Litwinka Justynka ir kiti broliai Jonai

Kadangi man absoliutus tingėjimo metas, tai guliu ir mąstau, mąstau ir guliu. "Pupų pėdas" - močiutė atsakytų. "Pasakorė" - atrėžčiau, nes va, veikiu, rašau. "Kas pasikorė?" - paklaustų ir gaučiau "bailos", kad nesigąsdinčiau čia iš neturėjimo, kas daryt. Ne "ką daryt", bet "kas". 

Pasiilgau močiutės ir jau mąstau kaip jai čia Karališkos duonos parvežus. Mat aną sykį likau apkaltinta, kad neatvežiau paragaut duonos. Ale, turėjau pati susiprasti, kad jai šalį reikia įvertinti pagal duoną. Jei gera duona, vadinasi, galima gyventi. Jei nepatiks, matyt, sakys grįžt Lietuvon.

Iš tiesų, labai paprasta ir taikli išmintis. Duona (tas "wholemeal pusbatonis") man čia nepatinka, vadinas, anksčiau ar vėliau parsibaladosiu.

Toliau guliu ir galvoju. Sakoma, kad Lietuva yra labai maža ir labai nežinoma Pasauliui. Tiesa ar netiesa? Kol kas aiškaus atsakymo neturiu, nes mano Pasaulis (biuras, namai ir pora miestų) labai nedidelis. Bet iki šiandien buvo taip...

Situacijos, kai biure pasakau, kad esu iš Lietuvos:

a) "so where is Lithuania?"

Ir tu jau žinai, kad aiškinti apie "Baltic States" dažniausiai neapsimoka, geriau tiesiai sakyt "between Poland and Russia". Jei Lenkijos kas nors ir nežino, tai Rusiją žino visi ir net gali įvardinti prezidentą.

b) "it's in Ukraine?" 

Kai pamačiau baimę tos merginos akyse, suskubau raminti, kad pas mus karas dar (ne)vyksta...

c) "it was in Soviet Union, yes?"

Taip taip, tikrai buvo. Bet jau 25 metai kaip nebėra. Deja, iš to išplaukia naujas klausimas. 

d) "so you have two native languages: Lithuanian and Russian, yes?"

Ne, deja, nuvilsiu, nors mūsų tėvai gerai kalbėjo rusiškai, bet esu gryna lietuvė. Na gal tik protėviai iš tėvo pusės buvo lenkai, nes pavardė labiau į lenkišką panaši.

e) "your mother tongue is Russian, yes?"

Va tada tai jau šiek tiek rūgtelėjau, bet šalia sedėjo vyrukas, kuris buvo Vilniuje, labai myli Vilniaus senamiestį ir žino, kad lietuvių kalba labiau į sanskritą nei į rusų kalbą panaši. Ačiū.

f) "Litwinka Justynka!"

Taip pasisveikina Danuta iš Lenkijos. Labai miela moteriškė, kuri, deja, iš darbo išeis per mano gimtadienį... Na nieko, bus dar Maciekas ir kiti... Galėsim vėl svajot kaip prisinešim "kapusta kwaszona" pietums ir visiem užkvips arba šakočio...

g) "So, winter all the time?"

Ir šalia sedėjo ispanas, kuris buvo Vilniuje ("great Erasmus experience, olė!" Nustebo, kodėl aš nežinau Erasmus klubų...)... Tai vat jis sakė, kad kas čia per nesąmonė, juk buvau liepą, buvo +35. Na, italas buvo Lietuvoje, kai buvo -32. Taip, bičiulai, tai radikalūs skaičiai.

Mane  dauguma kol kas pažįsta iš nuogirdų, kurias aš jau pati nugirstu eidama pro šalį. Tokių kaip: "this girl is Lithuanian", "yes, this one is Lithuanian" arba "we have one Lithuanian now, here she is"... Čia kaip iš pasakos, kur trečias brolis Jonas iš kvailelio staiga tapo ypatingu ir turtingu. Suprantama, projektų lietuvių kalba būna, todėl reikia žinoti, kuri čia ta lietuvė, kuriai visą malonų darbelį ir užkrausim. Lietuvei tai reiškia daug kalbos komisijos tinklalapy praleisto laiko. Kažkodėl nei ypatinga, nei turtinga ji nesijaučia. Tik tikisi, kad į 100 žmonių biurelį, kuriame kalbama 50 skirtingų kalbų, kada nors ateis dar viena lietuvė. Nes italų tai 15 ir jie gali pasišnekėt sava kalba, ir vokiečių ir lenkų yra... O kol kas maloniai susimėtom žvilgsniais su este iš HR komandos. Kol kas lietuviai, estai ir latviai biurui negresia. Gal ir gerai, užteks ir po vieną.

Pavardę aš dažniausiai tiesiog užrašau, o dėl vardo nėra ko pykti, slapyvardžių užteks visam gyvenimui "Džustina", "Džastina", "Džiasmina", "Džustin", "Justine", "Džasti", "Justynka" ir kt. 

Negaliu nepapasakot dar vienos lietuvaitės, dirbančios Londono pakrašty, patirties: "Žake popoto" - sako prancūzas. Ei, chebra, mums reikia "Žake popoto". "Jacket potato, you mean?" :)

 Taip dar jaunystėje pradeda gimti pasakos anūkams.