Justės blogas

2012-09-30

Liga ne iliuzija arba apie Iliuzionistą




Tačiau aš galiu rekomenduoti dar vieną animacinį filmą ir tai žinant man šiek tiek lengviau. Jūsų dėmesiui anksčiau porą kartų matytas, o vakar pradėtas žiūrėti ir nepabaigtas Iliuzionistas (The Illusionist). Tai 2010 metais kino teatruose pasirodžiusi ranka piešta animacinė istorija - atgaiva gražių (bet ne banalių) lyriškų istorijų mėgėjams. 

Nesuklydau manydama, kad filmo lyrizmas visiškai susijęs su siužetu, kuris mums pasakoja modernėjančio pasaulio istoriją, vykstančią prieš daugiau nei 50 metų. Filmo scenarijui taip pat jau 52-dveji - tai prancūzų režisieriaus Jacques Tati darbas.
Jei atidžiai pažiūrėsite ne tik šį, bet ir anksčiau mano rekomenduotą Paryžiaus monstrą, suprasite, kad juos vienyja prancūziškas rafinuotumas, švelnus lyrizmas, jausmų tema. 

Filmas pavadinimas sutampa su pagrindinio personažo užsiėmimu - tai žilstelėjęs, bet vis dar orus Iliuzionistas, kuris dažnai pasijunta nereikalingu, nes visą Angliją baigia užvaldyti naujai atsiradusios roko žvaigždės. Veiksmas vyksta 1950-ųjų Edinburge, kur pasitraukia Paryžiuje darbo pristigęs Iliuzionistas. Po vieno pasirodymo artistas sutinka gerbėją, kuri iš tiesų naiviai tiki, kad senukas turi magiškų galių. Tai susitikimas, kuris visam laikui pakeičia Iliuzionisto gyvenimą. 


Labanakt!

2012-09-26

Arti - toli: apie draugus ir filmus

Kai kurie dalykai bėgant laikui darosi vis reikšmingesni, kiti nublanksta. Tokia paprasta ir natūrali dienų eiga. Nežinau, kas man dabar svarbiau - ar toks gražus ruduo su lietumi ir saule ar gresiantys pokyčiai. Artėja ta diena, kai teks palikti dabartinius namus, todėl taip įnirtingai ieškom labiausiai patinkančio buto. O aš pažiūriu jų fotografijas, užverčiu, vėl pažiūriu... Ir jokie jausmai mano akyse nenušvinta. Gražu, jauku, modernu, arti, toli... 

Turiu polinkį  netausoti savęs ir vėliau sulaukiu pasėkmių. Gal per stipriai mėginau įkvėpti rudens, gal per mažai skyriau dėmesio šąlančioms kojoms, o gal nepagrįstai nebijojau sergančių aplinkui save, bet rudeninis peršalimas susirado ir mane. Neperspėjo. Tik jau atėjęs kartu atsinešė ir pakilusią temperatūrą.
Ramina viena priežastis - už gretimų durų visada sulauksiu pagalbos. Apkamšymo, arbatos, vitaminų dozės ir geros nuotaikos. :)  P.S. Tu žinai, kad aš  labai dėkinga.
Mieloji Z. iškeliavo į tolimą užsienį, o aš jau visai laukiu ir nesulaukiu... Mano ,,pari pari" įstrigusi kažkur banke Vilniaus centre, bet žadėjo aplankyti. Pasiilgau jau labai ir M. - o dar labiau jos humoro jausmo. Tokio aštraus, bet teisingo. :)
Draugai gydo vien savo buvimu. Ir ne vien draugai, bet aš šįkart apie draugystę, kuri matuojama laiku ir bendra patirtimi. 

Iš tiesų tai norėjau rašyti apie animaciją, juolab, kad susikaupė jau pora neaprašytų filmų. Pirmasis jų - kažkada matytas ir vėl pakartotas Rennaisance (2006). Nors jį pasisekė surasti televizijos Gala animacijos skiltyje, tačiau, mano manymu, ši animacija tikrai ne vaikams. Tai detektyvas su anaiptol ne pačia gražiausia pabaiga. Tačiau siužetinės linijos vingiai įdomūs. Todėl rekomenduočiau pažiūrėti. 
 Įdomu tai, kad šiame juodai baltame kompiuterinės grafikos kūrinyje yra pora spalvotų vietų. Mąstau, ar taip atkreipiamas dėmesys ar norima pasakyti ir kažką daugiau - juk spalvoti būtent kūrybos impulsai. 

Kitą animacinį filmą galite drąsiai žiūrėti su šeima - blogų emocijų čia beveik nebus. Tai subtiliu humoro jausmu persmelktas prancūziška maniera dvelkiantis kūrinys. Paryžiaus monstre pagrindinę veikėją įgarsino švelniabalsė Vanessa Paradis. Itin įsiminė filme skambėjusios dainos, kuriomis negaliu nepasidalinti:

Gero klausymo!





2012-09-12

Ruduo, poezija ir Justinos

Be trijų minučių devynios ir aš jau namie. Vis dar neįprantu prie bedarbystės arba kitokio darbingumo (žiūrint kuriuo kampu pažiūrėsi).
Pasvalyje 1990-tais gimė 8 Justinos, o aš suskaičiavau tik penkias. Ir nurimau - tai reiškia, kad šis miestelis didesnis nei maniau. Tikėjausi, kad pažinosiu visas aštuonias.
Vis dažniau mintys nukrypsta į išsiskyrusius gyvenimo kelius (savo ir J., savo ir kitos J., savo ir G.), bet viskas yra normalu, nes niekada nežinai, kada tie keliai vėl susibėgs į vieną. Ar bent jau atsidurs vienas arčiau kito.
O dabar ruduo, ramuma, poezija ir proza, mylimi ir pakenčiami mokslai ir visa kita. Meilė, buitis, iliuzijos, draugystė, rudens derliaus salotos ir Maironio skaitymai, į kuriuos pavėlavau.
Pavėlavau, nes kelią pastojo  W. Szymborska ir ,,Katinas tuščiuose namuose". Negaliu šio eilėraščio neapgyvendinti tinklaraštyje - visų savo įspūdžių skrynelėje.

Katinas tuščiuose namuose

Numirti - šitaip su katinu nesielgiama.
Nes ką turi veikti katinas
tuščiuose namuose.
Laipioti sienomis.
Glaustytis prie baldų.
Tarsi niekas ir nepasikeitė,
o vis dėlto sukeista.
Tarsi neperstatyta,
o vis dėlto sustumdyta.
Ir vakarais nedega šviesa.

Ant laiptų girdisi žingsniai,
bet ne tie.
Ranka, kuri deda žuvį į lėkštę,
irgi ne ta, kuri dėdavo.

Kažkas čia neprasideda
sau įprastu laiku.
Kažkas čia nevyksta
taip, kaip turėtų.
Kažkas čia buvo buvo,
o paskui staiga dingo
ir niekaip negrįžta.

Į visas spintas žvilgterėta.
Visos lentynos išvaikščiotos.
Buvo palįsta po kilimu ir patikrinta.
Netgi neklausyta draudimo
ir įsisukta į popierius.
Ką dar galima padaryti.
Miegoti ir laukti.

Tegul tik jis sugrįš,
tegul tik pasirodys.
Tada sužinos,
kad su katinu šitaip negalima.
Bus einama jo link
tarsi be jokio noro,
iš lėto,
labai įsižeidusiomis letenėlėmis.
Ir iš pradžių jokių šuolių iš džiaugsmo.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

Asketizmas. Paprastumas. Gebėjimas kalbant apie detales atskleisti visumą. Szymborska per vieną vakarą atsidūrė mano mylimiausių poečių sąraše. Šalia Sutemos ir Miliauskaitės.
Daugiau Szymborskos ,,Literatūroje ir mene" bei ,,Tekstai.lt".

Labanakt! :)


2012-09-11

Postpostmodernizmo miškai

  Vienuolių nurašinėtojų postpostmodernizme atsiranda tada, kai filologės gauną užduotį sukonspektuoti didelę didelę knygą, kurioje rašoma apie linksnius ir prielinksnius. Tada padeda draugės filologės iš realizmo amžiaus, tardamos maždaug tokius žodžius: ,,mieloji kolege, kokią nesąmonę čia darai". Staiga atsiveria akys ir pamatai, kad šiais laikais gerbti autoriaus žodžio gausą visai nėra reikalo. Kaip ir gadinti popierių. 
  Miškai auga lėtai ir tai žinodama aš su mielu noru konspektuočiau tarškindama savo tinklinuko klaviatūrą, tačiau dėstytojai rūpi ne miškai, o konspektai, rymantys informacijos vandenyno dugne - internete. Nenardinčiau ten savo konspektų, bet negaliu pasakyti šito už kolegas. Todėl šiandien išsirinkau dailų sąsiuvinį (visada turėjau silpnybę sąsiuvinių viršeliams) ir pradėjau raityti dailyraščiu. Pridėdama vieną kitą piešinėlį.
  Toks jau ketvirtakursių literatų gyvenimas. Beveik kiekvieną semestrą į žemę iš poezijos planetų gražina koks nors kalbinis dalykas. Džiugu tiems, kas mano neteisingai pasirinkę literatūros šaką. Metas susiimti tokiems, kurie neturi savyje aiškios kalbininko gyslelės. 
Šiandien ruduo nusišypsojo ir palepino 23 laipsnių šiluma. O mes sėdėjom garbingo kalbininko auditorijoje ir kalbėjome apie Š. Pero ir kitą užsienio vaikų literatūrą. Širdis pasidžiaugė, kad po ilgų paieškų buvo nutūpta būtent čia. Vaikystėje skaičiau nedaug vaikų literatūros. Labai jau greitai bėgau į menkai tepažintą suaugusiųjų pasaulį. Taigi, šis dalykas tarsi kompensacija. Įdomi ir daug ko išmokanti. Ypač tada, kai jau ir pats gali auginti. Žmogų. 

Labanakt!

2012-09-07

Rudens vakarui prisijaukinti

  Ar tik man atrodo, kad šiais metais ruduo ateidamas labai skubėjo? Prabėgo dar tik septynios rugsėjo dienos, o jau lapų kritimas didžiausias. Ir lietus merkia kelis kartus per dieną. Kutena savo šaltais pirštais blakstienas taip, kad norisi užsimerkti. Kai nelyja, dar gali pasimėgauti priblėsusia buvusios vasaros saule, bet spinduliai jau prigesę tiek, kad kaitros nė kvapo. Tik oras likęs toks neapsakomai vaiskus. Ir grindinys atvėsęs - palietus delnais, į kūną skverbiasi šaltis.
  Atrodo, kad į Universitetą grįžau vakar, o jau pradėjo savaitė. Vienas dėstytojų sako, kad atsipalaiduotume - kitas liepia susikaupti ir kibti į darbus. Nors neramu, bet veide atsiranda šypsena. Literatūros katedros dėstytojai turi neblogą humoro jausmą. Gal šis ateina ir su amžium... Kas žino. 
  Penktadienio vakarui susirenkame trumpiems Fernando Pessoa poezijos skaitymams. Jis harmonizuoja visą dieną. Skaitai, stebies ir supranti šimtąjį kartą, kad genialumas tikrai slypi paprastume. Kaip ir nuoširdumas. Šis poetas į gyvenimą žvelgia taip, tarsi jau jo negyventų. Lyg būtų dingęs nuo žemės paviršiaus ir atsidūręs ten, kur išmintis ateina savaime. Paprastais garsais, kasdieniais žodžiais, daiktais ir įvykiais. Kiek nusivilti gali nebent tie, kurie nemėgsta modernistų. Pessoa kitokiu žvilgsniu žvelgia ne  tik į aplinką, bet ir į save. Tai geriausiai liudija jo paties kūryba:
 Rhymes mean nothing for me. Only rarely
Are two trees identical, standing side by side.
My thinking and writing are like flowers having color
But the way I express myself is less perfect
Because I lack the divine simplicity
Of being only what i appear to be. 

Ir galbūt ne poezija turi prasmę, o prasmė naudojasi poezija, įsiliedama į pauzes, skiemenis, žodžius. O mes galime mėginti tą prasmę prisijaukinti. Ne kaip šunytį, paliktą audroje,  o kaip galingą ir nepriklausomą žvėrį. Kad prisijaukintum, tenka prisileisti. Labai puikus sumanymas - skaitymams parinkti foną. Mano fonas ne toks pat. Nes jis veikiausiai skirtas vakarui prisijaukinti.




2012-09-03

16-ta rugsėjo 1-oji

Porą minučių užtrukau nusirašinėdama naujų mokslo metų paskaitų tvarkaraštį. Dar tris - negalėdama išsirinkti blonknoto užrašams. Nostalgiškai pasivaikščiojom Gedimino prospektu su ,,kiek daug žmonių, kokie jie gražūs" išraiška veiduose ir likusią dienos dalį vaidinu vasarą. Tą pačią, kurios oficiali pabaiga - praėjusį šeštadienį.
Tada ir šventėme. Rugsėjo pirmoji buvo paminėta su lengvais kokteiliais, Aliasu, dainomis ir žaidimais iki pusės šešių ryto. Už smagų vakarą turėčiau būti dėkinga R., Z., U., V. ir D. Na ir Kęstui, kuris maivėsi ant spintų.
Šiandien mano mažoji krikštadukra tapo nulinuke ir ta proga buvo nufotografuota su didesne už save rože. Neišpasakytai sunku suvokti, kad mano gyvenime šie mokslo metai jau 16-ti, o ir abiturientės kalbą gimnazijos pirmokams sakiau prieš 3 metus. Keista pagalvojus, kaip reikės jaustis dar po 5, 15, 20 metų (jei Dievas tiek duos)...
Vakar nusprendėme aplankyti beišsikvėpiančias ,,Sostinės dienas". Įsiminė valgomų šašlykų kvapas grojant džiazui. Ir kilo mintis, kad su paskutiniais vasaros spinduliais būtų galima atsisveikinti būtent taip - su šašlykais ir gira. Rezgam? :)

Ir vis tiek taip velniškai keista, bet...

Su naujais mokslo metais visus skaitančius (Ne)reikalingą!


Iki susitikimo!