Justės blogas

2013-08-15

Žolinė

  Trečioji ar ketvirtoji (jau nebesuskaičiuoju) Žolinė Vilniuje, be žolių, tik su nušienauta pievele prie Prezidentūros. Susitikome su bendrakursėm literatėm, smagiai pasisedėjom ir taip nesumeluotai džiugu matyti visas išlipusias iš rūpesčių ar į juos naujai įsilipusias, ieškančias ir radusias, visas gerai nusiteikusias, nes niekas neateina greitai, viskas pamažu pamažu po gaidžio pėdą. Ir viskas gražiai, viskas tokiu brandžiu laiku, kad kaip niekad noris įkvėpti gyvenimo ir laikyti jį plaučiuos kiek tik pajėgsiu. 
  Taigi, esu vis dar nusiteikusi svajokliškai. Darbe dėlioju kanceliariją ir jaučiuosi visiškai atitrūkus nuo konsultavimo, kad jau net ir žmonių ima trūkti. Bet jau visai nebedaug ir bus "padaryta" t.y. atidaryta naujoji darbovietė. O dabar yra Laur., veržliarakčiai, lentynos, ''kepimo" grotelės, pieštukai ir dar koks šimtas š...dukų rūšių. Ir viskas, nors ne visada gerai, bet bent jau smagiai. :)
   O galvoje vis ta Žolinė. Visos jos vaikystėje buvo ypatingos man, atėjusiai iš žemės. Suknelės, baltos kojinaitės, žolynėlis vienoj rankoj ir ilgi atlaidų saldainiai kitoje. Ir pievos, pievos, pievos. Net jeigu atsukčiau laiką, net jeigu dabar nukakčiau ten, jau viskas ne taip, viskas būta. Prarastas laikas mano galvoje vis atrandamas naujai. O didžiausia kančia ir laimė, pamėginti sudėlioti prisiminimus lyg sulūžusį šokolado gabalėlį, lyg kiekvieną žolelę puokštėj.
   Šiandien toptelėjo mintis, kad gražu yra Žolinėj ir tekėti ir krikštyti ir gimti ir visaip kitaip švęsti gyvenimą.
Visai susentimentalėjau. Apči.

p.s. ir man Mačernis labai. Aš nebijočiau vidury nakties apie jį mieste rėkti. :)

2013-08-07

Kontūrai

   Tas salsvas vasaros brandos laikas, kai išėjus į kaitrą norisi prisimerkti, kai spalvos susilieja, daiktai praranda kontūrus ir dvasia, regis, išsineria iš varvančio atokaitoje kūno. Esu gamtos vaikas, todėl geriau izoliuoju save kambary su raudonojo vyno užuolaidom, nei einu į miestą, kur išvis jokio vėjo, tik dulkės ir sveikas formas praradę veidai. Nebent vakarop, nebent į senamiestį, kur, dievaži, stūkso mūrai kaip pats Stelmužės ąžuolas. Pagalvoju, kad panašiai drėgna ir šalta buvo Vilko irštvoje, Lenkijoje, bet mūsų senamiesčio juk irštva nepavadinsi, ten Didybė ne sienų storyje, o istorijoje. Bet čia jau į lankas...
   Ši vasara nužymėta parodom, muziejais, pradedant Radvilų rūmais baigiant Taikomosios dailės muziejuje veikiančia suknelių paroda. Dar žymę palieka Valdovų rūmai, kur jau gali ir šiaip užeiti (nors, jei eisi giliau, susimokėsi), Kaunas, jo gatvės, Miesto muziejus ir pilis. O kiek daug dar nepamatyta! Ir tame pačiame Kaune ir Vilniuje. Svarbu yra tik ištvermingi pasivaikščiojimų draugai, o tada jau pažįsti miestą iš naujo, nes, dievaži, neužtenka tik paskaityti bernardinuos ar menų faktūroj. Reikia paliesti, pajusti, įkvėpti, paragauti.
  Kol kas didžiausią įspūdį paliko Vasiljevo suknelių paroda, kur eksponuojama 60 suknių ir 60 aksesuarų. O aš juk neseniai baigiau privalomą lengvą atostogų romaną, kuriuo šiemet tapo ,,Džeinė Eir". Tai man tos suknelės pats tas, nepaprastai įaudrina vaizduotę ir paskui sakau: žiūrim kostiuminį filmą, kostiuminį. Bet žiūrime n-tąją Kieto riešutėlio dalį, kur Briusas toks pasenęs ir dar turi sūnų, tokį pat storžievį ir šiaip kreivai kieto charakterio bernelį-herojų. Nes kaip veiksmo filmai be herojų. Tiesa, šis kažkiek nustebino, nes nusižiovavau tik du kartus ir buvo labai labai graudu ir juokinga, kai amerikiečiai aktoriai kalbėjo rusiškai. Ne ta prigimtis, ne ta. Vi  vis pakliūva vaidinti rusą ar lenką, bet čia gerai, vadinas, tikrai universalus talentas. Bet jiedu, Vi ir Rit, toli toli Europoje ir kiekvieną kartą, kai važiuoju su kuo nors automobiliu – ar prie ežero, ar prie upės, ar iš seminaro, vis pagalvoju, kaip būtų gerai vėl į Užutrakį su Vi už vairo, tokiu pasimetusiu, su R., kai žinai, kad viskas bus taip pozityvu, jog neįmanoma susigadinti nuotaikos, su Iev. ir jos nušvitimais, galų gale net su Zi., nes juk reikia, kad kažkas Vi. atstotų kompaniją. 
 Dar galiu pasakyti, kad noriu atgal į Kauną. Ar su paskutiniu autobusu ar traukiniu, taip moderniai romantiškai, bet Kauno dalis In. žadėjo apsilankyti, tai laukiu nesulaukiu. Norisi, kad išsivežtų dalį Vilniaus. Gal ir gerai, kad tuos miestus taip gabalais, gabalėliais susikrauni į patirtį. Paskui yra iš ko pasisemti. Norėčiau dabar prisiminti išmintingą sentenciją apie tai, kad žmogų sudaro ir miestai, kuriuose jis gyveno, bet neatsimenu autoriaus. 
  Taip pat veizėjom After Earth, skaičiavom klišes, bet paskui ten taip viską kūrėjai susuko, kad liko tik tokia nuostaba, kai neaišku nei kaip vertinti, nei ką pasakyti. Iš tiesų, jau ilgiuosi nekomercinio kino ir teatro, teatro ypač, teatro labai, nors ateinančiais metais ir nebus laiko savanorystei.
  Dar stengiuosi susirasti naują darbą, bet ir dabartinis jau nebevirkdo ir grįžus namo dar sugebu paskaityti knygą iki pusės pirmos. Tik tie sapnai kažkokie košmariški, kai paskui skambini namo ir klausinėji mamos, kol nusiramini ir nutyli.

 Dar planuose geros knygos, susijusios su kalbos kultūra paieškos, nes visas skyrybas, rašybas ir žodžius man karts nuo karto tenka išmokti iš naujo. :)

Gaivos!

2013-08-02

Trupiniai

Nusprendžiau kaupti įspūdžius iš darbo, kuriame... praleidau jau beveik mėnesį. :)


Pokalbis su klientu:

- Ar turite knygų apie sliekų auginimą?
- Ne.
- Aš taip ir maniau, kad nieko tuose knygynuose nėra nieko gero...

O vėliau atėjo moteris, kuri teigė, kad jos namuose daugiau knygų negu mūsų knygyne, ji viską turi ir nieko neketina pirkti. Ko ieškojo, neišdavė. Ir keistų būna dienų gi...


Iš tiesų, tokių keistų dienų būna ne viena ir ne dvi. Ypatingai vaikų skyriuje, kur jau pasibaigė ,,Kakė makė ir didelė tamsa" tiražas. :)