Me is not dead. Ar įmanoma pamiršti gimtąją kalbą?
Šiuo metu viskas klojasi puikiai (tfu tfu, per petį). Darbų ir poilsio balansas, namai, šeima, pinigai, draugai. Trisdešimt dviejų gyvenimas tik gražesnis, pilnesnis, subtilesnis ir kokybiškesnis nei, sakykim, dvidešimt dviejų, kai, jei teisingai skaičiuoju, pradėjau šį tinklaraštį. O, bet, tačiau (ar išvis būna dalykų be bet?...) yra tas vienas nedidukas, bet smailus akmenukas bate, kurį noris kuo greičiausiai iškratyti ir pamiršti. Mano atveju tai yra gimtoji kalba. Arba tiksliau begalinė baimė ją pamiršti. O norint įveikti baimę, reikia kažką su ja daryti. Ištverti, išsapnuoti, iškalbėti ar, mano pasirinktu atveju, išrašyti. Tiesa ta, kad mane, kaip ir kitus ilgą laiką svetur gyvenančius ir užsienio kalbą gausiai kasdien vartojančius draugus, ištiko kalbos artritas. Ne, tai nėra tikslus terminas. Aš neįsivaizduoju, kokį žodį lietuviai vartoja šiam reiškiniui apibūdinti ir ar iš viso toks egzistuoja. Savo kalbos artritą kildinu iš angliško 'language attrition', kuris, išvert