Džiūvantys plaukai kalba apie madą arba Bank holidays
Šiandien pirmadienis, bet vaidinu sekmadienį, nes britų "Bank holidays" ne gegužės pirmą, bet ketvirtą. Ir mamų dieną jie jau atšventė kovo vidury... Bet mums gerai, nes visiems "white collar" nereikia į darbą, o mes nors ir ne visai "white collar", bet taip pat esam iš ofisinio planktono genties. Ką veikti, kai tris dienas nereikia eiti į darbą?
a) manikiūrai, pedikiūrai ir kiti malonumai
b) sveikatos lopymas (užsiožiavo nugara)
c) maisto užsisakymas (gavau 3 kg makaronų, olė!)
d) apsipirkinėjimai, nes darbo dienomis visos parduotuvės užsidaro anksčiau, nei baigiu darbą. O ir jėgų nelabai lieka.
Ką pirkau? Traukinio bilietą mėnesiui (surijo didžiąją dalį mano savaitės algos), sportinius batelius ir keletą smagių rūbų. Nors ėjau pirkti tik batų, nes "balerinkės" ir Londonas man nebelabai suderinami. Esmė ta, kad iki darbo turiu arba grūstis metro arba paėjėti 30-33 minutes. Kadangi "tubas" man labai klaustrofobiška ir visokia -obiška vieta, aš einu. O eiti turi būti patogu, nebent norisi būti sumindytai arba girdėti šimtą "sorry" ir šokinėti į šonus, kad žmonės galėtų mane apibėgti. Dažniausiai rytais "įkalu tempą" ir eidama užsimąstau, kad visi šie žmonės primena į biurus bėgančių raganosių bandas. Kadangi noriu būti kaip visi raganosiai, nuo šiol grįžtu į "konversų", nutrintų džinsų ir į mazgą surištų plaukų (nes traukiniuose piko metu baisiai karšta) madą. Iš tiesų, labai logiški pasirinkimai - moterys, vilkinčios kostiumėliais, į darbą bėga su "kedukais". Iš rankinės kyšo raudoni "Louboutin" aukštakulnių padai, iš po "treningo" kapišono - tvarkingai surišti kuodai. Gražu gi.
Esu girdėjusi komentarų, kad britai "rengiasi baisiai". Cituoju, nes nesijaučiu tokia labai jau kompetetinga šioje srityje, kad galėčiau drąsiai kišti savo buratinišką nosį. Na, reikia sutikti, tiesos yra. Mada, kaip ir beveik viskas Londone, traukiantis nuo pirmos zonos, stipriai pasikeičia. Taip maždaug nuo aukso pereina į žalvarį. Nuo "L K Bennet" ir kitų vardinių iki "Atmosphere" ir "Zara". Atsimenu Z. antrąją viešnagės pas Karalienę dieną ir leptelėjimą miesto centre "Aš galvojau, kad atrodysiu kaip bomžas, bet ale žiūrėk, visi taip vaikšto". Iš tiesų, visuotinės gerovės šalyje (čia jau labai sarkastiška), žmonės žymiai mažiau suka galvą dėl to, kaip atrodo. O moterys gerokai natūralesnės, nors ir nelabai mėgsta "lėlių" užsieniečių, kurioms šypsosi jų vyrai. Na... tiesą pasakius, jos žymiai natūralesnės dieną, nes naktį kai kurios virsta tikromis plaštakėmis, kurios lekia į traukinių stoties šviesas arba vėliau gatvėse flirtuoja su stulpais... Aš tokius drugelius esu mačiusi kelis kartus, kai su kompanija vėlai ėjome namo. Su paltais vilkinčia kompanija, nes buvo negilus minusas... Žodžiu...
Rūbų pasirinkimą neretai padiktuoja oras, kuris neturi ribinių temperatūrų, bet yra išskirtinis dėl kelių kitų niuansų. Pavyzdžiui, iš Lietuvos atsivežiau šešetą savo vasarinių suknelių. Dauguma lengvutės, varpelio formos, pora šluojančių žemę, gal tik viena normaliai prigludus. Tatai, vargšės suknelės, dabar rokuoju... Tas iki žemės galėsiu apsirengti miestelyje, nes metro jas gali pagauti baisūs aukštieji eskalatoriai ir aš į darbą nueičiau pusnuogė arba iš viso nenueičiau. Priklauso, iš kokio aukščio krisčiau. Tą prigludusią, žinoma, dėvėsiu. O vargšelės varpelinės tegu laukia atostogų, pageidautina, nevėjuotų atostogų. Jei drįsčiau jas vilkėti, tektų plaukus persidažyti geltonai, nes iš esmės "tube" kiekvieną dieną vaidinčiau Merilin Monro. Einant pėsčiomis atrodyčiau kaip besisukantis vilkelis arba į tualetą norinti dama. Taip ir keičiasi garderobas... Ypač, kai biuras madų nediktuoja ir gali atsinešti šlepetes su avytėm, jei nepatinka sedėti su batais.
Išvados paprastos: madą Karalienės šalyje diktuoja lietus ir vėjai, kurie yra tikri slapukai - niekada nežinai, kada kuris kurį pakeis. Štai ir dabar žmonės bėga iš parkų, nes labai aiškiai ateina lietus. Vėliau bus tobulas saulėlydis, netoliese esančiame stadione kažkas žais "fulę" ir garsiai leis muziką, nes taip reikia, nes visada žaidžia... Aš sedėsiu prie atviro lango ir mąstysiu, kad jokia ten "fūlė", ten 300-us iš naujo filmuoja. Betrūksta tik metalo į metalą.
Tai tokia šį kartą džiūvančių plaukų inspiruota apžvalga.
Best of luck,
Jus
