Justės blogas

2014-12-25

Miestas, kuriame gyvena romantikai

Pamažu įsimyliu. Nors ne Paryžius ir ne Edinburgas, bet ramus, malonus ir gražus! Na, ne toks kaip Vilnius, bet savotiškai kitaip gražus. Taip, tai mūsiškis Saint Albans. Nor žemiau rasite ir kelias Londono daleles. 



St. Albans parko dalis


Victoria street fragmentas


St. Peters church (labai panaši į bažnyčią Hatfield)



Parkelis poilsiui


St. Peters bažnyčios bokštai


Kalėdų eglė St. Pancras stotyje
(ant jos kabo įvairių miestų pavadinimai)


Naktinis Londonas 


Kas draudžia rožėms žydėti žiemą? :) Niekas!


Parkas vakarėjant


Mėlynai


Romantika


Romantika nr. 2


St. Albans Katedros priekis


St. Albans Katedros priekis plačiau


Pasipuošę.




Žavios ir žalios... Kalėdos!

Jei prieš metus kas nors būtų pasakęs, kad 2014-ųjų Kalėdas švęsiu ne Lietuvoje, būčiau sakius "ką čia paistai, kukuli". Dabar gi, gerai išmiegojus, sėdžiu lovoje St. Albans mieste ir galvoju, ar čia pirma Britanijos karalienės sveikinimo paklausius, ar artimiesiems į Lietuvą paskambinus. :)

Ir kaip gi praėjo tos pirmosios Kūčios be namiškių, bet su Namiškiu? Buvome pas Rit., vaikštinėjom po vakarinį Leytoną ir pirkom silkę lietuviškų prekių parduotuvėje. Kūčiukų, deja, negavom, bet čia jau tiek to šiais metais. :) Apsikeitėm reikalingom dovanom ir pasibuvom mielam brangiosios butelyje, į kurį įeina tik privilegijas gavę Šv. Petrai :) Grįžom jau beveik nakčia ir kadangi neturėjom anei stalo anei noro persivalgyti, kepėm skaniausią kada nors ragautą žuvį, deginom žvakes ir laukėm kažko...

Tas kažkas buvo Midnight Mass St. Albans Katedroje. Tiesa, į mišias vėlavom dėl paprasto geidulio kavai ir noro viską fotografuoti. Paskui dar ieškojom įėjimo ir įsiveržę nustebom - pilnutėlė Katedra, ekranai, kurie "transliuoja" altorių ir labai jauki atmosfera. Paprastutis Betliejus po altoriumi, medinės šventųjų skulptūrėlės, sulankstomos kėdės ir daug jaunų šviesių žmonių. St. Albans Katedra mane papirko, viskuo :) Ne tik rankas spaudžiančiu Vyskupu prie durų. :)

Dar ilgokai sedėjom parke prie Katedros. Dom mobiliuoju gaudė dangų ir Katedros vaizdus, aš gi stebėjaus oro šiltumu :)

Taip prasidėjo mūsų žavios ir žalios, romantiškos angliškos Kalėdos :)



Lietuviškų (ir ne tik!) prekių parduotuvė Leytone


Betliejus Katedros prieigose


Mediniai Šventieji


Kuklus ir gražus Betliejus


Šventieji. Vienas Jų su tikrais akiniais :D


Išeinant


Čia pat





Frontonas nr. 1




Frontonas nr. 2



2014-12-16

Jos meškino vardas yra Hašišas

"Grow up or grow mad" - iš vienos knygos, analizuojančios ,,Mažąjį Princą".

Žibintininkas paklūsta visuotinei normai, bet neprodukuoja nieko. O suaugę, bet nesubrendę žmonės įsipainioja į materialinių vertybių tinklus, kuriuose sukasi ir sukasi...


Tai štai kaip augam mes su R., kol laukiu jos atvykstant.

Ir toliau šnekamės apie Cinderelą. R. sako, kad ji nėra tokia buka kaip Cinderela, bet ir ne tokia bloga kaip pamotė. Ginu Cinderelą, kas sakė, kad ji buka. Tiesiog ji neturėjo galimybės lavintis.

Šalyje, kur daug vietos voverėms

Tokia ta Anglija su nesibaigiančiom rimto darbo paieškom, pokalbiais, pasivaikščiojimais ir voverėm, kurios bando įsiropšti pro langą. Ir joms visai nesvarbu, kad gyveni antrame aukšte. Viliojuos vieną. Gal pavyks nufotografuot.

Vakar išvardinom kelis faktus, liudijančius, kad ši šalis yra keista:
a) eismas vyksta ne ta kelio puse
b) šilto ir šalto vandens kranai atskiri, todėl neįmanoma sureguliuoti drungno vandens iš čiaupo
c) šviesoforai yra beverčiai
d) elektros lemputės neturi sriegių
e) apie rozetes nekalbu...
f) salotose daugiau mėsos nei salotų
g) didžiausi graužikai - voverės
h) bulves jie patiekia visur, kur gali
i) vaikai yra mandagūs ir paklusnūs
j) bažnyčiose būna kavinių ;)


Ir sąrašas dar pildomas...

2014-11-29

Šainy The Great Gatsby arba back to 1922

Šiandien jau kokį penkioliktą kartą per savaitę sukasi "The Great Gatsby" grojaraštis. Romano tuo pačiu pavadinimu ekranizaciją buvau mačiusi prieš metus kitus, tačiau dabar, kai baigiau skaityti patį kūrinį, panūdau iš naujo pažiūrėti filmą, paklausyti muzikos, pasidomėti epocha ir kaip nors visą šį reikalą pristatyti. 
Vieno žymiausių amerikiečių autorių F. Scott Fidzgerald 1925 metais parašytas kūrinys netruko išpopuliarėti, o šiandien istorija išgyvena renesansą. Kaip ir minėto laikmečio mada, džiazo muzika, elgsena ir t.t. ir t.t. ir t.t. Fidzgerald sukurti personažai gyvena Niujorko priemiestyje, fikcinėje West Egg vietovėje, Long Island dalyje. 1922 - vyksmo ir veiksmo metai - sutampa su visuotinės Amerikietiškos svajonės gyvavimo laikais. Išgyvenamas pakilimas, išlaisvėjimas ir... beprotystė. Rašytojas romane gerai perteikia istorinės tikrovės niuansus - Amerikoje gausu naujų turtuolių, kurių turtai dažnai sukrauti iš nelegalios veiklos, vyksta nežabojami turtingųjų vakarėliai, itin išlaisvėja moterys. Trumpėja ne tik sijonai, keičiasi ir požiūris į seksualumą bei moters pareigas - jos ne tik rūko, bet ir vairuoja, vadovauja ir žinoma... leidžia sau būti neištikimoms. 
Šiame istoriniame epizode autorius apgyvendina pasakotoją Nick Carraway ir pagrindinį veikėją Jay Gatsby - jauną turtuolį, kurio didžiausia obsesija - buvusi mylimoji, dabar jau kito vyro žmona Daisy. Taigi centre - graži meilės istorija. Jay nori susigrąžinti mylimą moterį, tačiau ši galiausiai nusprendžia likti su savo neištikimu vyru ir dukrele. Istorija baigiasi tragiškai.

Kodėl toks nebenaujas pasakojimas mane sudomino? Intriguoja veikėjų požiūris į pinigus ir gyvenimo vertybes. Pinigai - ne įrankis, o siekiamybė, nes turtuoliai tampa vertingais savaime. Labai dažna situacija šiandien.  Pateikiami du skirtingi turtuolių variantai: Tomas, Daisy vyras, turtingas palikuonis, tuo tarpu Jay - skurdžių tėvų vaikas, kuris pabėgo iš namų ir viską pasiekė pats, nors ir nelabai legaliais būdais. Jo sugebėjimas tikėti ateitimi labiausiai žavi Nick - pasiturinčių tėvų sūnų, kuris atkeliauja į Niujorką uždirbti savo pirmojo milijono. Tuo tarpu moterys tiesiog ieško turtingų vyrų. Nieko neprimena?
 
Iš tiesų istorija turi tą (praskelsi sidabrą, rasi auksą) kabliuką - atskleisdamas personažų charakterius, autorius užkabina tuos giluminius gręžinius - skatina perpilstyti savo draugystės, meilės, šeimos, turto ir kitų vertybių talpas. 

Man tokios istorijos tiesiog patinka - paprastos, bet tikros. Ir gaila, kad Leonardas už vaidmenį 2013 metų ekranizacijoje ir vėl negavo Oskaro. Nors pats filmas ir labai "šainy"....






ta tema, kuria nekalbama

Savaitė ligų ir sedėjimo namie. Tokia dingus iš gyvenimo, nors internetų vandenynuose atradimų ir būta...

kaip ir prisiminimų....

R. vakar planavo žiūrėt "Šindlerio sąrašo" ekranizaciją, o aš netyčia radau eilėraštį, kurį skaitydavome lyrikos seminaruose. 

Šia tema, kuria šiaip sau nekalbama, dar labai gražiai yra rašęs A. Mackus, bet šiandien nusirašinėsiu A. Nykos-Niliūno šedevrą:



MERGAITĖ GRĮŽTA Į VILNIAUS GHETTO ATSIIMTI PALIKTOS LĖLĖS (1943)
Gruodžio naktį
(Kraujo pėdos nekaltam sniege)
Atbėgusi maža mergaitė –
Tik akys ir plaukai – sustoja
Prie gelsvo namo durų,
Beldžiasi ir šaukia: –
Atiduokite man lėlę!
Be jos man šalta Paneriuos.
Baltimore, 1986 Sausio 17

GHETTO STREET:

2014-11-22

Nes Londonas yra rimtas miestas

Nuo kelionės į Londoną jau daug vandens nutekėjo. Užtad liko įspūdis "fabulous city". Lietuviškai nusakyti paprasčiau:
įsimintinas,  nuostabus, kerintis, didelis, senas, įdomus, žavingas, subtilus, stebinantis, kontrastingas, modernus, gilus (metro), jaukus, siauras ir platus, ūžiantis, užimtas, lengvas ir sunkus, lėtas ir greitas, pergrūstas, įspūdingas, siauras, neaukštas, ilgas, apvalus, gausus, įvairiapusis, spalvotas, kultūringas, populiarus ir kitoks miestas.


Šioje vietoje fotografuojant mūsų vos "nenunešė" kažkoks išprotėjęs "mikriukas", todėl daugiau kelio. Tolumoje Didysis Benas ir miesto horizontai. Neįspūdinga, žodžiu.


Išlipus iš traukinio St. Pancras stotyje. Gražu.


Į kitą pusę nu Didžiojo Beno ir Thames.


St. Pancras stotis buvo pakelta. Tiesiog pakelta. Ir laikrodis pakeltas.
O antras aukštas tai labai labai gražus,



Zit. numylėtieji pianinai. Tikrai įspūdinga.

apie viršelį net nekalbu: slengas su Jodi Picoult

Tą pačią naktį, baigusi skaityti Andre Gide "The Immoralist",  nusprendžiau leistis į "guilty pleasures" knygų kategoriją. Kodėl ją taip vadinu? Todėl, kad moteriškus romanus visada įsivaizdavau esant lengvus ir malonius, bet bukus skaitalus. Jodi Picoult "where there's smoke" mano nuomonės nepakeitė.

Kai Šerlytė arba Černiauskaitė pradės štampuoti tokius romanus (jau greit), mes būtinai turėsime joms pasakyti. Idant sustotų laiku. 
Spėju, kad tokių knygų rašymas šiek tiek panašus į mano 200-400 žodžių straipsnių kurpimą Anglijos lietuvių tinklaraščiams. Išmoksti tai daryti, žinai, kas užkabins skaitytoją ir štampuoji. Ilgainiui tai tampa beprasmiška. Nepaisant to, kad vis dėlto gauni kažkokius tai pinigus. Žinoma, milijoną kartų mažesnius nei populiarioji rašytoja. Gal mokytis štampuoti romanus? :)

"where there's smoke" - pirmasis Jodi Picoult romanas ir apskritai pop romanas, kurį po ilgo laiko paėmiau į rankas. Skaityti labai lengva, todėl surijau per kelias valandas. Kalba labai priartėjusi prie slengo. Kai skaičiau "The Immoralist" anglų kalbos žodyną varčiau kaip pasiutus, "where there's smoke" - jo prireikė tik kelis kartus. Čia supratau, kur knygos riebusis pliusas - gali mokytis anglų ir vėliau gatvėje šnekėti pagrindinių veikėjų žodžiais :D

"where there's smoke" protagonistė Serenity Jones yra aiškiaregė. Ji veda savo TV šou, kuriame, nematomų dvasinių patarėjų padedama, leidžia žmonėms susiekti su amžinybėn iškeliavusiais artimaisiais. Knygos pradžioje užsimenama apie sudėtingą Jones vaikystę - nepriteklius, nusižudžiusį tėvą, ankstyvus aiškiaregės sugebėjimus. Šis etapas supriešinamas su dabartiniu veikėjos gyvenimu prabangioje viloje. Nieko naujo. Knygoje patvirtinami visi jau šimtą kartų girdėti dalykai apie komunikaciją su dvasiu pasauliu. Staiga žuvusiųjų ir paauglių dvasios yra piktos, jos gali grįžti poltergeistais. Kai kurios gali valdyti materijas kaip vanduo, ugnis, oras. Anapus dvasios gali gyventi taip kaip gyveno anksčiau žemėje. Ten jų visada kas nors laukia - jei ne mirę artimieji, tai bent jau šunys. Taip taip, šunys (kas sakė, kad jie neturi sielos? :D)... Dvasios grįžta per mediumus, kad galėtų ką nors pranešti ar pasakyti, bet jų charakteris lieka charakteriu ir ne kiekviena dvasia ima kalbėti apie savo meilę. 
Žodžiu. Žurnalas "Būrėja". Dublis antras.

O pagrindinei romano veikėjai taip ir nutinka. Pokalbių laidoje dalyvaujančiai jaunai našlei ji padeda susisiekti su karo fronte žuvusio vyro dvasia, kuri vis dar negali susitaikyti su kūno mirtimi. Vyras išduoda, kad dėl jo mirties kaltas būrio vadas. Kyla visuotinė panika. Moteris ekstrasensės darbu lieka nepatenkinta, o dvasia ima persekioti pačią aiškiaregę ir ...padeginėti jos namus bei daiktus. 

Tuo pačiu metu Jones narplioja dingusio politiko sūnaus bylą. Ir užmiega ant laurų... Rašytoja į romaną įvelia tikrą istoriją apie dingusią ir aštuonerius metus pagrobėjo rūsyje kalintą mergaitę. Jos sukurta Serenity Jones - tos mergaitės išvaduotoja. Dabar aiškiaregė užsimoja padėti politiko šeimai surasti sūnų. Ji neabejoja šį esant gyvu ir leidžiasi į paieškas. Žaidimas "va bank" baigiasi tragiškai, kadangi nuvykus į esą pagrobto berniuko laikymo vietą, randamas tik lavonas. 

Pagrindinės veikėjos karjera baigta, bet neabejoju, kad šį vaidmenį sukūrusi autorė sugebės ją išteisinti... Iš tiesų šis personažas jau pasirodė ir Jodi Picoult knygoje "leaving time". Jau šį rudenį. Palaukite, kol bus išversta į lietuvių (tai netruks, nes Picoult knygas lietuvės myli) ir dovanokite mamoms Šv. Kalėdų proga. Tegu išsiverkia ne tik marinuodamos svogūnus. Tokia štai reklamėlė. 

Bene geriausias knygos bruožas - pagrindinės veikėjos ironija jos nušlifuoto šou atžvilgiu. Sofutės, aukštakulniai, šukuosenos, grimas, "aleliuja" giedantis choras, kai apsireiškia dvasios. Tikras ekstrasensų šou. 
O jeigų rimtai, pasakotojos talentą autorė, žinoma, turi. Tik gaila, kad komerciškai patogiau yra parduoti vardą ir švaistytis knygomis, o ne susikaupti ir sukurti vieną istoriją, kuri ateityje pretenduotų į klasikos lobyną. To Jodi Picoult ir linkiu. 

Metas pradėti naują knygą. Galbūt kažką iš "fantasy" skyrelio. Visada laukiu rekomendacijų.



apie viršelį net nekalbu. Graži puošmena gražiems namams.






(A)moralusis Andre Gide ir jo potraukiai

Pamažėl kremtu knygas. Vakar baigiau 1947 metų Nobelio premijos laureato Andre Gide "The Immoralist". Nežinau, ar ši knyga kada nors buvo išversta į lietuvių kalbą ir jeigu nebuvo - reikia išversti. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl.
Knyga pirmą kartą buvo publikuota 1902 metais gimtojoje autoriaus šalyje - Prancūzijoje. Netrukus įvertinta kaip itin šokiruojanti. Kas taip nustebino prancūzus? "The Immoralist" buvo pavadinta istorija apie aplaidumą, nerūpestingumą. Kiti kritikai teigė, kad knygos vertė - pagrindinio veikėjo savistaba ir savęs paieškos.
Amoralusis žmogus - tai mokslininkas istorikas Mišelis, kuris prie mirštančio tėvo lovos "suderėjo" savo ir jaunos, žavingos Marselinos vestuves. Po tėvo mirties jis sužino esąs pakankamai turtingas, todėl nesibodėdamas leidžiasi į keliones. Išvykęs praleisti medaus mėnesio į Tunisą, jis suserga tuberkulioze. Po sunkios ir alinančios ligos atgavęs jėgas, Mišelis kaip niekada anksčiau ima džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais. Jo žvilgsnis į naujas vietas ir žmones tampa iš esmės tiriančiu tarsi būtų mėginama prasiskverpti po oda ir pažinti tikrąją daiktų, žmonių, gamtos būtį "the layers of acquired knowledge peel away from the mind like a cosmetic and reveal, in patches, the naked flesh beneath, the authentic being hidden there". Tuo pačiu metu, veikėjas mėgina ir dėstyti istorijos kursą ir prižiūrėti iš giminaičių paveldėtą fermą Normandijoje ir mylėti savo žmoną. Sunki užduotis. Mišelį nepaprastai traukia paprastų fermerių gyvenimo ypatumai: laukų drėkinimas, spąstai kiškiams, jodinėjimas ir visos kitos naujos veiklos, kurios yra tik priedanga mėginant prisiartinti prie nemokytų juodadarbių idant galėtų suprasti, kaip veikia tų žmonių mintys. Vieni dažniausių po ligos pasikeitusio Mišelio žodžių - nuobodulys ir nuovargis. Aukštuomenė, likusi Paryžiuje jo nedomina. Jį traukia estetinis jaunystės grožis, kurį veikėjas suranda Čarlzo - seno fermos valdytojo sūnaus - draugijoje. Apskritai, ši grožio obsesija šiek tiek primena Doriano Grėjaus istoriją. Nukrypstant prie konteksto - Andre Gide ir Oskaras Vaildas iš tiesų buvo draugai.Vaildas ilgai manė, kad pastūmėjo Gide į homoseksualumą, tačiau šis jau buvo tai supratęs anksčiau. Et, tas elegantiškų Paryžiaus vyrų gyvenimas. Galiausiai atvirų užuominų apie homoseksualumą gausu ir Vaildo ir Gide knygose.
Drauge su žmona grįžę į Paryžių praleisti žiemos (kaip ir turėtų elgtis išsilavinę ir gerbiami prancūzai), jie sunkiai "pakelia" draugų apsilankymus. Čia šeimą ištinka ir didžiausios krizės - jie netenka kūdikio, tuberkulioze suserga Marselina.
Įspūdis toks, kad ši knyga - nuolatinė kelionė iš Normandijos į Tunisą ir atgal, pakeliui aplankant daugybę vietų. Ieškodami tinkamesnio klimato Marselinos sveikatai, jie vėl leidžiasi į kelią. Mišelis beviltiškai bando nuolatos globoti savo žmoną, ji miršta ir lieka palaidota smėlynuose.
Knyga iš tiesų įtraukianti ir gali būti skaitoma kaip nuolatinės ligos istorija. Greta kasdienių sveikatos rūpesčių, glūdi ir gilios egzistencinės temos. Mišelis yra bedievis, tuo tarpu Marselina - pamaldi. Šis konfliktas baigiasi įtaigiu pasakojimu - Mišelis mėgina įduoti rožinį mirštančiai Marselinai, tačiau ši jį vėl paleidžia iš rankų. Neaišku kodėl - dėl fizinės negalios ar dėl dvasinių pokyčių. Mišelį nepaprastai traukia skurdžios ir žiaurios fermos darbininkų istorijos, Afrikoje augančių vaikų likimai. Jis mėgina suprasti, kodėl matydamas neteisybę jis netrokšta bausmės skriaudėjui, nenori nuteisti vagies, kodėl labiausiai jam rūpi jis pats. Skaitytojas gali nujausti, kad ši trauka ir grožėjimasis jauno vyro kūnu turi ir savotišką seksualinio potraukio prieskonį. Taip ir keliaujama - personažų realybėje ir jų viduje.
Pasakotojas - Mišelis - save pristato kaip mirštantį žmogų. Didžiosios knygos metaforos, intriga ir įtampa prasideda jau čia, todėl nuobodulys skaitant - beveik neįmanomas.

Beje, pagal Andre Gide "The Immoralist" sukurtas pasirodymas Brodvėjuje. O aš norėčiau dar ir filmo.






Prieš "The Immoralist" baigiau skaityti "Šindlerio sąrašą" lietuvių kalba. Nereikėtų šių dviejų knygų lyginti, bet po "Šindlerio sąrašo" pasakojimas apie prancūzą, svarstantį jis amoralus ar ne, buvo tikras poilsis dūšiai. Ir vis dėl to sąrašo knyga lieka viena įspūdingiausių gyvenime skaitytų knygų. Jos paliktas įspūdis dar labai gyvas, todėl ir kalbėti nesinori daug.




2014-11-21

atostogos nuo atostogų ir durys

Vakar apsilankė geroji fėja, todėl šiandien valgau juodą duoną. Neišpasakytai skanu. O šaldytuve dar laukia indelis baltos mišrainės, grietinė, šiupininė sriuba ir net magiški sūreliai! Savaitgalį keliausiu į Morio (p.s. Morrisons) prekybos centrą ieškoti varškės. Ir jei rasiu - namuose bus įrengtos sūrelių gaminimo dirbtuvės. Kyla minčių apie galimybes ir duoną namie išsikepti. Žinoma, kai tik turėsim namus. :)

Tokie štai tie lietuviški džiaugsmai apie lauktuves iš Rytų Londono. Nors labiausiai laukiama buvo pati fėja, su kuria ir "Nandos" viščiukais vakar ir nandavojom. Dar ėjom desertų į bažnyčią, kur administratorės smagiai pakikeno iš mano pavardės. Idant būtų lengviau įsivaizduoti - dvigubai didesniame statinyje nei Vilniaus arkikatedra, vietoj vienos iš šoninių koplyčių įrenkite kavinukę. Ramu, skanu ir Dievas, matyt, tuo pačiu laimina. Iš tiesų, Abbot's Kichen - toks yra jos pavadinimas - savo aukštais skliautais šiek tiek primena VU "morgą". Todėl, pasak fėjos, man joje taip ir patiko :)
Na, bet reportažas apie Katedrą dar bus :)

O šiandien diena be streso - su skaitymais, veizėjimais ir nuliu vienetų minčių apie darbo paieškas ir kitus rūpestėlius. Tiesiog - atostogos nuo atostogų.

Ta proga - įspūdžiai iš mano trumpo, vos porą valandų trukusio pasivažinėjimo į Hatfield, kur buvau įtraukta į NI laukiančiųjų sąrašėlį, smagiai paplepėjau su žmonėmis ir šiaip turėjau laiko pasigrožėti apylinkėmis.

Hatfield - apie 30 000 gyventojų turintis miestukas, laikomas vienu iš naujųjų Londono priemiesčių (New Town). Didžioji jo dalis pastatyta jau po WW2. Nuo čia iki Londono - 20 kilometrų. Miestelyje įsikūręs ir University of Hertfordshire, kuris pasižymi įspūdingu dydžiu, bet ne architektūra. Hip hip - VU!  Netoliese yra ir artimiausias kino teatras. Hatfield buvo užsiimama lėktuvų gamyba ir prekyba, šioje industrijoje kurį laiką dirbo rekordinis skaičius žmonių. O jei rimtai, tai šiame miestelyje yra įdomių kultūrinių paminklų  - namukų ir paminklų apskritai net neskaičiuoju (nebūtų Londono priemiestis). Žymiausias Hatfield House (the home of the Marquess of Salisbury) - šio grožio apžiūra jau įtraukta į planus. Iš visų pusių apėjau Church of  St Etheldreda. Apie šią šventąją rekomenduoju pasiskaityti papildomai - tikrai neprasta moteriškė, o kol kas - įspūdžiai :)


Kapinės, kapinės visur :) Keistos formos antkapiai - taip pat.


Keičiasi sezonai arba ... šunys


                                               Vaizdas per kapinių tvorą.

                                                     
                                                       Ech, romantiškosios...

                                                 
                                                                   Bažnyčia ir lietus.

                                                         
                                                Viena Hatfield gatvikių, vedanti į keistą pastatą.


                                                   

                                                        Nors į vidų nepakliuvau, bet...

\

durų pasirinkimas gausus...


ir kvietimas prisėsti atsukus nugarą


gražiausia dalis


labai panašu į St Albans "City Tower",  1250 -1290 metai.


durelių maniakė nr. 2 arba durys iš visų pusių


pakrypus


turėjo būt kažkas gražaus


taigi durelės! ir samanos!



kapinių politika. Kai po tavimi juda plytelės ir vandenėlis nuteka tiesiai į kriptą.


antkapiai tarsi lovos


durys!



bažnyčios kaimynystėje


ruduo



antras dublis. Čia gyvenamasis namas.


Hatfield gatvelės


ir samanoti stogai


kvietimas užeiti ir išeiti.