Me is not dead. Ar įmanoma pamiršti gimtąją kalbą?
Šiuo metu viskas klojasi puikiai (tfu tfu, per petį). Darbų ir poilsio balansas, namai, šeima, pinigai, draugai. Trisdešimt dviejų gyvenimas tik gražesnis, pilnesnis, subtilesnis ir kokybiškesnis nei, sakykim, dvidešimt dviejų, kai, jei teisingai skaičiuoju, pradėjau šį tinklaraštį.
O, bet, tačiau (ar išvis būna dalykų be bet?...) yra tas vienas nedidukas, bet smailus akmenukas bate, kurį noris kuo greičiausiai iškratyti ir pamiršti. Mano atveju tai yra gimtoji kalba. Arba tiksliau begalinė baimė ją pamiršti. O norint įveikti baimę, reikia kažką su ja daryti. Ištverti, išsapnuoti, iškalbėti ar, mano pasirinktu atveju, išrašyti.
Tiesa ta, kad mane, kaip ir kitus ilgą laiką svetur gyvenančius ir užsienio kalbą gausiai kasdien vartojančius draugus, ištiko kalbos artritas. Ne, tai nėra tikslus terminas. Aš neįsivaizduoju, kokį žodį lietuviai vartoja šiam reiškiniui apibūdinti ir ar iš viso toks egzistuoja. Savo kalbos artritą kildinu iš angliško 'language attrition', kuris, išvertus pažodžiui, būtų 'kalbos nusidėvėjimas'. Tačiau kaip gali nusidėvėti tai, ko nedevėjai? Arba, šiuo atveju, devėjai gerokai per mažai? Tiek mažai, kad gimė baimė, kuri pirma atėjo į košmarus, o tada ir į kasdienybę plaunant indus, kalbant telefonu, šnekinant augintinį?
Visažinė Vikipedija 'language attrition' apibūdina taip:
Language attrition is the process of losing a native or first language. This process is generally caused by both isolation from speakers of the first language ("L1") and the acquisition and use of a second language ("L2"), which interferes with the correct production and comprehension of the first.
Taigi panašu, kad dėl nykstančių mano ir mano draugų kalbinių sugebėjimų reikia kaltinti... smegenis, kurie adaptavosi ir pamažu ėmė trinti gražiuosius 'aus baus bus medaus' ir panašius dūšiai artimus pasakymus, kad padarytų vietos visokiems 'beat around the bush' arba 'in for a penny, in for a pound'.
Žinoma, kiekvieno situacija yra skirtinga. Štai mano draugė R. patiria izoliacijos nuo lietuviškai kalbančių tėvynainių atvejį. Kai prieš porą metų man paskambinusi pasakė 'oi kaip keista kalbėti lietuviškai, kaip sunku', aš, aišku su savo neretai užsikertančia empatija, pasakiau 'ką čia paistai, viskas gerai su ta tavo kalba!'. Oh, I wish I had known... kaip sako mano kolegos, kai kažką padaro ne taip, kai iš pat pradžių būna pasakyta daryti kitaip... bet čia jau kita istorija. O dievulėliau, kaip aš atsiprašau R.! Per tuos porą metų surinkus lygiai tą patį gyvenimo UK stažą, įpuoliau į liūną. Ir nežinau kaip iš jo išlipti. Tai ir lipu kažkaip, keturiom, kaip kad aną savaitgalį kopiant į Snoudonijos kalnus...
Kopėčias rinkaus iš dviejų - arba 'pitlyti' (čia toks gražus žodis, vartojamas aplink Pasvalį) į Google Docs arba atsiprašyti savo kažkokiu būdu dar neištrinto tinklaraščio. Pasirinkau tinklaraštį. Pastebėjau, kad dar yra kelios prenumeratorių dūšios (turbūt labai ilgai neperžiūrėjot savo prenumeratos sąrašų...), o ir šiaip gaila tą parastese.blogspot visiškai užmesti, nes juk smagu būna, po dešimtmečio, paskaityti apie tas paikas studentavimo dienas, kai viskas atrodė (ir labai dažnai buvo!) taip bauginančiai sunku, kad nedrįsai pasvajoti, kas bus po metų kitų, jau nekalbant kitą dekadą.
Turbūt pastebėjot 'dear reader', kaip kreiptųsi Lady Whistledown iš visiškai 'guilty pleasure' (na argi čia ne kalbos artritas!) Bridžertone... Turbūt pastebėjot, kad vartoju nemažai senų ir gal ne visiems žinomų žodžių, tokių kaip 'dekada', 'pitlyti', 'liūnas'. Tai štai, žinokit, man jie skanūs. Patys saldžiausi ir švelniausi, kaip kokie Raffaello iš tos senos reklamos su balerina. Žinoma, ir anglų kalba turi daug skanumynų. Šiuo metu klausydama Virginijos Vulf Mrs Dalloway (skaityta ir seniau, bet dabar baigės kreditai mano mylimam Audible, o visa Virginijos Vulf kolecija prenumeratoriams yra nemokama...)... Klausydama Dalloway... ne... rydama Dalloway, godžiai geriu nuostabius ryto Vestminsteryje aprašymus ir gėriuosi. Bet šis skonis yra visiškai kitoks. Jis sunkus ir santūrus. Smegenyse rikiuojasi nauji žodžiai, kuriuos įsivaizduoju mestelsinti kompanijos 'Content team' (Turinio komandai?...), kurios kiekvienas narys, britas ar amerikietis, jei ne parašė, tai rašo knygą ir publikavosi tokiuose žurnaluose... na, žinot, šalia Tokarčiuk vertimo. Skonis geras, bet kaip Guylian, ne Raffaello. O gal Raffaello man tiesiog labiau prie širdies? Ir, nors toji komanda mano redakcijas savo darbo tekstuose gerbia ('bloody hell, Juste, this is a great point!'), bet aš vis dar nejaučiu galinti anglų kalba rašyti taip lengvai ir taip mėgautis procesu, kaip 'pitlydama' lietuviškai.
Kitas reikalas yra šnekamoji kalba. Turbūt pirmą sykį nuo mokyklos laikų, kalbėti pasvalietiškai man yra žymiai lengviau nei bendrine lietuvių kalba. Praktika daro savo. Tarmė sugrąžina į pradžią. Į tai, kas kiekvienam, tik vis kitaip, pakelia tą gniūsulą gerklėj kurio nei nuryti nei išspjauti. Kelis kartus per savaitę tarmiškai kalbuosi su šeima Lietuvoje. Pasibėdavojam i (ne ir!) pasijuokiam (be e). Retai, bet susitinkam ir su Lietuvoje gyvenančia drauge, kuri paprastai ir nuoširdžiai pradeda kalbą pasvalietišku 'te kep jum sekas?'. Pasvalietiškai kalbu ir su vyru... kilusiu iš Pasvalio. Deja nedaug, dažniausia tada, kai kuris nors kalbėjo su tėvais ir jam sunku 'persijungti'...
Kartais pasvarstome kaip čia taip nutiko, bet tiesa ta, kad pripratimas yra antras prigimimas, o pripratom dar tada, kai gyvenom su draugais, kurie paprašius 'rundilio' būtų atnešę puodą... Kažkada dėl to mūsų 'gramatikavimo' net buvau pyktelėjus, bet šiuo metu mūsų kasdieniai 'nepamiršk stiklinės vandens' ir 'ar pašėrei žvėrį?' (mūsų katiną, kuris nešertas tampa žvėrim, kandančiu į koją), yra tai, kas padeda balansuoti tarp kalbėjimo angliškai ir pasvalietiškai. Nors liūne vis tamsiau... Besisukdami virtuvėje pamirštame elementarius daiktų pavadinimus. Dėl ko nors supykę, besidžiaugdami ar susijaudinę vartojame laba daug angliškų žodžių. Toje pačioje situacijoje, susitikę su čia gyvenančiais draugais, irgi kalbame pusę per pusę, nes taip... lengviau. O kai emocingai kažką pasakojame draugams gyvenantiems Lietuvoje, pritrūksta žodžių... ir kartais net oro, taip jau nesinori 'angliuoti'. Ne tik dėl tų kartais labai nesubtilių 'gal jau laikas namo?', bet ir todėl, kad norisi savo kalba mėgautis. Pasakoti laisvai. Išreikšti jausmus iki galo.
Su rašymu kažkodėl geriau. Nors šio teksto pradžioje dar labai lindo 'hence', 'therefore' ir panašūs jungtukiniai dalykai, bet matau, kad šitos kopėčios į liūną smenga ne taip baisiai, kaip maniau. Tik reikia nepalikti jų trūnyti. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Kartais manęs klausia, ar laisvai kalbėdama anglų ir lietuvių kalbomis (ar tikrai taip jau ir laisvai), nedirbu vertėja. Juk tikrai padėtų lavinti abi kalbas iš karto! Kaip dainuoja mano mylima Alice Merton 'I wish it was so easy...'. Prisiminus daugiau nei penketą metų praleistų vertimų biuruose, atbunda visos nervų galūnėles ir pasišiaušia plaukeliai. Vertimas yra profesija, įgyjama mokymo įstaigoje. Nebent pradėjus nuo 'Tirli dūda' vertimų į anglų kalbą... užtrukčiau tik kokią dekadą.
Tiems, kas skaitot, koks skonis?
p.s. Me is not dead. Buvo pora įdomių metų...
Justė
