Justės blogas

2016-11-02

o kokia tavo taktika su poezija?

Mano taktika su poezija atsimenu būdavo nemiegot iki kol sąmonė pasiekia tą dream-like lygmenį. Ir tada jau supranti ir poeziją ir viską.


O man baisiai gaila, kad poezijos neskaičiau nuo bakalauro parašymo. Bene trejetas metų. 
Ir man jos skaitymo gyvenime baisiai, bejėgiškai, beprotiškai trūksta. Net žliumbti noris.

Tai kodėl nepradėti šį vakarą.

kaip sutramdyti partizaniuką arba rytų europiečių godos

Einam rudenėtom Londono gatvėmis trise ir juokiamės iš savęs, kad trys muškietininkės - viena iš Ukrainos, kita iš Lenkijos, trečia iš Lietuvos. Visoms pabodo, kad rytų europiečius dažnai traukia per dantį, tai sutarėm, kad jau ne, šį kartą mes būsim tos, kurios eina pietų į miestą vidurdienį ir  aukštai iškeltom galvom. Antai stereotipas yra tiesa, kad vadinamieji rytų europiečiai (nors iš tiesų tai net nelabai rytų) yra tie žmones, kurie veža įmones. Aukodami pietų pertraukas, dirbdami ilgas valandas, rytais pradėdami dirbti laiku, o ne po trijų rytinės kavos puodelių, arbatos, chat'o ir tualeto. Tiesiog darbštūs ir efektyvūs žmonės, kurie už tai yra vertinami ir, deja, labai dažnai išnaudojami kaip pigi ir paklusni darbo jėga. Pigumas pigumu, čia jau kita tema apie tai, kad dažnai emigrantams net ir mokama pagal šalį, iš kurios jie yra atvykę. Bet paklusnumas... į(si)bauginimo lengvumas yra tai, ko visiems žmonėms iš Rytų Europos būtina atsikratyti. Tai yra savybės, kurias atradus galima manipuliuoti žmonėmis ir juos išnaudojant pasiekti savo tikslų. Žodžiu, visai nieko gero.

Bet visada yra bet. Dažnas rytų europietis giliai viduje turi slypinti partizaniuką. Jie dažnai nutyli, dažnai tiesiog paburnoja ir nieko nedaro, bet jeigu sukyla... sulaikyti labai sunku. Neseniai juokėmės iš įmonės (gi gerai, kad kaimyno stogas dega), kurioje visas Rytų Europos blokas atsistojo, išėjo ir nebegrįžo. Tai tau ir paklusnumas. Tegul lenkų klientai lieka patenkinti be konsultacijų lenkų kalba.

Pačiai teko išgirsti You are a rebel, Justi. Taip, esu ir būsiu, nes kas yra neteisinga ne tik mano, bet ko ne dešimties žmonių akyse, tas iš tiesų yra labai potencialiai neteisinga. Italai ir vokiečiai kartais mano kitaip - kas neteisinga jų akyse, vadinasi yra neteisinga, kam dar klausti kitų nuomonės. Aš visgi persiklausiu. Vėl gi - atsargumas ir baikštumas nr. 1

Taip kaip gi sekėsi trims muškietininkėms?

Pavalgėm skanaus Thai maisto už gerą kainą. Win win, vien dėl to, kad mes nesakom fui ir nebėgam pro duris, jei virtuvėje dirba močiutė iš Tailando, o stalai nėra lakuoto medžio. Ji gera močiutė, o ir stalą čia pat pavalo.

Ir spėkit, kuo viskas baigėsi?

Atspėjot. Kalbom apie Rusiją ir politiką (wasn't me who started). Apie spaudą po Lenkijos prezidento žūties, apie tai, kad Milla dar ilgai negalės grįžti į Ukrainą, apie naujus šaukimus į Lietuvos kariuoną, apie tą keistą Kaliningradą, kur turbūt ir gyvena Piteris Penas. Nes nieks nieko nežino, nieks nemato. Apie neatpažintus skraidančius objektus ir visus kitus bendrus rytų europiečių rūpesčius, apie kuriuos nepakalbėsi su vakariečiais. Pavyzdžiui, kur gaut geros varškės (pasirodo, čia visų koksas) ir kodėl UK nebeina nusipirkt pigių karvučių.

Žodžiu, rimtos moterys, rimtos ir kalbos. Dabar eisim vakarienės.

 O aš tuo tarpu baisiai noriu daktariškos dešros, bet nežinau, kur nusipirkt nesitrenkiant į rytų Londoną. Nes aš gi iš Šiaurės. Kas mane taip netyčia taipogi išskiria iš daugumos kitų Londono emigrantų. Bet apie emigrantų emigrantiškus miestelius miestuose jau kitą kartą.

Labanakt!