Justės blogas

2015-05-23

Kaip išgyventi gimtadienį

Jeigu per ateinančias penkiolika minučių nepradės lyti, eisim į parką. Šiapus ir anapus langų ramus šeštadienis. Sveikinimai plaukia visomis įmanomomis ryšio priemonėmis ir aš, net keista, jas laikau ne numetus į kampą, o pasidėjus šalimais. Kodėl? Todėl, kad dera žmonėms padėkoti už sveikinimus. Ne tik dera, bet ir nuoširdžiai norisi. Puiki diena pasikalbėti su tais, kurie liko gimtinėje. Pervargusiais nuo magistrinių ir kitų baigiamųjų, gyjančiais po operacijų, tinginiaujančiais, besirengiančiais konkursams, keliaujančiais, ''šašlykaujančiais'' ir visaip kitaip poilsiaujančiais.

Galvoju, kad ketvirtis amžiaus yra visai nedaug, nes kai ateis antras ketvirtis, bus jau pusė, ir turėsiu teisę į sudėtingesnius stogo pavažiavimus, nei dabar. Jei ateis trečias ketvirtis, tai turbūt rašysiu knygą ''kaip sulaukti 75-erių ir pasitikti paskutinį ketvirtį'' arba ''kaip užbaigti gyvenimą su šypsena". Pastarasis pavadinimas yra baisus, nes gyvenimą su šypseną užbaigti galima, jei įžengus į paskutinį ketvirtį prasidės stiprūs stogo nuvažiavimai. ''Gyvenimas yra žiaurus, nes jis vieną dieną baigiasi'' - girdėjau, kad taip mąsto juodos odos ir sidabrinių kryžių mėgėjai ir ne tik... Aš manau, kad nepaisant visų stogų važiavimo ir traumų rizikų, gyvenimas yra gražiausia dovana, o gimtadienis geriausia proga už tą dovaną padėkoti. Mamai, Dievui, Dievams, Ląstelėms, Visatai, Sau arba niekam, jei esat nedėkingas. Jei priskiriate save ''homo sentimentalis'', galite ''Google'' naršyklėje įvesti ''Gražios (arba graudžios) mintys apie gyvenimą'' ir paverkšlenti į pagalvę, kai niekas nemato. Dar pasiklausyti meditacinės muzikos ir išsiverkti už visas Pasaulio neteisybes. Aš tuo tarpu iš ''homo sentimentalis'' evoliucionavau į ''homo ironicus'' ir ''homo doesn't matter", todėl savo gimtadienį gyvenu gana tingiai ir be torto. Apie tai kitoje pastraipoje.

Tuojau atsinešiu trečią litrą vandens ir pratęsiu....

Daugybę kartų skaičiau ir galiausiai įsitikinau, kad vanduo yra gyvybiškai svarbus. Todėl ''Brita'' filtras yra mano šių dienų Dievas. Pradėjus gerti daug vandens (3-4 litrus per dieną) jaučiuosi žvalesnė, protiškai ir fiziškai aktyvesnė, dingo nuolatinis alkio jausmas (tikiuosi, kad sutirps ir kilogramai). Žodžiu, viskas organizme pradėjo keistis į teigiamą pusę ir aš tai sieju ne su 25-mečiu, bet su vandens ir miego sinteze. Miegoti stengiuosi bent po 8 valandas, rytais kertu energijos suteikiančius pusryčius, stengiuosi pietauti (ne visada pavyksta) ir vakarais organizmas nebereikalauja vakarienės. Tiesa, ją iš įpročio dar gana dažnai valgau... Saldainius stengiuosi pakeisti vaisiais, nors vis dar būna, kad organizmas ožiuojasi ir žūt būt nori cukraus. Kovai su savimi pasistačiau psichologinių barjerų, kurie kol kas veikia. Šį savaitgalį (žinoma, gimtadienio proga) nusprendžiau leisti sau valgyti tiek saldumynų, kiek tik noriu. Visa tai baigėsi gimtadienio pyragaičių paieškomis parduotuvėje ir išvada ''ai, nieko čia sveikesnio ir normaliai atrodančio nėra'', todėl nusipirkau bananų ir kažkokių nesaldžių riestainių prie pieno puodelio. Geriausias gimtadienis! 

Palieku čia palinkėjimus sau ir toliau laikytis miego ir vandens taisyklių bei tapti sveikesnei, nes kaip ten bebūtų, senstu. Jaučiu tai savo kauluose, klubuose ir galvoje... Taip pat linkiu sau, kad praeitų kojos nervo uždegimas (sėdimas darbas, mielieji) ir nebereiktų susitikus su gydytoja ''gūglinti'', kokie vaistai padėtų išlaisvinti mano piktą, geliantį, užspaustą nerviūkštį. Dar palinkėsiu, kad užtektų naminių tempimo pratimų ir nereiktų vakarais šlubuoti į fizioterapiją. Ir žinoma, kad veriantis skausmas nebegrįžtų ir nei vienas mylimas žmogus manęs šiais metais nepaliktų.

Na o kitą sykį tikiuosi parašyti apie gimtadienio dovaną, kurią dabar stengiuosi visada nešiotis su savimi ir kuri turėtų atgaivinti mano (ne)reikalingą tiklaraštį.

Ačiū!






2015-05-04

Litwinka Justynka ir kiti broliai Jonai

Kadangi man absoliutus tingėjimo metas, tai guliu ir mąstau, mąstau ir guliu. "Pupų pėdas" - močiutė atsakytų. "Pasakorė" - atrėžčiau, nes va, veikiu, rašau. "Kas pasikorė?" - paklaustų ir gaučiau "bailos", kad nesigąsdinčiau čia iš neturėjimo, kas daryt. Ne "ką daryt", bet "kas". 

Pasiilgau močiutės ir jau mąstau kaip jai čia Karališkos duonos parvežus. Mat aną sykį likau apkaltinta, kad neatvežiau paragaut duonos. Ale, turėjau pati susiprasti, kad jai šalį reikia įvertinti pagal duoną. Jei gera duona, vadinasi, galima gyventi. Jei nepatiks, matyt, sakys grįžt Lietuvon.
Iš tiesų, labai paprasta ir taikli išmintis. Duona (tas "wholemeal pusbatonis") man čia nepatinka, vadinas, anksčiau ar vėliau parsibaladosiu.

Toliau guliu ir galvoju. Sakoma, kad Lietuva yra labai maža ir labai nežinoma Pasauliui. Tiesa ar netiesa? Kol kas aiškaus atsakymo neturiu, nes mano Pasaulis (biuras, namai ir pora miestų) labai nedidelis. Bet iki šiandien buvo taip...

Situacijos, kai biure pasakau, kad esu iš Lietuvos:
a) "so where is Lithuania?"
Ir tu jau žinai, kad aiškinti apie "Baltic States" dažniausiai neapsimoka, geriau tiesiai sakyt "between Poland and Russia". Jei Lenkijos kas nors ir nežino, tai Rusiją žino visi ir net gali įvardinti prezidentą.
b) "it's in Ukraine?" 
Kai pamačiau baimę tos merginos akyse, suskubau raminti, kad pas mus karas dar (ne)vyksta...
c) "it was in Soviet Union, yes?"
Taip taip, tikrai buvo. Bet jau 25 metai kaip nebėra. Deja, iš to išplaukia naujas klausimas. 
d) "so you have two native languages: Lithuanian and Russian, yes?"
Ne, deja, nuvilsiu, nors mūsų tėvai gerai kalbėjo rusiškai, bet esu gryna lietuvė. Na gal tik protėviai iš tėvo pusės buvo lenkai, nes pavardė labiau į lenkišką panaši.
e) "your mother tongue is Russian, yes?"
Va tada tai jau šiek tiek rūgtelėjau, bet šalia sedėjo vyrukas, kuris buvo Vilniuje, labai myli Vilniaus senamiestį ir žino, kad lietuvių kalba labiau į sanskritą nei į rusų kalbą panaši. Ačiū.
f) "Litwinka Justynka!"
Taip pasisveikina Danuta iš Lenkijos. Labai miela moteriškė, kuri, deja, iš darbo išeis per mano gimtadienį... Na nieko, bus dar Maciekas ir kiti... Galėsim vėl svajot kaip prisinešim "kapusta kwaszona" pietums ir visiem užkvips arba šakočio...
g) "So, winter all the time?"
Ir šalia sedėjo ispanas, kuris buvo Vilniuje ("great Erasmus experience, olė!" Nustebo, kodėl aš nežinau Erasmus klubų...)... Tai vat jis sakė, kad kas čia per nesąmonė, juk buvau liepą, buvo +35. Na, italas buvo Lietuvoje, kai buvo -32. Taip, bičiulai, tai radikalūs skaičiai.

Mane  dauguma kol kas pažįsta iš nuogirdų, kurias aš jau pati nugirstu eidama pro šalį. Tokių kaip: "this girl is Lithuanian", "yes, this one is Lithuanian" arba "we have one Lithuanian now, here she is"... Čia kaip iš pasakos, kur trečias brolis Jonas iš kvailelio staiga tapo ypatingu ir turtingu. Suprantama, projektų lietuvių kalba būna, todėl reikia žinoti, kuri čia ta lietuvė, kuriai visą malonų darbelį ir užkrausim. Lietuvei tai reiškia daug kalbos komisijos tinklalapy praleisto laiko. Kažkodėl nei ypatinga, nei turtinga ji nesijaučia. Tik tikisi, kad į 100 žmonių biurelį, kuriame kalbama 50 skirtingų kalbų, kada nors ateis dar viena lietuvė. Nes italų tai 15 ir jie gali pasišnekėt sava kalba, ir vokiečių ir lenkų yra... O kol kas maloniai susimėtom žvilgsniais su este iš HR komandos. Kol kas lietuviai, estai ir latviai biurui negresia. Gal ir gerai, užteks ir po vieną.

Pavardę aš dažniausiai tiesiog užrašau, o dėl vardo nėra ko pykti, slapyvardžių užteks visam gyvenimui "Džustina", "Džastina", "Džiasmina", "Džustin", "Justine", "Džasti", "Justynka" ir kt. 

Negaliu nepapasakot dar vienos lietuvaitės, dirbančios Londono pakrašty, patirties: "Žake popoto" - sako prancūzas. Ei, chebra, mums reikia "Žake popoto". "Jacket potato, you mean?" :)

 Taip dar jaunystėje pradeda gimti pasakos anūkams. 





Džiūvantys plaukai kalba apie madą arba Bank holidays

Šiandien pirmadienis, bet vaidinu sekmadienį, nes britų "Bank holidays" ne gegužės pirmą, bet ketvirtą. Ir mamų dieną jie jau atšventė kovo vidury... Bet mums gerai, nes visiems "white collar" nereikia į darbą, o mes nors ir ne visai "white collar", bet taip pat esam iš ofisinio planktono genties. Ką veikti, kai tris dienas nereikia eiti į darbą?

a) manikiūrai, pedikiūrai ir kiti malonumai
b) sveikatos lopymas (užsiožiavo nugara)
c) maisto užsisakymas (gavau 3 kg makaronų, olė!)
d) apsipirkinėjimai, nes darbo dienomis visos parduotuvės užsidaro anksčiau, nei baigiu darbą. O ir jėgų nelabai lieka.

Ką pirkau? Traukinio bilietą mėnesiui (surijo didžiąją dalį mano savaitės algos), sportinius batelius ir keletą smagių rūbų. Nors ėjau pirkti tik batų, nes "balerinkės" ir Londonas man nebelabai suderinami. Esmė ta, kad iki darbo turiu arba grūstis metro arba paėjėti 30-33 minutes. Kadangi "tubas" man labai klaustrofobiška ir visokia -obiška vieta, aš einu. O eiti turi būti patogu, nebent norisi būti sumindytai arba girdėti šimtą "sorry" ir šokinėti į šonus, kad žmonės galėtų mane apibėgti. Dažniausiai rytais  "įkalu tempą" ir eidama užsimąstau, kad visi šie žmonės primena į biurus bėgančių raganosių bandas. Kadangi noriu būti kaip visi raganosiai, nuo šiol grįžtu į "konversų", nutrintų džinsų ir į mazgą surištų plaukų (nes traukiniuose piko metu baisiai karšta) madą. Iš tiesų, labai logiški pasirinkimai - moterys, vilkinčios kostiumėliais, į darbą bėga su "kedukais". Iš rankinės kyšo raudoni "Louboutin" aukštakulnių padai, iš po "treningo" kapišono - tvarkingai surišti kuodai. Gražu gi.

Esu girdėjusi komentarų, kad britai "rengiasi baisiai". Cituoju, nes nesijaučiu tokia labai jau kompetetinga šioje srityje, kad galėčiau drąsiai kišti savo buratinišką nosį. Na, reikia sutikti, tiesos yra. Mada, kaip ir beveik viskas Londone, traukiantis nuo pirmos zonos, stipriai pasikeičia. Taip maždaug nuo aukso pereina į žalvarį. Nuo "L K Bennet" ir kitų vardinių iki "Atmosphere" ir "Zara". Atsimenu Z. antrąją viešnagės pas Karalienę dieną ir leptelėjimą miesto centre "Aš galvojau, kad atrodysiu kaip bomžas, bet ale žiūrėk, visi taip vaikšto". Iš tiesų, visuotinės gerovės šalyje (čia jau labai sarkastiška), žmonės žymiai mažiau suka galvą dėl to, kaip atrodo. O moterys gerokai natūralesnės, nors ir nelabai mėgsta "lėlių" užsieniečių, kurioms šypsosi jų vyrai. Na... tiesą pasakius, jos žymiai natūralesnės dieną, nes naktį kai kurios virsta tikromis plaštakėmis, kurios lekia į traukinių stoties šviesas arba vėliau gatvėse flirtuoja su stulpais... Aš tokius drugelius esu mačiusi kelis kartus, kai su kompanija vėlai ėjome namo. Su paltais vilkinčia kompanija, nes buvo negilus minusas... Žodžiu...

Rūbų pasirinkimą neretai padiktuoja oras, kuris neturi ribinių temperatūrų, bet yra išskirtinis dėl kelių kitų niuansų. Pavyzdžiui, iš Lietuvos atsivežiau šešetą savo vasarinių suknelių. Dauguma lengvutės, varpelio formos, pora šluojančių žemę, gal tik viena normaliai prigludus. Tatai, vargšės suknelės, dabar rokuoju... Tas iki žemės galėsiu apsirengti miestelyje, nes metro jas gali pagauti baisūs aukštieji eskalatoriai ir aš į darbą nueičiau pusnuogė arba iš viso nenueičiau. Priklauso, iš kokio aukščio krisčiau. Tą prigludusią, žinoma, dėvėsiu. O vargšelės varpelinės tegu laukia atostogų, pageidautina, nevėjuotų atostogų. Jei drįsčiau jas vilkėti, tektų plaukus persidažyti geltonai, nes iš esmės "tube" kiekvieną dieną vaidinčiau Merilin Monro. Einant pėsčiomis atrodyčiau kaip besisukantis vilkelis arba į tualetą norinti dama. Taip ir keičiasi garderobas... Ypač, kai biuras madų nediktuoja ir gali atsinešti šlepetes su avytėm, jei nepatinka sedėti su batais.

Išvados paprastos: madą Karalienės šalyje diktuoja lietus ir vėjai, kurie yra tikri slapukai - niekada nežinai, kada kuris kurį pakeis. Štai ir dabar žmonės bėga iš parkų, nes labai aiškiai ateina lietus. Vėliau bus tobulas saulėlydis, netoliese esančiame stadione kažkas žais "fulę" ir garsiai leis muziką, nes taip reikia, nes visada žaidžia... Aš sedėsiu prie atviro lango ir mąstysiu, kad jokia ten "fūlė", ten 300-us iš naujo filmuoja. Betrūksta tik metalo į metalą.

Tai tokia šį kartą džiūvančių plaukų inspiruota apžvalga. 

Best of luck, 
Jus