Viskas yra kitoks arba kodėl dirbi po darbo
Nereikalingas buvo mano nereikalingasis blogas pavadinimu (ne)reikalingas daugiau nei tris mėnesius. Ir dabar taip beprotiškai sunku rašyti ilgelesnį tekstą lietuvių kalba. Ir drauge nežmoniškai, nepakartojamai gera žinoti šitiek daug gražių lietuviškų žodžių ir jais visais laisvai varijuoti. Tarti žodžius ir jausti jų skonį. Visi lietuviški žodžiai yra gražūs, o Lietuva yra mano Narnija ir mano sapnai.
Po daugiau nei 1,5 metų gyvenimo Karalienės saloje Viskas yra kitaip. Jei kas nors būtų pasakęs kiek labai kitaip, nebūčiau patikėjus. Ruošiamės skristi Lietuvon ir ta proga tenka pakelti keletą senų popierių, nupurtyti dulkes nuo pasų jaunais veidais, net pagalvoti apie oro skirtumus. Čia ir pradedam.
Dar vakar garsiai sakiau, kad atostogų skrendam namo. Bet kur yra namai? Kiekvieną sykį nusileidus Vilniaus oro uoste ištinka lengvas šokas. Pirma, palengvėjimas, nes Lietuva kažkuria prasme vis dar yra mana. Išvaikščiotos Vilniaus gatvės, tėvų namai, sava priaugta pagalvė, pamiršti daiktai ir knygos. Norisi likti, apsigyventi tykiame Neries užutėkyje, penktadieniais pagauti paskutinį autobusą kelionei į Pasvalį. Bet... Bet yra ne vienas. Bet bus pamatytas ir šį sykį.
Bet... * jeigu kas nors vėl priekaištaus kokie blogi, nenorintys padėti savo šaliai ir ieškantys lengvo gyvenimo yra emigrantai, sakysiu ,,pfft'' apsisuksiu ir nueisiu. Dauguma net neįsivaizduoja, kiek širdies tenka įdėti pristatant savo šalį ir ją atstovaujant. Dirbu ambasadore. Be savaitgalių, be išeiginių, nuryju nuoskaudas, blogus žodžius apie vagis lietuvius, dykaduonius lietuvius, kekšes lietuves ir iš viso mes gyvenam Sibire ir viskas ką darom, velkamės iš paskos Vakarams; tautą, kuri egzistuoja todėl, kad ,,taip nutiko'' ir Sovietų Sąjunga nuvirto nuo kėdės. Aš kontratakuoju faktais ir suprantu, kad mes, lietuviai, iš tiesų pernelyg pataikaujam Vakarams, nuolaidžiaujam jų madoms ir slepiam savo tikruosius veidus.
Nesitikiu atpildo, nei gerų žodžių. Didžiausias atpildas yra tada, kai su tavimi lietuviškai pasisveikina ir atsisveikina žmonės prieš tai nežinoję, kur yra Lietuva.
O dar jie, gėrybių aptekę Britanijos žmonės, labai mėgsta Trys Keturiose ir paskui žiūri dokumentinius filmus apie partizanus. Norisi ploti. Nes tai ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl manęs.
Kartais atrodo, kad viena pati per pusantrų metų iš naujo atstačiau Lietuvą. Nuo pat 14 amžiaus, ,,Gūglindam" kai kuriuos istorinius faktus ir statistikos duomenis, regis, sugebėjau geram pusei šimto skeptikų įrodyti, kad mes turime charakterį ir kultūrą. Buvom dingę iš žemėlapių, kaip sakau, kiek ,,užraminti'' ir vėliau dainuodami į tuos pačius žemėlapius sugrįžom.
Problema viena - kuriuos žemėlapius vakariečiai pamiršo perbraižyti.
