Justės blogas

2013-11-17

Kaip ir ruduo

  Laikas laikas laikas laikas. Vakar buvau knygyne, klausiau, kiek maniškių liko ir sužinojau, kad dauguma ne ten. Nebe vaikų skyriuj, nebe prie klasikos, nebe prie romanų. Tarsi būtume susitikę tik porai vasaros mėnesių, kad paieškotume kažko tarp dulkėtų knygų lentynų. Ir nesuradę išėjome rudeniop į atskirus Vilnius.
  Paskutinis įrašas dar buvo kupinas tos nepajudinamos ramybės, kurią šiandien su verksmu norisi šaukti. ,,Pavargai?" - palinksiu galva suirzusi, nes kaip niekada nebesuprantu, iš kur aš einu ir kur nueisiu. Šitiek išmokta, du mėnesiai tarsi dvi savaitės gyvenimo, du metai mokslų: kalbėti aiškiai, neleisti interpretuoti, paskirstyti datas, viską suspėti, padėti krengelį, kurio, kaip parašo, svorio nesuvoki, mokėti visus reikiamus kodus ir išrašyti visus reikiamus popierius, prajuokinti konfliktiškus žmones ir patvirtinti tai biuro spaudu. Klausyti paskaitų, ruoštis paskaitoms, neverkšlenti dėl praleistų, paprašyti atostogų ir išvažiuoti lankyti, girdyti sultis, keisti patalus ir neramia širdim grįžti į Vilnių. Dirbti, dirbti, skaityti Mickevičiaus "Vėlines", rašyti apie Glinskį. Gaminti, daug ir didelėm dozėm. Nebeturėti laiko skaitymui. Tikėtis, tikėtis, mylėti visa širdim tuos, kurie su manim ir man pataria. Nueiti į studijų skyrių ir vis tiek likti susimąsčius.
Nelengvi buvo du mėnesiai ir nenoriu rašyti apie juos tarsi meluodama sau ir afišuodama tik geriausias akimirkas. Džiaugiuosi bent, kad ir tų geriausių būta. Ypač, kai mano senieji žmonės pagaliau išsveiko tiek, kiek leidžiama išsveikti devyniasdešimtmečiams. :)  O visa kita praeis, nes turi praeiti. Kaip ir ruduo.

2013-09-09

gyvenimas rudenį

Pilies gatvė aštuntą ryto tuštutėlė kaip bažnyčios šventorius pirmadieniais ir nuo grindinio jau ledėja kojos. Rudenį, kaip ir visada, jaučiu kylantį iš žemės, palaipsniui kandantį į pėdas, kelius, rankas, o vakarykščio ryto keisčiausiais prisiminimas - garas praeiviams iš burnos. Ir iš mano. Nes aš irgi gyvenu, tik regis stabtelti vis sunkiau. Užtat kokios brangios tos akimirkos su Garcia Lorca troleibuse, ant kelių, su Dekameronu (knygyno kolegų dovana) sekmadienį, pasislėpus po apklotais ir šventai įtikėjus, kad laikas manęs nežino, nemato, kad sustos besidairydamas ir dar valanda kita bus skirta tik skaitiniams, kuriems rengiausi taip sunkiai, kad iškepiau du pyragus – slyvų ir obuolių – ir žiūrėjau pro praviras balkono duris į beržus, mėgindama sučiupti rudenį purtantį lapus, vasaros kaitros derlių.

Visa kita gerai, tik taip greitai. Palikau neskaitytas knygas knygyne, kur praėjimais galėtų vaikščioti ir milžinai –-maždaug trijų-keturių metrų. Betonas po jų kojomis net nesuaižėtų, toks kietut kietutėlis. Tik vaikų skyriaus dar pasiilgstu, kur visada visi šypsosi, nes kitaip ten negalima. Ir kolegų, kolegių, paniurnenimų, pakikenimų ir pokalbių apie knygas, nes skaitymas ten toks visiems savaime suprantamas dalykas, apie kurį kalbama su aistra arba be jos, bet visada pagarbiai.
Sunku dar suvokti, kad viskas taip, kaip dar visai neseniai norėjau - darbas senamiesty, darbas, kuriame tave gerbia ir suteikia atsakomybių, studijos, į kurias ateini iš darbo ir grįžęs atgal papasakoji, ką girdėjai ir visoms įdomu. Žinoma, įdomiausia man pačiai. Naratologija, kultūros teorijos ir net pokalbiai apie miestą. Tik laikas ne eina, bet bėga. Su skaitymais, be naktinėjimų ir vis lengviau pabundant pusę septynių ryto.

Ir vis tiek netikiu, kad viskas yra taip, kaip kažkada norėjau. Mylėti ir būti mylimai. Dirbti ir jaustis reikalingai. Tarsi tobulas Vilniaus parkų ruduo būtų mane apžavėjęs :)

Jaukus labanakt!






2013-08-15

Žolinė

  Trečioji ar ketvirtoji (jau nebesuskaičiuoju) Žolinė Vilniuje, be žolių, tik su nušienauta pievele prie Prezidentūros. Susitikome su bendrakursėm literatėm, smagiai pasisedėjom ir taip nesumeluotai džiugu matyti visas išlipusias iš rūpesčių ar į juos naujai įsilipusias, ieškančias ir radusias, visas gerai nusiteikusias, nes niekas neateina greitai, viskas pamažu pamažu po gaidžio pėdą. Ir viskas gražiai, viskas tokiu brandžiu laiku, kad kaip niekad noris įkvėpti gyvenimo ir laikyti jį plaučiuos kiek tik pajėgsiu. 
  Taigi, esu vis dar nusiteikusi svajokliškai. Darbe dėlioju kanceliariją ir jaučiuosi visiškai atitrūkus nuo konsultavimo, kad jau net ir žmonių ima trūkti. Bet jau visai nebedaug ir bus "padaryta" t.y. atidaryta naujoji darbovietė. O dabar yra Laur., veržliarakčiai, lentynos, ''kepimo" grotelės, pieštukai ir dar koks šimtas š...dukų rūšių. Ir viskas, nors ne visada gerai, bet bent jau smagiai. :)
   O galvoje vis ta Žolinė. Visos jos vaikystėje buvo ypatingos man, atėjusiai iš žemės. Suknelės, baltos kojinaitės, žolynėlis vienoj rankoj ir ilgi atlaidų saldainiai kitoje. Ir pievos, pievos, pievos. Net jeigu atsukčiau laiką, net jeigu dabar nukakčiau ten, jau viskas ne taip, viskas būta. Prarastas laikas mano galvoje vis atrandamas naujai. O didžiausia kančia ir laimė, pamėginti sudėlioti prisiminimus lyg sulūžusį šokolado gabalėlį, lyg kiekvieną žolelę puokštėj.
   Šiandien toptelėjo mintis, kad gražu yra Žolinėj ir tekėti ir krikštyti ir gimti ir visaip kitaip švęsti gyvenimą.
Visai susentimentalėjau. Apči.

p.s. ir man Mačernis labai. Aš nebijočiau vidury nakties apie jį mieste rėkti. :)

2013-08-07

Kontūrai

   Tas salsvas vasaros brandos laikas, kai išėjus į kaitrą norisi prisimerkti, kai spalvos susilieja, daiktai praranda kontūrus ir dvasia, regis, išsineria iš varvančio atokaitoje kūno. Esu gamtos vaikas, todėl geriau izoliuoju save kambary su raudonojo vyno užuolaidom, nei einu į miestą, kur išvis jokio vėjo, tik dulkės ir sveikas formas praradę veidai. Nebent vakarop, nebent į senamiestį, kur, dievaži, stūkso mūrai kaip pats Stelmužės ąžuolas. Pagalvoju, kad panašiai drėgna ir šalta buvo Vilko irštvoje, Lenkijoje, bet mūsų senamiesčio juk irštva nepavadinsi, ten Didybė ne sienų storyje, o istorijoje. Bet čia jau į lankas...
   Ši vasara nužymėta parodom, muziejais, pradedant Radvilų rūmais baigiant Taikomosios dailės muziejuje veikiančia suknelių paroda. Dar žymę palieka Valdovų rūmai, kur jau gali ir šiaip užeiti (nors, jei eisi giliau, susimokėsi), Kaunas, jo gatvės, Miesto muziejus ir pilis. O kiek daug dar nepamatyta! Ir tame pačiame Kaune ir Vilniuje. Svarbu yra tik ištvermingi pasivaikščiojimų draugai, o tada jau pažįsti miestą iš naujo, nes, dievaži, neužtenka tik paskaityti bernardinuos ar menų faktūroj. Reikia paliesti, pajusti, įkvėpti, paragauti.
  Kol kas didžiausią įspūdį paliko Vasiljevo suknelių paroda, kur eksponuojama 60 suknių ir 60 aksesuarų. O aš juk neseniai baigiau privalomą lengvą atostogų romaną, kuriuo šiemet tapo ,,Džeinė Eir". Tai man tos suknelės pats tas, nepaprastai įaudrina vaizduotę ir paskui sakau: žiūrim kostiuminį filmą, kostiuminį. Bet žiūrime n-tąją Kieto riešutėlio dalį, kur Briusas toks pasenęs ir dar turi sūnų, tokį pat storžievį ir šiaip kreivai kieto charakterio bernelį-herojų. Nes kaip veiksmo filmai be herojų. Tiesa, šis kažkiek nustebino, nes nusižiovavau tik du kartus ir buvo labai labai graudu ir juokinga, kai amerikiečiai aktoriai kalbėjo rusiškai. Ne ta prigimtis, ne ta. Vi  vis pakliūva vaidinti rusą ar lenką, bet čia gerai, vadinas, tikrai universalus talentas. Bet jiedu, Vi ir Rit, toli toli Europoje ir kiekvieną kartą, kai važiuoju su kuo nors automobiliu – ar prie ežero, ar prie upės, ar iš seminaro, vis pagalvoju, kaip būtų gerai vėl į Užutrakį su Vi už vairo, tokiu pasimetusiu, su R., kai žinai, kad viskas bus taip pozityvu, jog neįmanoma susigadinti nuotaikos, su Iev. ir jos nušvitimais, galų gale net su Zi., nes juk reikia, kad kažkas Vi. atstotų kompaniją. 
 Dar galiu pasakyti, kad noriu atgal į Kauną. Ar su paskutiniu autobusu ar traukiniu, taip moderniai romantiškai, bet Kauno dalis In. žadėjo apsilankyti, tai laukiu nesulaukiu. Norisi, kad išsivežtų dalį Vilniaus. Gal ir gerai, kad tuos miestus taip gabalais, gabalėliais susikrauni į patirtį. Paskui yra iš ko pasisemti. Norėčiau dabar prisiminti išmintingą sentenciją apie tai, kad žmogų sudaro ir miestai, kuriuose jis gyveno, bet neatsimenu autoriaus. 
  Taip pat veizėjom After Earth, skaičiavom klišes, bet paskui ten taip viską kūrėjai susuko, kad liko tik tokia nuostaba, kai neaišku nei kaip vertinti, nei ką pasakyti. Iš tiesų, jau ilgiuosi nekomercinio kino ir teatro, teatro ypač, teatro labai, nors ateinančiais metais ir nebus laiko savanorystei.
  Dar stengiuosi susirasti naują darbą, bet ir dabartinis jau nebevirkdo ir grįžus namo dar sugebu paskaityti knygą iki pusės pirmos. Tik tie sapnai kažkokie košmariški, kai paskui skambini namo ir klausinėji mamos, kol nusiramini ir nutyli.

 Dar planuose geros knygos, susijusios su kalbos kultūra paieškos, nes visas skyrybas, rašybas ir žodžius man karts nuo karto tenka išmokti iš naujo. :)

Gaivos!

2013-08-02

Trupiniai

Nusprendžiau kaupti įspūdžius iš darbo, kuriame... praleidau jau beveik mėnesį. :)


Pokalbis su klientu:

- Ar turite knygų apie sliekų auginimą?
- Ne.
- Aš taip ir maniau, kad nieko tuose knygynuose nėra nieko gero...

O vėliau atėjo moteris, kuri teigė, kad jos namuose daugiau knygų negu mūsų knygyne, ji viską turi ir nieko neketina pirkti. Ko ieškojo, neišdavė. Ir keistų būna dienų gi...


Iš tiesų, tokių keistų dienų būna ne viena ir ne dvi. Ypatingai vaikų skyriuje, kur jau pasibaigė ,,Kakė makė ir didelė tamsa" tiražas. :)

2013-07-07

Piratauti Mozūrijoje arba buriavimas ir kiti atostogų privalumai

   Miestas, karštis, skubėjimas ir net svarbiausio filologijos fakulteto vyro įteiktas bakalauro diplomas atminties stalčiukuose jau spėjo apdulkėti. Kelios savanorystės dienos, pranešimai, žmonės, žmonės, žmonės, teoriniai ir praktiškai dalyvavę ISFNR konferencijos savanoriai, atsisveikinimas su R., kuri dabar jau sėkmingai mūryja naujo gyvenimo pamatus Londone,  kuprinių krovimas, draudimai, kremai nuo saulės ir purškalai nuo uodų... Regis, visą tai buvo prieš mėnesį, pusmetį, jokiu būdu ne prieš savaitę. Kas taip ,,nunešė stogą"? Atostogos!
  Kai sausio pabaigoje ar vasario pradžioje paskambino D. ir pasakė kažką panašaus į ,,Ką veiksi liepą? Važiuojam atostogaut?", gana sutrikau. Ką veiksiu liepą tikrai nežinojau, nes viskas atrodė kaip nuo čia iki Pietų ašigalio – toli toli. Pasiūlymas plaukti jachta nesužavėjo, nes vanduo man ne draugas arba kaip neseniai sakė kapitonas M.: ,,tu kaip katė, tau vandens užtenka dubenėlio" (tai visiška tiesa). Ką jau kalbėti apie ežerą, plaukiojimą, nardymą, buriavimą ir visus kitus vandens (ne)malonumus. Tačiau koks gyvenimas be avantiūrų! Ir taip nemokėdama plaukti įsilipau sportinėn jachton ir išplaukiau buriuoti. Nesiginsiu, buvo momentų, kai apimdavo panika, drebančios rankos nesugebėdavo užsegti užtrauktuko arba pabusdavau ryte, bangoms į laivo šonus kalant, ir pagalvodavau: ,,ką, po perkūnais, aš čia veikiu". Bet įkvėpdavau ore vyraujančios buriuotojų dvasios, išvysdavau kitų šypsenas ir blogų minčių kaip nebūta. 
Grįžau gyva ir sveika! Kai užsimerkiu kartais dar atrodo, kad plaukiu ir įspūdžių virtinės kirba galvoje sukeldamos norą viską vėl išgyventi. Šįkart – sutalpinant į žodį. 

ŠEŠTADIENIS, birželio 29 d.

  Rytas. Paskutiniai pakavimai ir šypsenos nuo ausies iki ausies. Iš serijos ,,Kas gi bus čia? Kas gi bus čia?". Buvo gerai – apsikrovę kuprinėmis nusikapanojom iki sutartos vietos, susipažinom su A. ir G. (be galo ,,faina" pora), apžiūrėjom išnuomotą mažuliuką Twingą, kažkokiu būdu ten sutilpom ir leidomės į kelią. Degalinėje, kažkur kirtimų pusėje, sužinojau, kad mūsų a la Mozūrijos piratų flotilę iš viso sudaro keturiolika galvų. Iš jų penkias pažinojau seniau, visi kiti buvo naujiena. Degalinėje, laukdami vieno iš vairuotojų–kapitonų, kurį užlaikė litų keitykloje, kiek ,,apsipažindinome". Pasirodė, kad bus smagu. Neapsirikau!
 Leidomės į kelią ir neužilgo jau teko prisiminti lenkišką raidyną. Oi, kaip buvau pamiršus! Pakeliui  – daug karvių, kuriomis taip nuoširdžiai džiaugėsi A., įspėjamųjų ženklų apie karves, šiek tiek karvių kvapo, arklių, įspėjamųjų ženklų apie stirnas (apie arklius lenkai neįspėja), jėgainių ir gražiai sutvarkytų gyvenviečių, kur, geriausiu atveju, pamatydavai vieną–tris gyvas dūšeles. 
 Mūsų namų uostas Węgorzewo (Vengoževas, Vengorževas, Vergoževas, Vegorzevas – mūsų ,,tobuli" skaitymo variantai, sukaupti per savaitę). Nedidelis keturių bažnyčių ir kelių parkų miestukas, nenorėjo būti surastas. Susitarė su M. GPS ir padarėm 10 km. lankstą arba ,,sightseeing tour" iki nedidukės  iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios koplytėlės. Apvažiavus n-tąjį garbės ratą (kelis tokius padarėmė Suwalki (Suvalkuose), nesugebėdami susitarti), pagaliau pasiekėme savo būsimus namus – jachtas. Taip taip, stebuklų nesitikėjau, bet nuotraukose ji atrodė daug erdvesnė. Pamačius gyvai paaiškėjo, kad ši jachta, kurioje yra aštuoni puodukai, aštuonios lėkštės, po aštuonis stalo įrankius, ir aštuonios gulimos vietos iš tiesų yra subalansuota trims-keturiems, maksimaliai – šešiems. Sutalpinus aštuonetą išvystumėte komišką vaizdelį. :) Vienoje jachtoje sutilpome penkiese: aš, D., K., M. ir R – du vyrai ir trys mergiotės. Beveik idealus derinys – stereotipiškai žvelgiant vyrams visada įdomu, kas, kaip ir kodėl veikia. Todėl šie daugiau buriavo, moterys daugiau veikė kažką. Pretendavau į laivo ,,kuko" pareigas nors vykdžiau jas nenuosekliai. Apie tai bus papasakota plačiau, nes pirmą dieną viskas jachtoje buvo gražu, tvarkinga ir niekas nieko negamino. Pasitikrinome, ar nesergame klaustrofobija, ar niekas neknarkia, kaip veikia tualetas ir kur yra aštrūs kampai. Apie juos šiandien liudija mėlynių nusėtos kojos. Mat sutilpti niekaip nepavykdavo – tualete tykojo girtas aštuonkojis, lendant iš guolio jachtos lubos tarsi priartėdavo prie galvos, gulantis ir vaikštant užpuldinėdavo apšvietimo lempos, ką jau kalbėti apie sudedamąsias burių dalis, kurios taip ir taikėsi kirsti į galvą. Žodžiu, pirmą dieną, norėdama apsiginti, tyčiojausi iš jachtos mažumo ir kliūvančių detalių. Visą likusią savaitę ežeras ir jachta tyčiojosi iš manęs – dar viena mėlynių, virstančių makaronų ir krentančių lėkščių istorija . :)
 Grįžtu prie esmės – Vęgorzewo visos 14 galvų susirinko apsipirkti ir pavakarieniauti. ,,Bedronkoje", kurią neretai pagal logotipą pavadindavome boružėle, iš pradžių nesupratau, ko žmonės į mus spokso. O gi mes šūkaujam lietuviškai! Ir mūsų daug. Pagąsdinę vietinius susispietėme kavinėje. Visi linksmi, visi nepavargę ir nusiteikę užkariauti Mozūrijos ežerus! Picos buvo skanios! Laive išsimiegoti sekėsi!

SEKMADIENIS, birželio 30 d.

  Pabudau su mintimi ,,Šiandien ta diena!". Plaukiam! Padedant komandai atsišvartavome ir atsiplėšėme priekin. Vėjas buvo didelis ir šiaip nelabai supratome, kur plaukiam, bet svarbiausiu dienos įvykiu pavadinčiau mokymus. Kaip pakelti ir nuleisti burę, ką tempti, ko klausytis, kaip kalbėtis su kapitonu ir vėju, ką daryti situacijoje ,,žmogus už borto". Pagal planą, pirmą dieną turėjome plaukti tik su viena bure. Vakarop jau lėkėme su abiem. Asmeniškai pajutau, kad buriavimas nėra toks jau (ne)baisus ir (ne)pavojingas dalykas. O nemokantiems plaukti ar turintiems vandens fobiją (šį gėrį turiu nuo vaikystės) reikės papildomos drąsos. Kai jachta pasvirs mažesniu nei devyniadešimt, bet didesniu nei 60 (jei nepaistau), kampu. Tada reikia stipriai įsitverti ir sakyti ,,yahooo" arba ,,čia geras" arba ,,oooo" arba ,,versimės, versimės". Žodžiu, adrenalino daug. Tiesa, paskutinę buriavimo dieną su vėjeliu plaukdami į namų uostą, garsų leidome kur kas mažiau. Pati ciniškai pratardavau: ,,o, net apsauginiai diržai nesušlapo". Kadangi jachta nuomota, neapvirsti buvo protinga. :) 
  Dar labai įsiminė teigiama atmosfera, visų švytinčios akys ir besišypsantis kapitonas su velniukais akyse. Bet jo reikėjo klausyti, tad kapitonui paliepus, man panorėjus, sėdėjau su gelbėjimo liemene, nes kol jachta apsisuktų, priburbuliuoti tikrai suspėčiau. 
Po kelių valandų supratome, kad saviškių (dar dvi jachtos) neberasime ir kaip susitarę Gizycko su jais nesusitiksime. Juolab, susisiekus sužinojome, kad vienam iš laivų teks aplankyti technikus. Naktį pasitikome vieni, saulei leidžiantis prisišvartavę nedideliame uostelyje (pavadinimo nebeatrenku, bet tai viena iš Gižycko pusių). Susimokėję 35 zlotus ir supratę, kad jeigu neturi monetų ir nėra kur jų išsikeisti – automatiniai tualetai ne tau. Nelabai svetingas kampelis – mokesčių uostelio valdytojas susirinkti atėjo su dviem šunimis, kurių vienas vėliau pasikėsino į kapitono koją.

PIRMADIENIS, liepos 1 d.

Liepos pirmą, susiruošę plaukti, supratome, kas nutinka, kai jachta tampa nevaldoma. Mat vėjas mus, nepratusius atsišvartuoti, pagriebė ir susuko.
(tęsinys)
Įsivaizduokite mašinų aikštelę, kur šios stovi tvarkingai nosytėmis į priekį. Atstumai erdvūs. Ir staiga viena mašina ima suktis 90 laipsnių kampų ir parkuojasi horizontaliai dviems kitų mašinų vertikalėms. Tai štai – taip nutiko su mūsų ,,Ahoj" jachta. Pirmą (bent ne paskutinį) kartą pajutome, ką reiškia nevaldyti jachtos. Šioje situacijoje pagelbėjo angliškai mokėjęs uosto kaimynas, švartovu pastatęs mus į vietą. Sėkmingai išplaukėme neapgadinę jachtos! O trūko tiek nedaug... Ir -600 zlotų mūsų kišenėms, o ir atostogos apgadintos. Kaip šiandien smagu, kad išsikapstėm!
Mėgindami buriuoti, nuplaukėme pasitikti draugų jachtų. Kokia laimė išvydus savus žmones! Nežinau kaip jaučiasi emigrantai, po kiek laiko jie įpranta klausytis svetimos kalbos, bet man (tikiu, kad ir mums) išvydus savus veidus buvo gera! Vėjas kaip niekada pasitaikė puikus, todėl pirmadienis tapo viena įsimintiniausių atostogų dienų kai vartėmės bangose iki išprotėjimo. Čia ir nutiko diržų sušlapinimas, didieji kelionės pasvirimai n laipsnių kampu, išsigandusi R, kurią net ir prigulusią ėmė pykinti ir tas ,,yahoo", ,,yay", ,,ooooo ne" krenuojant ir jachtai svyrant. Taip smagiai besisupdami ežero ,,skalbenkėje" (M. posakis), supratome, kam laivuose reikalingos žiurkės. Kad iš kampo į kampą bėgiotų, kai krenuojama ir visas gyvasis laivo svoris subėga į vieną pusę! O kartais tie krenavimai nėra tokie ir lengvi – pavyzdžiui, kai, šokant į kitą jachtos pusę, koją sutraukia mėšlungis. Arba kai šlepetės slidžios ir visiškai nepadeda įsispirti (kai esi bailė, šito labai norisi). Todėl buriuoti reikia basomis! Ir būtinai pasiimti šokoladinių pupelių! Labai smagu mėginti jas užlaikyti rankose ir nepaberti antims, kai šitaip pasvyri (K. patirtis).:)
Panardę po bangas ir pamatę kaip nardo draugai, vakarop patraukėme ieškoti uosto. Šį kartą mėginome prisišvartuoti Rydzewo uostelyje. Turistinis miestelis-kaimelis vienas, bet uostų aplinkui gal trys. Visos trys jachtos sutarė nakvoti greta. Deja, deja! Ten, kur švartavosi raudonoji piratų jachta (jų vadas vėliau pasipuošė įspūdinga piratiška kepure, o ir laivas neliko be vėliavos su kaukolėmis bei sukryžiuotais kaulais) buvo labai seklu. Bent jau mums tai pasirodė, kad pamatėme iki pusės braidantį jachtos kapitoną. Mes ir kita jachta, nuplaukėmė kiek į šoną. Ir vėl seklumą. Šį kartą apie tai sužinojome nuklimpdami patys. Po šiokios tokios sumaišties jachtoje, pagaliau prisišvartavome. Sunkiai, bet užtikrintai. Rydzewo uostelis itin gražus, su įspūdinga taverna, kurios lubas puošia sukabinti motociklai,  poilsio zonomis, supynėmis, suoliukais prieplaukoje ir net apšvietimu naktį. Kadangi parą išbuvome atsikyrę, nutarėmė visi susirinkti bendrai vakarienei. Aplankę tolėliau prisišvartavusius saviškius, patraukėmė ieškoti maisto. Lenkija. Maisto daug ir jis pigus. Todėl vakarojome su kepsniais, virtinukais, ,,naliešnikais" ir kitais gėriais, iš kurių paminėti reikėtų naminį pyragą, kuris buvo ,,voooou"  dydžio. Tikri lobiai prie lietuviškų porcijų pratusiems mūsiškiams. :) Na, ir arbatos palikome šiokį tokį lobį (esmė nė kiekyje, o blizgančiuose ,,grašiuose" ir zlotuose).
Ir dar ilgai vakarojome keliese ir dviese kalbėdami apie viską, apie baimes ir lūkesčius, apie praeitį ir ateitį. Gurkšnodami arbatą ir matydami, kaip rūkas leidžiasi ant prieplaukos žibintų ir šviesa tampa puria ir minkšta.
  Vėliau buvo labanakt.


ANTRADIENIS, liepos 2 d.

 Nauja diena, atnešusi krizę laive ir lėmusi tolimesnius atostogų įvykius.
           Ramus ir gražus tas miestelis, tai dar sumanėme ir papusryčiausi. Vėl milžiniškos maisto porcijos, bet niekas nesiskundė ir valgė, nes žinojo, kad laive taip skanu, sotu ir ramu nebus. Regis, valgiau  skanius skanius ,,naliešnikus" ir gėrėjaus vaiskiu rytu. Vėliau prasidėjo nesusipratimai. Kišenėse dar nebuvo prisikaupę smulkių, todėl sukaupusi jėgas ir mintyse kartodama lenkiškus ir rusiškus žodžius (kartais rusiškai susikalbėti pasisekdavo geriau) keliavau į parduotuvėlę keisti smulkių – ,,monetami", stebuklingas žodis, kurį ištarus ir padavus 10 zlotų gauni krūvą monetų. Jei buvo koks specifinis žodis, tai jo taip ir nesužinojau. :) Atrodė, kad visi bus išsimiegoję, tačiau pasirodė kitaip. Pusę dešimtos turėjęs įvykti kapitonų pasitarimas kažkaip neįvyko, paskui jau kapitonai tarėsi tik du ir galiausiai buvo nuspręsta nebeplaukti gilyn į Mozūriją (žemėlapin žvelgiant, ežerais žemyn), kadangi laiko ne tiek jau daug, niekas nenori pernelyg didelio vargo, o įjungus variklius plaukti ilgais kanalais link miesto Mikolaj – nekvepėjo malonumu. Juolab, kad prieš tai tektų kelis kartus nusileisti ir pasikelti stiebą, o tai nebuvo pats maloniausias ir mėgstamiausias buriuotojų darbas. Galiausiai trijų jachtų komandos skilo į kelias dalis – dvi iš jų nusprendė likusias dienas buriuoti nesileidžiant link Mikolaj, likti ežeruose prie Gižycko ir Węrgozewo. Mūsiškė jachta, tuo tarpu, niekaip negalėjo susitarti. Kapitonas, mano galva, šioje situacijoje pasielgė gana profesionaliai – surašė visas tolimesnio buriavimo Lenkijos vandenyse galimybes ir kantriai laukė, kol mes pagaliau susitarsime. Susitarėme. Mėginsime plaukti kiek įmanoma toliau, jei bus geras vėjas, aplankysime Mikolaj, tačiau ten ilgai neužsibūsime ir grįšime į Gizycko, kur uosto mokesčiai nėra tokie menki, kad ten būtų galima stovėti dvi paras. Neatsimojavę su kitomis jachtomis išplaukėme. Jei nesupainioju dienų, tai buvo ta didi data, kai jachtai ir mums iš tiesų grėsė pavojus. Pietavome prisišvartavę prie salelės, kai ėmė kilti baisūs debesys. R. pranešė (galėčiau sakyti informavo ar atraportavo, nes pro tos mergaitės akis niekas nepraslysdavo), kad jau ir švyturys įjungtas. Nesinorėjo patikėti. Ale akurat. Visiems ,,maunant" iš ežero lig krantų mes ramiai ramiai išplaukinėjome į jo vidurį. Sotūs ir patenkinti.... Kai supratome, kad reikia tučtuojau grįžti atgal,  nes vėjas stiprėjo kiekvieną sekundę. Buvome netoli, tačiau prisišvartuoti jau buvo sunkoka. Juolab, prie tos pačios salos artėjo ir lenkų valdoma jachta. Ėmė smarkiai lyti šaltais dideliais vandens lašais. Artėjant prie kranto mus pavedė variklis (ožiuotis šis mėgo), nuspręsdamas neužsikurti. D. teko garbė šokti vandenin ir tempti mus prie kranto, paskui prišvartuoti. Bėda ta, kad sunkiai suvaldyti sekėsi ne tik mūsų jachtą. Šios it žaislinės svaidėsi į šonus vis labiau suartėdamos ir grasinančios viena kitai susidūrimu. O tada jau būtų nemalonumų... Viskas ėmė vykti sekundiniu greičiu. Lietus sustiprėjo, vėjas ėmė užti ausyse, greitai nusprendėme švartuotis šonais kartu su lenkų jachta ir jokio kalbos barjero neliko. Viskas tik mostais, šūksniais (na ir keiksmažodžiais). K. pamatė kaip iš kaimyninės jachtos galo iškrito žmogus, laivas buvo staiga pasuktas, kad jo smaigalys nesužeistų iškritusio ir įsismarkavusi priekinė jachtos dalis rėžėsi į medį. Žievės neliko, jachta galbūt liko kiek apgadinta. Bet tai nelabai kam rūpėjo. M. nebuvo kito pasirinkimo – teko šokti į meldus, kietai pririšti laivą, o mes su R. savo ,,valtyje" šokinėdamos šen bei ten, išsigandusios žiūrėjome, kur ir ką padėti. K. jau senokai padėjo tvarkytis su jachtomis vandenyje... Sėkmingai sulipdžius šonus, įgula, kvatodama nuo adrenalino pertekliaus, jau klausėsi audros viduje. Puolėme traukti rankšluosčius, vynioti į juos žmones, kaitinti karštą arbatą (vanduo nebuvo pats šilčiausias, o ir vėjas be proto atšiaurus). Žodžiu, išgyvenome. Vėliau prirėmiau D. ir liepiau daugiau niekada niekada taip nesielgti. Gyvenime nebenoriu matyti to ar panašaus vaizdo, kai dvi jachtos beveik nevaldomos, o D. ir nepažįstamas vaikinas iš kito laivo stovi vandeny iki pusės ir stumdo jachtas rankomis, kad šios nesusidaužtų. Nenoriu. Pernelyg pavojinga ir kraupu. Ir nereikia man aiškinti, kad tai nebuvo taip jau blogai. Buvo baisu.
Išgyvenome. Prisiminimas liko ryškus, bet dėkui Dievui (kuris yra), viskas baigėsi laimingai. Audrai pasibaigus, atsimojavome su nelaimės dalininkais lenkais ir patraukėme savais keliais.
 Nakvoti nusprendėme prisišvartavę prie kranto. Dabar veikiausiai nei vienas įgulos narys su tuo nesutiktų. Uodai, uodai, uodai. Jie visur visur. Ausyse, šalia miegmaišio, prie jachtos langų ir durų. Beldžiasi, stengiasi įsibrukti į vidų ir nei žvakės nei tepalai ilgesniam laikui jų nesulaiko. Kilo klausimas – uostuose uodus gal nuodija, kad jų ten nėra. Tuo tarpu saloje, kur leidome vakarą, patyrėme ne tik uodų malonumą, bet ir girdėjome daaaaug lenkiškų karvių baubimo. Ech, ,,kai žmogus aplanko motiną gamtą...".

TREČIADIENIS, liepos 3 d.

Tas rytas, kai pabundi todėl, kad kapitonas atsišvartuoja ir žinai, kad reikia keltis, daryti kavą ir plaukti plaukti plaukti. Laukė keli tiltai ir ilgi kanalai. Bet ką jūs manote! Tą pačią dieną pasiekėme Mikolaj miestą. Išplaukę kiek po 7 ir pagavę gana palankų vėją ten buvome jau apie pietus (manau, kad taip greitai nuplaukti pasisekė dėl to, kad buvome ilgai ilgai plaukę antradienį). Prisišvartavome nepasiekę Mikolaj uostelių, bet ir užsibūti nesirengėme. K., M. ir R. išleidome į miestą pirmus, tuo tarpu aš stengiausi pasinaudoti ramių atostogų galimybe jachtoje, kai galima degintis, degintis, degintis ir... pamėginti išmokti plaukti. Deja, aš beviltiška mokinė, kuri nesugeba laikytis virš vandens, o šiam pasiekus kaklą, suima panika. Vadinasi. Teks susidurti su plaukimo intruktoriumi (tikiuosi, psichologo neprireiks), nes D. pareiškė, kad jau nebežino, ką su manimi toliau daryti. Ką gi. Dabar žinau, kad gelbėjimo liemenė ežeruose tikrai yra geriausia mano draugė. Bet saugiausia tiesiog neiškristi. Grįžus šeimai (K., M. ir R. susieti šeimyniniais ir kitais ryšiais, kurie vieną dieną, viliuosi, kad peraugs į šeimyninius, nes, Dievaži, jie viens kitam tinka), mudu patraukėme į miestą. Nuostabių krantinių ir gražių bažnyčių miestas. Pasimovėme ant to paties kabliuko ir, kaip vėliau paaiškėjo, nusipirkome tokias pat mažas porcijas ledų toje pat vietoje kaip kiti mūsiškiai. :) O šiaip miestukas, kurio senamiestis primena sumažintas Pilies g. gatveles, jaukus. Bažnyčia, prie kurios puikuojasi Šv. Pauliaus skulptūra – didingai parimusi ant kalno, aukšta ir ... nauja. Dar įsiminė žavingos krantinės. Žodžiu, miestas, palikęs gerų įspūdžių.
Patenkinti grįžome namo (į jachtą) ir mūsų pietūs virė jau ant bangų. Vėl mokiausi gaminti nesvarumo būsenoje. :) Džiaugdamiesi, kad taip visur suspėjame ir dar net pusiaukelę atgal iki Gizycko tuoj įveiksime, ir šiaip kiek neišmiegoję, bet visai gerai nusiteikę, bangose pasitikome vakarą. Buvo jau vėlu ir švartavomės saulei leidžiantis. Nežinau, ar minėjau, bet kiekvieno prisišvartavimo šiek tiek bijojau. Ne todėl, kad reikėjo atlikti tokias mini pareigas kaip krancų rišimas. Todėl, kad labai labai norėjau sklandžios kelionės. Be to, nebesinorėjo nei staigių apsisukimų 90 laipsnių kampu uostuose, o juolab, audrų.
Apsistojome nedideliame uostelyje (pavadinimą dar pasistengsiu surasti) ir prikikenę ir prisišaipę iš pavojingai šnypščiančio ir krancus kapojančio gulbino bei ramios it iš filmuko gulbės, bei juos pamaitinę, leidomės ieškoti žmonių. Uostelis gražiai sutvarkytas, o ir mokestis nedidelis – 18 zlotų. Buvo jau tamsu, tad vakarieniauti nusprendėme vietos tavernoje. Atsakingai užsakinėjome maistą, bet gauta sąskaita vis tiek nustebino. Pasirodo, mūsų kepsniai, kurių tikėjomės po 100 g. buvo 200 g. Atitinkamai už šį nesusikalbėjimą ir sumokėjome. Kaip sako K.: ,,Nieko, svarbu, kad vyrai patenkinti". :) Pūškuodami iš džiaugsmo jie ramūs nuėjo miegoti. Mes irgi.

KETVIRTADIENIS, liepos 4 d.

Pabudau vėl išplaukiant. Jachtai ramiai išslystant vandens paviršiumi. Antims toli šnekantis. Dar kiek pasnaudžiau, pusiau susapnavau kažką gražaus. Ką, neatsimenu. Bet pabudau gana džiugiai nusiteikusi. Atostogos. O ir šiandien baigsime nuplaukti atkarpą iki Gizycko, kur galbūt dar rasime pramogaujančius saviškius, kurie kaip pranešė ,,vaikšto po prekybos centrus ir ilsisi".  Ežeras, kava, juokingi nuo nakties papilnėję veidai. :) Ar radome saviškius?
Radome! Tiesa, neilgam. Nakvojome jau vieni. Gižycko – gražus miestas su žvaigždės formos gynybiniais įtvirtinimais, Šv. Brunono keliu, kurio šone 14 stacijų (pabrėžiu, ne 12), ir kryžiumi kelio pabaigoje. Taipogi tai miestas su nuslenkančiu tiltu (nes jo tikrai niekas nepakelia), su apžvalgos bokštu, kuriame nemažai eksponatų apie Vilnių ir iš Vilniaus ir su kavine, veikiančia bokšto viršuje. Pietavome parke (o skaniosios Lidlo spurgos!) ir išvaikščioję miestą pagaliau pasiekėme didelį geltoną tiltą, kuris vedė link mūsų uosto. Tiesa, tai pats garsiausias uostas iš visų aplankytų, kuriame ,,pjaunasi" kavinių muzika, krykštauja ant batutų dūkstantys vaikai ir net veikia kinas po atviru dangumi. Tačiau vakarą praleidau su knyga, gulbių ir ančių pulkeliais, žvelgdama į vakaro tolumą. Kitą rytą išplaukėme į namų uostą.

PENKTADIENIS, liepos 5 d.

Paskutinė diena atsidžiaugti burėmis, vėju, buriavimu, kai sklendžiam šonais. Namų uoste sutikome saviškius. Atsilabinę paplanavome – atidavę jachtas, automobiliais keliausime panagrinėti Lenkijos. Vakarą praleidome drauge vakarieniaudami toje pačioje picerijoje kaip ir kelionei prasidedant. O šiaip –  būta nemažai šveitimo, bet ir jachta atsakydama žvilgėjo. :)

ŠEŠTADIENIS, liepos 6 d.

Praleidę paskutinę naktį ant vandens, žinojome, kad kitą rytą jau sutiksim savo lovose. Nuotaika pakili, diena suplanuota. Ir sklandžiai ir nesklandžiai atidavę jachtas, leidomės į kelią link... ,,Vilko irštvos". Taip vadinami Hitlerio bunkeriai (tiksliau jų likučiai, nes pastarieji buvo susprogdinti, vokiečiams atsitraukiant), kur priimta daug svarbių, Europos likimą lėmusių sprendimų. Visai intensyviai apie tai rašoma čia, todėl susitelksiu į savo įspūdžius. Muziejuje po atviru dangumi ir aplink jį vaikštinėjome daugiau nei 4 valandas. Įspūdis – toks super duper ,,oho". Nemėgstantiems knaisiotis po istoriją gal ir buvo neįdomu, bet man be galo patiko! Palandžioti ten, kur gal ir nereikėtų. Girdėti šikšnosparnius, svarstyti, kokios, sunkiai įsivaizduojamos, jėgos reikėjo 10 m. storio sienas suplėšyti ir ištaškyti į šalis. Nematęs karo, supranti, kad jo ir nenori pamatyti. Ne tik bunkerių. Apskritai karo. Tokie ir kitokie apmąstymai neapleido dar ilgai, net ir sutemus judant link sienos. O kai ją kirtome! Buvo ,,laba diena, Lietuva, mes grįžom!". Kelionė baigėsi relaksaciniu važiavimu su gera kompanija vidury nakties.

Išvada: puikios atostogos! :)





2013-06-18

Žmonės palieka miestą. O aš?

  Galutinai supratau, kodėl miestiečiai vasaromis apleidžia savo namus ir visus metus taupo, kad išvyktų iš čia, iš didmiesčiu sumeluotai pavadintoVilniaus. Kelinta diena traukiu į miestą tvarkyti tai vienokių, tai kitokių reikalų ir vis patenku į spūstis, į sausakimšus troleibusus, į pragarišką triukšmą, kuris išblaško visą mano vidinę ramybę ir išlipus, įveikdama tuos kelis šimtus metrų nuo stotelės iki namų, nuolatos galvoju, kaip save iš naujo surinkti, kad įtilpčiau į anksčiau kruopščiai susiplanuotus veiklos grafikus kaip į naujai siūtas ankštas sukneles. Iš tiesų, suplanuota tiek daug skaitymų, filmų, muzikos, poilsio valandėlių ir šitaip nesinori kiekvieną dieną vis išsimušti iš ritmų. Bet vis nepavyksta.
  Savaitę sirgau. Neseniai linkčiojau galva A. kalbant apie tai, kad po didžiųjų mokslų imi žmogus ir susergi ir maniau ,,jaučiuos kaip niekada sveika". Mano sveikatai užteko vieną vakarą pastovėti balkone ir pasivaikščioti naktį... Praleisti du puikūs susitikimai, o ir Zi. vakar kalbėjo ,,kas gi čia yra. Nesijaučiam paatostogavę". Ar tai vis rūpesčiai, ar bala žino kas? :)
  Laikas atrodo tarsi pražuvęs šiame vasaros karštyje. O liko tiek nedaug. Viena kelionė į žaliąjį Kauną, viena kelionė namo, pora straipsnių, savanorystė universitete, savaitės kelionė į užsienį ir  atostogos baigtos. Į darbą!
  Labai nenoriai priėmiau darbo pasiūlymą prekyboje. Šį kartą knygyne. Tik įspūdis kažkodėl toks, kad knygos bus tik daiktai, žmonės tik klientai. Baidaus šio įspūdžio. Darysiu viską, kad atmosfera aplink mane būtų jei ne puiki, tai bent jau gera. Žmonės, tai knygos! Ne rankinės, ne batai, aksesuarai ar kiti dalykai veikiantys iš išorės. Knygos paslaptingai veikia iš vidaus. Kiekvieną. Skirtingai. Jos laužo ir kuria, vilioja ir atstumia. Noriu, kad kuo daugiau žmonių, prieš pasiimdami knygą į rankas kaip etiketę, papuošalą, madingą akcentą, suprastų, kad drauge nešasi ne blizgų žurnalą ar prabangių atostogų albumą, o istoriją. Geresnę ar blogesnę. O aš jau pasistengsiu padėti rinktis geresnes (žinoma, subjektyvią žiūrą pasitelkus). 
  Svajojau dirbti senamiestyje, kur mano nuotaika visuomet savaime pasitaiso. Deja, kurį laiką turėsiu plušėti didžiuliame prekybos centre. Tikiuosi, knygyno atmosfera nustelbs tą ,,Nekropolio" tuštumą. :) Užtad visada galėsiu aplankyti P. besidarbuojančią centre ir universitetą, kur antradienį aš ir mano kolegės gausime kai ką labai labai svarbaus. :)

  

2013-06-13

šiandieniadienis

  Dabar turėčiau voliotis ant žolytės su mielosiomis P. ir A. bei kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti. Bet sofai aš reikalingesnė, nes kai pakylu ausyse ima spengti ir ūžti. Lieku su ja... O dar šiuo metu ir kurso draugės sėdi ant žolytės. Ir pas jas noriu. Norėti nieks nedraudžia, bet negaliu... Peršalau.
  Visa tai pasireiškė po vakarojimo su K., K. ir R. Visai smagus buvo vakarojimas, bet kitą dieną prasidėjo... Temperatūros, vaistai ir kitokie džiaugsmai...
  Darbo paieškos juda į priekį, žinoma, ne taip kaip norėčiau, bet kažkaip juda. :) Ir straipsniai pamažu kurpiasi. Nelabai sparčiai, bet kažkaip pamažu.
  Visa kita šviesu, šviesiau nei bet kada, nes ir myliu ir mylima jaučiuos! Va taip va.:)

2013-06-06

Etapas baigtas!

  Vasara, poilsis, pomėgiai, skaitymas, bendravimas, filmai, muzika, gera nuotaika, šiltas oras, teatras, pasivaikščiojimai, draugai, naminis maistas, šalta arbata ir daug kitų nuostabių dalykų. :)
   Galiausiai apsigynusi bakalaurą, išgyvenu euforiją. Tokios nebuvo jau metus. O dabar dar gi galiu pasakyti – etapas baigtas! Sesija ir gynimai baigėsi dvigubu 10, o visa keturių metų distancija mane pakeitė kardinaliai ir tikiuosi, kad į gerąją pusę. :)

 

2013-06-02

Rytoj

Rytoj bus didi diena. Bakalauro darbo gynimas. Bateliai ir klasikinis derinukas paruošti, kalba apgalvota, trūksta tik kiek padirbėti, kad lengviau su ja būtų...

2013-05-19

Dienos praskaidrėjimas/ nakties kepiniai

Ką tik gavau siuntinį iš tėvelių: su pasvalietiškomis gėrybėmis, šakočiu ir išankstinėmis gimtadienio dovanomis. Ką bepasakysi – noriu namo, pasiilgau baisiai, bet kol kas reikia eit valgyt tėvo sugautos Mūšos žuvies.
 Štai kaip galima pakelti nuotaiką 100 balų.:)

O bakalauras – ne vilkas, į mišką nepabėgs.

<...>

2:05 nakties, o Špokas sėdi sau ir linksminasi, leisdamas meditacinę Tibeto muziką. Dar minutė ir užmedituosiu. Galėtų taip ir nušvisti visi tautosakos panaudojimo būdai akimirksiu! Sakau Špokui, eik miegot, bet, matyt, ne man vienai šiandien nesimiega. Nesimiega ir uodams. Nors jie savižudžiai - jau du susidegino į lempą. Vabalų mirties kvapas irgi nekoks. Noriu katino, bet nėra sąlygų. Kaip sako...

2013-05-12

Žilvine, Žilvinėl!


   Nuoširdžiai užjaučiu būsimą savo bakalauro darbo recenzentą (-tę). Tai nebus vienas iš tų aiškiųjų darbų. Ir nieko jame lengvo emociškai. Žilvinas, bet kuriuo atveju, žūsta, Eglė, bet kuriuo atveju, savo vaikus paverčia medžiais. Maža to, kartais tai įvyksta egzilyje (Liūnė), kartais pokario partizanų kovose (Just. Marc.), gana ilgai tai trunka karo metais (S. Nėries poema). Šviesiausia kraujo puta priklauso Putinui – čia gal ir vardo semantika suveikė? Jo poemoje veikėjai vienas kitą myli taip labai, kad ir žūsta, regis, iš tos meilės. Ir skauda tada ne taip.  Ką gi, viskas baigiasi mirtimi. Arba prasideda.
   Kitų kūriniuose meilės mažiau. Arba kažkas prieš juos parašant žūsta – kaip Liūnės artimieji, Mackaus  Škėma. Ir tada rašyti darosi sunkiau dėl jų. Dėl egzistencializmo. Kai pagalvoji, nereikia galvoti. 
  Bet skaudžiausia, matosi, Liūnei. Nors šiandien ir ji jau rami, atplukdžiusi savo kraujo putą kaip ženklą. Aš vis mėginu jai atiduoti kažkokias duokles: straipsniai, skyriais, dalimis. Nežinau, iš kur čia toks noras kompensuoti kitam tai, kas anksčiau ar vėliau bus atimta iš tavęs paties.
    Iš tiesų, pagalvoji, nei vienas pieno puta neišplauksim. Vis tragiškai tragiškai, nes kiekvienas siūlas byloja apie irstantį audinį. O lopai ir lieka lopais. 
   Tik Eglė neturėjo adatos ir siūlo, o bangų aust nemokėjo. Juk žvejo dukra. O ką ten su tinklais. Kraujo nesusemsi. Gal tik kokią žalią garbaną prisiminimui. 
  Žodžiu, viskas taip skaudžiai aišku ir spigina kaip septintos valandos saulė į mūsų langus. Reikia užsitraukti užuolaidas. Tamsiai raudonas. 
  Spalvas imi pastebėti tada, kai ilgai dirbi su emociškai sunkiais tekstais. Atradimo būdai yra du: ilgai spoksoti galvojant į temą arba žvilgtelti ne į temą. 
   Dienos skaidrėja. Tik Eglės ir Žalčio istorija – ne. 

   O bakalauro nežadu greitu laiku baigti dėl Ambicijų. Jos, draugužės,  sako:  pasitikrink, ką gali iš savęs išspausti. O tada išplauksi pieno puta į vasarą t.y. baltom baltos varnom kojom, kai visi jau bus įdegę. :)

  Pasakas rekomenduoju skaityti audrai telkiantis! O kol kas žiūrėkit: Eglė ir Eglė.

p.s. Rita – ar dabar aš keisčiausias žmogus, kokį esi mačius?  
 

2013-04-27

Juodai baltas takelis finišo link

  Pirma diena, kai suvokiu nieko neparašysianti tol, kol neišsikalbėsiu – gaila, kad Sv. išvažiavus, su ja labai gera kalbėtis :). Orchidėjos su manimi plepėti nenori, katino neturime, kaimynų nėra (ir ačiū Dievui), tik nykštukai laksto aplinkui...
 Paūžavus ir pasikeikus, ramiai priimu pečius užgulusią darbų gausą ir jau kelinta diena ramiai juos darau. Gana maloniai, tik nuovargis šiek tiek laužia per pusę. Bet šiai problemai išspręsti visada padės mankšta. Turiu individualią, bet iš esmės visko galima prisižiūrėti čia: http://judamkartu.lt/.

Tataigi, patalpinu savo darbų kalendorių. Prisiminimui, ne norui, kad kas nors užjaustų (tų užuojautų gal jau kiek ir per daug :)):

  • Balandžio 30 d. Daugiakalbės lietuvių literatūros egzaminas;
  • Gegužės 3 d. Stilistikos egzaminas, darbo apie Renatos Šerelytės fenomeną atidavimas (vis dar jodinėju drauge su ,,Vėjo raiteliu");
  • Straipsnio apie Liūnę Sutemą baiginėjimai;
  • Apie gegužės 8 d. Politikos ir estetikos šiuolaikiniame kine egzaminas;
  • Iki 13 d. recenzija Aktualiesiems lietuvių literatūros aspektams (dar vienas susitikimas su Loreta Jakonyte)
  • Iki 14 d. atsiskaitomasis darbas kinui;
  • Iki 25 d. BAKALAURAS
  • Pora užsilikusių žadėtų recenzijų, stojimai ir mąstymai, kur įprasminti savo buvimą – kitaip sakant – darbo paieškos. 
Ir visa tai yra įveikiama! :)

 Atostogaudama (įdomu, kiek tai truks) ketinu skaityti. Daug. Ir rašyti. Kažką. Perrūšiuoti ir papildyti trejetą savo lentynų, išmokti kepti gaivius pyragus ir sėdėti gamtoje, kol pažaliuosiu iš harmonijos. 

 O šiaip – viskas gerai. Kava skani, obuolių pyragas su ledais – irgi, knygos Daugiakalbei įdomios. O kas bus tada, kai bus Viskas – bijau pagalvoti. Ketverius metus lietas pamatas lyg ir yra, bet iš tiesų jo nėra... Dabar jau pradėčiau verkšlenti ir save graužti, todėl geriau patylėsiu ir konstatuosiu, kad 
finišo tiesioji neišvengiamai artėja!

Z. Frogleg daryta nuotrupa. Lentyna prieš tai, kai ją apkroviau iki negalėjimo: 




2013-04-17

Mažieji Mukai paišo gatves


 Nykštukai baigia apipaišyti visas Perkūnkiemio plyteles. O aš einu užsisvajojus ir vis išsigąstu palenkus galvą ir išvydus violetinę saulutę su šešiais dantimis arba gėlę neproporcingais lapais. Nebesistebiu tik troleibusais – įvairiausių spalvų, dydžių, formų...
  Griovoje, kitąpus mūsų balkono, užkabino kažkokią rožinę širdelę – balionėlį. Dabar penki vienu metu stengiasi ją numušti akmenim, o man taip skauda širdį dėl tos širdelės. Būsima šiukšlė, regis, bet dabar tokia puošmena laukams, kurie pamažu keičia atspalvį iš geltonos į žalsvą. 
  Kaip ir kasmet stebiuosi, kada tas pavasaris atėjo ir suvokiu, kad nieko nepramiegojau – jis tik ateina. Tai jauti, kai atsidarai balkono duris ir kambaryje tampa šilčiau. Ateik ateik, pavasari! Eičiau gerti arbatos į balkoną, bet bijau nykštukų. Kas bus, jeigu išsigąs, jei pakalbins, jei per stipriai užsiklegės. Sunku pakeisti įprotį į nykštukus – buvusius sniego žmogučius – veizėti per neatitrauktas dienines užuolaidas. 
  Ir vieną dieną sniego žmogučiai pavirto nykštukais – tokia pasakos apie pavasarį pradžia. Kokio tik nori dydžio, įvairiausių spalvų pasakos, nes ir nykštukai ne pėsti – su kvykiančiais n-ratukais ir su kiek išsigimusiais plastmasiniais vežimėliais – ančiukais, liūtukais, paršiukais ir visokiais kitaisiais ukais. Žodžiu, mūsų rajone vienam žmogui tenka vienas šuo ir du vaikai. Štai dėl ko jis toks infantilus, šviesus – beveik utopinis, kol nykštukai neparodo charakterių ir neima klykti. Tada visi įsijungia muziką.

 Marš pavasariaut!


2013-04-12

Svaičiojimai apie naktis ir Vilnius

   Naktimis tyko mėšlungiai ir pritykoję griebia už kojos. Vaizdiniai akyse išsiklaipo lyg Salvadoro Dali paveiksluose ir kaip beužmigti beformiuose pataluose? Kada joms išsilaisvinti žino tik įsitempusios gyslos. Greičiau, greičiau – šnabžda  pasąmonė. Paryčiais, paryčiais – rėkia gyslos. Taip ir nesusitaria – budrus miegas rankioja išsigandusius, susislėpusius sapnus. Bet kas iš to?

  Naktinių klejonių gabalėliai. Ir begalinis dienų skubėjimas. Keistos valandos senose skaityklose ir poilsis apdulkėjusiam teatre. Rūstūs troleibusų keleiviai ir užspiesti, į naktį panirę miesto laukai. Be galimybės ištrūkti. Menki žiburiai lyg spingsulės ir dangus nerūstus, nes vasara artinas atokvėpsmis po atokvėpsmio, varva į miesto gerklę, susigeria odon. Kojos smenga į atvirą Vilniaus žaizdą, mašinos palieka randus, šunys teršia poras. Šiaurinė Vilniaus dalis pūslėta kaip nutrintos mano kojos.

  Pati šitaip prisvaičiojusi apie Vilnių, surandu, kas buvo ne svaičiota, bet pasakyta tvirtu poetiniu žodžiu. Jūsų dėmesiui dar ir Moišės Kulbako pasakojimai: 


 Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.
Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;
Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,
Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,
Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.
Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:
Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,
Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –
Tai Vilija atskėlė, miglota ir vėsi.
Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –
Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,
Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.
O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos
Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.
Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,
Ir tylu, ir tylu - - -


Moišė Kulbakas, poema Vilnius1926, vertė Alfonsas Bukontas.
 

2013-04-10

Panegirika fakultetui arba kaip juos mylim, o jie kažin

  Man nežinomi VU vardai nusprendė, kad nuo balandžio 15 dienos reikia suremontuoti koridorių prie Filologijos skaityklos, o pačią skaityklą kuriam laikui uždaryti. Kartojasi dingusios Donelaičio skaityklos istorija –  kai semestras artėja ir labiausiai reikia knygų – jų nėra arba jos sunkiai pasiekiamos arba tenka naudotis viešosiomis bibliotekomis. Sudarinėjant sąrašą, kokių knygų man prireiks artimiausiam mėnesiui galvoje sąmyšis... Suprantu, kad nebebus ieškojimų ir suradimų, kai pati nežinai ko ieškai ir randi būtent tai, ko reikėjo... Knygas teks rezervuoti iš anksto, tada eiti jų pasiimti (tikra malonė mano silpnam stuburui tampyti krūvas knygų, mmm...)... O kur dirbti? Kur gauti normalesnį kompiuterio ekraną (jei skaitykloje būdavo laisvų kompiuterių įsijungdavau du – saviškį ir ten esantį – taip žymiai patogiau, nei varginti akis prie 10' įsitrižainės ekrano...)? Kas per...?
  Per šiuos keturis metus ir taip nuolatos patiriame nemalonumų – štai prieš porą metų lyrikos paskaitos metu statybininkai sumanė auditorijos kampe išgręžti skylę ir ten tempti laidus... Viena anglų kalbos paskaita neįvyko todėl, kad dėstytoja nesutiko vesti paskaitos centrimetro dulkių sluoksniu apgulusioje auditorijoje. Kiek kartų buvo trukdoma net egzaminų metu, kai gręžiama, kalama ir šūkaujama? O kur dar freskų ieškojimo laikai, kai krūva studentų lakstė su plaktukais... Graudžiai komiški vaizdeliai.
Nesakau, kad geriau buvo, kai LLS auditorijoje ant galvos byrėjo tinkas (regis, tebebyra). Nesakau, kad  geriau yra pelėsis, kurį naikinant iš auditorijų atimama senoji dvasia... Nesakau, kad nereikia remonto. Bet... Gerbkime vieni kitus.
  Iš tiesų liūdni laikai gali ateiti fakultetui. Viena knyga dešimtčiai ar net kelioms dešimtims studentų. Senieji dėstytojai vienas po kito išeina, o kai kurios katedros yra populiarios tik dėl ten dėstančių autoritetų... Apie stipendijas ir įvairius paskatinimus – patylėsiu. Tenka išsireikalauti, kad kai kurie dėstytojai pakomentuotų egzaminų darbus, bet ir to dažnai nebūna...
  Skaudu ir gaila. Bet tenka pripažinti, kad kalti esame ir patys. Tylime, kai nėra kuo kvėpuoti ar sėdime su penkiais paltais. Tylime, kai dėstytojas prisipažįsta labai nemėgstantis vertinti ir todėl šį darbą perleisiantis kolegai, kuris ves lygiai dvi paskaitas iš daugiau nei 10... (Na, bet šiuo atveju, regis, pavyko susitarti. Dėstytojai irgi žmonės, o šį drąsiai galima vadinti ir autoritetu.)
 Tyliu ir rašau piktus tekstus į menkai skaitomą blogą, o ne įteikiu laišką dekanui...
 Kas mane šiame fakultete laiko?
  Autoritetai, jų gebėjimai, atmosfera ir, matyt, kažkoks jaunatviškas entuziazmas, kai nusipurtai tinką nuo palto, prieš praeidama pro statybininkus giliai įkvėpi oro  ir keliauji į Mickevičiaus biblioteką knygų, prieš tai būtinai jas rezervavusi.
 

2013-03-28

Atrasti Marcinkevičių iš naujo

Kuo daugiau skaitau, tuo tobulesnis  atrodo:

Miško kirtimas

Išrauna šakas iš dangaus,
ir lieka duobė.
Prie kelmo susirenka žvėrys
ir iš jo rievių – lyg iš papirusų
miško istoriją skaito.

Dega laužas.
Pjuvenos kvepia.
Kruvinas kirvis.
Spalgenos lašas.

Nekirskim šitos drebulės –
ieško joje mano vaikystė
laukinio balandžio lizdo.

Pieno puta.
Kraujo puta.
Per samanas šliaužia žaltys –
didelis
nugenėto medžio kamienas.
Toli mano pasaka ir namai.

Į vakarą atlėkė paukščiai,
Apkabino šakas nagais
ir laikė medžius  –
kad negriūtų.

Just. Marcinkevičius, 1967.

2013-03-16

Jei pamatyčiau Pinčiuką


 Pradėjo tirpti dešinė ranka ir aš vos laikausi neužsikvatojus. Menkai tesvarstydama lyginu chaosą savo smegenyse su puotos scena iš O.Koršunovo ,,Meistro ir Margaritos", kur ekrane visokie baisiai keisti vaizdai, salėje dar baisesni garsai. Kai būnu išsigandus visada norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar už savo nugaros nepamatysiu kokio Pinčiuko sėdint. Kartą atsisukus vos nepašokau iš kėdės – mat išsigandau senyvos moters. Dievaži, jos pelėdiškos akys ir plaukų kuokštas ant viršugalvio tikrai man jį priminė... Gal ir juokinga, bet man tas Pinčiukas iš dar nespalvoto kino filmo ,,Velnio nuotaka" tikrai baisus, nepalyginsi su nudailintu Mikutavičiumi ir jo lako pertekliumi ant plaukų, kurį žmonės turėjo aiškiai matyti Vingio parke roko operai ,,einant". Nes siautuliu to nepavadinsi. Siautulys būna Koršunovo spektakliuose, muzikos ir dailės kūriniuose, labai geruose kino filmuose ir, tikriausiai, mano galvoje, kai mėginu rašyti apie kiną arba teatrą. 
  Sąžinė yra problema, nes kai ilgai atidėlioju kokius nors darbus, imu juos sapnuoti. Ta nelaboji pasąmonė net man miegant neužsičiaupia. Bet gal ir gerai, nes kartais nuramina (kaip šiandien) ir suteikia jėgų. Pabundi ryte ir supranti, kad vilkas – ne vilkolokis ir,  bet kokiu atveju, ne toks baisus, kad neitum į mišką. O man kuo daugiau medžių tuo smagiau... Tegu ir už kiekvieno Pinčiukas tupi. 
 Taigi čia taip trumpai apie tą velnionišką rašymą, kurio šiomis dienomis tiek daug, kad net tirpsta dešinė ranka. Šiaip viskas yra gerai: arbata skani, bute ne viena, vakar žaidžiau su ,,neocube" ir mėginau suprasti, kas man buvo nutikę, kad sugalvojau tokią nesąmonę mylimiausiam padovanoti. 
 Smagu yra gyventi kampiniame bute, kur jautiesi lyg privačiame name, nes sniegus pustantys vėjai siaučia iš visų pusių. Priartėji, regis, prie visokių metafizikų, apie kurias tiek daug gali papasakoti docentas R.T. Neretai stebiuosi, kaip galima visą gyvenimą nirti gilyn į tas metafizikas ir neišprotėti. Aš pusę valandos glosčiau kačiukų puokštelę, mažoje krištolinėje vazelėje, ir suprantau, kad pamesiu stogo čerpę, jeigu ir toliau svarstysiu apie eglę (jau medį, iš tos pačios pasakos E.ž.k.) kaip  totemą, apie pasaką kaip pasakojimą apie totemo atsiradimą...
Žodžiu, daug sniego, aš rimtai mąstau, ar mums vis dar reikia kačiuko, nes namuose jau 4 orchidėjos (buvau pamaloninta kovo 8-os proga) ir joms gali kilti realus pavojus. Nors, ką mes tada mylėsime, jei jo nebus?

p.s. Z. sako, kad mano sapnai labai įdomūs. O aš bijau juos pasakoti prie neužtrauktų užuolaidų, nes kas bus, jeigu pamatysiu Pinčiuką. Bet jei iš tiesų jį pamatyčiau, paklausčiau, ar nepažįsta kokių Eglės ir Žilvino. Ir bus labai blogai, jei jis pažinos tik Žvagulį...

Tai tiek šikart dalykų, kurie primena tą keistą Ug. dažnai tariamą žodį ,,šizą".




2013-03-06

Visi sniegai - tik balos arba apie dienas

  Trečiadienis. Savaitės darbai baigti, stačia galva neriu prie bakalauro. Nors dar nebaigtas komentaras ir interviu bernardinams, o straipsnis apie premjerą LNDT tik pradėtas... Pavasaris arti arti (tikiuosi, nebestabčios parūkyti už kampo), nuotaika geryn, o darbų daugyn. Jei po šių kelių mėnesių aš dar norėsiu kažką rašyti, vadinasi, rašymas iš tiesų yra mano pašaukimas. Nors antradienį R. sakiau, kad mane vėl aplankė seniausiai pamirštas jausmas ,,nekenčiu literatūros". Iš tiesų tai meluoju. Tiesiog antradienis - literatūros pertekliaus diena, po kurios suvokiu, kokių skaitymų iš tiesų nemėgstu. Papievio ypač? Šį faktą dar reikia šiek tiek patikrinti, bet kad tai padaryčiau, turėsiu eiti prieš savo prigimtį, tad... palikim tai vėlesniam laikui.
  Šiandien maximoje nuolaidos prieskoniams vazonėlyje ir aš vis dar noriu šokinėti ant vienos kojos, nors jau turiu čiobrelį ir raudonėlį. Eidama namo vis galvojau, kad tai toks pats pusgaminis kaip ir tie žemaičių blynai, kurių gyvenime nebenoriu matyti (ačiū Tau, D.), bet svajones apie sodinimus ir daiginimus kol kas turiu palikti paraštėse. Nes visuose lapuose yra tik artimiausi ir bakalaurinis. Man atrodė, kad draugai ir bakalaurinis niekaip nepasidalins vietomis, nes pirmasis yra tiesiog per storas. Bet jie vieni su kitais puikiai sutaria. Šeštadienis Dūkštuose ir Kernavėje - puikiai išnaudotas poilsio laikas ir, regis, smegenys dirba visu pajėgumu. Bet tada reikia eiti į paskaitas, o vakare baisėtis delfiena. Nes taip nesielgiama ne tik su žmonėmis, bet ir su lietuvių kalba. Pirmą kartą po ilgo laiko vėl perskaičiau komentarus po straipsniu ir nutariau, kad dabar ne laikas savo vidų grūdinti tokiais būdais. Brr... Taip, man reikia pakovoti su savimi, kad atsimerkusi neapakčiau regėdama kai kurias pasaulio ydas. 
  Rytoj bus paskaita 9 val ryto (nieko naujo, nieko keisto), bus sausainių kepimas laisvalaikiu ir bus daug Žilvino ir Eglės. Nes drauge su įdomiais skaitymais ateina ir įdomios mintys. Kartais keistos. Kaip šiandien: važiuodama Savanorių prospektu sugavau save galvojant, kad tokiu laiku broliai galėjo nužudyti Žilviną. Nes gamtoje - perversmas, nes plaukus kedena šilto oro srovės, o kojos mirksta ledinio vandens balose. Turbūt ir Eglei buvo šalta, kai vėjui dreskiant šaukė savo mirusį vyrą. 

Lengvo perversmo!

2013-02-23

Vynas, šokoladas ir Velička

Tas pats kitoks Šv. Valentinas

Vasaris man gražus ne dėl Šv. Valentino dienos. Juolab, kad paties Šv. Valentino tądien beveik nebelikę. Viskas blizgučiais, širdutės formos pagalvėlėmis, širdutėm apipaišytais puodeliais, meškučiais,  laikančiais tas pačias širdutes ir taip toliau. Banalu, kad net koktu. Jei prieš Velykas ir Kalėdas dar apžiūriu niekučių lentynas ,,Maksimoje", tai prieš Valentino dieną traukiuosi atatupsta. Regis, ne aš viena, nes vis madingiau tampa švęsti KITAIP. Pavyzdžiui, kalbėti apie kraujo donorystę ar kalbėti apie širdies motyvą. Ta pati Valentino diena, tik iš kitos pusės. Jei iš viso pasirenkame variantą ,,švęsti", tai daryti KITAIP tikrai įdomiau...

Negaliu sakyti, kad esu iš tų, kurios Valentino dienos nešvenčia. Regis, nieko neplanuoji, bet vis kažkaip išpuola paminėti. Ir mylimiausių gėlių gauni. Žinoma, sunku būtų surasti merginą, kuriai nepatiktų toks dėmesys.  

Kas įvyko vasario 12?

Gal kas išsiskyrė, gal ir susituokė, bet aš vasario 12 nuo 9 iki 16:30 sąžiningai sėdėjau paskaitose. O paskui ėjome degustuoti vyno ir šokolado. Regis, nieko ypatingo, bet gana įsimintina.  Galbūt todėl, kad romantikos saitai, įspūdžiai, ar ta pati savaitė šias dvi dienas - vasario 12 ir 14 - mano galvoje taip stipriai susiejo...


Per praėjusį gimtadienį dovanų gavau Vyno ir šokolado degustaciją 2 asmenims su Dominyku Velička.  Pažvelgus į dovanų kortelę, atrodė, kad viskas ir bus maždaug taip: 




Išpuoselėta aplinka, smagiai besišypsantis vyriškis su švarku išjudina mintis, kad gal reikia palaukti kokios ypatingesnės progos, geresnės nuotaikos, gal pasipuošti, gal surasti laisvesnę dieną ir ją kartu praleisti, o vakare apsilankyti degustacijoje... Žinoma, nebuvo nei tų dienų, nei laiko puoštis, todėl ir dovana pamiršta gulėjo daugiau nei pusę metų. Galiausiai, degustacija ėmė atrodyti kažkokiu keistu, tarsi privalomu įvykdyti darbu... Taigi sausio pabaigoje prisirengiau paskambinti ir... tadam. Vasario 12  19:00 jau sėdėjome Pilies šokoladinėje. 

Šią degustaciją įsivaizdavau maždaug taip, kaip ji buvo aprašyta dovanų kortelėje: Maistas pabrėžia vyno skonį, o gerai parinktas vynas atskleidžia ir išryškina maisto subtilumus. Dominykas Velička, tituluojamas vienu geriausių vyno žinovų Lietuvoje, Jums pristatys 4 kolekcinio vyno rūšis, o ,,AJ Šokolado" meistrai prieš Jūsų akis gamins gurmaniškus skanėstus iš specialaus šokolado, atvežto net iš Papua Naujosios Gvinėjos, turinčio natūralų grybų-tabako prieskonį. O tokie ingredientai kaip čili pipirai ar pelėsinis sūris, juos derinant dviems - šokolado ir vyno žinovams, taps pasakiška skonio kelione net ir išrankiausiam gurmanui...

Reklama reklama ir visuma 

Ji visagalė. Tuoj suprasite kodėl. Atėjome ne pirmi, Šokoladinėje (Pilies g. 8) jau laukė būrelis žmonių, taigi junginio degustacija dviems nesupraskite tiesiogiai, niekas nežada viso dėmesio skirti judviem. Po kiek laiko pasirodė ir pats Dominykas Velička. Nuo žvarbaus vėjo sveikai įraudęs, besišypsantis... su šviesiais džinsais ir bakšvu megztuku. Toks casual stilius nesuteikia degustacijai šventiškumo, bet kyšteli glėbį jaukumo. Juolab, kad ir pats Velička pasirodė esąs šiltai bendraujantis ir nešinas gera nuotaika. Tiesa, pasakodamas jis kartais užsikirsdavo ir būdavo baisu, kad  kažką svarbaus pamiršo ar tiesiog nežino ir pasakoja iš oro. Bet visa tai suverčiau jo žilai galvai - nebe pirmos jaunystės vyras... Gana sužavėjo Veličkos išmonė, bendravimo būdas - jis sugebėjo vienodai įdomiai palaikyti pokalbį su visais - ir studentais ir pasipuošusiomis poniomis, pakalbinti nosį nukabinusius ir nutylėti gašlokus kelių ponų juokelius. Tiesa, suskaičiavau penkias didžiąsias kalbos klaidas, bet...

Dominyko Veličkos pasveikinta, įvairaus amžiaus kompanija susėdo prie trijų didelių stalų, kur kiekvieno jau laukė taurė balto vyno, lėkštutė su saldumynais ir didžiuliai šokolado fondiu dubenys. Su cinamonu, marcipanais, kriaušėmis ir obuoliais... 
Pirmasis vynas, apie kurį buvo papasakota - lengvas baltas (pavadinimo tikrai neatsimenu, bet atrodė,  kad jis toks pat kaip kiti balti vynai). Veličkos liepti įsitikinome, kad šis gėrimas puikiai dera su vaisiais, bet visiškai netinka su kartesniu šokoladu, nes šis ima veltis burnoje. Na, nieko naujo. Tokie vynai puikiai tinka ir prie salotų, baltos mėsos patiekalų... Pralinksmino patarimas, kad einant pas merginą ir ko nors tikintis (tarkim, nesuprantam ko), negalima neštis šampano ir šokolado. Nes šampanas šokolado nenuplauna ir šis veliasi burnoje. Taigi, merginos, nesineškite šampano ir šokolado, nesvarbu, ko tikitės. Geriau tik šokolado ir tik sau. :)
 Antrasis vynas - pusiau sausas, raudonas (nieko stebuklingo, nieko kolekcinio, kaip ir ragauti vynai - 2010-2011 metų). Gana moteriškas - kai kuriems vyriškiams atrodė per saldu. Fondiu nuplauna puikiai, tinka (bent jau man), beveik su visais saldumynais. Ypač su tokiu sviestiniu, lengvu šokoladu, kurio nežinau, kur pirkti...
  Trečiasis vynas - raudonas porto (žodžiu, maišytas su brendžiu). Palyginus su kitais, sunkesnės konsistencijos vynas (aliejinis, kadangi ant taurės sienelių lieka jo šlakeliai). Vaisinis fondiu šiam vynui - per lengvas reikalas. Puikiai tinka su pačiu gryniausiu, karčiausiu šokoladu. Specialiai šio vyno degustacijai Trakų šokoladinės meistrai pagamino 95 procentų šokolado (vat čia tai kartumas!).  
  Ketvirto vyno tiesiog nebuvo. Bet jo ir nebereikėjo. Bent jau mano svorio kategorijos žmonėms ketvirta taurė tikriausiai reikštų pagirias. Kol ramiai gurkšnojome (jau) vandenėlį, Velička papasakojo apie tai, kad geriausias Baltijos šalių vynuogynas yra Latvijoje,  visai netoli sienos su Lietuva. Tikrus vynuogynus, su drėkinimo sistemomis ir šlaitais,  ten užveisę kryžiuočiai. Ačiū Jiems. :) Na, o Lietuvoje vynuogėms saulės taip pat nėra per mažai. Anot Veličkos, šiam reikalui puikiai tiktų Nemuno šlaitai. 
 Tiesa, niekas prieš akis negamino ir tų gurmaniškų skanėstų, tik barmenas vis lakstė pro šalia esančias duris parūkyti ir grįždamas prigriebdavo tuščias taures. Regis, ir Papua niekas neminėjo. Ir jokio grybų-tabako prieskonio nebuvo, ką jau kalbėti apie čili pipirus ir pelėsinį sūrį...
 Nepaisant visko, degustacija nenuvylė. Saldi, rūgšti ir visaip kitaip gardi ji man visai patiko (mano, patyrusios cinikės, įvertinimas būtų - labai gerai).

Tai, kas liko nepasakyta

Šokolado ir vyno degustacija ne tik paliko gerų įspūdžių ir šiek tiek informacijos galvoje, bet ir paskatino išsikelti sau kelis tikslus. Pirma, dar kartą apsilankyti Pilies šokoladinėje ir įdėmiau apžiūrėti ten esantį šokolado kambarį. Antra, nusipirkti šokolado fondiu dubenį. Trečia, pakartoti panašią trijų vynų ir šokolado degustaciją su draugais (žinodami mano būdą, tikėkitės šio kvietimo dar šiemet, maždaug po pusmečio). :>


P.S. Vasaris man gražus, nes jo dienos tokios saulėtai ryškios, kad sniegas žvilgta tarsi debesėliai, išvolioti cukruje. :)











2013-02-21

Varškė yra gėris!

Aš nesuprantu žmonių, kurie nemėgsta varškės. Nesveika, nesotu, negardu? Tai gal kada užvalgėte pažaliavusios varškės? Galėtų būti toks prietaras ne ,,pikta kaip širšė", bet ,,pikta kaip pažaliavusios varškės apsivalgius". O jei rimtai, tai reiškiu gilią užuojautą žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių, negali žiūrėti į varškę. Ar jos valgyti. Nes turint geros varškės galima pasigaminti gerų dalykų. Tarkim varškėčių, virtinukų, lietinių ar bandelių su varškės įdaru, ar išsikepti varškės apkepą. Ką aš šiandien ir padariau... 
 Orkaitė, kaip ir aš, nebuvo pačios geriausios nuotaikos. Jau gamindamos pietus gerokai susikivirčijome. Ji norėjo sudeginti mano vištienos apkepėlę, o aš niekaip negalėjau sutikti, kad kepti ją palikau per ilgai. Kaip visada, išiminėdama patiekalą nusisvilinau smilių, bet nieko jai nebeprikaišiojau. Žinojau, kad vakare vėl grįšiu tam, kad pagaminčiau gardų ir sotų apkepą.


Reikės:
5 šaukštų manų kruopų
pusės stiklinės pieno
3-4 kiaušinių (nepulkite žaisti karo ar šiaip daužyti, nors dar ne Velykos, bet tegu pasiritinėja)
džiūvėsėlių (užteks tiek, kiek turite, o jei neturite, nesišaldykite ir neikite jų pirkti. Be džiūvėsėlių dar niekas nenumirė)
6 šaukštų cukraus
500 g. varškės (rinkitės tokią, kokią labiau mėgstate, bet šiaip patarčiau rupesnę, nes apie tai, kas vyksta, kai varškė per skysta, negaliu papasakoti (štai kiek daug kablelių, pagalvojau)... Pati darbavaus su gana riebia kaimiška varške. Tokia jau varške varške, kad tikresnės ir būti negali. Mano manymu, tokia varškė ir yra pati varškiausia t.y. skaniausia)
sviesto apie 3 šaukštus
džiovintų abrikosų ar kitokios skanios džiovintos vaisinės velniavos

Kol kas nesiraitokite rankovių. Manų kruopas užpilame pienu ir 30 min. laukiame kol išbrinks. Laukiame = plauname indus, kalbame, žiūrime ar skaitome tokią puikią knygą kaip M. Martinaičio ,,Laiškai Sabos karalienei".
Baigę skyrių, atsiraitojame rankoves...
- įmuškite kiaušinių trynius į cukrų (žinoma, ne cukrinėje), mestelkite sviestą ir viską išsukite didelėmis apsukomis;
- pagaukite šeimos narį ar draugą ir kol jūs vargstate su ,,suk suk ratelį", tegu išplaka kiaušinių baltymus iki standumo (žodžiu, tol, kol kils klausimas - čia tie patys baltymai?)
- susmulkinkite abrikosus ir palavinkite savo ištvermę sakydami ,,aš nevalgysiu šito abrikoso"... Nes pjaustomi džiovinti vaisiai taip skaniai kvepia...
- paeiliui įmaišykite varškę, standžius baltymus (kuriuos, tikėtina, baigėte išplakti pats/pati)
- pabarstykite kepimo indą džiūvėsėliais, sudrėbkite ten gautą masę ir kad būtų gražiau, galite vėl pabarstyti džiūvėsėliais... Arba papuošti likusiais vaisiais, jei dar nesuvalgėte :)
- Ir  nusiteikite eiti prie orkaitės...

Orkaitę šįkart paerziname iki 180 laipsnių temperatūros. Maniškei tai buvo juokai, nes kepant apkepėlę, įerzinu iki 200... Ir kepkite  30–40 min.


Skanu, sotu, sveika ir apsieita be jokių varškės skandalų - niekas jos niekur nesineša, sėdi namie, valgo ramiai ir neturi problemų su apsauga... 
Tiesa, visiškai nevyriškas patiekalas, bet vakarienei tiks ir jiems. 

Gardaus!



2013-02-09

Skanieji a la KFC kąsneliai

Tęsiu savo draugysčių su orkaite ciklą ir šį kartą rašau apie savo mėgstamiausią vištienos patiekaliuką.  Patiekalu vadinti nesinori, nes tai veikiau užkandis. Jo gamybą namuose paskatino labai mėgstamas, bet studento piniginei nepigus KFC maistas.
Žinoma, nepradėsiu nuo vištos pagavimo ir nupešimo. Pradėsiu nuo maitintojos ,,Maksimos" – čia dažniausiai įsigiju dvi pakuotes šviežių vištienos sparnelių. Paieškau stambesnių. Tuoj suprasite kodėl.

Reikės:
miltų - kiek priklausys nuo to, kiek mėgstate juose volioti(s) ir juos barstyti;
3-4 kiaušinių 
džiūvėsėlių - patirtis byloja, kad šito gėrio, kuris vėliau garsiai traška, nereikia gailėti;
prieskonių  pagal skonį. Dievinu drakoniukų maistą, todėl mano ranka pirmiausia siekia aštriausių prieskonių malūnėlių pvz. čili, taip pat skanu pipiriukai, žolelės, specialūs mišiniai, net vištienos prieskoniai;
citrinos sulčių. Rekomenduoju nusipirkti citriną ir patreniruoti raumenis ją spaudžiant. Ypatingai gerai spaudžiant citriną galvoti apie priešus arba nesėkmes - mažėja tikimybė, kad pritrūks jėgų. 

Kai padejavote, kiek daug indų vėliau teks plauti ir visgi supylėte miltus, džiūvėsius ir kiaušinius į tam skirtus dubenis...
- įmuškite kiaušinius ir juos išplakite;
- sumaišykite džiūvėsėlius su prieskoniais;
- įsipilkite į atskirą dubenį ir miltų, nes vėliau tikrai nenorėsite višta kvepiančių blynų. O ir šiaip, neduokdiev, pamesite ką nors tame maišelyje. 

Kiekvieną sparnelį supjaustome į tris dalis, kad būtų tarsi trys kąsneliai. Kodėl? Ogi todėl, kad taip skaniau. Visą sparnelį sudėtingiau paimti, jis labiau trupa, atrodo mažiau skanus ir t.t. Išbandyta. :)
 Nuplauname mėsą ir dar labiau atsiraitojame rankoves: metame sparnelio dalį į miltus, pavoliojame, mirkome kiaušinyje ir paritinėjame džiuvesėliuose. Rūpestingai perkeliame gabalėlį į skardą. (Dabar supratote, kodėl ieškau stambesnių sparnelių? Šis gamybos procesas gana ilgas ir nuobodokas...)

Paerziname orkaitę, kad ji užkaistų iki 200 laipsnių ir patikime jai savo kąsnelius. 40 min. tvarkome namus, skaitome knygą, mankštinamės ir t.t. Jokiu būdu nesėdime ir nerakinėjame nosies, laukdami kol iškeps. Taip, mielieji, ir dingsta laikas. :)

Iškepus einame treniruoti rankų ir spausti citrinos. Skanaus!


p.s. šis patiekalas puikiai dera prie alaus, giros, mišo ir geros kompanijos.






2013-01-31

Paprastasis keksas

   Šiandien labai gera diena mano stuburui, kojoms, akims ir skrandžiui - jie nepaliaujamai skundžiasi, todėl eisiu girtis pas gerą savo draugę orkaitę. Aš tikiuosi, kad mūsų santykiai nėra vienpusiški ir ji supras, leisis nustatoma bent 180 laipsnių ir priims tešlą į savo vidurius. Tataigi šiandien kepsim jau penktą mano gyvenime keksą. 
  Kadangi neketinu savo tinklaraščio  paversti (ne)oficialia Justės receptų knyga - rašysiu čia visus išbandytus receptus. Turėsite ką pasiskaityti, gal patarti, gal pabarti, o aš nesakysiu ,,negaminsiu" todėl, kad neatsimenu recepto. Tokia taigi puiki nauda!

 Pirmasis pagerbtas tebūnie paprastasis keksas.

 Reikės:
miltų (apie 2 stiklinių, bet dedu iš akies). Jei neturite namie - vadinasi nekepate blynų. O jei nekepate blynų - gal užmiršote, kad yra ir toks puikus patiekalas kaip blynai su uogiene ir kakava. (Bet čia jau kontekstai...)
3 kiaušinių
1 arbatinio š. kepimo miltelių
1 to paties vanilinio cukraus (man jis patinka, nes labai skaniai kvepia, nesvarbu, kad paskui čiaudėju)
apie 200 g. sviesto (galima ir margarino, bet skonis keisis)
aviečių uogienės (saldučiams - kiek negaila, necukriniems - tiek, kad būtų keksas, o ne batonas). Jeigu neturite aviečių uogienės - ne bėda, galima kepti su slyviene, abrikosiene ar visokia kitokia -iene, vaisiais, maltais džiovintais obuoliukais ir pan.

p.s. galima pridėti visokių ,,keksiškų" dalykėlių kaip antai riešutukai, razinos ir pan. 

Kai jau viską susikrovėte ant stalo ir pasigrožėjote, kiek daug turtų turit:
- sviestą išsukite su cukrumi
- įmuškite kiaušinius ir miltus su juose įmaišytais kepimo milteliais ir vaniliniu
- viską sumaišykite, išmaišykite ir dar kartelį pamaišykite 
- išdidžiai įmaišykite priedus.

Storai ištepkite skardą sviestu ir supikite gautą darinį. Įkaitinkite orkaitę iki 180 ir palaimingai atiduokite jai tešlą. Patikrinkite po pusvalandžio (jei nepasitikite savo virykle), o jei tingite, po 40-50 minučių reikėtų eiti išimti kekso. Nes jei tingėsite toliau, labai apskrus jo kraštai ir tada Jūsų gaminys neestetiškai atrodys. 

arba (variantas jei padauginote miltų ir užminkėte tešlinuką):
- sluoksniuokite kekso formą taip: tešla, įdaras, tešla, įdaras, tešla. 

Orkaitės procedūra ta pati.




2013-01-08

Žalių akių poezijos žvėris

Analizuojant kai kuriuos Liūnės Sutemos eilėraščius, galima nusisukti sprandą. Va taip va.
Ir vis tiek ji viena iš mano mylimiausių. Dalinuosi:


Iš Liūnės Sutemos ,,Sugrįžau. Poezijos rinktinė“:



                  Leliojimai

Žvėris žaliom akim tyko į mano naktį,
įsitempęs šuoliui – aš bijau užmigt,
kad sapne neatskristų laukinės antys,
išklykdamos mūsų burtažodį
į žvėries pravertus nasrus,
tvankia drėgme garuojančius,
lyg ežeras, kurio vardą seniai užmiršau,
ir bijau prisiminti, bijau,
kad sapne neatbėgtų baltasis ėriukas
ištroškęs, ir jo basakojė sesuo -

plečias žalios akys žvėries ir mano,
nuo laukimo ir įtampos.
Ko užtrunka, ko neateina broliai,
užkapoję dalgiais Žilviną,
noriu paslaptį jiems išduot -
noriu užmigt. Ne sapnuot.
(27 psl.)

2013-01-01

Už fejerverkų baimę ir gyvatę


Su Naujais 2013 visus, kurie atsiverčia (ne)reikalingą. :) Labai džiaugiuosi dėl kiekvieno, kuris perskaito ar paskaitinėja mano mintis (kad ir kokios chaotiškos jos kartais būtų), pakomentuoja ar pasiūlo pasikalbėti ,,vis a vis". O dabar trumpai: apie tinklaraštį, mano metus, (ne)išsipildžiusias svajas ir naujus lūkesčius.

(Ne)reikalingas?

   Nors 2012 (Ne)reikalingas reikalingesniu netapo, bet viliuosi, kad  tie 48 2012 metų įrašai atspindėjo ne tik ko aš (ne)nuveikiau, ką mąsčiau, kas man rūpėjo, bet ir privertė kiek nors susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui Jus. Būtent todėl stengiausi kurti įrašus su paraštėje liekančiu klausimėliu kaip antai ,,Susirūpinusiai laimingas įrašas". Ar man bent kiek pavyko? Galite atsakyti tik Jūs.:)

Prognozė 2013: galbūt šiemet įsitikinsiu (Ne)reikalingo reikalingumu arba nereikalingumu. Taip pat ryžtingai pažadu, kad tinklaraštis taps bent kiek aiškesniu ir filmų, knygų, muzikos rekomendacijos nepaskęs bendrame sraute. :)

(Ne)išsipildžiusios svajos

Cituoju praėjusių metų pirmą dieną rašytas eilutes: Ko norėčiau 2012-tais? Žinoma, geriausių akimirkų su šeima, su draugais, su tuo kažkuo. Kad niekas nesirgtų ir visi pamatytų daug daug daug naujų dalykų. Ir dar, pakuždėsiu paslaptį - noriu naujo savo kampo, visų tų įsikūrimo ir pripratimo rūpesčių. Noriu, kad vasara būtų vasariška, ruduo rudeniškas, žiema žiemiška, o pavasaris pavasariškas. Tikriausiai noriu daug. Tikiuosi, ne per daug. Ar tai išsipildė? 
 Gražių akimirkų su šeima, draugais ir tuo kažkuo tikrai netrūko. Dauguma jų buvo tiesiog puikios, jaukios, smagios ir šiltos, kad prisimindama negaliu plačiai plačiai nesišypsoti. :) Aišku, sergančių artimiausių buvo ne vienas ir ne du, negaliu girtis, kad ir mano pačios metai buvo labai sveiki, bet atimkim teisę niūriems žodžiams būti parašytiems. Kai vartau A. tinklaraštį ir matau, kiek naujų dalykų šiais metais jai pasisekė pamatyti - nuoširdžiai džiaugiuosi. Vadinasi, mano noras bent jau kažkiek išsipildė. Žinoma, vienas tai ne visi, bet tikiuosi, kad ir kitiems drakonas prinešė daug neįprastų, naujų potyrių (tokį beprotiškai fantastiškai puikų simbolį turėjom). Rašykit blogus, kad žinočiau (juokauju). :) 
O dabar keliauju prie temos, kuri man be galo svarbi - svajos apie naują kampą išsipildė net dukart. Vieną kartą vasarį, o kitą lapkritį. Įsikūrimo ir pripratimo rūpesčių buvo į valias ir jie paliko savo raukšlelę veide, bet man atrodo, kad tai ne rūpesčio, o džiaugsmo raukšlelė. Svarstau, kad tie pora persikraustymų ir visi su jais susiję dalykėliai lėmė tai, kad 2012 šypsojaus kokius 100 kartų dažniau nei 2011. 
Ir man žiema buvo žiemiška, pavasaris pavasariškas, ruduo rudeniškas ir vasara vasariška. Galbūt todėl, kad praėjusiais metais kaip niekada išmokau sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti. Visai nesvarbu, kad pavėluoji į troleibusą todėl, kad tyrinėji klevo viršūnės spalvines gamas. Tas žydėjimas, brendimas, tas kritimas ir sniego gurgėjimas po kojom - troleibusais šito nenupirksi. Tik laiku. 

p.s. įkurtuvės labai vėluoja, bet leiskim joms vėluot, tiek kiek reikia. Gerai?

Prognozė 2013: svajonių yra, ambicijų, regis, irgi. Tik jų neišduosiu, o tai ims ir neišsipildys... (Ar reikia tikėti prietarais?)


   Apie (ne)visus susijusius dalykėlius

Visų pirma, melieji, apie kuriuos dabar kalbėsiu, nesupykit, kad pavadinau jus dalykėliais. Bet juk taip mielai skamba! Svarbiausias, dalykėliškiausias dalykas iš visų dalykų buvo tai, kad suradau tokią šaunią kompaniją. Turiu Jums padėkoti už visus tuos vakarus su Alias'u ir su šaradom ligi ryto. O ypatingai už šiandienines, trukusias iki 05:45 (taip, aš užfiksavau). Už šampaną ant Tauro kalno ir už tai, kad kartu palydėjom ir sutikom. Už fejerverkų baimę ir kalbas, kad triukšmingas Naujųjų sutikimas paslėptų invaziją ar okupaciją (po velnių, radot apie ką kalbėt), už prancūzišką batoną, skanius guminukus, už galimybę šiek tiek pakerpėti ir padalyvauti, už pilną pirmą troleibusą ir pasivaikščiojimą iki Žvėryno. Ir už tai, kad P. atvažiavo bent valandžiukei (,,su***ta parduotuvė"). Dėkui.:)
Dar vienas svarbus dalykėlis - išlaikyti ryšiai su buvusiais klasiokais, nors su kai kuriais pavyksta prabėgomis pakalbėti nebent virtualiai, bet yra tų, kurių veidus visada malonu matyti. Kai viskas šitaip keičias, o Jūs išliekat...

Prognozė 2013: aš labai tikiuosi, kad nei aš nei Jūs niekur nedingsite ir viskas bus kaip buvę. Jaukiai, harmoningai, įspūdingai, šiltai...

Taigi laikais tikrai nuskutė drakoną iki gyvatės (vakarykštė išmintis), bet nereikėtų pamiršti, kokia vikri gali būti gyvačiukė. Taigi visiems linkiu judrumo - veikti, siekti savo tikslų ir svajonių įgyvendinimo, kad ir kaip sunku tai atrodo iš pradžių.








Tinklaraščio archyvas