Pranešimai

Rodomi įrašai nuo gegužė, 2014

fyling bed arba somnanbulai toliau atakuoja žmones

Viskas. Sirgti tokiu metu yra negražu, tiesiog nepagarbu. Einu iš proto, protas eina iš paskos. Norėjau iš dramblio padaryti musę, pavyko komplikuotas banginis. Teko dvi savaites nusiblokšti ant sofos. Žmonės toliau bando neužvirti savo sultyse, o aš taip abejingai žiūriu. Nes saviškėse jau išviriau ir nematau problemų ten, kur jų nėra. Ir jų negaminu kaip kažkas. Pikta, labai pikta kartais būna dėl somnanbulų. Ne vieną blogą žodį norėčiau pasakyti. Buvau labai pasiilgus Ag. ir nė už ką Ag. nepalikčiau, jei ne tas banginis ir mano karkluose paskendę broncheliai. Jos negalima skriausti. Ir apskritai, negalima žmonių skriausti. O somnanbulai argi žmonės? O gal aš tiesiog nebemyliu savo darbo. Nutilau kaip niekad, nurimau kaip niekad, nes kai kuriose vietose tiesiog neturi būti. Nes negali BŪTI. :) Tai tiek. Iš tiesų, atsibodo somnanbulai, nebenoriu gyvenime sutikti nei vieno.

Laiškai genijui arba kažkas ne taip

Pažiūrėjau "Laiškus Sofijai". Tobula muzika, geresnio fono negaliu įsivaizduoti. Puikūs gamtos vaizdai, puikūs paveikslai. Viskas gražu. Čiurlionis atrodo kiek vyresnis nei 35-erių. Čiurlionienė graži, tik labai jau "iš teatro". Nepakartojamai daug arbatos gėrimo ceremonijų, bent penki gražūs stalo servizai, dideli langai, daug šviesos, gražūs apdarai. Viskas tinkama romantiniam-biografiniam filmui. Tik... Norėčiau būti negirdėjusi kokių dešimties-dvidešimties frazių, kurios: a) yra labai banalios b) pasakytos labai ne ta intonacija. Ne veltui manęs paklausė, ar žiūriu moterišką serialą. Kas leido Sofijai sakyti "juk jau 1908-ieji", kas sugalvojo priartinti jauną Čiurlionį ir leisti jam neintonuojant pasakyti trumpą sakinį apie laimę. Juk toks trumpas sakinys. Akys tiki, kuo sako, intonacija visiškai dirbtina. Su tuo netikrumu sunku susidoroti ir Sofijos vaidmenį atliekančiai aktorei. Verdiktas būtų - per daug teatro, ryškiai per daug. Teatro maniera, t

Ilgas tekstas apie kažką

Vaizdas
Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą . Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia  –  niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia  –  labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam  –  TO THE MOON.  Mokslinė, psichodelinė fantastika,