Pranešimai

Rodomi įrašai nuo kovas, 2015

žaidimai žaidimams

Vaizdas
Šiandien (ap)turėjau vieną interviu telefonu. Vadinosi jis JobChat. Esmė tokia - gauni laišką, kad darbavys Tavimi susidomėjo ir nori užduoti keletą klausimų. Šalia parašytas tel. numeris ir unikalus PIN kodas. Net klausimai yra! Pasiruoši atsakyti (po kelias eilutes, nes vienam klausimui skirta pusė minutės), paskambini ir klausaisi detalių panelės kompiuterės nurodymų. Turi 30 sekundžių pagalvoti ir tada atsakyti. Tavo atsakymas įrašomas, jei pats su tuo sutinki. Jei ne - gali mėginti dar sykį, užtikrinčiau ir tvirčiau. Taip pažaidęs lieki laukti rezultato. Žaidimai žaidimams, bet vakar į St. Albans sugrįžusi Z. pasidžiaugė, kad pas mus ramu. Šiandien gi įkalbėjo išmokyti žaisti "Ticket to Ride" ir net sugebėjo pora taškų laimėti. Šaunuolė. Zi. Kaip visada, atvažiavo kupina keistų įdėjų ir to pasekoje... turėjome ugnelę iš planšetinio. :D Šis židinys neveikia, geriausiu atveju, nuo XX amžiaus. Z. atrado, kad jis dar gali funkcionuoti: šviesti, bet ne šildyti. Šiuo metu

Abejoti arba mano kalbose daug gyvūnų

Svarbiausias yra optimizmas. Telefonas neskamba jau savaitę, ryte gavau laišką, užklijuotą lipnia juosta ir su neteisinga pavarde. "Laba diena" norisi pasakyti, džiugu, kad mūsų jausmai abipusiai. Jei žmogus atrodo (ir jaučias) kaip musė nutūpus ant paveikslėlio, vadinas, jam paveikslėlyje ne vieta. Svarbiausias yra optimizmas. El. paštas paskelbė streiką, jokių naujų laiškų kelinta diena. Išskyrus reklamas, reklamas, reklamas. Anglijos universitetų tinklalapiai yra džiunglės, bet aš radau pora lotoso žiedų ateičiai ir tai yra geriausias dienos atradimas. Svarbiausias yra optimizmas. Kai supranti, kad niekas tau nebeįdomu ir tu niekam nebeįdomi. Išeitis - taikyti ilgas skaitymo terapijas, nepersimiegoti, nueiti palesinti ančių, nes vėl yra batono šaldytuve. Ne, aš jo specialiai "nepelydinu", tiesiog Britanijoj duona yra skirta tik alkiui numalšinti. Kodėl tatai nepasidalijus su antimis? Reikia tikėtis, kad antys ir "ugly ducklinai" manęs nesules,

devyngalviai ir kačių mumijos

"Jeigu griūva dangus, reikia jį gaudyti" - mąstau balindama plyteles vonioje. Niekada neleiskite savo dangui sugriūti. Prieš porą dienų aiškinau Z., kad reikia neleisti savo kūnui būti despotu ir užsiskaudėti, kai jis to nori. "Kai nemąstai, tai ir neskauda" - toliau pamokslauju. "Viskas prasideda galvoje", bet jeigu netyčia būtent ją ir užsiskauda? Atsakymo į klausimą neradau, bet nujaučiu, kad  tokiu atveju belieka leistis sulesamai laukinių ančių.  Baisiausias žmonių žudikas yra nervai. Labai reikia su tais nervais tvarkytis, bet kartais nebeaišku kaip. Žinau tik tiek, kad absoliučiai absurdiška yra būnant dvidešimties susigadinti stuburą. Baru save, nes tik kvaišos taip sugeba. Galiausiai ima diktuoti ne galva, bet nugara ir nuolatos turi su ja tartis. O ji šneka necenzūriniais žodžiais ir po pusvalandžio pavargsti klausyti. Dar apie nervus žinau tiek, kad veidaknygėj blokuoju visus pažįstamus, draugus, gimines ir tuos, kuriuos nežinau iš kur pažį

kaip išmaitinti Afrikos gentį

Gal šimtas pirmąjį kartą užblokavau savo el. bankininkystę ir dabar nežinau, kokie finansų likučiai ir kokius honorarus gaunu (jei iš viso gaunu). Einam su Z. "high street" ir ji nepamiršta pašiepti mano šio baisaus būdo bruožo, jei taip galima pavadinti. Aš pakeičiu slaptažodžius ir juos pamirštu. Nedažnai, bet būna būna... Šeštadienį buvau pirmame darbo pokalbio etape ir mane pakvietė į antrą etapą. Kuris buvo vakar... Nieko rimto, savaitgalinis darbas prekiaujant svarovskiais dekoruotais batais, kuriuos pardavus gali visą Afrikos gentį išmaitinti. Bet to negana, pardavimų niekada negana, todėl JIE visada ieško "sales hungry" asmenybių ir moka minimumą. Jaučiausi kaip iš "back to the future" stovėdama prekybos salėje su penkiasdešimčia suknelių, krūva batų ir svarovskinių rankinių. Tai niekada nebuvo MANO, mano ir netapo. Tikiuosi, kad manęs nepriims, nes nesu lėlė ir nemoku susikrauti ant veido tonos makiažo. Taip, ten šito reikalaujama. Ir aukštakul

nėrakąir pasakyti

Kai pagaliau atvažiuoja "best friend", pasidaro labai ramu. Taip pat ramu, kai mama skambina ir sako "tavo orchidėjos išprotėjo". "Labadiena", sakau aš jai,  "juk turėjo gėlės kažkada pradėti vėl žydėti". Po pusantrų susilaikymo metų. Dabar apsirėdė gal penkiasdešimčia žiedų ir sesė mamai jų pavydi. Kaip sakoma, kitam kieme orchidėjų žiedai didesni. O man tik juokai, nes seniai supratau, kad po mamos stogu viskas geriau nei bet kur kitur. Net ir blynai skanesni iškepa. Gavau savo draugę "meat ball" dovanų ir tai man geriausias savaitės įvykis. Dar namie emė skambinėt "Pekla" ir jos albumas "Degsit". Ar čia prie lietuvybės patraukė, nežinau. Aną savaitę susipažinom su R. vyru ir tai buvo visai smagu. Gera žinoti, kad R. yra gerose rankose. Dar vaišinom graiką lietuviškai ir sužinojau, kad turiu protingesnį nei maniau žmogų po ranka - smagu, ką ir bepasakysi. Apskritai tai nėrakąirpasakyti daugiau. Gyvenimas tampa

Pirmo (š)aukšto istorijos

Sekma diena - tinklaraščio rašymui. Kol mažasis tinklinukas likęs Lietuvoje, o didysis juodasis eilinį kartą išnaudojamas kompiuterinėms žudynėms, tenka naudotis labai gražiu ir labai nepatogiu "obuoliu". Savaitės apžvalga bus labai trumpa. Nuo mokslų, mokslų, mokslų iš puikių HR vadovėlių (turiu supratingiausią pasauly vaikiną) iki vakarykščio pasivaikščiojimo po miestelį, kai  atradom kelis naujus kelius/dalykus. Pradėkime nuo to, kad  "Costa" prekiauja "Chai Latte". Labai magėjo paragauti, todėl vakar prisėdom pagrindiniame miestelio parke ir, manėm, pasimėgausim. Vietoj gimė recepto idėja: nusiperki pusę kilogramo imbierinių sausainėlių (galima ir užsilikusius nuo Kalėdų išsitraukti), užsipili pora litrų karšto vandens ir vuolia - štai Tau gėrimas. Tiesa, įspėju užsisvajojusius kavos tirščių valgytojus - apačioje rasite sausainio liekanų. Nors ne kavos tirščiai, bet vis. Tuo pačiu valgėm ir tinginio, paslėpto po Belgiško pyrago etikete. Pats tikria

apie ne (ne)kaltybę nr.2 nevedusioms moterims

Vaizdas
Peripetijos nr. 2. Prieš savaitę ėjau į darbo pokalbio antrą etapą. Deja (o gal ir ačiū Dievui) į darbą nepriėmė. Nenorėčiau dirbti įmonėje, kur per darbo pokalbius potenciali kolegė yra pakviečiama papasakoti kaip pas juos biure visi verkia ir kiek žmonių meta šį darbą. Kažkaip, toks etapas jau buvo. Bekeliaudama ten... Ale važiavau į Watford gražiu mažu traukinuku, beveik siauruku. ...bekeliaudama ten pradėjau skaityti "Job Offer", tarsi mano gyvenime dar neužtektų ironijos. Romanas, parašytas Eleanor Webb, autorės, kuri kaip ir daugelis šiandienos amerikiečių moterų romanisčių mėgsta skaityti Jane Austen ir Charlotte Bronte (tai nėra blogai, jei ką). Ir paskui kažką panašaus rašyti. Deja, dauguma susipainioja epochose (savo dvasinėse, Austen, realiose) ir tada pavyksta ilgakaklės, varginančios, išpampusios kaip drambliai ir vienodos istorijos. Kai pasakojama apie dabartės įsimylėjelius, bet pasakojimo tempas visiškai neatitinka dabartinio... Kai personažai tokie vienodi,

(ne)kaltybės amžius N-1870

Vaizdas
Pokyčiai prasideda nuo paties žmogaus. Tad kol čia sėdžiu ir keičiuosi, aprašysiu porą peripetinių romanų, kuriuos palengva surijau. O dabar ieškau knygos, kurią galėčiau "suskanauti". Laukiu pasiūlymų. Tiesa, knyga turi būti anglų kalba, nes lietuviškos man šiuo metu nelabai prieinamos. :) Edith Warthon romanas "The Age of Innocence". Pasirodęs 1920-1921 metais Niujorke ir Londone bei autorei pelnęs "Putlitzer Prize for Fiction". Edith tapo pirmąją moterimi, gavusia šį, tuo metu labai reikšmingą, apdovanojimą. Ir romanas XX amžiaus pradžioje turėjo būti vis dar aktualus, mat atliepia 1870-uosius metus Niujorke, kai dygo pats miestas, sparčiai keitėsi manieros ir tradicijos. Taip taip, čia apie tą laiką, kai damas kviesdavo šokti pagal korteles ir kas kartą eidami šokti su kita moterimi vyrai pasikeisdavo pirštines. Kai apnuoginti pečius buvo priimtina, bet apnuoginti kojas - nuodėmė ir beveik visos moterys, o visuomenės akyse ir visos moterys, ištekėdav