Justės blogas

2015-03-30

žaidimai žaidimams

Šiandien (ap)turėjau vieną interviu telefonu. Vadinosi jis JobChat. Esmė tokia - gauni laišką, kad darbavys Tavimi susidomėjo ir nori užduoti keletą klausimų. Šalia parašytas tel. numeris ir unikalus PIN kodas. Net klausimai yra! Pasiruoši atsakyti (po kelias eilutes, nes vienam klausimui skirta pusė minutės), paskambini ir klausaisi detalių panelės kompiuterės nurodymų. Turi 30 sekundžių pagalvoti ir tada atsakyti. Tavo atsakymas įrašomas, jei pats su tuo sutinki. Jei ne - gali mėginti dar sykį, užtikrinčiau ir tvirčiau. Taip pažaidęs lieki laukti rezultato.

Žaidimai žaidimams, bet vakar į St. Albans sugrįžusi Z. pasidžiaugė, kad pas mus ramu. Šiandien gi įkalbėjo išmokyti žaisti "Ticket to Ride" ir net sugebėjo pora taškų laimėti. Šaunuolė. Zi. Kaip visada, atvažiavo kupina keistų įdėjų ir to pasekoje... turėjome ugnelę iš planšetinio. :D Šis židinys neveikia, geriausiu atveju, nuo XX amžiaus. Z. atrado, kad jis dar gali funkcionuoti: šviesti, bet ne šildyti.

Šiuo metu ieškau idėjų, kaip neveikiantį židinį "atgaivinti". :)




2015-03-26

Abejoti arba mano kalbose daug gyvūnų

Svarbiausias yra optimizmas. Telefonas neskamba jau savaitę, ryte gavau laišką, užklijuotą lipnia juosta ir su neteisinga pavarde. "Laba diena" norisi pasakyti, džiugu, kad mūsų jausmai abipusiai. Jei žmogus atrodo (ir jaučias) kaip musė nutūpus ant paveikslėlio, vadinas, jam paveikslėlyje ne vieta.

Svarbiausias yra optimizmas. El. paštas paskelbė streiką, jokių naujų laiškų kelinta diena. Išskyrus reklamas, reklamas, reklamas. Anglijos universitetų tinklalapiai yra džiunglės, bet aš radau pora lotoso žiedų ateičiai ir tai yra geriausias dienos atradimas.

Svarbiausias yra optimizmas. Kai supranti, kad niekas tau nebeįdomu ir tu niekam nebeįdomi. Išeitis - taikyti ilgas skaitymo terapijas, nepersimiegoti, nueiti palesinti ančių, nes vėl yra batono šaldytuve. Ne, aš jo specialiai "nepelydinu", tiesiog Britanijoj duona yra skirta tik alkiui numalšinti. Kodėl tatai nepasidalijus su antimis? Reikia tikėtis, kad antys ir "ugly ducklinai" manęs nesules, o grįžtant "Iceland" nusipirksiu antienos apelsinų padaže. Makabriška, bet..

Svarbiausias yra optimizmas. Oras šiandien keičias kas 5 minutes, nuotaika neatsilieka. Klausaus geriausių "Coldplay" dainų ir atrodo, kad baisiai liūdna. Šiaip tai nė velnio, tiesiog pavargau "spaminti" CV. Dar kartais labai norisi, kad visi mane paliktų ramybėje, bet paskui suprantu, kad noriu visai ne to. (Ne)žinau, ko noriu. Tai labai priklauso nuo oro drėgnumo ir pagalvės kietumo.

Svarbiausias yra optimizmas. Mano rankos skundžias gerokai mažiau, "down dog" tapo ilsėjimosi poza, o ir kojos nebeskauda. "Core" treniruotės yra mano mėgstamiausios, sekmadienį jomis pakraupinsiu Z. Tingiai pagalvoju apie papildomą kalanetikos treniruotę vakarais ir bėgiojimą parke, bet vis neišeinu iš "dzin" būsenos. Tai tokia būsena, kai guli ir įsivaizduoji, kad esi kengūriukas kengūros sterblėj. Pažiūri pro tarpą laukan ir nusprendi, kad pasaulis Tau pernelyg pavojingas. Sako, kad taip prasideda depresijos. Ką gi, pasitikėjimu savimi niekada nespinduliavau, aš labai gerai moku jį vaidinti. Galėčiau būti ragana paduodanti užburtą obuolį drebančiom rankom, bet apsisukus turbūt pasiduočiau inkvizicijai. Visuomet tas pats - viskuo, visada ir visur abejoti. Tai galėtų būti mano asmeninis moto, jei tokio kada prireiktų.

Svarbiausias yra optimizmas. Kai žmonės, kurie galbūt niekada neemigruotų sako, kad nori emigruoti. O tu pasidžiaugi, kad vieną dieną mesvisisusitiksimelondone. Nes save mylim labiau nei savo šalį ir tai yra labai normalu. Jaučiu, kad senstu, todėl vis dažniau užsimanau vaikų ir užduodu sau klausimą "kodėl ne?". Bet drauge noriu šuns ir voverės, todėl tiesiog lauksiu, kas pasibels pirmas.

Svarbiausias yra optimizmas. Reikia pradėti miegoti su IELTS knyga ir kalbėti namuose angliškai. Reikia prikelti savo anglišką blogą ir pagaminti ką nors skanaus. Reikia ištraukti galvą iš po pagalvės ir liautis vaidinti strutį. Susidėlioti sąmyšį viduje kaip kokį dėstą. Įtariu, kad nebus jokio konkretaus paveikslo ir užsimanau pasidaryti arbatos, bet visi trys namų puodeliai indaplovėje, o šita ant manęs urzgia.  Mėginu suprasti, iš kur širdy tiek šviesos ir tikėjimo, kai šimtas pirmą kartą nepasiseka, šimtąjį kartą nusispjauni (gerai, kad niekam ne ant galvos) ir mėgini vėl. Nes vienądienąviskasbusgerai yra per giliai, kad galėčiau išsioperuoti. 

Nope. Nepadėjo. Kas apskritai tiki, kad rašymas yra terapija?


2015-03-24

devyngalviai ir kačių mumijos

"Jeigu griūva dangus, reikia jį gaudyti" - mąstau balindama plyteles vonioje. Niekada neleiskite savo dangui sugriūti. Prieš porą dienų aiškinau Z., kad reikia neleisti savo kūnui būti despotu ir užsiskaudėti, kai jis to nori. "Kai nemąstai, tai ir neskauda" - toliau pamokslauju. "Viskas prasideda galvoje", bet jeigu netyčia būtent ją ir užsiskauda? Atsakymo į klausimą neradau, bet nujaučiu, kad  tokiu atveju belieka leistis sulesamai laukinių ančių. 

Baisiausias žmonių žudikas yra nervai. Labai reikia su tais nervais tvarkytis, bet kartais nebeaišku kaip. Žinau tik tiek, kad absoliučiai absurdiška yra būnant dvidešimties susigadinti stuburą. Baru save, nes tik kvaišos taip sugeba. Galiausiai ima diktuoti ne galva, bet nugara ir nuolatos turi su ja tartis. O ji šneka necenzūriniais žodžiais ir po pusvalandžio pavargsti klausyti. Dar apie nervus žinau tiek, kad veidaknygėj blokuoju visus pažįstamus, draugus, gimines ir tuos, kuriuos nežinau iš kur pažįstu, jei tik pradeda burbėti. Jei neveikia sistema, gal reiktų parašyti atitinkamai tarnyba?A? "Good point", ar ne? Veidaknygės draugai, deja, ne kempiniukai. Ir jei kas nors taip mano, reiktų iš naujo permanyti. Kaip ten sakoma "imkite mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit, kad mūsų tėvai socialinių tinklų nematė, o kai pamatė - išsigando, kad jų vaikas įsigijo dar vieną veidą". Iš tiesų, mes kaip kokios indiškos devyngalvės dievybės... Siekdama atvirumo, socialiniuose tinkluose stengiuosi užsibūti mažiau. Čia buvo pirmas apsivalymo žingsnis pavadinimu "apsivalymas nuo neaiškių puponautų".

Antras žingsnis - atsikratyti visų nereikalingų daiktų ir išsivalyti dulkes, išsisiurbti kilimą ir nusišveisti pelėsius. Šis darbas ramina, degina kalorijas ir išsaugo nuomojamą butą padorios būklės. Tai leidžia tikėtis, kad po metų nuomos, mūsų neiškeldins ar bent jau neatims depozito.

Trečias žingsnis - pa(si)gaminti skanią vakarienę, bet jos nepadauginti. Aišku tie, kurie gyvena vieni, nematys prasmės, kam tai daryti, bet pasakykite man "o kodėl to nedaryti"? Aš gi džiaugiuos kad turiu labai realią dvikoję priežastį ir man malonu, jei priežastis yra pavalgius ir ramiai sau sėdi. Tiesa sakant, man geriausia, kai ji yra persivalgius, bet "oh well". Maitinamės dabar sveikiau, atsargiau, pramaišiui su sportu ir todėl gyvenimas pavasarį yra gražesnis. Na, dar ir todėl gražesnis, kad telpu į senas kelnes.

Ketvirtas žingsnis - susitaikyti su esama padėtimi. Galiu šaukti, galiu rėkti, o... bet... tačiau... 

Anglijoje pavasaris gražus, nes jau žydi tūkstančiai narcizų, dienos ilgos ir labai saulėtos, parkai žali ir gatvės nuostabiai estetiškos. Imk ir filmuok filmą. Būtinai romantinį. Vakar lankėmės St. Albans širdyje, Katedroje, ir ten pasisekė pasivaikščioti su gidu. Pasirodo, statinyje esama architektūros detalių, kurių daugiau nėra niekur pasaulyje... Per 25 minutes pavyko išgirsti tikrai daug, tačiau norisi daugiau, todėl savaitgalį mėginsime patekti į 1,5 val. trunkantį turą. Tada daugiau ir papasakosiu apie popiežiaus tėvą vienuolį, princesę Dianą, romėnų graučius, gotiką ir protestantų uždažytas freskas. 
O kol kas iš galvos neiškrenta katės ir krokodilo mumijos, eksponuojamos miestelio muziejuje. Nes katės mumija turėjo ir ausytes... 

Ir... iki skrydžio į Lietuvą liko savaitė. 



2015-03-23

kaip išmaitinti Afrikos gentį

Gal šimtas pirmąjį kartą užblokavau savo el. bankininkystę ir dabar nežinau, kokie finansų likučiai ir kokius honorarus gaunu (jei iš viso gaunu). Einam su Z. "high street" ir ji nepamiršta pašiepti mano šio baisaus būdo bruožo, jei taip galima pavadinti. Aš pakeičiu slaptažodžius ir juos pamirštu. Nedažnai, bet būna būna...

Šeštadienį buvau pirmame darbo pokalbio etape ir mane pakvietė į antrą etapą. Kuris buvo vakar... Nieko rimto, savaitgalinis darbas prekiaujant svarovskiais dekoruotais batais, kuriuos pardavus gali visą Afrikos gentį išmaitinti. Bet to negana, pardavimų niekada negana, todėl JIE visada ieško "sales hungry" asmenybių ir moka minimumą. Jaučiausi kaip iš "back to the future" stovėdama prekybos salėje su penkiasdešimčia suknelių, krūva batų ir svarovskinių rankinių. Tai niekada nebuvo MANO, mano ir netapo. Tikiuosi, kad manęs nepriims, nes nesu lėlė ir nemoku susikrauti ant veido tonos makiažo. Taip, ten šito reikalaujama. Ir aukštakulnių. Šiandien jaučiuos kaip undinėlė, kuri negali paeiti. Antrasis etapas - padirbėjimas valandą - man priminė, koks tas darbas yra nuobodus. Iki gyvo kaulo. Nei knygos pasiimsi, nei interneto naršyklę atsidarysi. Bet jeigu pakviestų, tektų eiti, nes reikia gi "nuo kažko pradėti".

O tuo tarpu Anglijoje toks pavasaris, kuris užima kvapą. Foto bus vėliau.

2015-03-20

nėrakąir pasakyti

Kai pagaliau atvažiuoja "best friend", pasidaro labai ramu. Taip pat ramu, kai mama skambina ir sako "tavo orchidėjos išprotėjo". "Labadiena", sakau aš jai,  "juk turėjo gėlės kažkada pradėti vėl žydėti". Po pusantrų susilaikymo metų. Dabar apsirėdė gal penkiasdešimčia žiedų ir sesė mamai jų pavydi. Kaip sakoma, kitam kieme orchidėjų žiedai didesni. O man tik juokai, nes seniai supratau, kad po mamos stogu viskas geriau nei bet kur kitur. Net ir blynai skanesni iškepa. Gavau savo draugę "meat ball" dovanų ir tai man geriausias savaitės įvykis.

Dar namie emė skambinėt "Pekla" ir jos albumas "Degsit". Ar čia prie lietuvybės patraukė, nežinau. Aną savaitę susipažinom su R. vyru ir tai buvo visai smagu. Gera žinoti, kad R. yra gerose rankose.
Dar vaišinom graiką lietuviškai ir sužinojau, kad turiu protingesnį nei maniau žmogų po ranka - smagu, ką ir bepasakysi.

Apskritai tai nėrakąirpasakyti daugiau. Gyvenimas tampa vis paprastesnis.




2015-03-08

Pirmo (š)aukšto istorijos

Sekma diena - tinklaraščio rašymui. Kol mažasis tinklinukas likęs Lietuvoje, o didysis juodasis eilinį kartą išnaudojamas kompiuterinėms žudynėms, tenka naudotis labai gražiu ir labai nepatogiu "obuoliu".

Savaitės apžvalga bus labai trumpa. Nuo mokslų, mokslų, mokslų iš puikių HR vadovėlių (turiu supratingiausią pasauly vaikiną) iki vakarykščio pasivaikščiojimo po miestelį, kai  atradom kelis naujus kelius/dalykus.

Pradėkime nuo to, kad  "Costa" prekiauja "Chai Latte". Labai magėjo paragauti, todėl vakar prisėdom pagrindiniame miestelio parke ir, manėm, pasimėgausim. Vietoj gimė recepto idėja: nusiperki pusę kilogramo imbierinių sausainėlių (galima ir užsilikusius nuo Kalėdų išsitraukti), užsipili pora litrų karšto vandens ir vuolia - štai Tau gėrimas. Tiesa, įspėju užsisvajojusius kavos tirščių valgytojus - apačioje rasite sausainio liekanų. Nors ne kavos tirščiai, bet vis. Tuo pačiu valgėm ir tinginio, paslėpto po Belgiško pyrago etikete. Pats tikriausias "tinginys", tik labai protingai padarytas t.y. pastatytas ant šokoladinio pamato. Dėl šios gudrybės tinginys nebyra, o ir šokolado pasiragauti galima.

Nuo maisto šoku prie vaizdo. Fishpool gatvė - viena seniausių St. Albans - stebina autentika. Siaura gatvelė su mažom durelėm. Žodžiu, britiškas, gražus vaizdelis. Gailiuosi, kad nenufotografau. Kitą sykį. Tuo pačiu pasiganiau po kapinaites šalia Katedros ir supratau, kad parako feministėms visada užteks. Kai net ant antkapių rašoma " Mrs. Jane Lane, wife of Mr. Rochester Lane" arba "Daughter of above", o ten "above" tėvulis, arba "Daughter of Mr. Rochester Lane". Et, tas XIX amžius, gyvenimas be skyrybų ir po vyrų padu. Ir vis tiek šis laikas man toks gražus ir romantiškas. Ir labai angliškas, turbūt dėl visų tų romantinių filmų, susuktų Londono priemiesčiuose ir žaliuose Karalienės laukuose.

Pirmo aukšto istorijos. Lietuvoje dvejus metus neturėjome kaimynų, todėl gyvenimas "share" buvo tarsi išbandymų maratonas. Dabar gi, persikrausčius ir ramiai įsikūrus, vėl gavome garsiakalbius ir didžiapėdžius kaimynus tiesiai virš mūsų. Ir vaiką (tikiuosi, kad vaiką), kuris groja dūdele ir pianinu už sienos. Stebiu jo progresą. Gražu. Na, o didžiapėdžius kaimynus nuo šiol vadinsiu Mr. and Mrs. Elephants. Nes taip smagiau. Jei rimtai, viliuosi, kad jų pėdos nebeauga ir vieną dieną tie milžinai pas mus neįgrius. Ir dar - jie turi supamą kėdę? Ir aš tokios noriu, tik gaila, kad rūsio nėra ir niekas negirdės to migdančio medžio girgždėjimo.

Tai tiek sakmių kovo 8-osios vakaro proga. Tikiuosi, kad Jūsų vyrai nėra išdidūs šios šventės ignorantai ir gavote jei ne gėlių lavonėlių, tai bent po apkabinimą. Tuo tarp vėjas vakar taip stipriai apkabino mane per liemenį, kad šiandien jaučiuosi kaip tas susuktas makaronas ir tepu save puikiausiais šaldančiais taukais nuo skausmo.  (Nes kaip kitaip pavadinsi tą mentolinį prieparatą, kurį vėliau trimis muilais plauni).

Tai tiek. Neturininga savaitė.


2015-03-01

apie ne (ne)kaltybę nr.2 nevedusioms moterims

Peripetijos nr. 2. Prieš savaitę ėjau į darbo pokalbio antrą etapą. Deja (o gal ir ačiū Dievui) į darbą nepriėmė. Nenorėčiau dirbti įmonėje, kur per darbo pokalbius potenciali kolegė yra pakviečiama papasakoti kaip pas juos biure visi verkia ir kiek žmonių meta šį darbą. Kažkaip, toks etapas jau buvo.

Bekeliaudama ten... Ale važiavau į Watford gražiu mažu traukinuku, beveik siauruku. ...bekeliaudama ten pradėjau skaityti "Job Offer", tarsi mano gyvenime dar neužtektų ironijos. Romanas, parašytas Eleanor Webb, autorės, kuri kaip ir daugelis šiandienos amerikiečių moterų romanisčių mėgsta skaityti Jane Austen ir Charlotte Bronte (tai nėra blogai, jei ką). Ir paskui kažką panašaus rašyti. Deja, dauguma susipainioja epochose (savo dvasinėse, Austen, realiose) ir tada pavyksta ilgakaklės, varginančios, išpampusios kaip drambliai ir vienodos istorijos. Kai pasakojama apie dabartės įsimylėjelius, bet pasakojimo tempas visiškai neatitinka dabartinio... Kai personažai tokie vienodi, kad ilgainiui susipainioja ir tai nepadaro žalos istorijai (tai vadinama personažų perdauginimu dar mėgintuvėliuose). Taip gimsta personažai, kurie lyg ir tikri, bet mąstantys taip lėtai lyg būtų XIX amžius. Naivūs, neadekvačiai besielgiantys, nervinantys ne specialiai, bet "netyčia", nes tokie jau pavyko. Sakoma, kad jeigu personažas nervina, tai jau yra gerai. Žinokite, ne. Kartais personažas nervina todėl, kad matosi visos jo siūlės, aiškėja, kaip grubiai jis yra padarytas tarsi skudurinis žmogutis. Ir vis mažiau autorių dirba pakankamai ir yra talentingi pakankamai, kad išdrožtų ne buratinus, bet tikrus, gerbtinus personažus. Grįžtant... Autorės biografija jos tinklalapyje ne ypatingai įdomi ar rišli. Du MA verslo srityje turinti moteris nusprendė atsidėti rašymui, apie kurį svajojo nuo vaikystės (ale kaip originalu). Gražu, gerai, šaunuolė (ką daugiau bepasakysi),  dar gražiau tai, kad "Job Offer" "amazone" yra už dyką. Jau gerokai anksčiau visagalis internetas mane perspėjo nepulti prie nupigintų ar nemokamų knygų. Deja...

Na, nėra ko dejuoti. Istoriją (nors ne pati ploniausia) surijau. Keliolika kartų vos nepaspringau, bet nieko. Esu sau pažadėjusi baigti knygas, kurias pradedu. Šios pabaiga buvo nuspėjama jau pradžioje. Knygos stiprybės - siužetas vystomas gana greitai, neužsižaidžiama. Minusai - istorija jau kaip ir girdėta. Virtuviniais terminais kalbant: paimi faršą ir pabarstai retesnės rūšies pipirų nei barsto visi. Už tuos prieskonius galima ir pagirti, bet faršas tai tas pats kiaulienos iš prekybcentrio, o ne koks avienos iš ekologiškų prekių turgelio. Kitas minusas - pernelyg daug vietos ir gamtos aprašymų. Na taip, gražu, tiek gražu, kad net miegas ima arba tiesiog praverti porą puslapių (kaip darau aš). Sekantis minusas - pernelyg daug detalizavimo. Ana nuėjo, pasiėmė puodelį, paspaudė kavos aparato mygtuką, pagalvojo, kad reikia persirengti, pasiėmė lėkštutę, pamatė sofą... Kam visa tai? Minusų minusas - veikėjų kalba. "Benai! Ana! O, Benai! O, Ana!". Kartais atrodo, kad veikėjai mylisi ir šūkauja visą laiką. Iš tiesų jie taip aikčioja, kad ir ką besakytų. Aišku, mylisi irgi lygiai pusę knygos, kaip ir dera šių laikų romane, bet apie tai vėliau.

Biochemikė, vandenynų išsaugojimu besirūpinanti moteriškaitė Dr. Corner (Ana Jane Petrovic), kuriai apie 30 metų, ieškosi darbo. Gyvena Bostone, tačiau keliauja į darbo pokalbius gimtame Sietle. Atskridusi čia nusprendžia savaitę pailsėti pas tėvukus, kurie turi nuostabaus grožio poilsio namus netoli jūros. Čia sutinka paauglystės laikų meilę Beną Carlsoną, kuris atvyko į būsimas savo sesers vestuves. Benas juk gražus vyras, o dar ir kompanijos galva (Ana to nežino), todėl yra persekiojamas buvusios mylimosios. Ir šiaip yra nuskriaustas gyvenimo, nes jam su moterimis nelabai sekasi t.y. visos nori jo pinigų. Ana sutinka gelbėti Beną nuo ant kaklo puldinėjančios Čelsės ir vaidinti jo sužadėtinę. Žinoma, po kelių valandų jie jau kaip tikri sužadėtiniai išdarinėja visokius ten šniuru-niuru kažkur prieplaukoj. Abu nesupranta, kas čia dabar darosi, kad kaip kokie vampyrai negali vienas nuo kito atlipti. Sutaria, kad jų romanas baigsis po Beno sesers vestuvių. Nieko naujo vienas apie kitą nesužino, nes daugiau laiko praleidžia domėdamiesi nesaugiu seksu. Skaitytojas gi, gali praleisti tuos puslapius arba mėginti perskaityti, raudonuoti arba žaliuoti pagal savo patyrimo lygį. Jei rimtai, tokios knygos turėtų būti su ženklu N-18, nes jeigu jas ims skaityti penkiolikmečiai apie dvasinę nekaltybę ir apskritai nekaltybę nebereiks šnekėti apskritai. Iš viso, jiems paskui gali pasidaryti labai nuobodu domėtis priešinga lytimi arba kaip tik labai norėsis susirasti partnerį (ne, ne antrą pusę). Žodžiu, jokio, absoliučiai jokio, teigiamo poveikio. Romanas subalansuotas vienišoms moterims, kurios jau nerausta, nes ten tokių scenų ir scenelių galima prisiskaityti... Visai kaip tam populiariam romane, kurio skelbimus matau ant autobusų šonų Londono gatvėse. Tiesa, ir siužetas panašokas...

Įsimyli. Ana gauna išsvajotąjį darbą. Pasirodo, kad Benas yra tos kompanijos, kuriame Ana dirbs viršininkas. Kodėl jie šito nesuprato? Nes Anos tikroji pavardė kita ir Beno tikroji pavardė kita nei toji, kuriomis jie prisistato nuo vaikystės. Cha? Nepagalvojote, tiesa? Iš tiesų, tai pasakoma dar knygos pradžioje ir skaitytojas viską žino, o veikėjai nežino nieko, išskyrus kur rasti tašką G. Taigi Ana yra Dr.Corner, o Benas yra Benjaminas Stanfordas III, kuris vandenynais susidomėjo vaikystėje paskatintas Anos (kaip saldu, atneškit vandens). Benas apkaltina Aną juo pasinaudojus, kad gautų darbą. Ana žliumbia, Benas žliumbia, Ana laukiasi (tai irgi nuspėjamas dėl kai kurių h hmmm detalių), Benas susipranta buvęs kvailiu, Ana (at)leidžia. Viskas vėl baigiasi lovoje.

Įvertinimas 4/10. Nakties skaitalas, kai antra pusė knarkia va taip va: čia tu!!

Autorė parašiusi dar porą romanų. Bet gyvenimas per trumpas, kad du kartus liptumei ant to paties grėblio. Jei pagarbiau, kad spėtumei perskaityti visas pasitaikiusias knygas.


Kai skaitai "Kindle" viršeliu pasidžiaugti netenka. 








(ne)kaltybės amžius N-1870

Pokyčiai prasideda nuo paties žmogaus. Tad kol čia sėdžiu ir keičiuosi, aprašysiu porą peripetinių romanų, kuriuos palengva surijau. O dabar ieškau knygos, kurią galėčiau "suskanauti". Laukiu pasiūlymų. Tiesa, knyga turi būti anglų kalba, nes lietuviškos man šiuo metu nelabai prieinamos. :)

Edith Warthon romanas "The Age of Innocence". Pasirodęs 1920-1921 metais Niujorke ir Londone bei autorei pelnęs "Putlitzer Prize for Fiction". Edith tapo pirmąją moterimi, gavusia šį, tuo metu labai reikšmingą, apdovanojimą. Ir romanas XX amžiaus pradžioje turėjo būti vis dar aktualus, mat atliepia 1870-uosius metus Niujorke, kai dygo pats miestas, sparčiai keitėsi manieros ir tradicijos. Taip taip, čia apie tą laiką, kai damas kviesdavo šokti pagal korteles ir kas kartą eidami šokti su kita moterimi vyrai pasikeisdavo pirštines. Kai apnuoginti pečius buvo priimtina, bet apnuoginti kojas - nuodėmė ir beveik visos moterys, o visuomenės akyse ir visos moterys, ištekėdavo nekaltos. Ir apskritai apie visokių ten emocinių ir protinių suvaržymų metą.

Susikompromitavęs jaunas teisininkas Newlandas Archeris (pamanykit tik, drįso "nusikabinti" vedusią moterį) ruošiasi vesti vienos iš garbingiausių Niujorko šeimų palikuonę, gražuolę May Welland. Tačiau (be "tačiau" būna tik pasakos) iš Europos sugrįžta May puseserė grafienė Ellen Olenska. Nelaimingai ištekėjusi už lenkų grafo, ji tiesiog pabėga atgal į Niujorką ir mėgina čia pritapti. Deja, pačios Ellen požiūris ir būdas vietinių aukštuomenės narių traktuojami kaip pernelyg europietiški ar net bohemiški, o trisdešimtmetę grafienę iš dalies palaiko tik jos močiutė. Aplink egzotišką moteriškaitę ima sukiotis tuntai vyrų, žinoma, Archeris ne išimtis. Juolab, jis yra jos vaikystės draugas ir turi tokį pat polinkį į literatūrą, meną ir bendravimą su aukštuomenėje nepriimtinais poetais, dailininkais, žurnalistais. O Ellen net išdrįsta ir apsigyvena jų kvartale.

Intrigai užsimezgus, tenka skaityti šimtelį kitą puslapių dūsavimų, kol tie du (Ellen ir Newland) susivokia, kad vienas kitą nuoširdžiai myli. Deja, ponas Newland jau vedęs. Ponia Ellen dar neišsiskyrusi, nors jos skyrybų klausimus spręsti turėjo pats jaunasis Newland. Čia iškyla tokia rimtesnė moterų teisių problema - Ellen įkalbinėjama grįžti pas vyrą, jai aiškinama, kad skyrybos yra nepateisinamos ir visuomenė ją tik labiau atstums. Ką gi. Ellen išvyksta, tačiau balandėlių jausmai nedingsta. Jai grįžus slaugyti sergančios močiutės, Ellen ir Newland nusprendžia drauge pabėgti į Europą. Ponas Archeris, kaip ir dera tikram vyrui (tiksliau visai nedera tuo metu), nori apie tai pranešti savo žmonai. Pasirodo, žmona protingesnė. Ji jau prieš dvi savaites įspėjo Ellen, kad laukiasi, nors pati to dar tiksliai nežinojo. Dabar gi, prisipažįsta vyrui ir Newland lieka auginti su ja vaikų. Ellen apsigyvena Europoje.

Kas vyksta toliau - nepasakosiu. O gal (nors nemanau) sumąstysite paskaityti. Jeigu rimtai, šis romanas yra geriausia miego piliulė, kokia gali būti. Galiausiai, kai nebesupranti apie kurį Mr. Archer ir kurią Mrs. Archer kalbama (tėvas, sūnus, motina, marti), tiesiog padedi knygą ir eini miegoti. Arba knaisiojiesi po žodyną dėl kokių tais senųjų angliškų žodelių ir supranti, kad pavargai. Ir eini miegoti. Tiems, kas mėgsta "Fifty Shades of.." nepatiks, nes visi "love affair" baigiasi keliais bučiniais ir nuogos rankos palietimu. Bet jei mėgstate pūstų suknių ir nekaltybės laikotarpį - romanas kaip tik Jums. Su visomis grožybėmis ir suknių aprašymais, su tobula gamta ir galantiškais vyrais. Tik nepadauginkite, nes paskui saviškio prašysite neliesti Jūsų kol neapsimaus baltų pirštinių ir nuolatos priekaištausite, kad neturite laiko popietėms arbatėlėms.

Tiesa, Martin Scorsese režisuoto ir  1993 metais pasirodžiusio filmo dar neteko matyti. Ten vaidina dalis žvaigždyno kaip Michelle Pfeiffer ir Winona Ryder ir Daniel Day-Lewis, kuris ne toks žymus ir dabar atrodo labai pasenęs.  IMDB jis vertinamas gan gerai, net 7.3 iš 10. Knygą vertinčiau kokiais 6 iš 10, nors gal šiai pasaulinei klasikai ir esu labai griežta žiūrėdama iš savo laiko pozicijų, juk šeši leidimai (įskaitant "audiobook") daug pasako. Ir apskritai, iš tokių knygų, merginos, galima pasimokyti santūrumo. Kai aplink tiek gašlumo, šito labai reikia.

Pirmasis leidimas



"The 1785 painting by Joshua Reynolds believed to have been the inspiration for the title of Wharton's novel"
Tai štai kaip atrodo tikroji ir vienintelė nekaltybė.