Justės blogas

2014-05-05

fyling bed arba somnanbulai toliau atakuoja žmones

Viskas. Sirgti tokiu metu yra negražu, tiesiog nepagarbu. Einu iš proto, protas eina iš paskos. Norėjau iš dramblio padaryti musę, pavyko komplikuotas banginis. Teko dvi savaites nusiblokšti ant sofos. Žmonės toliau bando neužvirti savo sultyse, o aš taip abejingai žiūriu. Nes saviškėse jau išviriau ir nematau problemų ten, kur jų nėra. Ir jų negaminu kaip kažkas. Pikta, labai pikta kartais būna dėl somnanbulų. Ne vieną blogą žodį norėčiau pasakyti.
Buvau labai pasiilgus Ag. ir nė už ką Ag. nepalikčiau, jei ne tas banginis ir mano karkluose paskendę broncheliai. Jos negalima skriausti. Ir apskritai, negalima žmonių skriausti. O somnanbulai argi žmonės?

O gal aš tiesiog nebemyliu savo darbo. Nutilau kaip niekad, nurimau kaip niekad, nes kai kuriose vietose tiesiog neturi būti. Nes negali BŪTI. :)

Tai tiek. Iš tiesų, atsibodo somnanbulai, nebenoriu gyvenime sutikti nei vieno.

2014-05-04

Laiškai genijui arba kažkas ne taip


Pažiūrėjau "Laiškus Sofijai". Tobula muzika, geresnio fono negaliu įsivaizduoti. Puikūs gamtos vaizdai, puikūs paveikslai. Viskas gražu. Čiurlionis atrodo kiek vyresnis nei 35-erių. Čiurlionienė graži, tik labai jau "iš teatro". Nepakartojamai daug arbatos gėrimo ceremonijų, bent penki gražūs stalo servizai, dideli langai, daug šviesos, gražūs apdarai. Viskas tinkama romantiniam-biografiniam filmui. Tik...
Norėčiau būti negirdėjusi kokių dešimties-dvidešimties frazių, kurios: a) yra labai banalios b) pasakytos labai ne ta intonacija.
Ne veltui manęs paklausė, ar žiūriu moterišką serialą. Kas leido Sofijai sakyti "juk jau 1908-ieji", kas sugalvojo priartinti jauną Čiurlionį ir leisti jam neintonuojant pasakyti trumpą sakinį apie laimę. Juk toks trumpas sakinys. Akys tiki, kuo sako, intonacija visiškai dirbtina. Su tuo netikrumu sunku susidoroti ir Sofijos vaidmenį atliekančiai aktorei. Verdiktas būtų - per daug teatro, ryškiai per daug. Teatro maniera, teatro žvilgsniai, teatro laikysena. Filme yra pora scenų, kur jaunas ir jau suaugęs Čiurlionis stebi spektaklį. Tai štai, ta moteris galėtų vaidinti ir Sofiją. Nes Čiurlionienė-moteris nelabai skiriasi nuo scenoje matytos. Jau po filmo peržiūros, kai tik pagalvoju apie Sofiją, prisimenu jos juodas akis. Tiesiog akis. Šimtus kartų tą patį žvilgsnį. Įsimylėjusi Sofija man patiko, įsimylėjusios Sofijos akyse buvo daugiau švelnumo, jaudulio. Vėliau Sofija tapo pernelyg vienoda. Kuo gedulingų pietų kalba skyrėsi nuo kalbos miniai? Atsistota ir išdrožta. Nežinau, man trūksta moteriško subtilumo. Norėta pavaizduoti stiprią moterį, kokia Kymantaitė ir buvo, bet visiškai nepavyko sukurti Čiurlionio mūzos (ar ją vertino tik dėl grožio?) nei namų židinio kūrėjos nei mylinčios motinos nei užsispyrusios, valiūkiškos dukters. Įsiminė keli, mano manymu, tikrai puikūs epizodai - kai Zosė leidžiasi paskui traukinį, kai verkia po karininko išpuolio, kai sužino apie savo vyro mirtį gydytojo kabinete (prie jo kūno - vėl gi teatrinės intonacijos). O štai Čiurlionio vaidmens kūrėjas, nors ir be patirties, susidorojo gal tūkstantį kartų geriau.

Pirmą valandą filmą žiūrėti buvo malonu dėl vaizdų, bet erzino kalbėsena. Antrą valandą pasidaviau pasakojimo įtaigai, tragikai, muzikai ir buvo labai gerai. Tinka ne tik edukaciniais tikslais ir ne tik sekmadienį. :)

O dabar einu žiūrėti "Laiškai Džiuljetai". Taip, filmo pavadinimas man irgi toks kažkoks netikęs atrodo.

Reklamėlė: https://www.youtube.com/watch?v=f_ke3GQqdHs


2014-05-01

Ilgas tekstas apie kažką

Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą. Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia  niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia  labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam  TO THE MOON.  Mokslinė, psichodelinė fantastika, tragikomedija su romantikos priemaišomis. Trukmė apie 4.5 valandos, tačiau aš užtrukau 5. Kaip ne itin vykusiai žaidėjai visai gerai, sakyčiau. Ką čia daugiau ir bepasakosi  viskas apie žaidimą čia. Muzika čia. Aš  čia

Juokai juokais, bet tai, kaip nusakiau žaidimą, visai tinka ir poetės, dabar jau prozininkės, Agnės Žagrakalytės knygai Eigulio duktė: byla F117 apibūdinti. Kažkada galvojau apie tai publikaciją rengti, dabar džiaugiuosi, kad to daryti nereikėjo. Jokio akademiškumo, jokio profesionalumo, tik intuicija ir minčių kūliai – štai ką galima krauti į blogą. Taigi tokia kažkiek sentimentali, šiek tiek nuspėjama, į pabaigą ištempta, bet visai prasminga knyga. Net labai prasminga, jei pagalvosi, kiek daug bylų, kiek daug gyvenimų, neišpasakotų pasakojimų dar glūdi archyvuose. Kai kurie gal tuziną kartų įdomesni už Eigulio dukterį, bet niekas to nesužinos. Autorei jaučiuosi dėkinga už ryžtą ir kintančią, gyvą, spragsinčią ir plaukiančią kalbą ir ... už tas valandas, kurias palaimingai pramiegojau ilgų aprašymų ir veiksmo nebuvimo užliūliuota. Poilsis juk niekam nepakenkė. Dar už tai, kad savo knygoje mini Skrebotiškį. Tetirvinai man – tokia išilgai pravažiuojama gyvenvietė, jokių artimesnių ryšių su ja kaip ir su Biržais, be to nuolatinio pravažiavimo ir kelių senų pažįstamų. Tiesa, ten dabar veikia kažkokia bendrovė, taip ir liko ūkininkų kraštu. O Skrebotiškis kuo? Artinantis nuo Šiaurės, kur, alytnamių gyvenvietėj, teko (ne)laimė augti, neprivažiavus Tetirvinų, yra žvyruotas keliukas į Skrebotiškį. Taip greičiau pasieki Vaškus. Bet Skrebotiškis ne tik Žagrakalytės giminaičio, bet ir mano senelio  (irgi Juozo, tiksliau Prano Juozapo) pasakojimuose. Ten jis baigė pradinę mokyklą. Buvo vienas iš tų, kurių toliau neleido į mokslus. Liko prie žemės, vėliau prie geležinkelio, galiausiai  kolūky. Visai ne su gailesčiu tai miniu. Geras žmogus man seniau pasakojo gražias istorijas apie Skrebotiškio klestėjimą (ten dabar likusios kelios sodybos) apie Vaškų miestelio žydus, apie tai, kaip keliu, kurio dabar nebelikę, važiavo pirštis mano močiutei. Insultai, trintukai, ištrynė viską... Net veidų, net veidų nepaliko. Užtad aš jam dabar ir motina ir sesuo ir žydė ir gydytoja ir dukra, bet kas, tik ne anūkė. Taip viskas ir nutrūksta.
Sunku turėjo būti Žagrakalytei savo giminės medžio šaknų ieškoti. Daug sūnų, daug giminų, daug vietų, daug išgyvenimų. Nutrūko. Jaučiuos net laimingesnė, kad ne tokia turtinga.  Ir kaip knygos autorė sakė viename interviu "pas mus apie tai kalbėti nelabai priimtina". Gerai, pasidžiaugiau, kad ir aš iš to krašto, kad senų žmonių auginta, o dabar prie knygos. 
 Senų žmonių auginta. Nei linarūtės nei mėšlavežiai, rugiapjūtės ar kiti pavasario, vasaros, rudens, žiemos darbai man didelių nuostabų nekelia, nors nei vienoje nedalyvavau. Nei maistas nei papročiai net obuolių rūšys. Tas dalis skaičiau linksėdama arba tiesiog užmiginėdama. Bet pripažįstu, kad miesto vaikams paskaityti bus visai įdomu, nes gyva. Receptai, liaudies patarimai, papročiai, gyvensena viskas vienoje vietoje.  O aš ieškojau žmonių, intrigos, poetinės prozos intarpių  jie man tiko labiau pačios Žagrakalytės pasakojimo, nes Juozo tonas nuobodokas. Pažįstu tokią rašyseną kaip būdingą seniems atvirukams, Tarybinei moteriai, kurios numerius pelės turbūt jau sugraužė, Mūsų sodams (jei gerai pamenu pavadinimą. Popierius geltonas, višelyje  raudoni obuoliai ant obels, buvo vienas toks viršelis, dar buvo kažkoks su jurginais). Juozo laiškus knygos pabaigoje pagarbiai praleidau. Man atrodo, kad autorė, siekdama išsižadėti autorystės, labai jau save supaprastino, sutrumpino, kad daugiau liktų Juozo, Antaninos, čigonėlės, brolių, sodų, dobilų. Be reikalo, žvilgsnis iš dabar  – labai įdomus ir autentiškas, norėtųsi daugiau tokių komentarų, įkvepiančių gyvybės. Matosi, kad šališkai reaguoti į giminaičių istoriją nebuvo įmanoma, kad emociją valdyt reikėjo oi kaip, bet pasisekė. Lengvutę Juozo jaunystės meilės istoriją ryte prarijau ir taip dar kelis šimtus puslapių, neįskaitant tų, kur skaičiau neatidžiai ar galva linksėdama. 
Knygos struktūra  –  atrodo, tarsi pasakojimas būtų nesuvaldytas, bet baisu kaltint  pagalvoji  taip ir turi būti. Juk archyvai, tėvai, seneliai  – nei vienas jų nepasakoja ištisai, viskas fragmentai, nuotrupos, skeveldros. Tad ir pati knygos struktūra man primena nervingą, trūkčiojantį senyvo žmogaus pasakojimą su retais, gyvais intarpais. Knygoje vienas nelaimingai vedęs vyras paleidžia žirgus šuoliais ir atsitrenkęs į tilto stulpą apsiverčia, žūva. Kodėl tai prisimenu  pasakojimas toks. Iš esmės apie mirusį žmogų, buvusį gyvenimą  todėl ir nevientisas, o šuoliais. Fragmentavimas turi ir vieną privalumą – labai lengva prie knygos grįžti iš naujo. Ir didelį trūkumą  apie ką buvo prieš tai kalbėta. Kur dingsta pirmuose puslapiuose pamilta čigonėlė? Pačioje pradžioje iš viso nesupratau, ką skaitau. Skaičiau ir skaičiau. Galvojau, jei taip visą laiką, mesiu šalin. Kas buvo toliau, motyvavo tokią pradžią.
Didelė knyga. Vakarais į patalus neštis nepatogu, troleibusu vien dėl viršelio irgi nesiveši. Bet gerai, kad viena. Vienos giminės fragmentuota istorija kitų gyvųjų, laiko ir vietos kontekste. Gerbiu kokybiškus autorius, kurie rašytojo vardą užsitarnauja ne knygų kiekiu.
Ir dar labai norėjosi kritiškesnio požiūrio į patį Juozą. Žinoma, kai jis parašė šią knygą, kaip teigia autorė, negi gali prašyti. Bet... Įdomu, kaip apie jį atsiliepė šeimos nariai, broliai, pažįstami. Žinoma, gal Juozas ir buvo geras žmogus, šito negaliu paneigti, bet požiūrių skirtumai, jaunystės pajuokavimai, klaidos, graužatis dėl kažko (kad ir dėl Antaninos aukos) galėtų būti ir labiau išplėtota. Būtų dar labiau žmogus nei yra. Tik kaži ar įmanoma.
Antrą kartą skaityčiau tik kai kurias dalis ir autorės intarpus  mielai. Gyvenimas per trumpas, kad galėtum skaityti tas pačias istorijas. Jau gana to, kad kai kurias turi priverstinai išgyventi, nes esi kažkieno vaikas, anūkė, patikėtoja, klausytoja, dukterėčia, galiausiai kaimynė.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti  šiaip tai patiko. O kai dvi savaites esi nedarbinga ir net į lauką (už lango, tiesiogine to žodžio prasme, laukas) neini, nes tuoj sutūso ar sudusina, tos visos žalios Juozo ar Agnės aprašytos pievos labai tikroviškos. Geriau nei kompiuteriniuose žaidimuose. Skaitymas prikėlė pievų ir senų spintų kvapą, skrynių ir durų girgždesį, šulinio svirties braškėjimą, kibirų tarškėjimą, karvių baubimą, skarelių plevenimą, vėjų glostymą, arklių prunkštiną, upės taškenimą, šieno šiurenimą, dalgės pustymą, grūdų šnaresį, paukščių nutylėjimus prieš audrą, senų žmonių atodūsius, pūkinius patalus, ančiukų cyplenimą, kalakutų burbuliavimą, žasų spiegimą, skeliamos malkos duslų kritimą, degančių malkų klyksmą kuknioje. Močiutė sakydavo, kad tai mirusių žmonių sielos į medžius sulindę. Galvojau, čia tam, kad pirštų nekisčiau. Vėliau sužinojau esant kažkokio tikėjimo.  Galiausiai supratau, kad kaimas niekada iš manęs nepaliko, aš palikau kaimą. Ir kokių tik sentimentų neprigalvoja serganti, moteriška galva. Todėl ir nerengsiu publikacijos.

Atgal į gyvenimą. Eilėje laukia trys kompiuteriniai žaidimai. Gražūs žaidimai. :)