Justės blogas

2013-11-17

Kaip ir ruduo

  Laikas laikas laikas laikas. Vakar buvau knygyne, klausiau, kiek maniškių liko ir sužinojau, kad dauguma ne ten. Nebe vaikų skyriuj, nebe prie klasikos, nebe prie romanų. Tarsi būtume susitikę tik porai vasaros mėnesių, kad paieškotume kažko tarp dulkėtų knygų lentynų. Ir nesuradę išėjome rudeniop į atskirus Vilnius.
  Paskutinis įrašas dar buvo kupinas tos nepajudinamos ramybės, kurią šiandien su verksmu norisi šaukti. ,,Pavargai?" - palinksiu galva suirzusi, nes kaip niekada nebesuprantu, iš kur aš einu ir kur nueisiu. Šitiek išmokta, du mėnesiai tarsi dvi savaitės gyvenimo, du metai mokslų: kalbėti aiškiai, neleisti interpretuoti, paskirstyti datas, viską suspėti, padėti krengelį, kurio, kaip parašo, svorio nesuvoki, mokėti visus reikiamus kodus ir išrašyti visus reikiamus popierius, prajuokinti konfliktiškus žmones ir patvirtinti tai biuro spaudu. Klausyti paskaitų, ruoštis paskaitoms, neverkšlenti dėl praleistų, paprašyti atostogų ir išvažiuoti lankyti, girdyti sultis, keisti patalus ir neramia širdim grįžti į Vilnių. Dirbti, dirbti, skaityti Mickevičiaus "Vėlines", rašyti apie Glinskį. Gaminti, daug ir didelėm dozėm. Nebeturėti laiko skaitymui. Tikėtis, tikėtis, mylėti visa širdim tuos, kurie su manim ir man pataria. Nueiti į studijų skyrių ir vis tiek likti susimąsčius.
Nelengvi buvo du mėnesiai ir nenoriu rašyti apie juos tarsi meluodama sau ir afišuodama tik geriausias akimirkas. Džiaugiuosi bent, kad ir tų geriausių būta. Ypač, kai mano senieji žmonės pagaliau išsveiko tiek, kiek leidžiama išsveikti devyniasdešimtmečiams. :)  O visa kita praeis, nes turi praeiti. Kaip ir ruduo.