Žolinė
Trečioji ar ketvirtoji (jau nebesuskaičiuoju) Žolinė Vilniuje, be žolių, tik su nušienauta pievele prie Prezidentūros. Susitikome su bendrakursėm literatėm, smagiai pasisedėjom ir taip nesumeluotai džiugu matyti visas išlipusias iš rūpesčių ar į juos naujai įsilipusias, ieškančias ir radusias, visas gerai nusiteikusias, nes niekas neateina greitai, viskas pamažu pamažu po gaidžio pėdą. Ir viskas gražiai, viskas tokiu brandžiu laiku, kad kaip niekad noris įkvėpti gyvenimo ir laikyti jį plaučiuos kiek tik pajėgsiu.
Taigi, esu vis dar nusiteikusi svajokliškai. Darbe dėlioju kanceliariją ir jaučiuosi visiškai atitrūkus nuo konsultavimo, kad jau net ir žmonių ima trūkti. Bet jau visai nebedaug ir bus "padaryta" t.y. atidaryta naujoji darbovietė. O dabar yra Laur., veržliarakčiai, lentynos, ''kepimo" grotelės, pieštukai ir dar koks šimtas š...dukų rūšių. Ir viskas, nors ne visada gerai, bet bent jau smagiai. :)
O galvoje vis ta Žolinė. Visos jos vaikystėje buvo ypatingos man, atėjusiai iš žemės. Suknelės, baltos kojinaitės, žolynėlis vienoj rankoj ir ilgi atlaidų saldainiai kitoje. Ir pievos, pievos, pievos. Net jeigu atsukčiau laiką, net jeigu dabar nukakčiau ten, jau viskas ne taip, viskas būta. Prarastas laikas mano galvoje vis atrandamas naujai. O didžiausia kančia ir laimė, pamėginti sudėlioti prisiminimus lyg sulūžusį šokolado gabalėlį, lyg kiekvieną žolelę puokštėj.
Šiandien toptelėjo mintis, kad gražu yra Žolinėj ir tekėti ir krikštyti ir gimti ir visaip kitaip švęsti gyvenimą.
Visai susentimentalėjau. Apči.
p.s. ir man Mačernis labai. Aš nebijočiau vidury nakties apie jį mieste rėkti. :)
