Kontūrai
Tas salsvas vasaros brandos laikas, kai išėjus į kaitrą norisi prisimerkti, kai spalvos susilieja, daiktai praranda kontūrus ir dvasia, regis, išsineria iš varvančio atokaitoje kūno. Esu gamtos vaikas, todėl geriau izoliuoju save kambary su raudonojo vyno užuolaidom, nei einu į miestą, kur išvis jokio vėjo, tik dulkės ir sveikas formas praradę veidai. Nebent vakarop, nebent į senamiestį, kur, dievaži, stūkso mūrai kaip pats Stelmužės ąžuolas. Pagalvoju, kad panašiai drėgna ir šalta buvo Vilko irštvoje, Lenkijoje, bet mūsų senamiesčio juk irštva nepavadinsi, ten Didybė ne sienų storyje, o istorijoje. Bet čia jau į lankas...
Ši vasara nužymėta parodom, muziejais, pradedant Radvilų rūmais baigiant Taikomosios dailės muziejuje veikiančia suknelių paroda. Dar žymę palieka Valdovų rūmai, kur jau gali ir šiaip užeiti (nors, jei eisi giliau, susimokėsi), Kaunas, jo gatvės, Miesto muziejus ir pilis. O kiek daug dar nepamatyta! Ir tame pačiame Kaune ir Vilniuje. Svarbu yra tik ištvermingi pasivaikščiojimų draugai, o tada jau pažįsti miestą iš naujo, nes, dievaži, neužtenka tik paskaityti bernardinuos ar menų faktūroj. Reikia paliesti, pajusti, įkvėpti, paragauti.
Kol kas didžiausią įspūdį paliko Vasiljevo suknelių paroda, kur eksponuojama 60 suknių ir 60 aksesuarų. O aš juk neseniai baigiau privalomą lengvą atostogų romaną, kuriuo šiemet tapo ,,Džeinė Eir". Tai man tos suknelės pats tas, nepaprastai įaudrina vaizduotę ir paskui sakau: žiūrim kostiuminį filmą, kostiuminį. Bet žiūrime n-tąją Kieto riešutėlio dalį, kur Briusas toks pasenęs ir dar turi sūnų, tokį pat storžievį ir šiaip kreivai kieto charakterio bernelį-herojų. Nes kaip veiksmo filmai be herojų. Tiesa, šis kažkiek nustebino, nes nusižiovavau tik du kartus ir buvo labai labai graudu ir juokinga, kai amerikiečiai aktoriai kalbėjo rusiškai. Ne ta prigimtis, ne ta. Vi vis pakliūva vaidinti rusą ar lenką, bet čia gerai, vadinas, tikrai universalus talentas. Bet jiedu, Vi ir Rit, toli toli Europoje ir kiekvieną kartą, kai važiuoju su kuo nors automobiliu – ar prie ežero, ar prie upės, ar iš seminaro, vis pagalvoju, kaip būtų gerai vėl į Užutrakį su Vi už vairo, tokiu pasimetusiu, su R., kai žinai, kad viskas bus taip pozityvu, jog neįmanoma susigadinti nuotaikos, su Iev. ir jos nušvitimais, galų gale net su Zi., nes juk reikia, kad kažkas Vi. atstotų kompaniją.
Dar galiu pasakyti, kad noriu atgal į Kauną. Ar su paskutiniu autobusu ar traukiniu, taip moderniai romantiškai, bet Kauno dalis In. žadėjo apsilankyti, tai laukiu nesulaukiu. Norisi, kad išsivežtų dalį Vilniaus. Gal ir gerai, kad tuos miestus taip gabalais, gabalėliais susikrauni į patirtį. Paskui yra iš ko pasisemti. Norėčiau dabar prisiminti išmintingą sentenciją apie tai, kad žmogų sudaro ir miestai, kuriuose jis gyveno, bet neatsimenu autoriaus.
Taip pat veizėjom After Earth, skaičiavom klišes, bet paskui ten taip viską kūrėjai susuko, kad liko tik tokia nuostaba, kai neaišku nei kaip vertinti, nei ką pasakyti. Iš tiesų, jau ilgiuosi nekomercinio kino ir teatro, teatro ypač, teatro labai, nors ateinančiais metais ir nebus laiko savanorystei.
Dar stengiuosi susirasti naują darbą, bet ir dabartinis jau nebevirkdo ir grįžus namo dar sugebu paskaityti knygą iki pusės pirmos. Tik tie sapnai kažkokie košmariški, kai paskui skambini namo ir klausinėji mamos, kol nusiramini ir nutyli.
Dar planuose geros knygos, susijusios su kalbos kultūra paieškos, nes visas skyrybas, rašybas ir žodžius man karts nuo karto tenka išmokti iš naujo. :)
Gaivos!
