Ruduo skuodžia neatsigręždamas

   Rudens distancija ilga, bet jis bėga labai greitai. Regis, daug greičiau už Usainą Boltą. Skuodžiantis spalis sukelia smarkų skubos vėją, kuriame ir sukuosi. Stabteliu tik troleibusų stotelėse laukdama persėdimo ir stebiu lėtai krentančius lapus. Bespoksodama praleidžiu troleibusą ir tenka atsiprašinėti už vėlavimą.
   Vilnių imu pažinti kaip niekada gerai (butų apžiūros sumetimais), bet naujų namų dar nė kvapo. O senieji kvepia obuoliais.
  Savaitgalį aplankiau rudens gėrybių nestokojančią Šiaurę. Rytais valgiau blynus su cukinijom, o
vakarais grėbdavau lapus kol sutemdavo. Patyriau keturias sulėtėjusio ritmo dienas, skaičiau daug Martinaičio ir mąsčiau, kokia gražiai liūdna gali būti senatvė. Miestą pasiekiau pirmadienį, todėl dabar taip sunku suvokti, kodėl ši savaitė tokia trumpa. O joje turi tilpti ne tik gausybė darbų, bet ir keli spektakliai ir papildoma raštliava ir (būtinai) pasivaikščiojimas Vingio parke, kol ruduo dar nepapustė padų.
   Atsiprašau tų, su kuriais vis žadu susitikti ir nerandu laiko. Pažadu suspėti ir pasitaisyti.




Kvapnios arbatos!

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip