Justės blogas

2012-08-29

At(si)radimai.

Apie rinkimus nebegalvoju. Ir apie pilietiškumą. Tik gaila, kad mano paauglystės laikų geriausiai draugei užsienio šalis tapo namais. Ne visi emigrantai, užsidirbę pinigų, grįžta. Bet savo mielajai G. linkiu kantrybės ir ramybės. Tikiu, kad vieną dieną atsidursime tame pačiame mieste. Tik kurioje šalyje?

Vakar baigėsi mano pamėgta praktika. Šiandien kompiuterio ekranas toks tuščias tuščias, kad, rodos, nebėra kur dėtis. Trūksta darbų darbelių, srautų, klaidų ir niekas nebeaišku. Džiaugiuosi save išbandžiusi internetinėje žiniasklaidoje ir įsitikinusi, kad dirbti ten - įmanoma ir įdomu. Trumpai tarkštelsiu klaviatūra apie tai, ką supratau:
a) politika manęs nedomina. Tas nesusidomėjimas kyla kažkur iš vidaus ir primena bodėjimąsi
b) straipsnių rašymas gali būti labai labai labai labai įdomus
c) darbas su naujienų srautu - lavina reakciją ir gali būti nemenku iššūkiu (deja, iššūkius aš mėgstu). Ir kas keisčiausia - visai nenuobodu, nes dinamiška
d) spaudos konferencijose - nebaisu. Ir kartais... juokinga. 
e) žurnalistai daugumą naujų pasaulio at(si)radimų pamato pirmi
f) vertimas iš užsienio kalbos yra ne tik įdomus, bet ir reikalingas, perspektyvus. Tatai šiuos įgūdžius kiek galėdama tobulinsiu
g) ekonomikos naujienos gali būti įdomios
Tačiau ne viskas sviestu patepta. Sunkiausia praktikos metu - susikaupti ir save motyvuoti. Kad ir kaip norėtųsi, kartais nuovargis, vasara ir atostogų stygius padaro savo. Tokiais atvejais praktikos atsisakydavau ir eidavau atostogauti. Ir nėra ko gailėtis.

Kas dar? Dar norėčiau viešai pabarti save už tinginiavimą. Bet kada daugiau patinginiauti, jei ne katinų saulėje laiką... Kuris jau eina pro šalį neatsigręždamas.
Iš tiesų, kažkoks pereinamasis etapas. Nei geras, nei nelabai. Mėginu pasidžiaugti rudenėjančiais orais. Visada mėgau gaivą. Po pasivaikščiojimų iš miesto grįžtu kaip niekada gyva. Tokie gyvi ir gaivūs tik pavasariai ir rudenys.O aš vis dar nenusprendžiu, kuris man labiau... Už tai, kad nepaaiškinama nostalgija, tūnanti spintose ir medžių viršūnėse manęs neužklumpa, esu dėkinga M. ir G. Ir picerijai su nekokia kompanija, bet ,,nesveikai" skaniomis picomis. 




2012-08-24

Pilietiškai!

Išminties nenusipirksi? Visiškai taip. Lengva pastebėti, kad Lietuvoje jos stinga. Stygius nebūtinai atsiranda tada, kai išminties resursai baigiasi. Kartais užtenka juos užmiršti. Tikriausiai taip įvyko ir mūsų šalyje. Esu ramus žmogus, bet tėvynės valdžios situacija mane paprasčiausiai siutina. Kartais taip, jog norisi emigruoti. Tada prisimenu, kiek daug gražių sukakčių mes minime kasmet (kad ir Maironio 150 gimimo metines) ir noras sunyksta. Humanistai, kažkada buvę tautos vedliais dabar tyliai mąsto apie savo nelengvą buitį. Arba kalba. Atrodo, juos girdi. Bijau suklysti, sakydama, kad tie girdintys nėra mažuma.
Artėjant rinkimams visuomenės informavimo priemonės, su kuriomis tenka netyčiomis susidurti, mane paprasčiausiai nervina. Rinkiminių pažadų persisotinau jau seniausiai ir visiškai netikiu, kad viena ar kita partija, gavusi pačiupinėti valdžią, pakeis Lietuvos situaciją. Atsimenu vieno dėstytojų žodžius, kad valdžia žmonėms apsuka galvas taip, kad jie pamiršta ir iš kur yra ir kur eina. Tokiam asmeniui norisi pasakyti, kad buvimas Seimo nariu šiandien neatneša šlovės, o kursto aplinkinių pyktį. Ypač, jei nepateisini jų vilčių. Kitas klausimas ar valdžios atstovui įdomu, ką apie jį mąsto kiti. Kiti, kurie dažniausiai priklauso žemesniems socialiniams sluoksniams.
Nesu pranašas, nemanau, kad kada nors kursiu savo partiją ar prisidėsiu prie kurios nors iš esančių veiklos. Tiesiog bijau. Bijau, kad vieną dieną mano šalies neliks, nes ji bus nužudyta pačiu baisiausiu būdu - suplėšyta į skutelius iš vidaus. Ir aš nežinau, kiek laiko tautos viduriuose įaugusi bomba dar tiksės.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje daug gražių dalykų. Gaila, kad tolstant nuo sostinės gražių dalykų skaičius mažėja geometrine progresija. Štai gyvenvietėje, iš kurios esu kilusi, prieš keletą metų buvo renovuotas kultūros centras. Renginius, kurie ten vyko paskutinius keletą metų galiu suskaičiuoti ant pirštų. Kodėl tada reikėjo renovuoti? Aš suprantu, kad provincijai trūksta jaunų, kūrybingų, sumanių žmonių. Bet ką jaunas ir sumanus ten veiks? Kokią auką jam tenka paaukoti? Nemenkas darbas yra eiti savo pasirinktu keliu, nesiklausant, ką pasakys kiti, galbūt priešiškai nusiteikę. Dar sunkiau yra pasišvęsti žmonėms, kuriems tavęs galbūt ir nereikia. Kelias, kurio tikslas šviesti ir lavinti, platus ir dažnai skirtas ne vienam žmogui, ne vienai aukai. Tik kas pradės burtis?
Visas šis tekstas gimsta iš pykčio ir pasimetimo. Tikrai nežinau, kur eiti ir ką daryti, ko laukti ir tikėtis. Gyventi prisiminimais apie kitokią Lietuvą, išdidžią ir stiprią, aš jau negaliu. Tai mano tėvų ir senelių tėvynė. O manoji - nors išpuošta, bet silpna, apraizgyta kivirčais ir melu. Taip buvo visus tuos metus, kai augau. Gaila, bet taip yra ir dabar.
Labiausiai bijau rugsėjo pirmą pasiekusi Universitetą pamatyti šalia Prezidentūros stūgsančius plakatus ir minią rūsčiu veidu. Baisu, kad sąmyšis mano galvoje nebeišsiteks ir bus nustumtas giliai į užkaborius. Eisiu, tobulėsiu sau ir dėl savęs, o vieną dieną mano sąmonė gal atsibus. Jei pamatys, kad ateina pavasaris. 
O rinkimuose dalyvauti nežadu. Taip remčiau valdymo sistemą, kuriai nepritariu.
Veikiausiai keista skaityti mano raštliavą apie politiką. Bet ji mane džiugina. Nes reiškia, kad šioje šalyje dar gali rašyti ką nori. Jei nesi žinomas. Žinomiems sunkiau. 
 Nors kultūra ir išsilaisvino iš vienų gniaužtų, tačiau neaišku ar nepateko į kitus. Bet šitie bent jau nemėgina atimti jai gyvybės, lietuviškumo, mėgina juos puoselėti, prisimindami Maironį ir Žemaitę. Kartoju, kad yra kuo pasidžiaugti, bet negaliu krykštauti, nes kažkur giliai prisimenu tūnant absurdą.
Išminties nenusipirksi, nes ji neparduodama. Jos reikia akylai ieškoti, o suradus čiupti ir nepaleisti. Apie ją rašyti ir skaityti. Ją fotografuoti ir piešti. Reikia griebti ją, kol dar neiškeliavo į Dausas drauge su tais, kurie prisimena mano senelių Lietuvą. Gal tai ką nors pakeis?



2012-08-21

Savaitė kaip viena diena

Būna, kad surandi 101 priežastį džiaugtis, bet kartais atrodo, kad yra 1000 priežasčių liūdėti. Iš tiesų tai nėra. 
Savaitę praleidau tėviškėje. Keletą dienų teko prižiūrėti savo krikšto dukrytę, kuri rugsėjo pirmąją jau žygiuos į nulinę klasę. Itin keista buvo gaminti maistą, įkalbinėti jį valgyti ir galvoti užsiėmimus. Matyt, pernelyg atpratau kuo nors rūpintis. Oras buvo pabjuręs, užtad nemažai skaičiau. Ir kalbėjau. Namų ilgesys, tas švelnus kamuoliukas, kutenęs paširdžius, pagaliau sutirpo. Bet vasara liko. 
Savaitgalį Vilniaus namuose siautė žmonės, o aš vaidinau piktą. Iš tiesų, buvo labai juokinga. Kartais net graudžiai.
Šeštadienį vėlei apsilankėme Forum Cinemas. Nežinau, kas nutiko, bet ten lankausi vis dažniau. Šįkart veizėjome į tai, ką iš klasika virtusio meškučio Tedžio padarė komedijų kūrėjai. Milai Kunis aš niekad nesimpatizavau, bet šįkart jos didelės akys pasirodydavo visai vietoje ir laiku. Pagrindinis aktorius ne mano skonio, na o apie Tedį patylėsiu. Kažin ką reikia rūkyti, kad įsivaizduotum nekaltą meškiuką, švelniu balsu sakantį ,,I love you" visiškai kitame amplua. Visiškai... Filmo kokybė ne pati geriausia. Siužetas - kartais banalokas. Pateisinti galima nebent tuo, kad tai pasaka suaugusiems. Subalansuota neintelektualams. Kadangi savo intelektualumą vertinu kritiškai, buvo visai ,,fun". Bet animacija man labiau... 
O visų geriausia būtų, jei laikas liautųsi taip greitai bėgęs. Nes visa praėjusi savaitė atrodo buvo tik viena diena.


Iki!

2012-08-05

o man penktadienis

  Prieš porą valandų nusipirkau 102-ąją savo bibliotekos knygą. Ja tapo... tadam tadam... Sigito Parulskio ,,Pagyvenusio vyro pagundos". Palaikysiu ją dvidešimt metų, o tada padovanosiu vyrui (savam ar pažįstamam). Kol kas nepersigalvojau. Perskaičius pirmą kūrinį ,,voveraitės" pasijutau lyg ruoščiausi žiūrėti pornografinių elementų kupiną meninį filmą. Vėliau situacija pasitaisė, bet vis tiek, mano manymu, šią knygą reikėtų vadinti ,,Pagyvenusios vyro pagundos". Gašlumas sumaišytas su šventumu... Parulskiška. 
 Grįžo Kęsto šeimininkė ir šis vėl apsimeta paklusniausiu pasaulyje katinu. O tik neseniai kovojo su manimi dėl pusės lovos ir teisės miegoti ant muzikinio centro. Jeigu kada reiktų jį įsikatinti, gerai pagalvočiau.
 Gyvenimas atrodo gražus, kai nuvažiuoji iki Klaipėdos, kad pabūtum prie ežero ir parvežtum Senojo Vilniaus alaus. Dėkui, R., pasivaišinsim. O mes kol kas tik kalbam apie keliones ir staiga man brakšteli galvoje, kad paskutinius metus ir nebuvo įmanoma niekur išvažiuoti, nes parduodavau visus savaitgalius.  Pelno kaip ir nėra.  
   Nepaisant visko, gyvenimas man atrodo dar šiek tiek pasišiaušęs ir pilkas (et, gaila, kad nelyja), bet kai pagalvoju geriau - dienos kupinos prošvaisčių ir viskas tik į gerą. 
    Šiandien vartinėjau sapnininką. Nežinau kodėl, tiesiog norėjau sužinoti, kodėl sapnai yra tokie, kokie yra. Pasak sapnus išmanančių arba man labai pasiseks arba tik pasiseks. Kitokių galimybių aš  nepriimu.
   Savaitgalį mėginau atitrūkti nuo realybės. Dabar žodelį ,,seen" galiu rašyti prie: ,,Hunger games", ,,Vilko dantų karoliai" (,,seen" trečią kartą), ,,Amaya", ,,A dangerous method", ,,The band of misfits" ir A. Smilgevičiūtės ir grupės Skylė koncerto. ,,Sename dvare" ir ,,Pussy in boots" įveikti nesugebėjau...

  Rytoj bus penktadienis, aš sakau... (reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti).

2012-08-04

Knygynėliai ir liūdesėliai

- Žinai, aš po lova laikau daug meškiukų.
- Ta va, kas ten naktim šnibžda.

Tokie pokalbiai vyksta, kai susitinka dvi lakios fantazijos...

Vakar Kęsto šeimininkę išleidau aplankyti jūros, tad jau para kaip tenka storąjį katuinį myluoti, maitinti, glostyti ir šukuoti. Malonus darbas ir maloni draugija! Turiu silpnybę katėms, gėlėms, saldumynams ir knygoms. Kalbant apie jas - vakar pagaliau suradau laiko susitvarkyti savo knygų lentynas (malonumas keliant knygas į beveik trijų metrų aukštį) ir ką gi galiu pasakyti - mano Vilniaus namų bibliotekoje lygiai 101 knyga. Iš jų 98 namo pertemptos pačios, trys - mielojo indėlis. Vadovėlių, knygų iš bibliotekos, ,,Trimatės grafikos", ,,Logikos ir dirbtinio intelekto" (jas naudoju kaip skirtukus) bei Dawkinso ,,Dievo iliuzijos" neskaičiuoju. Grįžusi į Šiaurę žadu suskaičiuoti ten sukauptos bibliotekos turtus. Dauguma tėvų globai paliktų knygų dovanotos man kaip įvairių moksleivių literatūrinių konkursų dalyvei. Tuo tarpu Vilniaus bibliotekoje tokių knygų beveik nėra. Vadinasi, konkursuose nebedalyvauju...
Kažkas keisto vyksta ir su rašymu. Rodos, prabėgo tik keletą dienų, kai praktikuojuosi dirbdama su gan įvairiais tekstais, bet jau taip įkyriai imu žiūrėti į savo sakinius, kad pati sau nebepatinku. Žvilgsnis įkyrus, nes vis ką nors praleidžiu, ne iki galo suprantamai kalbu ar dar kas nors nutinka. Nežinau, kuo visa tai baigsis, tačiau man, ,,iš prigimties" rašančiai sudėtingais ir ilgais sakiniais dabar nelengvas periodas. Praeis. Džiaugiuosi tuo, kad praktikoje daug išmokstu ir sužinau.
Nepaisant gražių dienų ir įdomių darbų daraus vis liūdnesnė ir mažiau energinga. Kas gi tai? Artėjantis ruduo? Poilsio stygius? Nuojauta kužda, kad tikslios diagnozės kol kas nebus...

O čia apie mylimą animaciją!

  Šypsenų!