Justės blogas

2015-04-16

Back to the office arba dėkoti Paracetamoliui

Šalyje, kur per metus esti tik du sezonai, rūbų rūšiuoti į vasarinius ir žieminius net nereikia. Jei tai darote, vadinas, nesilaikote auksinio britų aprangos kodekso: šortai ir striukė. Gruodžio mėnesį. Ir dar Kalėdų senio kepurėlę būtinai užsidėkite arba raudoną nosį. Kovo pabaigoje parke prasilenkiau su penkiamečiu - striukė ir šortai. Šitoje šalyje žmonės serga labai arba visiškai neserga. Greičiau antras variantas. Juk GP Jums pasiūlys paracetamolio. Ar gimdote? Ar migrena? Paracetamolio čia galima gauti visur. 

Pirmadienį jaučiau, kad turiu temperatūros, bet gaila svarų termometrui, kol baisiai nereikia, todėl tik jaučiau, bet nežinojau kiek. Juk pirmas vaistas yra pozityvus nusiteikimas. Ir taip energingai paracetamolio palaikoma važiavau traukiniu, paskui metro. Važiavau pas Angelus. Taip vadinasi metro stotelė prie tos vietos, kur įsikūręs vienas geriausių Londone vertimo biurų. Ėjau ten pasišniukštinėti ir įrodinėti, kad vis dėlto kažką gyvenime juk dirbau ir kažkokius "skills" turiu. Ir galbūt jie mane pasamdys. Gavau ne patį lengviausią IT testą ir vertimą "danish-english", o paskui sekė 1,5 val. linksmo pokalbio apie šiuolaikines vertimo technologijas ir kitus niuansus. Tai pirmas interviu per pusę metų, kuris buvo iš "mano srities" visomis prasmėmis. Pirmas vertimų biure. Pirmas, kur nereikėjo avėti aukštakulnių ir krautis krūvos špakliaus, kur nereikėjo atsakinėti į vis tuos pačius klausimus apie "crazy customer service" ir "hunger for sales". Kur buvo pastebėta, kad rankose laikau knygą ir tai yra pirmas požymis, jog tinku. 

Pati dar sunkiai tikiu, bet netrukus eisiu į miestą atsispausdinti 17 psl. kontrakto, kuris sugrąžins mane į "Project manager" pareigas. Būsiu vienintelė lietuvaitė kompanijoje, kurioje daugiau nei 100 darbuotojų ir dar nežinau, kuriai komandai priklausysiu. Su baime laukiu kito ketvirtadienio, nes būtent tada bus pirmoji mano darbo diena baltame biure, kur ant sienų kabo laikrodžiai, rodantys visų pasaulio kampelių laiką. Ir tada mokysiuos iki pasiutimo, nes viskas nauja ir viskas įdomu. Nors dar nežinau kiek labai, bet džiūgauju už save, kad pagaliau pasibaigė nesibaigiantis CV-įdarbinimo agentūrų-darbo pokalbių etapas ir pagaliau gausiu suleisti akis į tikrą darbą. O svarbiausia - bus krūva naujų vertimo programų, kurios yra įdomesnės viena už kitą.

Tuo tarpu R. jau traukia per dantį, kad aš pagaliau nušvitau. Matyt, už viską reikia dėkoti paracetamoliui, Dievui ir vėl Paracetamoliui.

p.s. čia ne į temą, bet vaikystėje mama turėjo ryžą katiną, kurio pravardė buvo Paracetamolis. Ne be reikalo, nes tas katuinis buvo paracetamolio maniakas. Vogdavo nuo stalo šio vaisto pakuotes, todėl, kad jos gerai čeža ir, matyt, smagu pagraužti. Vėliau tas katinas prapliko ties smilkiniais ir gavo Profesoriaus titulą. Taip pat vakar sudegė mano kepti keksiukai, nes sinusitinė moteris nieko neužuodžia, bet ir tai negalėjo pakenkti pakiliai šampaninei nuotaikai. The end.

2015-04-15

Ataskaita pavasariui

Karalienės saloje jau visiškas pavasaris, narcizai žydi ir tulpės ir dar visokios magnolijos ar kokios ten -olijos-, kurių aš neatpažįstu. Labai daug paukščių (su ornitologija man irgi nekažką) ir jų balsų nuo ankstaus ankstaus ryto. Net traukiniai, atrodo, linksmiau važiuoja. Linksmai kaupiasi servetėlių krūva prie lovos, nes antai sinusitas pasirodė. 

Viskas prasidėjo nuo Velyknakčio mišių gimtojoje šiaurėje. Nuo laužo ir klebono pasakymo, kad neprilaistykit bažnyčioje vaško, nes patys ir valysit. Aš, aišku, prilaisčiau ir paskui panagės buvo pilnos vaško, nes bandžiau paslėpti įkalčius... Mama išsitraukė dvi krikšto žvakes ir linksmai tarė, kad mano ir sesers buvo nepažymėtos vardu, todėl ji nežino, kieno dabar čia ta žvakė. Pripažinau, kad mano, nes per pirmą komuniją sugebėjau ją gerokai nulenkti, tai iki šiolei ir likusi tokia kreiva.  Bet negarantuoju, kad sesuo nepadarė to paties. Žodžiu, mes tas žvakes deginom, atnaujinom krikšto įžadus ir tris valandas sedėjom bažnyčioj atklausydamos visų įmanomų testamentų, tėvas maklinėjo kažkur aplinkui ir diskutavo apie garso aparatūrą, namuose vaikas laukė Velykio. Ir ginčyjosi su dėde, ar Velykis turi internetą... O tada paaiškėjo, kad Kalėdų senelis "Ms Excel" jau pasižymėjo pirmuosius negerus mažės darbus. Galiausiai, nurautos tos Velykos. Su pakilusia temperatūra ir trumpos, nes Lietuvoje spėjau pamatyti tik I. ir L. ir tai baisiai vėlai vakare. Grįžę nakvot, kambary prie Aušros vartų, smigom kaip lapai ir visas pasisvečiavimas buvo kaip viena nerami naktis, sprindžio ilgio. Geriausiai iš viso to atsimenu po valandą vėlavusius skydžius pirmyn ir atgal. Vienas vėlavo dėl to, kad mažas rožinis lėktuviukas Karalienės šalyje įvažiavo į didelius baltus laiptus ir susigadino špaklį. O špaklis svarbus, kaip be jo oro erdvėje pamirksėsi kokiam rimtam baltam orlaiviui ir kaip atrodysi ant oro uosto podiumo? Todėl vaikai klykė ir žmonės sedėjo ant purvinų laiptų, laukdami, kol rožiniai šonai atgaus išvaizdą ir viskas bus patikrinta. Saugumas visada neprošal, kai skrendi per pusę Europos. Ir kapitonai dabar sveikinas, sako "mes pas vokiečius, bet po 40 min būsim Vilniuje", o tai yra gražu. Gražu, kai Lutone nėra kur pasiklysti ir gerai suprasti, kad grįžti namo. Ir grįžus paieškot kampuose naujų pelėsių ir grybų bei nusiramint, kad džiūvam po drėgnos žiemos. Atleiskite, rudens, nes sakyti žiema Karalienės saloje yra pasityčiojimas iš paties žodžio.

Žmonės veidaknygėje diskutuoja apie naujus raštliavos fenomenus, o aš nustėrstu, nes lietuviškos knygos į rankas pusę metų nebuvau paėmus. Kai kurie literatai-radikalai, kaip aš juos vadinu, kreivai į mane pažiūrėtų ir mąstytų "burn, baby, burn" - kažką tokio. O man kas, lietuviškų knygų aš niekada neatsižadėsiu, bet kol kas vakarus suryja "Game of Thrones" (Velykų zuikio dovana) arba svetelė Z. ir "Ticket to Ride". Lietuvišką literatūros pasaulį stebiu iš šono ir man atrodo, kad dabar jame labai mažai naujų dalykų... Nepaisant tos įvairiais šriftais parašytos poezijos ant nuotraukų, po nuotraukomis ant įvairių lapelių ir t.t. Man ji gyventi netrukdo, tik erzina, kai prenumeruoji puslapį, o paskui jis pakeičia pavadinimą ir ima gaminti š ant pagaliukų.

Dienos yra intensyvios. Šalia ligų atsirado darbo pokalbiai visur, nes dabar visiems visų reikia ir aš galiu kažką pasirinkti. Galiu net vadovauti savo darbo pokalbiui, kai žmogus mąsto, ko man čia geriau paklausus... Galim darbo pokalbio metu padiskutuoti, kaip čia teisingai ištarus tai, kad parašyta. Smagiai pasišneku su smagiais žmonėmis, prisiklausau įvairiausių akcentų, bandau prisišaukti svetimą katiną iš svetimo kiemo, voverėm palieku maistelio ir netrukus tapsiu nebloga cepelinų virėja. Įsivaizduojat, cepelinų! Gal kada jau ir duoną išsikepsiu, prisiminus savo paauglystei praeitus duonos kepimo "trainingus".


Pavasario Jums Lietuvoje!