Pranešimai

Rodomi įrašai nuo balandis, 2012
,,Galbūt meilė yra kalnas popierinių nosinaičių, atneštų per šaltį, kai tu nežinia kodėl raudi".

Filosofiniai liūdesio krašteliai

   Skaitau ir liūdna pasidaro. Et, nemoku aš rašyti. Vis man atrodo, kad kažkokie negrabūs, negražūs ir nejausmingi sakiniai gula, o visos sentencijos yra nuvalkiotos. Gailiausia dėl elegancijos stygio. Kai taip gražiai lyja, kai taip geltonai žydi ir šitaip skambiai juokias, o tu nerandi tinkamo žodžio, kad ir  kaip benorėtum surasti. Ir nebelieka tekste, kas užgniaužtų kvapą ir nebelieka... noro rašyti.     Negerai yra būti nusiminus, todėl daug skaitau. Beveik kiekvieną kartą užvertųsi knygą kažkaip keistai prisikeliu. Daiktai tarsi ryškesni, žmonės įdomesni, pati sau tarsi geriau suvokiama. Ar šitai, mielieji, yra žodžio galia? Pagalvoji, kad iš tiesų, jei nepanyri į knygą, tai nėra ne tik prisikėlimo, bet ir pabudimo. Kuo literatūra kokybiškesnė, tuo giliau ji stukteli į dvasios paslėpsnius. O kol kas skaitau Černiauskaitės ,,Medaus mėnuo", o kol kas nesutikau ten nei vieno tikrai ,,gyvo" žmogaus. O net schematiškasis Baltušis tokius sukurdavo. ,,Net"? Literatūros

snapą aukštyn!

   Kai tavo kūno temperatūra jau trečią  dieną svyruoja nuo 36,6 iki 38,5 ir gydytoja patvirtina jau beveik aiškia buvusia diagnozę ,,angina", gyvenimo ritmas sustoja. Nedarbingumo lapelis, praleistos paskaitos, neapetitas, lovos režimas, knygos, televizorius. Visai poilsis, jei taip velniškai nesibadytų ta apvali adatinė mano kaklo kairiojoje ir pamainomis nekankintų karštis su šalčiu. Tatai didžiausiais negaluojančios šiandienos mano gyvenimo džiaugsmais tapo tobulas slaugymas (nuoširdus ačiū D. ir R.),  ir didelis džiaugsmas, kad kaip tikras ligonis gavau gėlyčių ir turiu, kas pradžiugina arba kitaip tariant - neleidžia nukabinti snapo.   Dienos atradimas (senai naujas):  http://www.pasvalia.lt/object.php?id=107  (virtuali senų nuotraukų ekspozicija), kuris vis tiek nenurungia vakar matytos Žemaitės ,,Marti" ekranizacijos. :) Ir vis giliau klimpstu į ,,Game of Thrones".  Ech, man vis tiek nepatinka sirgti. Ir ypač tie antibiotikai ir probiotikai arklinėse tabletėse. 

Turbūt atostogos

Colours of the desert!   Šiandien yra aštuntoji mano atostogų diena ir baisu pagalvojus, kad liko tik šešios ir ,,po visam". Visiškai nesinori grįžti į darbą, tačiau teks. Bent jau kuriam laikui. O kol kas - Velykos artėja! Bundanti gamta vakar gavo šalto sniego gniužte į veidą, tačiau šįryt vėl šypsos. Šypsausi ir aš, nors kai kurie žmonės nesilaiko pažadų, duotų draugams, ir klimpsta nebe pirmą kartą... Šiek tiek pykstu, šiek tiek galvoju apie demitologizacijos procesus, o galiausiai tariu - ,,viskas tik į gerą".  Ir tylu... Ir ramu... Ir be proto gera yra šitaip atostogauti - su knygom, su idėjom, be pusvalandžiais sustyguoto dienos grafiko. Et...