Justės blogas

2012-02-27

,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda"

 Kartais būna taip, kad imi rašyti blogą, paskui nusprendi, kad nebenori to daryti ir netyčia spusteli ,,Įdėti pranešimą" ir tas vienintelis dviprasmiškas sakinys pakimba virtualioje erdvėje. Tai, kad nuspaudei ne tą mygtuką, supranti tik kitą dieną atsivertus blogą ir nustembi - kokie atsitiktinumai! Atsitiktinumai, kurie dar ir refleksijos sulaukė ;) Man malonu. Malonu dėl netikėtumo, malonu dėl refleksijos, malonu, nes toks smagus mini nutikimas skatina plėtoti vakarykštę temą, o tai yra - rašyti čia dar vieną (ne)reikalingą tekstą. 
  Tataigi. Žmogus taip įpratęs mane matyti skaitančią, kad mano nenoras imti knygą į rankas, buvo įspėtas kaip pakilusi temperatūra. :D O iš tiesų gal temperatūra pakyla kai imi skaityti Dalios Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros"....
 ,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda" yra pasakęs Justinas Marcinkevičius savo paskutinėje viešoje kalboje. Tada jis kalbėjo apie blogį mūsų demokratinėje valstybėje, apie skurstančius žmones ir diržus susiveržti raginančius politikus. O minėti mano skaitymai... Kitas laikas, kitos aplinkybės, bet vis tiek ,,iki pačių pašaknų" gelia, nes skaitai atsiminimus apie neteisybę, apie badą apie skausmą ir netektį ir pasidaro gėda, kad esi sotus, esi apsirengęs, susirgęs gali būti gydomas ir vis tiek burbi sau po nosim, o blogiau, kitiems palei ausį. Aš nesakau, kad gėda yra skųstis tikrų vargų prispaustam lietuviui - neturinčiam už ką nusipirkti vaistų, neturinčiam galimybių apmokėti sąskaitas ar paprasčiausiai - nusipirkti maisto. Gėda yra tiems, kurie gyvena daug geriau nei minėtieji, ir, dantimis įsikandę savo turtų, apsimeta nematantys kitų skurdo, apgaudinėja save, kad jų problemos yra labai didelės. Iš tiesų, minėtoji gėda didesnė už tavo studento, bet ir tu tyli. Tyli, nes pernelyg myli save ir daiktus. O juk mažiausias geras darbas yra kaip dar vienas plyšelis lede, vedantis link upės išsilaisvinimo. Srauni viduje ji turi tapti sraunia ir išorėje - tai tarsi sąlyga įsivaizduojamam tobulumui, harmonijai...
Aš tikiu, kad ne man vienai būna jaunatviškos energijos proveržių, kai atrodo eitum, griautum, iš naujo statytum. Bet pradedi ir baigi šiuos darbus tik savo paties gyvenimo vagoje. Ir dar gerai, kad tie darbai iš viso kažkokį buvimo pėdsaką palieka.  Kartais mėginu save įtikinti, kad socializmas nėra gerai, bet ir demokratija, pastatyta ant nevykusių pastatų, neką geresnė. Ir skirtis tarp Marcinkevičiaus kalbos ir Grinkevičiūtės teksto tokia didelė ir kartu taip kviečianti mąstyti. Mąstyti, kad niekada nesudėsi visų taškų ant ,,i", kad nėra tik balta ir juoda, kad kol tu eini savo gyvenimo vingiuota linija, tauta eina savąja. Tik štai įdomu - tu TURI galimybę skaityti apie tai, kas buvo, žinoti tai, kas yra ir vienaip ar kitaip paveikti tai, kas bus. Tik ar tau negaila savo gyvenimo?

p.s. kai Neris buvo ,,užšąlusi" (nors iš tiesų viduje srauni srauni ir ledas galėjo bet kada lūžti) dažnai matydavau Bepročius prie Baltojo tilto. Jie vaikštinėdavo ledu, šokinėdavo, bėgiodavo, piešdavo ant sniego, stebėdavo aplinkinių reakcijas, žodžiu, rizikuodavo savo gyvybe. Dėl ko? Adrenalino stoka? Štai  tokiais momentais man norėdavosi juos pagauti ir uždaryti į kokias perauklėjimo mokyklas, kur, laikantis griežtos drausmės, jie pagaliau šį tą įsikaltų į savo galvelę. O jei kas vaikščiojot Neries ledu, mielieji, ir aš  jus pažįstu, geriau neprisipažinkit. 

2012-02-19

vardu Be penkiolikos

   Sekmadieniais parduotuvė A. užsidaro aštuntą ir šitai baisutėliausiai jaučiasi - namie jau pusę devynių vakaro, o ne valanda vėliau. Fantastika. Ir vis tiek sekmadieniais nesinori dirbti, o likus pusvalandžiui iki visokių šukavimųsi ir maskavimųsi (oi, špakliavimųsi) pledas tampa kaip niekad šiltu, katinukas pačiu mieliausiu stebimu padaru, o padėdama knygą jaučiuosi kažko neprivalgius... Jau nekalbu, kaip baisiai noris užkutenti Tą ar tiesiog žvirblius skaičiuoti. Tikiu, kad taip būna ne man vienai, o ir pasiguosti galima - pratęsiu viską grįžus. Viską taip pat ir kitaip. O kol kas mano skubėjimas yra pakrikštytas vardu Be penkiolikos.

      Skubėjimas yra kentėjimas. Kentėjimas nuskaidrina. Kažkas panašiai kalbėjo.

       Iki.

2012-02-18

Gyvenimo gėlės ir žemėlapiai

    Mūsų namuose mažai laisvų kampų. Viskas stalais, lova, foteliu, lentynom, tik štai vienas vienintelis kamputis ištuštėjo, kai prieš porą dienų prigriebiau didžiulį lagaminą ir išsitempiau jį į Šiaurę, iš kurios minėtasis nebesugrįžo. Ir gerai - atsirado vietos Valentino dienos gėlėms. Jaukumas neišpasakytas. :)
  Jei grįžtume prie kalbėjimo apie Šiaurę, tai tos pusantros paros aš laukiau beveik du mėnesius. Ir sulaukiau, ir nurimau. Vakaras ir galvoje sukasi veidai, vardai, kambariai, daiktai, puodeliai, arbatos, pašnekesiai. Sukasi sukasi, šypsosi. Gera.
  Jei norėtumėte, kad prabilčiau ir apie gėles, tai gerai. Štai grupė Biplan dainuoja taip: http://www.youtube.com/watch?v=Pb3TzuRh2WQ (žodžiai), o štai daugiau apie spalvų reikšmes galima pasiskaityti čia: http://mano.zebra.lt/gyvenimai/kodel/dienorastis/124615/. :) Žinoma, yra tokia smulkmena - dar reikia ir mokėti taisykles pritaikyti, simboliais tikėti. Visgi gėles mes kartais perkame tas, kurios gražesnės, negalvodami, kad jų spalva galėtų reikšti, pavyzdžiui, išsiskyrimą. Žodžiu, viskas gerai, kas gerai baigiasi. :)
   Ir dar - aš šiek tiek sutrikus, nes šįvakar buvo įrėmintas (į klasikinį ir gana nepigų rėmą) žaidimo Skyrim pasaulio žemėlapis. O pernai visus metus turėjome panašų kalendorių su įvairių laikmečių pasaulio žemėlapiais, nefantastinį. Bet aš neturiu nieko prieš fantastiką , o ir tas žemėlapis visai gražus. Vis istorija.

   Labanakt. ;)

2012-02-12

Mano sekmadieniai - antidykadieniai

   Šiandien sukanka savaitė, kai atsikraustėm į naujus namus ir jie man vis dar nuoširdžiai patinka :) Patinka ir gatvė ir butas ir kambarys ir keliai į universitetą (darbą taip pat) ir mūsų jaunoji šeimininkė R. ir krosnis ir lubos ir lova ir visi apšvietimai ir komisas netoliese (jau spėjau iš ten įsigyti sau papuošalioką) ir katinukas (jis beveik tobulai atlieka namų dvaselės pareigas) ir senasis kambariokas vis dar patinka ir dar daug daug daug kas.  Žodžiu, labai gera sekmadienio pavakarę sėdėti čia, namie, ir mąstyti, kokia sunki ir kokia graži buvo praėjusi savaitė. Štai Jums ir akimirka, sugavau ją ir uždariau žody. Tegu tupi, neblėsta.
   Darbe šiandien vykdėm kaklaraiščių rišimo dirbtuves ir dabar kas nemokėjo, tas jau moka padaryti puikų dvigubą mazgą. Bet įgūdžiai sudyla, atbunka, tad pasižadėjau sau dažniau pasižaisti su tais viengubais ir dvigubais mazgais. Žodžiu, noriu būti kaklaraiščių rišimo profe ir nebijoti vyrų, kurie sako ,,aš pats" ir keliais mostais surezga sau po kaklu puikiausią mazgą. O kalbant apie tokius ,,grožio" darbelius, ir ,,Youtube" galima rasti neblogų nuorodų:
25 ways to wear a scarf
Tie in 10 seconds
   Be kaklaraiščių rišimo vyrų skyriuje, jau keletą dienų tenka intensyviai sukti galvą apie tai, kaip turėtų atrodyti abiturientė šimtadienio šventėje - mat tokių klienčių, dažniausiai ateinančių su mamomis ir draugėmis, itin padaugėjo. Ir dauguma iš jų nelabai žino ne tik kas joms patinka, kas ne, bet ir ko jos norėtų. Tikras sąmyšis, kai parduotuvėje rūbų pilna, o apsirengti, atrodo nėra ką :) Ir tie veideliai ir pasimetę ir kiek išsigandę, su dažna kliente būna taip, kad žiūrime viena į kitą, kol galiausiai pavyksta ką nors išsirinkti, pamatuoti, aptarti. Čia gal dar ir kita tema - yra trys rūšys klientų (įskaitant ir abiturientes):  pirmiausia tie, kurie yra nusiteikę prieš aptarnavimą ir konsultanto pagalbą. Velnias žino, kartais jie, atrodo, mąsto, kad jei jau tu pardavėja, tai visiškai buka arba kad nori tik įpiršti ir parduoti, o čia jau patylėsiu, kaip stipriai jie klysta. Antrieji - tie, kurie priima pagalbą. Dažnai jie būna draugiški ir gerai nusiteikę, tačiau dirbant su tokiais žmonėmis prie kasos, jie vėlgi pateikia staigmenų. Vieni visą aptarnavimo laiką buvę draugiški, tokiais ir lieka, kiti sako kažką panašaus į ,,kokia Jūs miela, gal dar nuolaidą padarysite. O, tai vadinasi, nukainuotiems ir naujos kolekcijos drabužiams nuolaidų nedarote. Na, bet padarykit, juk jūs galit. O tai gal kokių kortelių turit? Neturit? Oi, kaip brangiai. Na, gerai, bet medžiaga čia prasta." Žinoma, dažniausiai tenka  išgirsti šiuos sakinukus atskirai, bet būna, kad ir kartu, sodriau, o paskui nepatenkinti išeina. Na, ir trečioji rūšis - klientai, kuriems tu visiškai nerūpi. Jie paprasčiausiai tave ignoruoja arba pusiau ignoruoja. Žodžiu, jei ne tie draugiški ir smagūs pirmosios rūšies klientai tai darbas parduotuvėje būtų daug sudėtingesnis. Tad štai kaip negražiai aš su žmonėmis, rūšiuoju. Čia vėl mano pomėgiai analizuoti...
   Nepaisant šito, šiandien surastas puikus abiturientiškas dviejų firmų ,,miksiukas": platus  sinequanone diržas ir aptempta trumpa selected/femme suknelė. :)
Ir dar kai ką supratau - sekmadieniai net ir darbe sekmadieniai. Ir šypsenos - sekmadieniškos:)

2012-02-02

Minus belenkiek arba tikros Grabnyčios

  Šiandien aš gaminau pietus ir kol kas dar niekas nemirė. Vadinasi, visai pavyko :) Ir vis tiek - turėtų juk virtuvėje būti kažkokia niša (be sumuštinių) kur man gerai sektųsi :D na, gyvenimas, tikiuos, ilgas...
Iš tiesų tai šiandien yra vasario antra ir baisiai šalta, nors, pasak balsas.lt, ne rekordiškai šalta,  tačiau mokinukai jau nekiša nosies iš namų. Na, o kai kurie į darbą eina ir grįžinėdami, pavyzdžiui, pusę dešimtos vakaro, meldžiasi, kad jiems nenukristų nosis, nesusidaužytų vienas į kitą smarkiai kalenami dantys ir prie veido neprišaltų metaliniai akinių rėmeliai. Nekalbu jau apie tai, kad matomumas itin prastas ir jei jau šaltis nusprendė piešti akinių langus tai tegu bent gražiais raštais. Nepaisant to, kad šiandien pabudau kažką burbėdama (tikrai ne naujiena, aš tai praktikuoju dažnai) diena nuostabi - skaudžiai giedra ir saulėta taip, kad sniego baltumas ir spindesio grožis, rodos, neišmatuojami.
Ir šiandien  Grabnyčios arba kitaip Perkūno diena. Jei būčiau namuose, kurių baisiausiai esu išsiilgus, šiandien gal važiuotume į vakarines mišias ir šiaip namuose sklandytų ta šventos dienos dvasia. Kadangi niekad apie šitai nepasakojau, tai šventos dienos dvasia mano gimtuosiuose turi savitą kvapą, energiją ir nuotaiką, savitą  šnabždesį ir tyros tylos poilsio valandas, kai snūduriuoji girdėdamas laikrodžių tiksėjimą. Žodžiu, tai sunkiai yra nusakoma, nes veikiau įaugę į kraują ir prisiminimus, negu į žodį.
  Minint Perkūno dieną akyse iškilo toks brangus prisiminimas, kai su savo senole (1924:)) diskutavome apie tai, kad aš, mano pačios manymu, esu daugiau stabmeldė, negu krikščionė, nes gamtą  ir žmones myliu labiau nei dievą, o bendravimas su savimi ir kitais man atstoja maldą. Tada jos pagalba supratau, kas yra tikroji krikščionybė, ir kad ji yra visiškai ne tokia, kokią mokiniams dažnai sukuria dogmatiškos ir dažnai davatkiškos tikybos mokytojos. Tuomet buvau gal kokių trylikos ar keturiolikos ir baisiai naivi. Iš tiesų tai ilgai buvau nekaltai naivi, bet šiandien ne apie tai. Ir šiandien senolė jau nebepamena pusės mūsų pokalbių po medžių šeima ties lauko virtuvėlės langais...
    Turiu tokį (ne)gerą pomėgį pamačius kad sutampa pagoniška ir krikščioniška šventė (o taip labai dažnai būna), pasidomėti apie jos reikšmes plačiau. Radau štai tokį puslapėlį - spausti čia. Ir dar štai labai panašų tokį straipsniuką. Vis šis tas... Bent jau tampa aišku, kad Grabnyčių pavadinimas kilo ne iš žodžio grabas. :) Nors gal šiandien kai taip šalta, tai daugelis keiksmuose būtent juos ir pamini...
  Iš tiesų tai šis blogo įrašas turėjo būti skirtas mano susižavėjimu dviem neseniai matytais animaciniais filmais, bet matomai, įžanga truputėlį į šalį. Tačiau tiek jau to, darysime kokteilį... Taigi vakar priešmiegiškasis grožis buvo Majo no takkyûbin. Nebijokit, šito perskaityti ir aš nemoku, bet, kaip ir daugelio kitų Hayao Miyazaki rankos paliestų, filmų, įspūdį paliko labai gerą. :)

Mintyjimai apie tai, ko nebuvo

  Kartais aš visai pavydžiu bendraamžėms, kurios vos baigusios mokyklą sukūrė šeimas ir dabar augina po mažą pabirutį. Atrodo, kad jų gyvenimas kažkoks gražesnis ir spalvingesnis - yra mažius, todėl reikia ugdyti save, kad jį išauklėtum doru žmogum, negali tinginiauti -  reikia pergyventi dėl visų šeimyniškų ligų ir bėdų, dėl vakarienių ir svečių, dėl išaugtų ir nepriaugtų drabužėlių. Man šis rūpestis kažkoks gražus... Žinoma, daug ką aš savo mintyse dabar idealizuoju, nes juk būna ir daug nelaimingų pabiručių ir mamyčių... Ir vis tiek...
Ką turime mes pasinėrę į savo dažnai giliai teorines studijas Universitetuose ir kolegijose, neretai ir besimokantys ir dirbantys, atitolę nuo šeimų, savo laisvalaikį pramiegantys ar dar blogiau, plačiai paplitusia kalba tariant pratūsinantys? Pasiseka tiems, kurie turėdami šimtą draugų nėra vieniši arba tiems, kurie supranta, kad juos supa bent keli tikri draugai. Jie neleis pridaryti nesąmoningų sprendimų ir šiaip pasiūlys petį, kai imsi lyti. Ir visgi labiausiai gi sekasi tiems, kas turi ir tą vieną svarbiausiąjį petį. Bet ir čia pasisekimo neužtenka, reikia ir meilės ir kantrybės ir dar daugelio dalykų, kurie priklauso nuo tavęs paties. Ir vis tiek, kai du žmones jungia tas pabirutis, turėtų būti kitaip...
   Esu iš tų žmonių, kuriems pasisekė, tačiau nors ir pagalvoju apie jaunas žavias mamas, bet man visai negaila, kad tokia nesu. O gal ir nesugebėčiau būti tokia, kokią save galiu įsivaizduoti? Mano pasirinktas kelias iš kai kurių kampų pažvelgus galbūt ir sunkesnis, tačiau nemažiau turtingas. Turtingas jau tuo, kad jis unikalus. Kitavertus, unikalus, kaip ir Tavo, kaip ir kiekvieno, kas mokosi būti savim.