalioms, netragiškoms pasakoms išsekus. Tik pabaigą kiek pakeičiau. Tebūnie. :)