Justės blogas

2012-10-24

Susirūpinusiai laimingas įrašas

  Gražus ruduo ir gražūs rūpesčiai. Nauji ir seni, laukti ir netikėti mano rūpesčiai, iš tiesų, yra labai malonūs. Rašau, kad pasidalinčiau. Ne pasigirčiau. Šiuo metu veikiu tik tai, kas man tikrai teikia malonumą. Studijuoju, skaitau, bendrauju, mokau, kuriu, mankštinuosi ir laistau orchidėjas. 
  Todėl taip retai ir rašau (Ne)reikalingan - kad per dažnai nesigirčiau. 

 Kartais pagalvoju, kad po keturių filologiškai praleistų metų gal reiktų pasukti į socialinius mokslus.  Erzina tie asmenybių kultai: ,,o Dieve, Maironis", ,,Dievai, čia juk dėstytoja M...", ,,Greimas pasakė...". Kartais atrodo, kad visi mūsų darbai tik ir sukasi apie tas mirusias asmenybes ar gyvųjų kultus. O ką mes galime suteikti ne kolegai filologui? 
  Vienuoliktokai nežino, kad šie metai - Maironio, o juk visos pakampės ūžė! Renginiai, skaitymai, Maironis stotelėse, Maironis stenduose, Maironis spaudoje, Maironis radijuje ir televizijoje. Bet Maironio nėra ,,Discovery", Maironio nėra ,,M-1", Maironio nėra net kai kurių gimnazijų lietuvių kalbos kabinetuose. Pasirodo, apie Maironį neužsimins ir mokytoja, jei pagal planelį mokiniai turi skaityti Donelaitį. Rodos, su mokiniais ne bendraujama, o apsimėtoma informacijos luitais. Ir šie nebegali suvokti, kad renesansas muzikoje, dailėje, literatūroje, moksle, filosofijoje yra tas pats istorijos pamokose apkalbėtas 14-16 amžius. 
  Dažnai atrodo, kad už kai kuriuos svarstymus auditorijoje daug prasmingesni būtų mėginimai įsikišti į visuomenės gyvenimą. Kartais išlįsti iš universiteto rūmų ir pamatyti kaip su kultūra (ne)sugyvena būsimieji ir esamieji inžinieriai, matematikai, chemikai. Ir kalbėti galėtume ne apie tai, koks novatoriškas yra Ostrauskas, o regzti planus kaip sudominti mokinius skaitymu, kaip peržengti tą dažnai pastatomą sieną ,,literatūra - neįdomu", ieškoti atsakymų į klausimus ,,kodėl neįdomu?", ,,kodėl atrodo neaktualu?" Ar todėl, kad šiandien nėra didžiųjų autoritetų-kūrėjų, kurie į Seimą eitų?
  Vėlgi - gal ne į tą aukštojo mokslo įstaigą pataikiau. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausi yra tikslai, kuriuos sau išsikeli ir begalinis noras ieškoti. Visų pirma savęs. Nes kas neieško savęs, tas ir kito neranda. 

  Štai tokios mano dienos. Kupinos rūpesčio, bet laimingos. O norai eiti ir auklėti visą pasaulį ir abejonės dėl studijų prasmės (nors pačios studijos labai įdomios) nuo asmeninės laimės sėkmingai atsieti. Ramybės labui. 

p.s. G. teatre sakė, kad mums ketvirto kurso krizė. Įdomus, sakyčiau, spėjimas. :)


Labanakt!

2012-10-17

Ruduo skuodžia neatsigręždamas

   Rudens distancija ilga, bet jis bėga labai greitai. Regis, daug greičiau už Usainą Boltą. Skuodžiantis spalis sukelia smarkų skubos vėją, kuriame ir sukuosi. Stabteliu tik troleibusų stotelėse laukdama persėdimo ir stebiu lėtai krentančius lapus. Bespoksodama praleidžiu troleibusą ir tenka atsiprašinėti už vėlavimą.
   Vilnių imu pažinti kaip niekada gerai (butų apžiūros sumetimais), bet naujų namų dar nė kvapo. O senieji kvepia obuoliais.
  Savaitgalį aplankiau rudens gėrybių nestokojančią Šiaurę. Rytais valgiau blynus su cukinijom, o
vakarais grėbdavau lapus kol sutemdavo. Patyriau keturias sulėtėjusio ritmo dienas, skaičiau daug Martinaičio ir mąsčiau, kokia gražiai liūdna gali būti senatvė. Miestą pasiekiau pirmadienį, todėl dabar taip sunku suvokti, kodėl ši savaitė tokia trumpa. O joje turi tilpti ne tik gausybė darbų, bet ir keli spektakliai ir papildoma raštliava ir (būtinai) pasivaikščiojimas Vingio parke, kol ruduo dar nepapustė padų.
   Atsiprašau tų, su kuriais vis žadu susitikti ir nerandu laiko. Pažadu suspėti ir pasitaisyti.




Kvapnios arbatos!