(A)moralusis Andre Gide ir jo potraukiai

Pamažėl kremtu knygas. Vakar baigiau 1947 metų Nobelio premijos laureato Andre Gide "The Immoralist". Nežinau, ar ši knyga kada nors buvo išversta į lietuvių kalbą ir jeigu nebuvo - reikia išversti. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl.
Knyga pirmą kartą buvo publikuota 1902 metais gimtojoje autoriaus šalyje - Prancūzijoje. Netrukus įvertinta kaip itin šokiruojanti. Kas taip nustebino prancūzus? "The Immoralist" buvo pavadinta istorija apie aplaidumą, nerūpestingumą. Kiti kritikai teigė, kad knygos vertė - pagrindinio veikėjo savistaba ir savęs paieškos.
Amoralusis žmogus - tai mokslininkas istorikas Mišelis, kuris prie mirštančio tėvo lovos "suderėjo" savo ir jaunos, žavingos Marselinos vestuves. Po tėvo mirties jis sužino esąs pakankamai turtingas, todėl nesibodėdamas leidžiasi į keliones. Išvykęs praleisti medaus mėnesio į Tunisą, jis suserga tuberkulioze. Po sunkios ir alinančios ligos atgavęs jėgas, Mišelis kaip niekada anksčiau ima džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais. Jo žvilgsnis į naujas vietas ir žmones tampa iš esmės tiriančiu tarsi būtų mėginama prasiskverpti po oda ir pažinti tikrąją daiktų, žmonių, gamtos būtį "the layers of acquired knowledge peel away from the mind like a cosmetic and reveal, in patches, the naked flesh beneath, the authentic being hidden there". Tuo pačiu metu, veikėjas mėgina ir dėstyti istorijos kursą ir prižiūrėti iš giminaičių paveldėtą fermą Normandijoje ir mylėti savo žmoną. Sunki užduotis. Mišelį nepaprastai traukia paprastų fermerių gyvenimo ypatumai: laukų drėkinimas, spąstai kiškiams, jodinėjimas ir visos kitos naujos veiklos, kurios yra tik priedanga mėginant prisiartinti prie nemokytų juodadarbių idant galėtų suprasti, kaip veikia tų žmonių mintys. Vieni dažniausių po ligos pasikeitusio Mišelio žodžių - nuobodulys ir nuovargis. Aukštuomenė, likusi Paryžiuje jo nedomina. Jį traukia estetinis jaunystės grožis, kurį veikėjas suranda Čarlzo - seno fermos valdytojo sūnaus - draugijoje. Apskritai, ši grožio obsesija šiek tiek primena Doriano Grėjaus istoriją. Nukrypstant prie konteksto - Andre Gide ir Oskaras Vaildas iš tiesų buvo draugai.Vaildas ilgai manė, kad pastūmėjo Gide į homoseksualumą, tačiau šis jau buvo tai supratęs anksčiau. Et, tas elegantiškų Paryžiaus vyrų gyvenimas. Galiausiai atvirų užuominų apie homoseksualumą gausu ir Vaildo ir Gide knygose.
Drauge su žmona grįžę į Paryžių praleisti žiemos (kaip ir turėtų elgtis išsilavinę ir gerbiami prancūzai), jie sunkiai "pakelia" draugų apsilankymus. Čia šeimą ištinka ir didžiausios krizės - jie netenka kūdikio, tuberkulioze suserga Marselina.
Įspūdis toks, kad ši knyga - nuolatinė kelionė iš Normandijos į Tunisą ir atgal, pakeliui aplankant daugybę vietų. Ieškodami tinkamesnio klimato Marselinos sveikatai, jie vėl leidžiasi į kelią. Mišelis beviltiškai bando nuolatos globoti savo žmoną, ji miršta ir lieka palaidota smėlynuose.
Knyga iš tiesų įtraukianti ir gali būti skaitoma kaip nuolatinės ligos istorija. Greta kasdienių sveikatos rūpesčių, glūdi ir gilios egzistencinės temos. Mišelis yra bedievis, tuo tarpu Marselina - pamaldi. Šis konfliktas baigiasi įtaigiu pasakojimu - Mišelis mėgina įduoti rožinį mirštančiai Marselinai, tačiau ši jį vėl paleidžia iš rankų. Neaišku kodėl - dėl fizinės negalios ar dėl dvasinių pokyčių. Mišelį nepaprastai traukia skurdžios ir žiaurios fermos darbininkų istorijos, Afrikoje augančių vaikų likimai. Jis mėgina suprasti, kodėl matydamas neteisybę jis netrokšta bausmės skriaudėjui, nenori nuteisti vagies, kodėl labiausiai jam rūpi jis pats. Skaitytojas gali nujausti, kad ši trauka ir grožėjimasis jauno vyro kūnu turi ir savotišką seksualinio potraukio prieskonį. Taip ir keliaujama - personažų realybėje ir jų viduje.
Pasakotojas - Mišelis - save pristato kaip mirštantį žmogų. Didžiosios knygos metaforos, intriga ir įtampa prasideda jau čia, todėl nuobodulys skaitant - beveik neįmanomas.

Beje, pagal Andre Gide "The Immoralist" sukurtas pasirodymas Brodvėjuje. O aš norėčiau dar ir filmo.






Prieš "The Immoralist" baigiau skaityti "Šindlerio sąrašą" lietuvių kalba. Nereikėtų šių dviejų knygų lyginti, bet po "Šindlerio sąrašo" pasakojimas apie prancūzą, svarstantį jis amoralus ar ne, buvo tikras poilsis dūšiai. Ir vis dėl to sąrašo knyga lieka viena įspūdingiausių gyvenime skaitytų knygų. Jos paliktas įspūdis dar labai gyvas, todėl ir kalbėti nesinori daug.




Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip