My little joys of living

 Kartais būna taip, kad imi rašyti blogą, paskui nusprendi, kad nebenori to daryti ir netyčia spusteli ,,Įdėti pranešimą" ir tas vienintelis dviprasmiškas sakinys pakimba virtualioje erdvėje. Tai, kad nuspaudei ne tą mygtuką, supranti tik kitą dieną atsivertus blogą ir nustembi - kokie atsitiktinumai! Atsitiktinumai, kurie dar ir refleksijos sulaukė ;) Man malonu. Malonu dėl netikėtumo, malonu dėl refleksijos, malonu, nes toks smagus mini nutikimas skatina plėtoti vakarykštę temą, o tai yra - rašyti čia dar vieną (ne)reikalingą tekstą.    Tataigi. Žmogus taip įpratęs mane matyti skaitančią, kad mano nenoras imti knygą į rankas, buvo įspėtas kaip pakilusi temperatūra. :D O iš tiesų gal temperatūra pakyla kai imi skaityti Dalios Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros"....  ,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda" yra pasakęs Justinas Marcinkevičius savo paskutinėje viešoje kalboje. Tada jis kalbėjo apie blogį mūsų demokratinėje valstybėje, apie skurstančius žmones ir dir

Aš nekarščiuoju, aš tikrai nenoriu skaityti.

   Sekmadieniais parduotuvė A. užsidaro aštuntą ir šitai baisutėliausiai jaučiasi - namie jau pusę devynių vakaro, o ne valanda vėliau. Fantastika. Ir vis tiek sekmadieniais nesinori dirbti, o likus pusvalandžiui iki visokių šukavimųsi ir maskavimųsi (oi, špakliavimųsi) pledas tampa kaip niekad šiltu, katinukas pačiu mieliausiu stebimu padaru, o padėdama knygą jaučiuosi kažko neprivalgius... Jau nekalbu, kaip baisiai noris užkutenti Tą ar tiesiog žvirblius skaičiuoti. Tikiu, kad taip būna ne man vienai, o ir pasiguosti galima - pratęsiu viską grįžus. Viską taip pat ir kitaip. O kol kas mano skubėjimas yra pakrikštytas vardu Be penkiolikos .       Skubėjimas yra kentėjimas. Kentėjimas nuskaidrina. Kažkas panašiai kalbėjo.        Iki.

    Mūsų namuose mažai laisvų kampų. Viskas stalais, lova, foteliu, lentynom, tik štai vienas vienintelis kamputis ištuštėjo, kai prieš porą dienų prigriebiau didžiulį lagaminą ir išsitempiau jį į Šiaurę, iš kurios minėtasis nebesugrįžo. Ir gerai - atsirado vietos Valentino dienos gėlėms. Jaukumas neišpasakytas. :)   Jei grįžtume prie kalbėjimo apie Šiaurę, tai tos pusantros paros aš laukiau beveik du mėnesius. Ir sulaukiau, ir nurimau. Vakaras ir galvoje sukasi veidai, vardai, kambariai, daiktai, puodeliai, arbatos, pašnekesiai. Sukasi sukasi, šypsosi. Gera.   Jei norėtumėte, kad prabilčiau ir apie gėles, tai gerai. Štai grupė Biplan dainuoja taip:  http://www.youtube.com/watch?v=Pb3TzuRh2WQ  ( žodžiai) , o štai daugiau apie spalvų reikšmes galima pasiskaityti čia:  http://mano.zebra.lt/gyvenimai/kodel/dienorastis/124615/ . :) Žinoma, yra tokia smulkmena - dar reikia ir mokėti taisykles pritaikyti, simboliais tikėti. Visgi gėles mes kartais perkame tas, kurios gražesnės, negalvodami

   Šiandien sukanka savaitė, kai atsikraustėm į naujus namus ir jie man vis dar nuoširdžiai patinka :) Patinka ir gatvė ir butas ir kambarys ir keliai į universitetą (darbą taip pat) ir mūsų jaunoji šeimininkė R. ir krosnis ir lubos ir lova ir visi apšvietimai ir komisas netoliese (jau spėjau iš ten įsigyti sau papuošalioką) ir katinukas (jis beveik tobulai atlieka namų dvaselės pareigas) ir senasis kambariokas vis dar patinka ir dar daug daug daug kas.  Žodžiu, labai gera sekmadienio pavakarę sėdėti čia, namie, ir mąstyti, kokia sunki ir kokia graži buvo praėjusi savaitė. Štai Jums ir akimirka, sugavau ją ir uždariau žody. Tegu tupi, neblėsta.    Darbe šiandien vykdėm kaklaraiščių rišimo dirbtuves ir dabar kas nemokėjo, tas jau moka padaryti puikų dvigubą mazgą. Bet įgūdžiai sudyla, atbunka, tad pasižadėjau sau dažniau pasižaisti su tais viengubais ir dvigubais mazgais. Žodžiu, noriu būti kaklaraiščių rišimo profe ir nebijoti vyrų, kurie sako ,,aš pats" ir keliais mostais surezg

  Šiandien aš gaminau pietus ir kol kas dar niekas nemirė. Vadinasi, visai pavyko :) Ir vis tiek - turėtų juk virtuvėje būti kažkokia niša (be sumuštinių) kur man gerai sektųsi :D na, gyvenimas, tikiuos, ilgas... Iš tiesų tai šiandien yra vasario antra ir baisiai šalta, nors, pasak balsas.lt, ne rekordiškai šalta,  tačiau mokinukai jau nekiša nosies iš namų. Na, o kai kurie į darbą eina ir grįžinėdami, pavyzdžiui, pusę dešimtos vakaro, meldžiasi, kad jiems nenukristų nosis, nesusidaužytų vienas į kitą smarkiai kalenami dantys ir prie veido neprišaltų metaliniai akinių rėmeliai. Nekalbu jau apie tai, kad matomumas itin prastas ir jei jau šaltis nusprendė piešti akinių langus tai tegu bent gražiais raštais. Nepaisant to, kad šiandien pabudau kažką burbėdama (tikrai ne naujiena, aš tai praktikuoju dažnai) diena nuostabi - skaudžiai giedra ir saulėta taip, kad sniego baltumas ir spindesio grožis, rodos, neišmatuojami. Ir šiandien   Grabnyčios  arba kitaip Perkūno diena. Jei būčiau namuose,

  Kartais aš visai pavydžiu bendraamžėms, kurios vos baigusios mokyklą sukūrė šeimas ir dabar augina po mažą pabirutį. Atrodo, kad jų gyvenimas kažkoks gražesnis ir spalvingesnis - yra mažius, todėl reikia ugdyti save, kad jį išauklėtum doru žmogum, negali tinginiauti -    reikia pergyventi dėl visų šeimyniškų ligų ir bėdų, dėl vakarienių ir svečių, dėl išaugtų ir nepriaugtų drabužėlių. Man šis rūpestis kažkoks gražus... Žinoma, daug ką aš savo mintyse dabar idealizuoju, nes juk būna ir daug nelaimingų pabiručių ir mamyčių... Ir vis tiek... Ką turime mes pasinėrę į savo dažnai giliai teorines studijas Universitetuose ir kolegijose, neretai ir besimokantys ir dirbantys, atitolę nuo šeimų, savo laisvalaikį pramiegantys ar dar blogiau, plačiai paplitusia kalba tariant pratūsinantys?  Pasiseka tiems, kurie turėdami šimtą draugų nėra vieniši arba tiems, kurie supranta, kad juos supa bent keli tikri draugai. Jie neleis pridaryti nesąmoningų sprendimų ir šiaip pasiūlys petį, kai imsi lyti. Ir