Back to the office arba dėkoti Paracetamoliui
Šalyje, kur per metus esti tik du sezonai, rūbų rūšiuoti į vasarinius ir žieminius net nereikia. Jei tai darote, vadinas, nesilaikote auksinio britų aprangos kodekso: šortai ir striukė. Gruodžio mėnesį. Ir dar Kalėdų senio kepurėlę būtinai užsidėkite arba raudoną nosį. Kovo pabaigoje parke prasilenkiau su penkiamečiu - striukė ir šortai. Šitoje šalyje žmonės serga labai arba visiškai neserga. Greičiau antras variantas. Juk GP Jums pasiūlys paracetamolio. Ar gimdote? Ar migrena? Paracetamolio čia galima gauti visur.
Pirmadienį jaučiau, kad turiu temperatūros, bet gaila svarų termometrui, kol baisiai nereikia, todėl tik jaučiau, bet nežinojau kiek. Juk pirmas vaistas yra pozityvus nusiteikimas. Ir taip energingai paracetamolio palaikoma važiavau traukiniu, paskui metro. Važiavau pas Angelus. Taip vadinasi metro stotelė prie tos vietos, kur įsikūręs vienas geriausių Londone vertimo biurų. Ėjau ten pasišniukštinėti ir įrodinėti, kad vis dėlto kažką gyvenime juk dirbau ir kažkokius "skills" turiu. Ir galbūt jie mane pasamdys. Gavau ne patį lengviausią IT testą ir vertimą "danish-english", o paskui sekė 1,5 val. linksmo pokalbio apie šiuolaikines vertimo technologijas ir kitus niuansus. Tai pirmas interviu per pusę metų, kuris buvo iš "mano srities" visomis prasmėmis. Pirmas vertimų biure. Pirmas, kur nereikėjo avėti aukštakulnių ir krautis krūvos špakliaus, kur nereikėjo atsakinėti į vis tuos pačius klausimus apie "crazy customer service" ir "hunger for sales". Kur buvo pastebėta, kad rankose laikau knygą ir tai yra pirmas požymis, jog tinku.
Pati dar sunkiai tikiu, bet netrukus eisiu į miestą atsispausdinti 17 psl. kontrakto, kuris sugrąžins mane į "Project manager" pareigas. Būsiu vienintelė lietuvaitė kompanijoje, kurioje daugiau nei 100 darbuotojų ir dar nežinau, kuriai komandai priklausysiu. Su baime laukiu kito ketvirtadienio, nes būtent tada bus pirmoji mano darbo diena baltame biure, kur ant sienų kabo laikrodžiai, rodantys visų pasaulio kampelių laiką. Ir tada mokysiuos iki pasiutimo, nes viskas nauja ir viskas įdomu. Nors dar nežinau kiek labai, bet džiūgauju už save, kad pagaliau pasibaigė nesibaigiantis CV-įdarbinimo agentūrų-darbo pokalbių etapas ir pagaliau gausiu suleisti akis į tikrą darbą. O svarbiausia - bus krūva naujų vertimo programų, kurios yra įdomesnės viena už kitą.
Tuo tarpu R. jau traukia per dantį, kad aš pagaliau nušvitau. Matyt, už viską reikia dėkoti paracetamoliui, Dievui ir vėl Paracetamoliui.
p.s. čia ne į temą, bet vaikystėje mama turėjo ryžą katiną, kurio pravardė buvo Paracetamolis. Ne be reikalo, nes tas katuinis buvo paracetamolio maniakas. Vogdavo nuo stalo šio vaisto pakuotes, todėl, kad jos gerai čeža ir, matyt, smagu pagraužti. Vėliau tas katinas prapliko ties smilkiniais ir gavo Profesoriaus titulą. Taip pat vakar sudegė mano kepti keksiukai, nes sinusitinė moteris nieko neužuodžia, bet ir tai negalėjo pakenkti pakiliai šampaninei nuotaikai. The end.
