Justės blogas

2013-04-27

Juodai baltas takelis finišo link

  Pirma diena, kai suvokiu nieko neparašysianti tol, kol neišsikalbėsiu – gaila, kad Sv. išvažiavus, su ja labai gera kalbėtis :). Orchidėjos su manimi plepėti nenori, katino neturime, kaimynų nėra (ir ačiū Dievui), tik nykštukai laksto aplinkui...
 Paūžavus ir pasikeikus, ramiai priimu pečius užgulusią darbų gausą ir jau kelinta diena ramiai juos darau. Gana maloniai, tik nuovargis šiek tiek laužia per pusę. Bet šiai problemai išspręsti visada padės mankšta. Turiu individualią, bet iš esmės visko galima prisižiūrėti čia: http://judamkartu.lt/.

Tataigi, patalpinu savo darbų kalendorių. Prisiminimui, ne norui, kad kas nors užjaustų (tų užuojautų gal jau kiek ir per daug :)):

  • Balandžio 30 d. Daugiakalbės lietuvių literatūros egzaminas;
  • Gegužės 3 d. Stilistikos egzaminas, darbo apie Renatos Šerelytės fenomeną atidavimas (vis dar jodinėju drauge su ,,Vėjo raiteliu");
  • Straipsnio apie Liūnę Sutemą baiginėjimai;
  • Apie gegužės 8 d. Politikos ir estetikos šiuolaikiniame kine egzaminas;
  • Iki 13 d. recenzija Aktualiesiems lietuvių literatūros aspektams (dar vienas susitikimas su Loreta Jakonyte)
  • Iki 14 d. atsiskaitomasis darbas kinui;
  • Iki 25 d. BAKALAURAS
  • Pora užsilikusių žadėtų recenzijų, stojimai ir mąstymai, kur įprasminti savo buvimą – kitaip sakant – darbo paieškos. 
Ir visa tai yra įveikiama! :)

 Atostogaudama (įdomu, kiek tai truks) ketinu skaityti. Daug. Ir rašyti. Kažką. Perrūšiuoti ir papildyti trejetą savo lentynų, išmokti kepti gaivius pyragus ir sėdėti gamtoje, kol pažaliuosiu iš harmonijos. 

 O šiaip – viskas gerai. Kava skani, obuolių pyragas su ledais – irgi, knygos Daugiakalbei įdomios. O kas bus tada, kai bus Viskas – bijau pagalvoti. Ketverius metus lietas pamatas lyg ir yra, bet iš tiesų jo nėra... Dabar jau pradėčiau verkšlenti ir save graužti, todėl geriau patylėsiu ir konstatuosiu, kad 
finišo tiesioji neišvengiamai artėja!

Z. Frogleg daryta nuotrupa. Lentyna prieš tai, kai ją apkroviau iki negalėjimo: 




2013-04-17

Mažieji Mukai paišo gatves


 Nykštukai baigia apipaišyti visas Perkūnkiemio plyteles. O aš einu užsisvajojus ir vis išsigąstu palenkus galvą ir išvydus violetinę saulutę su šešiais dantimis arba gėlę neproporcingais lapais. Nebesistebiu tik troleibusais – įvairiausių spalvų, dydžių, formų...
  Griovoje, kitąpus mūsų balkono, užkabino kažkokią rožinę širdelę – balionėlį. Dabar penki vienu metu stengiasi ją numušti akmenim, o man taip skauda širdį dėl tos širdelės. Būsima šiukšlė, regis, bet dabar tokia puošmena laukams, kurie pamažu keičia atspalvį iš geltonos į žalsvą. 
  Kaip ir kasmet stebiuosi, kada tas pavasaris atėjo ir suvokiu, kad nieko nepramiegojau – jis tik ateina. Tai jauti, kai atsidarai balkono duris ir kambaryje tampa šilčiau. Ateik ateik, pavasari! Eičiau gerti arbatos į balkoną, bet bijau nykštukų. Kas bus, jeigu išsigąs, jei pakalbins, jei per stipriai užsiklegės. Sunku pakeisti įprotį į nykštukus – buvusius sniego žmogučius – veizėti per neatitrauktas dienines užuolaidas. 
  Ir vieną dieną sniego žmogučiai pavirto nykštukais – tokia pasakos apie pavasarį pradžia. Kokio tik nori dydžio, įvairiausių spalvų pasakos, nes ir nykštukai ne pėsti – su kvykiančiais n-ratukais ir su kiek išsigimusiais plastmasiniais vežimėliais – ančiukais, liūtukais, paršiukais ir visokiais kitaisiais ukais. Žodžiu, mūsų rajone vienam žmogui tenka vienas šuo ir du vaikai. Štai dėl ko jis toks infantilus, šviesus – beveik utopinis, kol nykštukai neparodo charakterių ir neima klykti. Tada visi įsijungia muziką.

 Marš pavasariaut!


2013-04-12

Svaičiojimai apie naktis ir Vilnius

   Naktimis tyko mėšlungiai ir pritykoję griebia už kojos. Vaizdiniai akyse išsiklaipo lyg Salvadoro Dali paveiksluose ir kaip beužmigti beformiuose pataluose? Kada joms išsilaisvinti žino tik įsitempusios gyslos. Greičiau, greičiau – šnabžda  pasąmonė. Paryčiais, paryčiais – rėkia gyslos. Taip ir nesusitaria – budrus miegas rankioja išsigandusius, susislėpusius sapnus. Bet kas iš to?

  Naktinių klejonių gabalėliai. Ir begalinis dienų skubėjimas. Keistos valandos senose skaityklose ir poilsis apdulkėjusiam teatre. Rūstūs troleibusų keleiviai ir užspiesti, į naktį panirę miesto laukai. Be galimybės ištrūkti. Menki žiburiai lyg spingsulės ir dangus nerūstus, nes vasara artinas atokvėpsmis po atokvėpsmio, varva į miesto gerklę, susigeria odon. Kojos smenga į atvirą Vilniaus žaizdą, mašinos palieka randus, šunys teršia poras. Šiaurinė Vilniaus dalis pūslėta kaip nutrintos mano kojos.

  Pati šitaip prisvaičiojusi apie Vilnių, surandu, kas buvo ne svaičiota, bet pasakyta tvirtu poetiniu žodžiu. Jūsų dėmesiui dar ir Moišės Kulbako pasakojimai: 


 Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.
Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;
Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,
Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,
Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.
Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:
Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,
Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –
Tai Vilija atskėlė, miglota ir vėsi.
Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –
Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,
Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.
O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos
Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.
Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,
Ir tylu, ir tylu - - -


Moišė Kulbakas, poema Vilnius1926, vertė Alfonsas Bukontas.
 

2013-04-10

Panegirika fakultetui arba kaip juos mylim, o jie kažin

  Man nežinomi VU vardai nusprendė, kad nuo balandžio 15 dienos reikia suremontuoti koridorių prie Filologijos skaityklos, o pačią skaityklą kuriam laikui uždaryti. Kartojasi dingusios Donelaičio skaityklos istorija –  kai semestras artėja ir labiausiai reikia knygų – jų nėra arba jos sunkiai pasiekiamos arba tenka naudotis viešosiomis bibliotekomis. Sudarinėjant sąrašą, kokių knygų man prireiks artimiausiam mėnesiui galvoje sąmyšis... Suprantu, kad nebebus ieškojimų ir suradimų, kai pati nežinai ko ieškai ir randi būtent tai, ko reikėjo... Knygas teks rezervuoti iš anksto, tada eiti jų pasiimti (tikra malonė mano silpnam stuburui tampyti krūvas knygų, mmm...)... O kur dirbti? Kur gauti normalesnį kompiuterio ekraną (jei skaitykloje būdavo laisvų kompiuterių įsijungdavau du – saviškį ir ten esantį – taip žymiai patogiau, nei varginti akis prie 10' įsitrižainės ekrano...)? Kas per...?
  Per šiuos keturis metus ir taip nuolatos patiriame nemalonumų – štai prieš porą metų lyrikos paskaitos metu statybininkai sumanė auditorijos kampe išgręžti skylę ir ten tempti laidus... Viena anglų kalbos paskaita neįvyko todėl, kad dėstytoja nesutiko vesti paskaitos centrimetro dulkių sluoksniu apgulusioje auditorijoje. Kiek kartų buvo trukdoma net egzaminų metu, kai gręžiama, kalama ir šūkaujama? O kur dar freskų ieškojimo laikai, kai krūva studentų lakstė su plaktukais... Graudžiai komiški vaizdeliai.
Nesakau, kad geriau buvo, kai LLS auditorijoje ant galvos byrėjo tinkas (regis, tebebyra). Nesakau, kad  geriau yra pelėsis, kurį naikinant iš auditorijų atimama senoji dvasia... Nesakau, kad nereikia remonto. Bet... Gerbkime vieni kitus.
  Iš tiesų liūdni laikai gali ateiti fakultetui. Viena knyga dešimtčiai ar net kelioms dešimtims studentų. Senieji dėstytojai vienas po kito išeina, o kai kurios katedros yra populiarios tik dėl ten dėstančių autoritetų... Apie stipendijas ir įvairius paskatinimus – patylėsiu. Tenka išsireikalauti, kad kai kurie dėstytojai pakomentuotų egzaminų darbus, bet ir to dažnai nebūna...
  Skaudu ir gaila. Bet tenka pripažinti, kad kalti esame ir patys. Tylime, kai nėra kuo kvėpuoti ar sėdime su penkiais paltais. Tylime, kai dėstytojas prisipažįsta labai nemėgstantis vertinti ir todėl šį darbą perleisiantis kolegai, kuris ves lygiai dvi paskaitas iš daugiau nei 10... (Na, bet šiuo atveju, regis, pavyko susitarti. Dėstytojai irgi žmonės, o šį drąsiai galima vadinti ir autoritetu.)
 Tyliu ir rašau piktus tekstus į menkai skaitomą blogą, o ne įteikiu laišką dekanui...
 Kas mane šiame fakultete laiko?
  Autoritetai, jų gebėjimai, atmosfera ir, matyt, kažkoks jaunatviškas entuziazmas, kai nusipurtai tinką nuo palto, prieš praeidama pro statybininkus giliai įkvėpi oro  ir keliauji į Mickevičiaus biblioteką knygų, prieš tai būtinai jas rezervavusi.