Panegirika fakultetui arba kaip juos mylim, o jie kažin
Man nežinomi VU vardai nusprendė, kad nuo balandžio 15 dienos reikia suremontuoti koridorių prie Filologijos skaityklos, o pačią skaityklą kuriam laikui uždaryti. Kartojasi dingusios Donelaičio skaityklos istorija – kai semestras artėja ir labiausiai reikia knygų – jų nėra arba jos sunkiai pasiekiamos arba tenka naudotis viešosiomis bibliotekomis. Sudarinėjant sąrašą, kokių knygų man prireiks artimiausiam mėnesiui galvoje sąmyšis... Suprantu, kad nebebus ieškojimų ir suradimų, kai pati nežinai ko ieškai ir randi būtent tai, ko reikėjo... Knygas teks rezervuoti iš anksto, tada eiti jų pasiimti (tikra malonė mano silpnam stuburui tampyti krūvas knygų, mmm...)... O kur dirbti? Kur gauti normalesnį kompiuterio ekraną (jei skaitykloje būdavo laisvų kompiuterių įsijungdavau du – saviškį ir ten esantį – taip žymiai patogiau, nei varginti akis prie 10' įsitrižainės ekrano...)? Kas per...?
Per šiuos keturis metus ir taip nuolatos patiriame nemalonumų – štai prieš porą metų lyrikos paskaitos metu statybininkai sumanė auditorijos kampe išgręžti skylę ir ten tempti laidus... Viena anglų kalbos paskaita neįvyko todėl, kad dėstytoja nesutiko vesti paskaitos centrimetro dulkių sluoksniu apgulusioje auditorijoje. Kiek kartų buvo trukdoma net egzaminų metu, kai gręžiama, kalama ir šūkaujama? O kur dar freskų ieškojimo laikai, kai krūva studentų lakstė su plaktukais... Graudžiai komiški vaizdeliai.
Nesakau, kad geriau buvo, kai LLS auditorijoje ant galvos byrėjo tinkas (regis, tebebyra). Nesakau, kad geriau yra pelėsis, kurį naikinant iš auditorijų atimama senoji dvasia... Nesakau, kad nereikia remonto. Bet... Gerbkime vieni kitus.
Iš tiesų liūdni laikai gali ateiti fakultetui. Viena knyga dešimtčiai ar net kelioms dešimtims studentų. Senieji dėstytojai vienas po kito išeina, o kai kurios katedros yra populiarios tik dėl ten dėstančių autoritetų... Apie stipendijas ir įvairius paskatinimus – patylėsiu. Tenka išsireikalauti, kad kai kurie dėstytojai pakomentuotų egzaminų darbus, bet ir to dažnai nebūna...
Skaudu ir gaila. Bet tenka pripažinti, kad kalti esame ir patys. Tylime, kai nėra kuo kvėpuoti ar sėdime su penkiais paltais. Tylime, kai dėstytojas prisipažįsta labai nemėgstantis vertinti ir todėl šį darbą perleisiantis kolegai, kuris ves lygiai dvi paskaitas iš daugiau nei 10... (Na, bet šiuo atveju, regis, pavyko susitarti. Dėstytojai irgi žmonės, o šį drąsiai galima vadinti ir autoritetu.)
Tyliu ir rašau piktus tekstus į menkai skaitomą blogą, o ne įteikiu laišką dekanui...
Kas mane šiame fakultete laiko?
Autoritetai, jų gebėjimai, atmosfera ir, matyt, kažkoks jaunatviškas entuziazmas, kai nusipurtai tinką nuo palto, prieš praeidama pro statybininkus giliai įkvėpi oro ir keliauji į Mickevičiaus biblioteką knygų, prieš tai būtinai jas rezervavusi.
Per šiuos keturis metus ir taip nuolatos patiriame nemalonumų – štai prieš porą metų lyrikos paskaitos metu statybininkai sumanė auditorijos kampe išgręžti skylę ir ten tempti laidus... Viena anglų kalbos paskaita neįvyko todėl, kad dėstytoja nesutiko vesti paskaitos centrimetro dulkių sluoksniu apgulusioje auditorijoje. Kiek kartų buvo trukdoma net egzaminų metu, kai gręžiama, kalama ir šūkaujama? O kur dar freskų ieškojimo laikai, kai krūva studentų lakstė su plaktukais... Graudžiai komiški vaizdeliai.
Nesakau, kad geriau buvo, kai LLS auditorijoje ant galvos byrėjo tinkas (regis, tebebyra). Nesakau, kad geriau yra pelėsis, kurį naikinant iš auditorijų atimama senoji dvasia... Nesakau, kad nereikia remonto. Bet... Gerbkime vieni kitus.
Iš tiesų liūdni laikai gali ateiti fakultetui. Viena knyga dešimtčiai ar net kelioms dešimtims studentų. Senieji dėstytojai vienas po kito išeina, o kai kurios katedros yra populiarios tik dėl ten dėstančių autoritetų... Apie stipendijas ir įvairius paskatinimus – patylėsiu. Tenka išsireikalauti, kad kai kurie dėstytojai pakomentuotų egzaminų darbus, bet ir to dažnai nebūna...
Skaudu ir gaila. Bet tenka pripažinti, kad kalti esame ir patys. Tylime, kai nėra kuo kvėpuoti ar sėdime su penkiais paltais. Tylime, kai dėstytojas prisipažįsta labai nemėgstantis vertinti ir todėl šį darbą perleisiantis kolegai, kuris ves lygiai dvi paskaitas iš daugiau nei 10... (Na, bet šiuo atveju, regis, pavyko susitarti. Dėstytojai irgi žmonės, o šį drąsiai galima vadinti ir autoritetu.)
Tyliu ir rašau piktus tekstus į menkai skaitomą blogą, o ne įteikiu laišką dekanui...
Kas mane šiame fakultete laiko?
Autoritetai, jų gebėjimai, atmosfera ir, matyt, kažkoks jaunatviškas entuziazmas, kai nusipurtai tinką nuo palto, prieš praeidama pro statybininkus giliai įkvėpi oro ir keliauji į Mickevičiaus biblioteką knygų, prieš tai būtinai jas rezervavusi.
