Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2013

Kaip ir ruduo

  Laikas laikas laikas laikas. Vakar buvau knygyne, klausiau, kiek maniškių liko ir sužinojau, kad dauguma ne ten. Nebe vaikų skyriuj, nebe prie klasikos, nebe prie romanų. Tarsi būtume susitikę tik porai vasaros mėnesių, kad paieškotume kažko tarp dulkėtų knygų lentynų. Ir nesuradę išėjome rudeniop į atskirus Vilnius.   Paskutinis įrašas dar buvo kupinas tos nepajudinamos ramybės, kurią šiandien su verksmu norisi šaukti. ,,Pavargai?" - palinksiu galva suirzusi, nes kaip niekada nebesuprantu, iš kur aš einu ir kur nueisiu. Šitiek išmokta, du mėnesiai tarsi dvi savaitės gyvenimo, du metai mokslų: kalbėti aiškiai, neleisti interpretuoti, paskirstyti datas, viską suspėti, padėti krengelį, kurio, kaip parašo, svorio nesuvoki, mokėti visus reikiamus kodus ir išrašyti visus reikiamus popierius, prajuokinti konfliktiškus žmones ir patvirtinti tai biuro spaudu. Klausyti paskaitų, ruoštis paskaitoms, neverkšlenti dėl praleistų, paprašyti atostogų ir išvažiuoti lankyti, girdyti sultis, kei

gyvenimas rudenį

Pilies gatvė aštuntą ryto tuštutėlė kaip bažnyčios šventorius pirmadieniais ir nuo grindinio jau ledėja kojos. Rudenį, kaip ir visada, jaučiu kylantį iš žemės, palaipsniui kandantį į pėdas, kelius, rankas, o vakarykščio ryto keisčiausiais prisiminimas - garas praeiviams iš burnos. Ir iš mano. Nes aš irgi gyvenu, tik regis stabtelti vis sunkiau. Užtat kokios brangios tos akimirkos su Garcia Lorca troleibuse, ant kelių, su Dekameronu (knygyno kolegų dovana) sekmadienį, pasislėpus po apklotais ir šventai įtikėjus, kad laikas manęs nežino, nemato, kad sustos besidairydamas ir dar valanda kita bus skirta tik skaitiniams, kuriems rengiausi taip sunkiai, kad iškepiau du pyragus – slyvų ir obuolių – ir žiūrėjau pro praviras balkono duris į beržus, mėgindama sučiupti rudenį purtantį lapus, vasaros kaitros derlių. Visa kita gerai, tik taip greitai. Palikau neskaitytas knygas knygyne, kur praėjimais galėtų vaikščioti ir milžinai –-maždaug trijų-keturių metrų. Betonas po jų kojomis net nesuaižėt

Žolinė

  Trečioji ar ketvirtoji (jau nebesuskaičiuoju) Žolinė Vilniuje, be žolių, tik su nušienauta pievele prie Prezidentūros. Susitikome su bendrakursėm literatėm, smagiai pasisedėjom ir taip nesumeluotai džiugu matyti visas išlipusias iš rūpesčių ar į juos naujai įsilipusias, ieškančias ir radusias, visas gerai nusiteikusias, nes niekas neateina greitai, viskas pamažu pamažu po gaidžio pėdą. Ir viskas gražiai, viskas tokiu brandžiu laiku, kad kaip niekad noris įkvėpti gyvenimo ir laikyti jį plaučiuos kiek tik pajėgsiu.    Taigi, esu vis dar nusiteikusi svajokliškai. Darbe dėlioju kanceliariją ir jaučiuosi visiškai atitrūkus nuo konsultavimo, kad jau net ir žmonių ima trūkti. Bet jau visai nebedaug ir bus "padaryta" t.y. atidaryta naujoji darbovietė. O dabar yra Laur., veržliarakčiai, lentynos, ''kepimo" grotelės, pieštukai ir dar koks šimtas š...dukų rūšių. Ir viskas, nors ne visada gerai, bet bent jau smagiai. :)    O galvoje vis ta Žolinė. Visos jos vaikystėje

Kontūrai

   Tas salsvas vasaros brandos laikas, kai išėjus į kaitrą norisi prisimerkti, kai spalvos susilieja, daiktai praranda kontūrus ir dvasia, regis, išsineria iš varvančio atokaitoje kūno. Esu gamtos vaikas, todėl geriau izoliuoju save kambary su raudonojo vyno užuolaidom, nei einu į miestą, kur išvis jokio vėjo, tik dulkės ir sveikas formas praradę veidai. Nebent vakarop, nebent į senamiestį, kur, dievaži, stūkso mūrai kaip pats Stelmužės ąžuolas. Pagalvoju, kad panašiai drėgna ir šalta buvo Vilko irštvoje, Lenkijoje, bet mūsų senamiesčio juk irštva nepavadinsi, ten Didybė ne sienų storyje, o istorijoje. Bet čia jau į lankas...    Ši vasara nužymėta parodom, muziejais, pradedant Radvilų rūmais baigiant Taikomosios dailės muziejuje veikiančia suknelių paroda. Dar žymę palieka Valdovų rūmai, kur jau gali ir šiaip užeiti (nors, jei eisi giliau, susimokėsi), Kaunas, jo gatvės, Miesto muziejus ir pilis. O kiek daug dar nepamatyta! Ir tame pačiame Kaune ir Vilniuje. Svarbu yra tik ištvermin

Trupiniai

Nusprendžiau kaupti įspūdžius iš darbo, kuriame... praleidau jau beveik mėnesį. :) Pokalbis su klientu: - Ar turite knygų apie sliekų auginimą? - Ne. - Aš taip ir maniau, kad nieko tuose knygynuose nėra nieko gero... O vėliau atėjo moteris, kuri teigė, kad jos namuose daugiau knygų negu mūsų knygyne, ji viską turi ir nieko neketina pirkti. Ko ieškojo, neišdavė. Ir keistų būna dienų gi... Iš tiesų, tokių keistų dienų būna ne viena ir ne dvi. Ypatingai vaikų skyriuje, kur jau pasibaigė ,,Kakė makė ir didelė tamsa" tiražas. :)

Piratauti Mozūrijoje arba buriavimas ir kiti atostogų privalumai

   Miestas, karštis, skubėjimas ir net svarbiausio filologijos fakulteto vyro įteiktas bakalauro diplomas atminties stalčiukuose jau spėjo apdulkėti. Kelios savanorystės dienos, pranešimai, žmonės, žmonės, žmonės, teoriniai ir praktiškai dalyvavę ISFNR konferencijos  savanoriai, atsisveikinimas su R., kuri dabar jau sėkmingai mūryja naujo gyvenimo pamatus Londone,  kuprinių krovimas, draudimai, kremai nuo saulės ir purškalai nuo uodų... Regis, visą tai buvo prieš mėnesį, pusmetį, jokiu būdu ne prieš savaitę. Kas taip ,,nunešė stogą"? Atostogos!   Kai sausio pabaigoje ar vasario pradžioje paskambino D. ir pasakė kažką panašaus į ,,Ką veiksi liepą? Važiuojam atostogaut?", gana sutrikau. Ką veiksiu liepą tikrai nežinojau, nes viskas atrodė kaip nuo čia iki Pietų ašigalio – toli toli. Pasiūlymas plaukti jachta nesužavėjo, nes vanduo man ne draugas arba kaip neseniai sakė kapitonas M.: ,,tu kaip katė, tau vandens užtenka dubenėlio" (tai visiška tiesa). Ką jau kalbėti apie

Žmonės palieka miestą. O aš?

  Galutinai supratau, kodėl miestiečiai vasaromis apleidžia savo namus ir visus metus taupo, kad išvyktų iš čia, iš didmiesčiu sumeluotai pavadintoVilniaus. Kelinta diena traukiu į miestą tvarkyti tai vienokių, tai kitokių reikalų ir vis patenku į spūstis, į sausakimšus troleibusus, į pragarišką triukšmą, kuris išblaško visą mano vidinę ramybę ir išlipus, įveikdama tuos kelis šimtus metrų nuo stotelės iki namų, nuolatos galvoju, kaip save iš naujo surinkti, kad įtilpčiau į anksčiau kruopščiai susiplanuotus veiklos grafikus kaip į naujai siūtas ankštas sukneles. Iš tiesų, suplanuota tiek daug skaitymų, filmų, muzikos, poilsio valandėlių ir šitaip nesinori kiekvieną dieną vis išsimušti iš ritmų. Bet vis nepavyksta.   Savaitę sirgau. Neseniai linkčiojau galva A. kalbant apie tai, kad po didžiųjų mokslų imi žmogus ir susergi ir maniau ,,jaučiuos kaip niekada sveika". Mano sveikatai užteko vieną vakarą pastovėti balkone ir pasivaikščioti naktį... Praleisti du puikūs susitikimai, o i

šiandieniadienis

  Dabar turėčiau voliotis ant žolytės su mielosiomis P. ir A. bei kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti. Bet sofai aš reikalingesnė, nes kai pakylu ausyse ima spengti ir ūžti. Lieku su ja... O dar šiuo metu ir kurso draugės sėdi ant žolytės. Ir pas jas noriu. Norėti nieks nedraudžia, bet negaliu... Peršalau.   Visa tai pasireiškė po vakarojimo su K., K. ir R. Visai smagus buvo vakarojimas, bet kitą dieną prasidėjo... Temperatūros, vaistai ir kitokie džiaugsmai...   Darbo paieškos juda į priekį, žinoma, ne taip kaip norėčiau, bet kažkaip juda. :) Ir straipsniai pamažu kurpiasi. Nelabai sparčiai, bet kažkaip pamažu.   Visa kita šviesu, šviesiau nei bet kada, nes ir myliu ir mylima jaučiuos! Va taip va.:)

Etapas baigtas!

  Vasara, poilsis, pomėgiai, skaitymas, bendravimas, filmai, muzika, gera nuotaika, šiltas oras, teatras, pasivaikščiojimai, draugai, naminis maistas, šalta arbata ir daug kitų nuostabių dalykų. :)    Galiausiai apsigynusi bakalaurą, išgyvenu euforiją. Tokios nebuvo jau metus. O dabar dar gi galiu pasakyti – etapas baigtas! Sesija ir gynimai baigėsi dvigubu 10, o visa keturių metų distancija mane pakeitė kardinaliai ir tikiuosi, kad į gerąją pusę. :)  

Rytoj

Rytoj bus didi diena. Bakalauro darbo gynimas. Bateliai ir klasikinis derinukas paruošti, kalba apgalvota, trūksta tik kiek padirbėti, kad lengviau su ja būtų...

Dienos praskaidrėjimas/ nakties kepiniai

Ką tik gavau siuntinį iš tėvelių: su pasvalietiškomis gėrybėmis, šakočiu ir išankstinėmis gimtadienio dovanomis. Ką bepasakysi – noriu namo, pasiilgau baisiai, bet kol kas reikia eit valgyt tėvo sugautos Mūšos žuvies.  Štai kaip galima pakelti nuotaiką 100 balų.:) O bakalauras – ne vilkas, į mišką nepabėgs. <...> 2:05 nakties, o Špokas sėdi sau ir linksminasi, leisdamas meditacinę Tibeto muziką. Dar minutė ir užmedituosiu. Galėtų taip ir nušvisti visi tautosakos panaudojimo būdai akimirksiu! Sakau Špokui, eik miegot, bet, matyt, ne man vienai šiandien nesimiega. Nesimiega ir uodams. Nors jie savižudžiai - jau du susidegino į lempą. Vabalų mirties kvapas irgi nekoks. Noriu katino, bet nėra sąlygų. Kaip sako...

Žilvine, Žilvinėl!

   Nuoširdžiai užjaučiu būsimą savo bakalauro darbo recenzentą (-tę). Tai nebus vienas iš tų aiškiųjų darbų. Ir nieko jame lengvo emociškai. Žilvinas, bet kuriuo atveju, žūsta, Eglė, bet kuriuo atveju, savo vaikus paverčia medžiais. Maža to, kartais tai įvyksta egzilyje (Liūnė), kartais pokario partizanų kovose (Just. Marc.), gana ilgai tai trunka karo metais (S. Nėries poema). Šviesiausia kraujo puta priklauso Putinui – čia gal ir vardo semantika suveikė? Jo poemoje veikėjai vienas kitą myli taip labai, kad ir žūsta, regis, iš tos meilės. Ir skauda tada ne taip.  Ką gi, viskas baigiasi mirtimi. Arba prasideda.    Kitų kūriniuose meilės mažiau. Arba kažkas prieš juos parašant žūsta – kaip Liūnės artimieji, Mackaus  Škėma. Ir tada rašyti darosi sunkiau dėl jų. Dėl egzistencializmo. Kai pagalvoji, nereikia galvoti.    Bet skaudžiausia, matosi, Liūnei. Nors šiandien ir ji jau rami, atplukdžiusi savo kraujo putą kaip ženklą. Aš vis mėginu jai atiduoti kažkokias duokles: straipsniai,

Juodai baltas takelis finišo link

Vaizdas
  Pirma diena, kai suvokiu nieko neparašysianti tol, kol neišsikalbėsiu – gaila, kad Sv. išvažiavus, su ja labai gera kalbėtis :). Orchidėjos su manimi plepėti nenori, katino neturime, kaimynų nėra (ir ačiū Dievui), tik nykštukai laksto aplinkui...  Paūžavus ir pasikeikus, ramiai priimu pečius užgulusią darbų gausą ir jau kelinta diena ramiai juos darau. Gana maloniai, tik nuovargis šiek tiek laužia per pusę. Bet šiai problemai išspręsti visada padės mankšta. Turiu individualią, bet iš esmės visko galima prisižiūrėti čia:  http://judamkartu.lt/ . Tataigi, patalpinu savo darbų kalendorių. Prisiminimui, ne norui, kad kas nors užjaustų (tų užuojautų gal jau kiek ir per daug :)): Balandžio 30 d. Daugiakalbės lietuvių literatūros egzaminas; Gegužės 3 d. Stilistikos egzaminas, darbo apie Renatos Šerelytės fenomeną atidavimas (vis dar jodinėju drauge su ,,Vėjo raiteliu"); Straipsnio apie Liūnę Sutemą baiginėjimai; Apie gegužės 8 d. Politikos ir estetikos šiuolaikiniame kine egza

Mažieji Mukai paišo gatves

 Nykštukai baigia apipaišyti visas Perkūnkiemio plyteles. O aš einu užsisvajojus ir vis išsigąstu palenkus galvą ir išvydus violetinę saulutę su šešiais dantimis arba gėlę neproporcingais lapais. Nebesistebiu tik troleibusais – įvairiausių spalvų, dydžių, formų...   Griovoje, kitąpus mūsų balkono, užkabino kažkokią rožinę širdelę – balionėlį. Dabar penki vienu metu stengiasi ją numušti akmenim, o man taip skauda širdį dėl tos širdelės. Būsima šiukšlė, regis, bet dabar tokia puošmena laukams, kurie pamažu keičia atspalvį iš geltonos į žalsvą.    Kaip ir kasmet stebiuosi, kada tas pavasaris atėjo ir suvokiu, kad nieko nepramiegojau – jis tik ateina. Tai jauti, kai atsidarai balkono duris ir kambaryje tampa šilčiau. Ateik ateik, pavasari! Eičiau gerti arbatos į balkoną, bet bijau nykštukų. Kas bus, jeigu išsigąs, jei pakalbins, jei per stipriai užsiklegės. Sunku pakeisti įprotį į nykštukus – buvusius sniego žmogučius – veizėti per neatitrauktas dienines užuolaidas.    Ir vieną die

Svaičiojimai apie naktis ir Vilnius

   Naktimis tyko mėšlungiai ir pritykoję griebia už kojos. Vaizdiniai akyse išsiklaipo lyg Salvadoro Dali paveiksluose ir kaip beužmigti beformiuose pataluose? Kada joms išsilaisvinti žino tik įsitempusios gyslos. Greičiau, greičiau  – šnabžda  pasąmonė. Paryčiais, paryčiais – rėkia gyslos. Taip ir nesusitaria – budrus miegas rankioja išsigandusius, susislėpusius sapnus. Bet kas iš to?   Naktinių klejonių gabalėliai. Ir begalinis dienų skubėjimas. Keistos valandos senose skaityklose ir poilsis apdulkėjusiam teatre. Rūstūs troleibusų keleiviai ir užspiesti, į naktį panirę miesto laukai. Be galimybės ištrūkti. Menki žiburiai lyg spingsulės ir dangus nerūstus, nes vasara artinas atokvėpsmis po atokvėpsmio, varva į miesto gerklę, susigeria odon. Kojos smenga į atvirą Vilniaus žaizdą, mašinos palieka randus, šunys teršia poras. Šiaurinė Vilniaus dalis pūslėta kaip nutrintos mano kojos.   Pati šitaip prisvaičiojusi apie Vilnių, surandu, kas buvo ne svaičiota, bet pasakyta tvirtu po

Panegirika fakultetui arba kaip juos mylim, o jie kažin

  Man nežinomi VU vardai nusprendė, kad nuo balandžio 15 dienos reikia suremontuoti koridorių prie Filologijos skaityklos, o pačią skaityklą kuriam laikui uždaryti. Kartojasi dingusios Donelaičio skaityklos istorija –  kai semestras artėja ir labiausiai reikia knygų – jų nėra arba jos sunkiai pasiekiamos arba tenka naudotis viešosiomis bibliotekomis. Sudarinėjant sąrašą, kokių knygų man prireiks artimiausiam mėnesiui galvoje sąmyšis... Suprantu, kad nebebus ieškojimų ir suradimų, kai pati nežinai ko ieškai ir randi būtent tai, ko reikėjo... Knygas teks rezervuoti iš anksto, tada eiti jų pasiimti (tikra malonė mano silpnam stuburui tampyti krūvas knygų, mmm...)... O kur dirbti? Kur gauti normalesnį kompiuterio ekraną (jei skaitykloje būdavo laisvų kompiuterių įsijungdavau du – saviškį ir ten esantį – taip žymiai patogiau, nei varginti akis prie 10' įsitrižainės ekrano...)? Kas per...?   Per šiuos keturis metus ir taip nuolatos patiriame nemalonumų – štai prieš porą metų lyrikos pas

Atrasti Marcinkevičių iš naujo

Kuo daugiau skaitau, tuo tobulesnis  atrodo: Miško kirtimas Išrauna šakas iš dangaus, ir lieka duobė. Prie kelmo susirenka žvėrys ir iš jo rievių – lyg iš papirusų miško istoriją skaito. Dega laužas. Pjuvenos kvepia. Kruvinas kirvis. Spalgenos lašas. Nekirskim šitos drebulės – ieško joje mano vaikystė laukinio balandžio lizdo. Pieno puta. Kraujo puta. Per samanas šliaužia žaltys – didelis nugenėto medžio kamienas. Toli mano pasaka ir namai. Į vakarą atlėkė paukščiai, Apkabino šakas nagais ir laikė medžius  – kad negriūtų. Just. Marcinkevičius, 1967.

Jei pamatyčiau Pinčiuką

 Pradėjo tirpti dešinė ranka ir aš vos laikausi neužsikvatojus. Menkai tesvarstydama lyginu chaosą savo smegenyse su puotos scena iš O.Koršunovo ,,Meistro ir Margaritos", kur ekrane visokie baisiai keisti vaizdai, salėje dar baisesni garsai. Kai būnu išsigandus visada norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar už savo nugaros nepamatysiu kokio Pinčiuko sėdint. Kartą atsisukus vos nepašokau iš kėdės – mat išsigandau senyvos moters. Dievaži, jos pelėdiškos akys ir plaukų kuokštas ant viršugalvio tikrai man jį priminė... Gal ir juokinga, bet man tas Pinčiukas iš dar nespalvoto kino filmo ,,Velnio nuotaka" tikrai baisus, nepalyginsi su nudailintu Mikutavičiumi ir jo lako pertekliumi ant plaukų, kurį žmonės turėjo aiškiai matyti Vingio parke roko operai ,,einant". Nes siautuliu to nepavadinsi. Siautulys būna Koršunovo spektakliuose, muzikos ir dailės kūriniuose, labai geruose kino filmuose ir, tikriausiai, mano galvoje, kai mėginu rašyti apie kiną arba teatrą.    Sąžinė yra proble

Visi sniegai - tik balos arba apie dienas

  Trečiadienis. Savaitės darbai baigti, stačia galva neriu prie bakalauro. Nors dar nebaigtas komentaras ir interviu bernardinams , o straipsnis apie premjerą LNDT tik pradėtas... Pavasaris arti arti (tikiuosi, nebestabčios parūkyti už kampo), nuotaika geryn, o darbų daugyn. Jei po šių kelių mėnesių aš dar norėsiu kažką rašyti, vadinasi, rašymas iš tiesų yra mano pašaukimas. Nors antradienį R. sakiau, kad mane vėl aplankė seniausiai pamirštas jausmas ,,nekenčiu literatūros". Iš tiesų tai meluoju. Tiesiog antradienis - literatūros pertekliaus diena, po kurios suvokiu, kokių skaitymų iš tiesų nemėgstu. Papievio ypač? Šį faktą dar reikia šiek tiek patikrinti, bet kad tai padaryčiau, turėsiu eiti prieš savo prigimtį, tad... palikim tai vėlesniam laikui.   Šiandien maximoje nuolaidos prieskoniams vazonėlyje ir aš vis dar noriu šokinėti ant vienos kojos, nors jau turiu čiobrelį ir raudonėlį. Eidama namo vis galvojau, kad tai toks pats pusgaminis kaip ir tie žemaičių blynai, kurių gy

Vynas, šokoladas ir Velička

Vaizdas
Tas pats kitoks Šv. Valentinas Vasaris man gražus ne dėl Šv. Valentino dienos. Juolab, kad paties Šv. Valentino tądien beveik nebelikę. Viskas blizgučiais, širdutės formos pagalvėlėmis, širdutėm apipaišytais puodeliais, meškučiais,  laikančiais tas pačias širdutes ir taip toliau. Banalu, kad net koktu. Jei prieš Velykas ir Kalėdas dar apžiūriu niekučių lentynas ,,Maksimoje", tai prieš Valentino dieną traukiuosi atatupsta. Regis, ne aš viena, nes vis madingiau tampa švęsti KITAIP. Pavyzdžiui, kalbėti apie kraujo donorystę  ar kalbėti apie širdies motyvą . Ta pati Valentino diena, tik iš kitos pusės. Jei iš viso pasirenkame variantą ,,švęsti", tai daryti KITAIP tikrai įdomiau... Negaliu sakyti, kad esu iš tų, kurios Valentino dienos nešvenčia. Regis, nieko neplanuoji, bet vis kažkaip išpuola paminėti. Ir mylimiausių gėlių gauni. Žinoma, sunku būtų surasti merginą, kuriai nepatiktų toks dėmesys.   Kas įvyko vasario 12? Gal kas išsiskyrė, gal ir susituokė, bet aš

Varškė yra gėris!

Aš nesuprantu žmonių, kurie nemėgsta varškės. Nesveika, nesotu, negardu? Tai gal kada užvalgėte pažaliavusios varškės? Galėtų būti toks prietaras ne ,,pikta kaip širšė", bet ,,pikta kaip pažaliavusios varškės apsivalgius". O jei rimtai, tai reiškiu gilią užuojautą žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių, negali žiūrėti į varškę. Ar jos valgyti. Nes turint geros varškės galima pasigaminti gerų dalykų. Tarkim varškėčių, virtinukų, lietinių ar bandelių su varškės įdaru, ar išsikepti varškės apkepą. Ką aš šiandien ir padariau...   Orkaitė, kaip ir aš, nebuvo pačios geriausios nuotaikos. Jau gamindamos pietus gerokai susikivirčijome. Ji norėjo sudeginti mano vištienos apkepėlę, o aš niekaip negalėjau sutikti, kad kepti ją palikau per ilgai. Kaip visada, išiminėdama patiekalą nusisvilinau smilių, bet nieko jai nebeprikaišiojau. Žinojau, kad vakare vėl grįšiu tam, kad pagaminčiau gardų ir sotų apkepą. Reikės: 5 šaukštų manų kruopų pusės stiklinės pieno 3-4 k

Skanieji a la KFC kąsneliai

Tęsiu savo draugysčių su orkaite ciklą ir šį kartą rašau apie savo mėgstamiausią vištienos patiekaliuką.  Patiekalu vadinti nesinori, nes tai veikiau užkandis. Jo gamybą namuose paskatino labai mėgstamas, bet studento piniginei nepigus KFC maistas. Žinoma, nepradėsiu nuo vištos pagavimo ir nupešimo. Pradėsiu nuo maitintojos ,,Maksimos" – čia dažniausiai įsigiju dvi pakuotes šviežių vištienos sparnelių. Paieškau stambesnių. Tuoj suprasite kodėl. Reikės: miltų - kiek priklausys nuo to, kiek mėgstate juose volioti(s) ir juos barstyti; 3-4 kiaušinių  džiūvėsėlių - patirtis byloja, kad šito gėrio, kuris vėliau garsiai traška, nereikia gailėti; prieskonių   pagal skonį. Dievinu drakoniukų maistą, todėl mano ranka pirmiausia siekia aštriausių prieskonių malūnėlių pvz. čili, taip pat skanu pipiriukai, žolelės, specialūs mišiniai, net vištienos prieskoniai; citrinos sulčių. Rekomenduoju nusipirkti citriną ir patreniruoti raumenis ją spaudžiant. Ypatingai gerai s

Paprastasis keksas

   Šiandien labai gera diena mano stuburui, kojoms, akims ir skrandžiui - jie nepaliaujamai skundžiasi, todėl eisiu girtis pas gerą savo draugę orkaitę. Aš tikiuosi, kad mūsų santykiai nėra vienpusiški ir ji supras, leisis nustatoma bent 180 laipsnių ir priims tešlą į savo vidurius. Tataigi šiandien kepsim jau penktą mano gyvenime keksą.    Kadangi neketinu savo tinklaraščio  paversti (ne)oficialia Justės receptų knyga - rašysiu čia visus išbandytus receptus. Turėsite ką pasiskaityti, gal patarti, gal pabarti, o aš nesakysiu ,,negaminsiu" todėl, kad neatsimenu recepto. Tokia taigi puiki nauda!  Pirmasis pagerbtas tebūnie paprastasis keksas.  Reikės: miltų (apie 2 stiklinių, bet dedu iš akies). Jei neturite namie - vadinasi nekepate blynų. O jei nekepate blynų - gal užmiršote, kad yra ir toks puikus patiekalas kaip blynai su uogiene ir kakava. (Bet čia jau kontekstai...) 3 kiaušinių 1 arbatinio š. kepimo miltelių 1 to paties vanilinio cukraus (man jis patin

Žalių akių poezijos žvėris

Analizuojant kai kuriuos Liūnės Sutemos eilėraščius, galima nusisukti sprandą. Va taip va. Ir vis tiek ji viena iš mano mylimiausių. Dalinuosi: Iš Liūnės Sutemos ,,Sugrįžau. Poezijos rinktinė“:                   Leliojimai Žvėris žaliom akim tyko į mano naktį, įsitempęs šuoliui – aš bijau užmigt, kad sapne neatskristų laukinės antys, išklykdamos mūsų burtažodį į žvėries pravertus nasrus, tvankia drėgme garuojančius, lyg ežeras, kurio vardą seniai užmiršau, ir bijau prisiminti, bijau, kad sapne neatbėgtų baltasis ėriukas ištroškęs, ir jo basakojė sesuo - plečias žalios akys žvėries ir mano, nuo laukimo ir įtampos. Ko užtrunka, ko neateina broliai, užkapoję dalgiais Žilviną, noriu paslaptį jiems išduot - noriu užmigt. Ne sapnuot. (27 psl.)

Už fejerverkų baimę ir gyvatę

Su Naujais 2013 visus, kurie atsiverčia (ne)reikalingą. :) Labai džiaugiuosi dėl kiekvieno, kuris perskaito ar paskaitinėja mano mintis (kad ir kokios chaotiškos jos kartais būtų), pakomentuoja ar pasiūlo pasikalbėti ,,vis a vis". O dabar trumpai: apie tinklaraštį, mano metus, (ne)išsipildžiusias svajas ir naujus lūkesčius. (Ne)reikalingas?    Nors 2012 (Ne)reikalingas reikalingesniu netapo, bet viliuosi, kad  tie 48 2012 metų įrašai atspindėjo ne tik ko aš (ne)nuveikiau, ką mąsčiau, kas man rūpėjo, bet ir privertė kiek nors susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui Jus. Būtent todėl stengiausi kurti įrašus su paraštėje liekančiu klausimėliu kaip antai  ,,Susirūpinusiai laimingas įrašas" . Ar man bent kiek pavyko? Galite atsakyti tik Jūs.:) Prognozė 2013: galbūt šiemet įsitikinsiu (Ne)reikalingo reikalingumu arba nereikalingumu. Taip pat ryžtingai pažadu, kad tinklaraštis taps bent kiek aiškesniu ir filmų, knygų, muzikos rekomendacijos nepaskęs bendrame sr