Mano kaimynai balandžiai

Jei vis dar rašyčiau dramas, poemas ar kitus pseudo-gerus briedžiukus, parašyčiau, kad mano kaimynai yra žmonės-balandžiai. Sugalvočiau visą istoriją kaip jie, biurų galvos ir vyresnieji ofisieriai, pareina namo, nusimeta kaklaraiščius, išeina į balkoną ir virsta balandžiais. Magiškojo realizmo būdu. Tik tam, kad užliptų ant stogo arba purptelėtų mano balkonan ir gąsdintų gąsdintų gąsdintų...

Prisiekiu, kai stogas skardinis, garsas toks tarsi tai būtų ne balandis, o lūšis, vilkas, meška ar koks kitas padaras nekarpytais nagais. Kadangi mano sienos stiklinės, jie dar mane ir mato. O tai sukelia antro levelio pasibaisėjimą.

Kad ir šiandiena. Sėdžiu sau, dirbu iš namų, nes stadija ''gripas, nenoriu nieko matyti, noriu būt efficient ir padaryt visus darbus anskčiau nei reikia''Ir ką Jūs manot?

Krūpteliu kas minutę. Net ne kas minutę, kas pusę. Jei turėčiau katiną, jisbūtų vyresnysis balandžių vaikytojasir eitų garbingas balkono sergėtojo pareigas.

Nors Dom ir sakė, kad jis veikiausiai būtų kvailas ir iššoktų pro balkoną. Šito taip ir nesupratau.



Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip