Justės blogas

2016-11-02

o kokia tavo taktika su poezija?

Mano taktika su poezija atsimenu būdavo nemiegot iki kol sąmonė pasiekia tą dream-like lygmenį. Ir tada jau supranti ir poeziją ir viską.


O man baisiai gaila, kad poezijos neskaičiau nuo bakalauro parašymo. Bene trejetas metų. 
Ir man jos skaitymo gyvenime baisiai, bejėgiškai, beprotiškai trūksta. Net žliumbti noris.

Tai kodėl nepradėti šį vakarą.

kaip sutramdyti partizaniuką arba rytų europiečių godos

Einam rudenėtom Londono gatvėmis trise ir juokiamės iš savęs, kad trys muškietininkės - viena iš Ukrainos, kita iš Lenkijos, trečia iš Lietuvos. Visoms pabodo, kad rytų europiečius dažnai traukia per dantį, tai sutarėm, kad jau ne, šį kartą mes būsim tos, kurios eina pietų į miestą vidurdienį ir  aukštai iškeltom galvom. Antai stereotipas yra tiesa, kad vadinamieji rytų europiečiai (nors iš tiesų tai net nelabai rytų) yra tie žmones, kurie veža įmones. Aukodami pietų pertraukas, dirbdami ilgas valandas, rytais pradėdami dirbti laiku, o ne po trijų rytinės kavos puodelių, arbatos, chat'o ir tualeto. Tiesiog darbštūs ir efektyvūs žmonės, kurie už tai yra vertinami ir, deja, labai dažnai išnaudojami kaip pigi ir paklusni darbo jėga. Pigumas pigumu, čia jau kita tema apie tai, kad dažnai emigrantams net ir mokama pagal šalį, iš kurios jie yra atvykę. Bet paklusnumas... į(si)bauginimo lengvumas yra tai, ko visiems žmonėms iš Rytų Europos būtina atsikratyti. Tai yra savybės, kurias atradus galima manipuliuoti žmonėmis ir juos išnaudojant pasiekti savo tikslų. Žodžiu, visai nieko gero.

Bet visada yra bet. Dažnas rytų europietis giliai viduje turi slypinti partizaniuką. Jie dažnai nutyli, dažnai tiesiog paburnoja ir nieko nedaro, bet jeigu sukyla... sulaikyti labai sunku. Neseniai juokėmės iš įmonės (gi gerai, kad kaimyno stogas dega), kurioje visas Rytų Europos blokas atsistojo, išėjo ir nebegrįžo. Tai tau ir paklusnumas. Tegul lenkų klientai lieka patenkinti be konsultacijų lenkų kalba.

Pačiai teko išgirsti You are a rebel, Justi. Taip, esu ir būsiu, nes kas yra neteisinga ne tik mano, bet ko ne dešimties žmonių akyse, tas iš tiesų yra labai potencialiai neteisinga. Italai ir vokiečiai kartais mano kitaip - kas neteisinga jų akyse, vadinasi yra neteisinga, kam dar klausti kitų nuomonės. Aš visgi persiklausiu. Vėl gi - atsargumas ir baikštumas nr. 1

Taip kaip gi sekėsi trims muškietininkėms?

Pavalgėm skanaus Thai maisto už gerą kainą. Win win, vien dėl to, kad mes nesakom fui ir nebėgam pro duris, jei virtuvėje dirba močiutė iš Tailando, o stalai nėra lakuoto medžio. Ji gera močiutė, o ir stalą čia pat pavalo.

Ir spėkit, kuo viskas baigėsi?

Atspėjot. Kalbom apie Rusiją ir politiką (wasn't me who started). Apie spaudą po Lenkijos prezidento žūties, apie tai, kad Milla dar ilgai negalės grįžti į Ukrainą, apie naujus šaukimus į Lietuvos kariuoną, apie tą keistą Kaliningradą, kur turbūt ir gyvena Piteris Penas. Nes nieks nieko nežino, nieks nemato. Apie neatpažintus skraidančius objektus ir visus kitus bendrus rytų europiečių rūpesčius, apie kuriuos nepakalbėsi su vakariečiais. Pavyzdžiui, kur gaut geros varškės (pasirodo, čia visų koksas) ir kodėl UK nebeina nusipirkt pigių karvučių.

Žodžiu, rimtos moterys, rimtos ir kalbos. Dabar eisim vakarienės.

 O aš tuo tarpu baisiai noriu daktariškos dešros, bet nežinau, kur nusipirkt nesitrenkiant į rytų Londoną. Nes aš gi iš Šiaurės. Kas mane taip netyčia taipogi išskiria iš daugumos kitų Londono emigrantų. Bet apie emigrantų emigrantiškus miestelius miestuose jau kitą kartą.

Labanakt!



2016-10-16

Kai dar nemiršti, bet traukia kažkur kitur

Sekmadienio vakare atnaujinu savo CV. Ir juokiuos iš savęs, koks grubus ir netikęs jis buvo. Ir stebiuos, kad iš viso susiradau darbą biure. Ne stebuklas, kad ieškoti teko tikrai ilgai.

Na, o dabar, po dviejų pilnaties metų Karalienės saloje, metas judėti. Metas ieškotis naujų veiklų ir naujų iššūkių. Metas vėl pareiti iš darbo naujų įspūdžių pilna galva, mokytis naujų kolegų vardus, atrasti naujus Londono kelius ir keliukus, popiečio saulės kaitinamas aikšteles ir vienišus vardinius suoliukus. Tik šį kartą kiek kitaip - jau žinant šalį, numanant, ko tikėtis interviu ir planuojant pamažu išeiti iš vieno darbo ir atsidurti kitame.

Susidomėjimo Lietuva periodas baigėsi, pasikeitė žmonės, pasikeitė nuomonė, viskas pakrypo netikėta linkme. Kultūrinė įvairovė yra gėris, kol viena kultūra nemėgina sunaikinti kitos, kol jos nežemina. 3 metai gyvenimo universiteto, net nebaigtas bakalauras, o tiek daug keistų patirčių.

Drauge savimi stebiuosi - išmokau greitai atsistoti, padaryti išvadas ir judėti tolyn. Nes man nerūpi ir niekada nerūpėjo intrigos. Nes tai, kas man tikrai rūpi yra 65 sūreliai šaldytuve, namų jaukumas, kai už lango lyja, sušildytos kojos, meilūs apkabinimai, skanios vakarienės su draugais, su kuriais nebijai būti atvira, žmonės, kurie nelabai arti, bet visiškai šalia, kurie nepamiršta tavęs net išvykę atostogų, šeima, kuri pagal senas tradicijas sveikina Tave su vardadieniu, naujos šeimos užmačios, laukiamos atostogos, malonios užduotys darbe ir dar visokie kitokie dideli ir svarbūs dalykai.

O iš tiesų tai atsiverčiau blogą, kad užrašyčiau frazes iš Niekur šalies.
Frazės iš niekur, reiškia frazes atsklidusias nuo kompiuterio pusės, kur šnibždasi D. ir balsai (taip vadinu tuos žmones iš ausinių). Top 2:

* Dominykai, nevaikščiok vienas... (drąsūs gi šių laikų vyrai...)
* Kai miršti, tai traukia ten kažkur... (niekada nemaniau, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti tokie metafiziški, o gal jie ten poeziją skaito...)


Labos,
Ju

2016-07-24

Viskas yra kitoks arba kodėl dirbi po darbo

Nereikalingas buvo mano nereikalingasis blogas pavadinimu (ne)reikalingas daugiau nei tris mėnesius. Ir dabar taip beprotiškai sunku rašyti ilgelesnį tekstą lietuvių kalba. Ir drauge nežmoniškai, nepakartojamai gera žinoti šitiek daug gražių lietuviškų žodžių ir jais visais laisvai varijuoti. Tarti žodžius ir jausti jų skonį. Visi lietuviški žodžiai yra gražūs, o Lietuva yra mano Narnija ir mano sapnai.

Po daugiau nei 1,5 metų gyvenimo Karalienės saloje Viskas yra kitaip. Jei kas nors būtų pasakęs kiek labai kitaip, nebūčiau patikėjus. Ruošiamės skristi Lietuvon ir ta proga tenka pakelti keletą senų popierių, nupurtyti dulkes nuo pasų jaunais veidais, net pagalvoti apie oro skirtumus. Čia ir pradedam. 

Dar vakar garsiai sakiau, kad atostogų skrendam namo. Bet kur yra namai? Kiekvieną sykį nusileidus Vilniaus oro uoste ištinka lengvas šokas. Pirma, palengvėjimas, nes Lietuva kažkuria prasme vis dar yra mana. Išvaikščiotos Vilniaus gatvės, tėvų namai, sava priaugta pagalvė, pamiršti daiktai ir knygos. Norisi likti, apsigyventi tykiame Neries užutėkyje, penktadieniais pagauti paskutinį autobusą kelionei į Pasvalį. Bet... Bet yra ne vienas. Bet bus pamatytas ir šį sykį. 

Bet... * jeigu kas nors vėl priekaištaus kokie blogi, nenorintys padėti savo šaliai ir ieškantys lengvo gyvenimo yra emigrantai,  sakysiu ,,pfft'' apsisuksiu ir nueisiu. Dauguma net neįsivaizduoja, kiek širdies tenka įdėti pristatant savo šalį ir ją atstovaujant. Dirbu ambasadore. Be savaitgalių, be išeiginių, nuryju nuoskaudas, blogus žodžius apie vagis lietuvius, dykaduonius lietuvius, kekšes lietuves ir iš viso mes gyvenam Sibire ir viskas ką darom, velkamės iš paskos Vakarams; tautą, kuri egzistuoja todėl, kad ,,taip nutiko'' ir Sovietų Sąjunga nuvirto nuo kėdės. Aš kontratakuoju faktais ir suprantu, kad mes, lietuviai, iš tiesų pernelyg pataikaujam Vakarams, nuolaidžiaujam jų madoms ir slepiam savo tikruosius veidus.

Nesitikiu atpildo, nei gerų žodžių. Didžiausias atpildas yra tada, kai su tavimi lietuviškai pasisveikina ir atsisveikina žmonės prieš tai nežinoję, kur yra Lietuva. 

O dar jie, gėrybių aptekę Britanijos žmonės, labai mėgsta Trys Keturiose ir paskui žiūri dokumentinius filmus apie partizanus. Norisi ploti. Nes tai ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl manęs.

Kartais atrodo, kad viena pati per pusantrų metų iš naujo atstačiau Lietuvą. Nuo pat 14 amžiaus, ,,Gūglindam" kai kuriuos istorinius faktus ir statistikos duomenis, regis, sugebėjau geram pusei šimto skeptikų įrodyti, kad mes turime charakterį ir kultūrą. Buvom dingę iš žemėlapių, kaip sakau, kiek ,,užraminti'' ir vėliau dainuodami į tuos pačius žemėlapius sugrįžom.

Problema viena - kuriuos žemėlapius vakariečiai pamiršo perbraižyti. 










2016-04-12

Mano kaimynai balandžiai

Jei vis dar rašyčiau dramas, poemas ar kitus pseudo-gerus briedžiukus, parašyčiau, kad mano kaimynai yra žmonės-balandžiai. Sugalvočiau visą istoriją kaip jie, biurų galvos ir vyresnieji ofisieriai, pareina namo, nusimeta kaklaraiščius, išeina į balkoną ir virsta balandžiais. Magiškojo realizmo būdu. Tik tam, kad užliptų ant stogo arba purptelėtų mano balkonan ir gąsdintų gąsdintų gąsdintų...

Prisiekiu, kai stogas skardinis, garsas toks tarsi tai būtų ne balandis, o lūšis, vilkas, meška ar koks kitas padaras nekarpytais nagais. Kadangi mano sienos stiklinės, jie dar mane ir mato. O tai sukelia antro levelio pasibaisėjimą.

Kad ir šiandiena. Sėdžiu sau, dirbu iš namų, nes stadija ''gripas, nenoriu nieko matyti, noriu būt efficient ir padaryt visus darbus anskčiau nei reikia''Ir ką Jūs manot?

Krūpteliu kas minutę. Net ne kas minutę, kas pusę. Jei turėčiau katiną, jisbūtų vyresnysis balandžių vaikytojasir eitų garbingas balkono sergėtojo pareigas.

Nors Dom ir sakė, kad jis veikiausiai būtų kvailas ir iššoktų pro balkoną. Šito taip ir nesupratau.



2016-03-18

We are less than Pandas arba kažkas tokio

Gyvenasi gerai, kai:

* Londono užmiestyje pamatai vieną įspūdingiausių spektaklių gyvenime. Jis įsibruka į mintis ir į sapnus gerai savaitei. Geriausias kada nors matytas Makbetas:

http://www.vaultfestival.com/event/the-devil-speaks-true/2016-02-17/
O čia ir kūrėjų puslapis: http://www.goatandmonkey.co.uk

Apskritai, Šekspyras šiek tiek senstelėjo, šį pavasarį jam 400 metų ir aš tikiuosi, kad susitikimų dar bus. Tokių kaip Romeo ir Džiuljeta ana čia: http://backyardcinema.co.uk/

In a church, with a choir.

* Turi trumpas keturių dienų atostogas, kurių metu aplanko draugai iš Lietuvos ir darom sight seeing tour Londono autobusais. Vaikom paukščius prie Tower Bridge, pašalam prie St. Pauls, o galiausiai nusibaigiam didžiausiam Europoje 6 aukštų knygyne, kur vyrai prisiperka SciFi, Dom dar prigriebia Orvelo 1984, nes puikus leidimas, o prieš išeinant ir šitą gėrį (kurio taisykles turėčiau dabar skaityti, nes atrodo kiek suktas reikalas): https://boardgamegeek.com/boardgame/181/risk

Puikus žaidimas kiek pabodusiam Ticket to ride pakeisti.

* kai darbe gana ramu, lauki paaukštinimo bei darbuojies mentore. Kai kartą per savaitę einam pietauti į vietas, kurios stebėtinai nebrangios, bet nuoširdžiai neįtikėtinos kaip neseniai rasti afganų ir turkų restoraniukai. Kitą savaitę laukia venesueliečių užeiga, kurios šefas kažkodėl yra ir lietuviškų produktų dealeris? Hmm?

* kai kolega sako ''what? 3 mln. in Lithuania? You are less than pandas''... Pandas???? Bet smagu suprasti, kad tokie dalykai tavęs seniai seniai nebejaudina. Kaip ir Lietuvos sostinė Ryga bei neperbraižyti žemėlapiai, kur vis dar egzistuoja SSRS. Gerai, pripažinsiu, šitie vis dar siaubingai nervina.

* kai niekada negalvojai, kad dirbsi su rašytoja, kuri padės suvokti kas per žmogus yra rašytojas Europoje,  Amerikoje, kuo tai skiriasi ir kodėl. Ar gardi šio profesionalo duona Londone ir ką iš tiesų reiškia rašymas kaip darbas ir rašymas kaip malonumas. Aš Jums sakau, niekada nežinai, kur būsi po metų. Meti universitetą ir surandi Universitetą. Unikalūs interviu kiekvieną dieną pietaujant su puse Europos. Juokai juokais, bet prie mūsų biuro pietų stalo sudaromi aljansai, aptariami buvę ir esami karai, valgymo ir devėjimo tradicijos, svaro kursas, lingvistiniai kalbų skirtumai, naktiniai klubai, svetimi gyvenimai ir dar balažin kas.

Dienos meniu:

11:30 prancūzai pradeda šildytis pietus, jei nueisi pasilabinti apie 12:30 jie jau bus beveik pradėję valgyti. Jie kalba daugiau nei valgo, todėl geriausia ilgai neužsibūti, nes kitu atveju klausysiesi dejavimų stiliumi Tube in Paris is so bad compared to the one in London. Taip, pasaulių karas tęsiasi.

13:00 pietausi su Italais. Patartina nevalgyti makaronų su vištiena, jei nenori maištauti. Jei nori, patariama valgyti, tada tiesiog klausysies ir suprasi, kad italams viskas, kas daroma ne pagal juos yra just not the right way. Punto! Ottimo bene, amici! :)

14:00 pietausi su Ispanais. Aštrių prieskonių kvapas ir nuolatiniai dejavimai dėl saulės šviesos stygiaus. Just because!

15:00 darbščiausi neturi laiko pietauti laiku, todėl laikas vokiškam ''Hallo!'', rusiškiem, lenkiškiems ar rumuniškiem tauškalams. Kadangi šių kolegų po vieną ar du, pagaliau visi kalba angliškai ir be keistų intarpų! Mano žmonės!

Smagu būtų pietauti ir su skandinavais, bet mūsiškiai valgo tik prie savo kompiuterių, o arbatą atsineša termose.... OK... I'll skype you.

* kai kiekvieną rytą traukiny 20 min skaitai rimtelesnius dalykus kaip ''In the Light of What we Know'' : http://www.theguardian.com/books/2014/jun/01/in-light-what-we-know-review-zia-haider-rahman-epic-intensely-moving-debut

...  o vakarais suryji Tudorų TV serijas ir paskui ieškai knygos, nes baisiai užkabino. Nors ir suvoki, kad ištiks popsas, bet juk taip smagu pirkt knygas ir jas ryti.

* kai grįžti iš Londono, eini namo ir pamatai atidarytas bažnyčios, kurios dar nematei veikiant, duris. Taip visai netikėtai vakaras prasideda bažnyčioj. Katalikų, nykstančios rūšies mūsų protestantiškam miestelyje. Kažkas special, tik niekaip nepagaunu kas.

Labanakt!






2016-01-07

Septintą dieną Naujų

Septintą šių metų dieną besisukiojant virtuvėje į galvą toptelėjo mintis, kad juk neišsikėliau jokių  tikslų Naujiesiems metams. Ir nors jau nuo pusės gruodžio jautėsi - štai dar vieni meteliai ritasi į vakarą - mintys daugiau sukosi apie tai kiek daug nutiko 2015-ais, o ne ką norėčiau nuveikti netolimoje ateityje. Iš pradžių labai nuoširdžiai norėjosi, kad tie pasitiktieji būtų ramesni nei praėję, tokie subtilūs, be jokių iš koto verčiančių pokyčių. Kaip ten bebūtų, nuomonė pasikeitė labai greitai, nes prisiramybinti dar tikiuosi suspėti, o kol kas jaučiuosi nusiteikusi naujiems iššūkiams ir kažkur visai šalia slypinčioms galimybėms. Kadaise pakeisti nuomonę buvo gana retas reiškinys mano nūdienoje, tačiau praėjusiais metais lyg kas būtų prisukęs keletą varžtelių - nustojau vaikytis senų idealų, perkračiau užsisenėjusių svajonių patalus ir supratau, kad gal tai ir visai nebe mano svajonės, atsikračiau nuolatinio noro iš kažkur pabėgti ir susigrąžinau anksčiau turėtą toleranciją bei kantrybę, kuri buvo susimetusi su mano nervais ir nuėjusi klystkeliais. Trumpai tariant, vieną dieną besileidžiant eskalatoriumi (matyt tas judėjimas išsuka ir smegenų pusrutulius) supratau, kad dabartinė aš labai jau skeptiškai žiūri į senąją aš versiją. Matyt 2015-tais kažkas praplovė mano smegenis. Veikiausiai tai nauji žmonės, keistos patirtys ir kas be ko savanoriška egzilė dar piktai vadinama emigracija. Iki šiolei nesuprantu kodėl tie 2015-tieji buvo kardinalių pokyčių metai, bet visai patinka mano padidėjęs racionalumo kiekis ir užkilęs noro mokytis ir tobulėti spaudimas. 

Tačiau grįžkime prie planų 2016-iems arba kitaip tariant leiskime pasijuokti ir Dievui:

  1. Pats svarbiausias. Pradėti reguliariai sportuoti ir susitvarkyti šlubuojančią sveikatą, nes kol šis pirmas planas nebus įvykdytas apie kitus galiu tik pasvajoti. Jeigu taip pasismulkinant - grįžti į fizioterapiją, galbūt vėlei akupunktūrą ir pamažu pereiti prie normalaus sporto nesiteisinant, kad iš darbo kartais grįžtu 9 valandą. Juk dažniausiai grįžtu 7! O sportuojant bent kelis kartus per savaitę savijauta, nuotaika, išvaizda ir net energija pakyla visai į kitą lygį. Kaip britai čia sako: I know. I've been there.
  2. Būti paaukštintai arba pakeisti darbą. Šviesiai ir tiesiai. Ši šalis yra brangi, o pinigai kuriantis gyvenimą nepamaišė nei vienam. Galbūt netyčia pakeisti ir sritį, nors neseniai įvykęs profesinis šuoliukas nuo vertimo projektų valdymo iki video projektų ir lokalizacijos proceso valdymo man labai patinka ir galiu nemeluodama rėžtelti, kad tai, ką dabar darau, man yra labai įdomu ir  pagaliau (po dviejų metų vertimo srityje) atsirado daugiau karjeros perspektyvų. Tik pats žodis karjera kažkaip ne mano, nes dažniausiai mai tai rūpi tiek kiek kurmiui debesys. Kaip bebūtų, kapitalistiniame Londone teks tą žodį išmokti. Kaip keletą kartų jau teko prasitarti grįžus į Lietuvą: ten taip gyvenama
  3. Pradėti rašyti tinklaraštį anglų kalba. Nors iš galvos sparčiai garuoja lietuviškos skyrybos taisyklės (kartojimas mokslų motina), tuo pačiu metu turiu tobulinti šnekamąją ir rašomąją anglų kalbą. Ir ne tik dėl tų pačių karjerizmo užmačių. Daugiausia dėl to, kad tuomet gyvenimas bus šiek tiek paprastesnis. Apie ką rašysiu nežinau, šiuo atveju tai bus kažkas tokiu bele tik rašyti stiliumi. 
  4. Aplankyti bent vieną Europos šalį. Gimtinė nesiskaito. Ji jau planuose, nes taikysiu grįžti per sodų žydėjimą arba patį vasaros įkarštį. Taip, šįmet žadu paskraidyti vasarą. Pau, Agniu - i'm coming hoome! Just for a while... 
  5. Išsiųsti žmonėms atvirukų. Aš esu baisi neprisiruošėlė, nes seniai noriu priminti apie save keletui žmogelių, likusių Lietuvoje, bet nesugebu to padaryti. Nesugebėjelė.
  6. Galbūt atsisiųsdinti šeimos narių arba draugų. Šiaip. Kad galėčiau parodyti St. Albans, Londoną ir būtų be proto ramu, nes tose seno betono džiunglėse labai gera eiti ir kalbėti lietuviškai. Tame vienišų žvilgsnių mieste.

Kol kas tiek. 

Labanakt.